Baltasis Senamiesčio perlas buvusiose dailininko dirbtuvėse - L'Officiel
Erdvės

Baltasis Senamiesčio perlas buvusiose dailininko dirbtuvėse

Dar prieš II p. k. Vilniaus Senamiestyje pastatytas būstas visuomet sergsti paslaptį. „Tik apakinta jo grožio ir unikalumo per vėlai tai supranti“, – juokiasi ketvirtame istorinio statinio aukšte, lyg pilies bokšte, į kurį veda maži siauri laipteliai, su dukra Sofija įsikūrusi ne vienus metus interjeru besidominti Kristina Grauslytė.
Reading time 6 minutes

Buvusiose kūrybinėse dailininko dirbtuvėse įsikūrusias gyventojas nuo Senamiesčio klegesio skiria storos prieškarinio statinio sienos ir vidinis kiemelis. Akiai mielą vidurvasario augalijos rūbą priklydusiems demonstruojantis jis panašus į rūpestingą durininką, kuris kiekvieną užsukusį ligi laiptų nulydi. Nuo jų jau ir iki grakštaus čerpių stogo nebetoli, o nuo šio – ir cerkvių bokštus akimis ganyti gali.

 

Itin šviesią erdvę, kur daug dienos šviesos, tarp čerpių stogų, mūzoms ir įkvėpimui privilioti buvo pasirinkęs ir menininkas Antanas Narkus. Jo paties K. Grauslytei pažinti neteko, bet dailininko paletes, dažus ir teptukus, išdėliotus jaukioje dirbtuvėje, moteriai aprodė jo sūnus.

 

„Aplinka (A. Narkaus kūrybinės dirbtuvės – aut. past.) buvo pilna dailininko paveikslų. Iškart pajutau ypatingą šios vietos aurą, tad pratęsti kūrybos liniją pritaikant 35 m2 erdvę dukros ir savo poreikiams tapo nesibaigiančiu įkvėpimo procesu“, – sako būsto interjerą kūrusi K. Grauslytė.

 

Viena – įsirengti mansardinio tipo butą naujai statomame name, visai kas kita – jau pastatytame ir eksploatuojamame – juk į vidinį kiemelį nei mašina, nei keltuvas įvairuoti negali. „Kai pirkau būstą, apie tai nesusimąsčiau, tad visos pertvarkos ir statybos vyko rankomis“, – apie vidinio kiemelio specifiką užsimena interjero dizainą studijavusi, tiesa, studijų nebaigusi Kristina. Ji iki šiol dėkinga supratingiems kaimynams už sutikimą prisijungti dalį laiptinės. Tai leido atkovoti mansardos erdvę iki 59 m2.

 

Laisvės pojūčiui interjere sustiprinti moteris pasirinko baltą spalvą. „Kiekvienam daiktui reikia dėmesio, o kai erdvės nedaug, norisi jos laimėti“, – tokį pasirinkimą aiškina ji. Lengvumo, švarumo ir skaidrumo turinti balta jaukiame bute kuria stilingą ir pakylėtą atmosferą. Ji labai nesunkiai į vientisą harmoningą kompoziciją tarsi surenka visas detales: smėlinės spalvos šviestuvus, draperijomis krintančias užuolaidas, pačios Kristinos kurtus iki smulkmenų apgalvotus baldų projektus, facetuotas durų stiklo briaunas, daiktus paslepiančias linines užuolaidėles ir po įvairias buto vietas pasklidusias sparnuotų angelų statulėles. Kristina vis atranda tokių, kurios draugauja tarpusavyje (ne vienų metų Kaziuko mugės tradicija dovanojant pripažintų menininkų darbus dukrai Sofijai).

Lengvumo turinti balta jaukiame bute kuria stilingą ir pakylėtą atmosferą.

Jaukus interjeras pagyvinamas pastelinių spalvų pagalvėlėmis ir aplinkoje matomomis stilingomis detalėmis: spalvoto ir perregimo stiklo indais, šeimininkės numylėtomis sidabruotomis žirgo statulėlėmis, dukrai septynioliktojo gimtadienio proga padovanotu grafikės Editos Suchockytės paveikslu...

Su modernia klasika nepaprastai dera tai, kas vertinga ir sena. Iki smulkmenų apgalvotame interjere stilingai įkurdintos iš antikvariato restauruotos grįžusios pilkšvai žalsvos spalvos Luiso stiliaus kėdės ir stalas. Prieškambario, valgomojo ir šeimininkės miegamojo erdves darniai jungia uosio sijos. Žvelgiant žemyn akys slysta talpiomis spintelės lentynomis, patogia valgomojo sofa. Per dienas šiose erdvėse tvarkosi pilnametystės sulaukusi šeimininkės dukra, o rytais ir vakarais, po darbų ir jojimo treniruočių – Kristina.

 

Senamiesčio bute ji praleidžia nedaug laiko. Savaitgaliais į sodybos žalumą ištrūkti mėgstanti, šiokiadieniais šį ilgesį malšina ant buto palangių puoselėdama raudonžiedes pelargonijas, o prie vidinio kiemelio langų – žydinčius ir sirpstančius pomidorus: „Negaliu nieko padaryti, norisi žalumos ir žydėjimo, žalios vejos, ant kurios galėčiau rytais basomis pavaikščioti, išgerti kavos...“

Pokalbio metu Kristina prasitaria, kad tai jau ne pirmas butas, kurio interjeru rūpinasi pati. „Kai šį išaugsime, matyt, ateis eilė namui“, – juokiasi pačią tikriausią aistrą interjerui jaučianti pašnekovė.

 

Štai virš namų durų išdailinta, iš restauratorių įsigyta unikalaus grožio barokinio laikotarpio gipso lipdinio detalė – dviejų moterų siluetai – tarsi sufleruojantys, kas šių erdvių šeimininkės ir kokios jų vertybės.

Tuomet, kai aplink viskas sukasi beprotišku tempu, peržengus šių namų slenkstį įsigalioja tarsi kita laiko dimensija. Šviesiame interjere žingsniai sulėtėja, mintys tampa ramesnės, norom nenorom imi stebėti, kokių formų plaukiantys debesys už lango. Ar nuo aplinkos baltumos, ar nuo interjere užkoduoto stiliaus vientisumo pasijunti esantis pasaulio centre, ir viskas, kas išorėje, tampa nebereikšminga.

 

„Jaučiu potencialą kurti, ypač kai pavyksta išgauti visapusiškai darnų interjerą. Įtikti užsakovams nebūtų lengva, bet užsiimti tuo savo malonumui ar pakonsultuoti drauges... Kodėl ne?“ – šypsosi savitą skonį ir stiliaus pajautimą turinti K. Grauslytė.

Peržengus šių namų slenkstį įsigalioja tarsi kita laiko dimensija

Šeimininkės kambaryje visą laiką karaliauja vėsa. Moteris juokauja taip „konservuojanti“ savo grožį. Žiemą gal ir šaltoka iš šiltų patalų kilti, kai „laikosi“ beveik minusas, dėl šios priežasties drabužių spinta įrengta visai kitoje erdvėje. „Pasikloji lovą ir sprunki į šiltesnę erdvę chalatu apsigobusi“, – namų įpročiais dalijasi Kristina.

 

Kol kas mama su dukra sutarusios, kad miegamajame vietos pakanka ir mažiau: lovai ir knygų staliukui (išimtis galioja tik dukros kambariui, jame baldelių daugiau), kur kas svarbiau abiem atrodo džiaugtis didesne valgomojo erdve. Joje aptariami dienos įspūdžiai, brandinamos naujos idėjos, geriama ryto kava.

Iš pažiūros ramų ir estetišką namų interjerą išjudina prieškambaryje sugulusios balkšvai pilkšvos ispaniškų ornamentų plytelės. Keliones menančios ir į jas viliojančios jos driekiasi ir į vonios kambarį. Jame didžiąją dalį erdvės užima veidrodis. Šeimininkė sąmoningai juo plečia gana mažą erdvę, kurioje telpa ir daugybę daiktų priglaudžianti veidrodinė spintelė, ir dušo vieta su akmens mozaika.

 

„Kai įsivaizduoji, kaip viskas turėtų atrodyti, planuoti nėra sunku“, – sako ne kartą ir drauges namų interjero klausimais konsultavusi K. Grauslytė. Iš rytinės ir vakarinės pusių į butą plūstanti šviesa užtikrina giedrą nuotaiką ir atveria iš pirmo žvilgsnio Kopenhagos senamiestį primenantį vaizdinį. Dažnai juo pasigerėti Kristina užsuka į miegamojo zoną. Pro ilgas, lengvai krintančias užuolaidas matyti šalia rymančios cerkvės bokštas, tolėliau – raudonų čerpių stogai. Įsižiūrėjęs į tolį galutinai pamiršti, kur esi. Žvilgsnis klajoja stogais, o grįžęs į svetingą mansardą stabteli ties interjero baltuma.

Ilgą laiką su pertekliumi ir prabanga sieta balta savo apogėjų interjere išgyveno dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – tuo metu ji vadinta rafinuoto ir aristokratiško gyvenimo būdo spalva. Mados keitėsi, bet spalvai priskirta funkcija

interjere, matyt, iki pat šiol saugo tą pačią reikšmę, todėl ir modernios klasikos interjere ji suskamba išraiškingiau.

Nuotraukos - fotografų Enrikos Samulionytės ir Vido černiausko

susiję straipsniai

Rekomenduojame