Erdvės

Bauginančio brutalizmo apraiškos pasaulyje ir Lietuvoje

Modernizmas architektūroje suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo atkuriami nuniokoti miestai ir sparčiai augo nauji didmiesčiai.
Reading time 7 minutes

Šis anuomet itin novatoriškas architektūros stilius susiformavo iš dalies sekdamas naujausius statybos technologinius pasiekimus, iš dalies kaip priešprieša iki tol vyravusiems dekoratyviems architektūros stiliams. Lietuvoje suklestėjo viena modernizmo rūšių – betonu alsuojantis ir formomis bauginantis brutalizmas.

Sukūrė ateities miestą

Atsikračius viso nereikalingo dekoro, modernistinėje architektūroje dirbama su betonu, stiklu, metalo konstrukcijomis. Šis stilius architektūroje buvo ryškus įvairiose pasaulio vietose. Tarp garsiausių tuo metu kūrusių architektų išskiriami Frankas Lloydas Wrightas, Ludwigas Miesas van der Rohe, Le Corbusier, Walteris Gropiusas, Oscaras Niemeyeris, Alvaras Aalto ir daugelis kitų.

 

Formuojantis ir vėliau plėtojantis modernizmui ypač svarbi šveicarų kilmės, daugiausia Prancūzijoje dirbusio architekto, urbanisto, dizainerio Charles’io-Edouard’o Jeanneret, žinomo kaip Le Corbusier, kūryba. Kaip ir keletas kitų jo kolegų, Le Corbusier neturėjo formalaus akademinio architekto išsilavinimo. Nuo jaunų dienų domėjęsis vizualiaisiais menais ir vėliau, jau nusprendęs dirbti su architektūra, jis pats užsiėmė savo išsilavinimu. Le Corbusier darbai užima išskirtinę vietą architektūros ir urbanistikos istorijoje.

Le Corbusier darbai užima išskirtinę vietą architektūros ir urbanistikos istorijoje.

Didžiosios depresijos metais tarpukaryje Le Corbusier ieškojo urbanistinio ir architektūrinio sprendimo, kuris leistų pagerinti darbininkų klasės gyvenimo sąlygas. Tyrinėdamas įvairius duomenis ir atsižvelgdamas į žmogaus kūno dydį bei jo proporcijas, architektas suformavo naują, utilitaraus miesto modelį.

 

Pirmąjį jo variantą, pritaikytą trijų milijonų gyventojų įsivaizduojamam miestui, architektas pristatė 1922 m. rudens salone Paryžiuje. Modelį sudarė aukšti administraciniai pastatai, apsupti mažesnio aukštingumo tipiniais gyvenamaisiais namais, išdėstytais parko aplinkoje. Nors pirmosios architekto pastangos liko nepastebėtos, vėliau, jau po karo, jos padarė didžiulį pokytį urbanistikos raidoje tiek Prancūzijoje, tiek ir kitose pasaulio vietose.

Le Corbusier išgrynino standartinio gyvenamojo elemento idėją. Įdėta į nuosaikaus dizaino betoninį pastatą, ji pasiūlė šeimai paskaičiuotą nedidelės kvadratūros gyvenamojo ploto butą, kuriame racionaliai išdėstyta aplinka turėjo užtikrinti patogią buitį jo gyventojams. Vieną prie kito grupuojant butus buvo projektuojami didžiuliai betoniniai daugiabučiai, kuriuos dauginant buvo formuojami naujo tipo rajonai ir net visi miestai.

 

Pirmasis svarbus Le Corbusier visuomeninis pastatas yra dabar ikoniniu tapęs 1952 m. Marselyje baigtas statyti gyvenamasis namas „Unité d’habitation“. Pastatas, kuriame telpa prekybos centras ir paštas, buvo skirtas apgyvendinti 1 600 žmonių funkcionaliai suprojektuotuose butuose ir funkcionavo kaip miestas. Šis daugiabutis buvo statytas didmiesčio darbininkų klasei, bet jiems atsisakius gyventi tuo metu itin novatoriškai atrodančiame name pastate apsigyveno to meto miesto intelektualai. Vėliau šis architektūrinis modelis buvo pakartotas daugelyje įvairių pasaulio vietų ir šiandien yra žinomas kaip vienas ikoninių brutalistinės architektūros pavyzdžių.

Brutalizmo suklestėjimas

Išties modernistinėje architektūroje smulkiau išskiriamos įvairios atmainos, kurių viena žinomiausių – brutalizmas – iki šiol yra aršių diskusijų objektas. Šis terminas kilo tada, kai Le Corbusier kalbėjo apie naudojamas gryno betono (pranc. béton brut) plokštumas. Kaip įmanoma suprasti iš apibūdinimo, vienas būdingiausių brutalizmo bruožų yra didžiuliai, sunkūs grubaus betono paviršiai, kuriuose dažnai ryškūs jo liejimo bei sujungimo raštai. Jokios nereikalingos ornamentikos – tik masyvios horizontalės, dramatiški angų šešėliai ir stambios lenktų briaunų bangos. Pastato funkcija čia diktuoja jo dizainą ir yra vienas svarbiausių architekto rūpesčių.

Brutalizme pastato funkcija diktuoja jo dizainą ir yra vienas svarbiausių architekto rūpesčių.

Antroje XX a. pusėje suklestėjęs Anglijoje brutalizmas, pasiūlęs greitą ir pigią didelio mastelio pastatų statybą, netrukus paplito po visą pasaulį. Tarp svarbiausių brutalizmo architektūros pavyzdžių – ne tik jau minėtas Le Corbusier projektuotas „Unité d’habitation“ daugiabutis, bet ir San Paule, Brazilijoje, Linos Bo Bardi projektuotas „SESC Pompéia“ (1986 m.), architekto Marcelo Breuerio pastatas Niujorke (1966 m.), „Barbican“ kompleksas (1982 m.) ir Trellicko daugiabutis (1972 m.) Londone, „Habitat 67“ (1967 m.) Monrealyje ir daugelis kitų.

Neaplenkė ir Lietuvos miestų

Kaip ir daugelis stilių šiame pasaulio krašte, Lietuvos architektūroje modernizmas kiek vėlavo. Po Antrojo pasaulinio karo apgriautas Vilnius pradėtas atstatinėti, tačiau nepaisant pasaulinių tendencijų dėl politinių, ekonominių ir socialinių priežasčių čia iki šeštojo XX a. dešimtmečio vidurio nauji statiniai siekė panašėti į grandiozinius ir pompastiškus neoklasicizmo stiliaus rūmus. Miesto peizaže šiandien jie reprezentuoja Jozifo Stalino režimo laikotarpį.

 

Nuo 1955 m. su Nikitos Chruščiovo atėjimu į valdžią siejamas „atšilimas“ ir 1958 m. Vilniuje pastatyta gelžbetonio konstrukcijų gamykla į miestą įsileido tarptautinio modernizmo architektūrą. Iš pradžių daugiausia projektuoti ir masiškai statyti dabar mums puikiai pažįstami tipiniai gyvenamieji namai, gamyklos, fabrikai, mokyklos ir darželiai. O septintajame–devintajame dešimtmečiuose atsiranda vis daugiau pagal individualius projektus pastatytų visuomeninių modernistinių pastatų, kuriuose šis tarptautinis architektūros stilius dažnai persimaišęs su liaudies meno, tautiškumo apraiškomis.

Kaip ir daugelis stilių šiame pasaulio krašte, Lietuvos architektūroje modernizmas kiek vėlavo.

Tarp labiausiai įsimintinų vertėtų paminėti iki šiol sostinę puošiančius objektus: Kompozitorių sąjungos pastatą Žvėryne, Vingio parko estradą, šiuo metu „United Colors of Benetton“ parduotuve virtusį buvusį kino teatrą „Vilnius“ Gedimino prospekte, Dailės parodų rūmais buvusį dabartinį Šiuolaikinio meno centro pastatą Vokiečių gatvėje, Nacionalinės operos ir baleto teatro pastatą bei daugelį kitų.

Tarp jų, deja, nebeliko kino teatro „Lietuva“, kuris atvėręs duris 1965 m. buvo moderniausias ir didžiausias kino teatras Lietuvoje, talpinęs 1 000 žiūrovų. Vienintelis kavinės interjeras, saugomas kaip šio laikotarpio kultūros paveldas, yra restorano „Neringa“ interjeras. Jis, kaip ir visas Gedimino prospekte stovintis pastatas, šiuo metu yra rekonstruojamas ir belieka tikėtis, kad po rekonstrukcijos nebus prarasta išskirtinio dizaino visuma.

Unikalus Vilniaus veidas

Tarp gana gausaus sostinės modernizmo palikimo tik keli pastatai priskiriami brutalizmui. Vilniaus brutalizmo architektūros pasididžiavimu neabejotinai galima vadinti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus Rinktinės gatvėje. Juos projektavo Eduardas Chlomkauskas ir Zigmantas Liandzbergis.

 

Savo laiku architektams buvo priekaištaujama, kad braižydami pastato dizainą jo idėją nukopijavo iš Minsko sporto rūmų komplekso. Tačiau dabar žvelgiant platesniu, tarptautiniu mastu akivaizdu, kad kūrėjams gerokai labiau rūpėjo iš Vakarų dvelkusios įtakos. 6 000 žiūrovų talpinęs betoninis kompleksas yra unikalus savo į viršų išriesta stogo kreive ir specifine, vantine, konstrukcija, už kurios inžineriją buvo apdovanotas jos išradėjas H. Karvelis. Sporto rūmų išorė ir interjeras iš dalies dengti tam metui būdinga medžiaga – dolomito plokštėmis.

Vilniaus brutalizmo architektūros pasididžiavimas - Vilniaus koncertų ir sporto rūmai.

Lankant svarbiuosius modernizmo architektūros paminklus pasaulyje ir klaidžiojant po mūsų sostinę, vietos gyventojus norisi plačiau supažindinti su išskirtine Vilniaus architektūros istorija, kurią žinant daugelis iki tol nevertintų objektų išties suskamba visiškai kitaip. Ne veltui viename JAV gyvenančių lietuvių menininkų, šių metų Venecijos architektūros bienalės Lietuvos paviljono kuratorių Gedimino ir Nomedos Urbonų duotame interviu Gediminas taikliai pastebėjo, kad su senaisiais Europos miestais Vilnius negali lygintis gotikos, renesanso ar baroko architektūros paminklais. Tačiau – sakė jis – Lietuvos sostinė yra neabejotinai unikali dėl gausaus ir išskirtinio modernistinės architektūros palikimo miesto urbanistiniame veide.

Pagr. nuotraukoje - Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (L'Officiel Mada archyvo nuotr.)

susiję straipsniai

Rekomenduojame