Gyvenimo būdas

Laukinės atostogos Pietų Prancūzijoje? Oui, s’il vous plait!

Pietų Prancūzija. Neišragaujamas, neišbučiuojamas, netelpantis į glėbį regionas. Atostogavote Provanse, Žydrojoje pakrantėje? Patiko? Gerai, o dabar nustebinkite save – aplankykite Kamargo nacionalinį rezervatą Ronos upės žiotyse.
Reading time 11 minutes
Asmeninio archyvo nuotraukos

Dar Kristus nebuvo gimęs, kai ten jau ganėsi balti žirgai ir juodi buliai. O mūsų dienomis Kamargo laukiniuose paplūdimiuose dangų skrodžia jėgos aitvarai, druskos lyguma gali nukeliauti iki Mėnulio, melduose peri šimtai rūšių paukščių ir vien flamingų gyvena per 20 tūkstančių porų. O ar minėjau rožinį vyną?

 

Nebežinau, iš kur tas Kamargas atėjo į galvą, kas jį pasiūlė – juk tai nėra populiariausias atostogų krantas Prancūzijoje. Bet įsiminė ten vykstantys romų festivaliai (kasmet gegužės 24–25 dienomis ten susirenka tūkstančiai piligrimų, garbina savo šventąją Sarą, rengia procesijas). Įstrigo ir laisvėje gyvenantys žirgai bei flamingai, regione auginami raudonieji ryžiai ir platūs, purūs paplūdimiai. Važiuojame.

 

Jūs galite skristi. Artimiausi oro uostai – Nimas, Tulonas, Marselis, kiek toliau – Nica (2,5 valandos automobiliu). Nors pagal regiono rebel charakterį, ko gero, idealu būtų į Kamargą keliauti kemperiu.

 

Jeigu neįkvepia pats žodis „rezervatas“, kuris savaime kreipia kažkur Žuvinto link, padrąsinančiai įsikimbu į parankę ir žiūrėdama į akis įtaigiai sakau: apie Kamargą pagalvoti tikrai verta. Tikrai.

 

Pasaulis mums sukūrė viską, ko reikia – purškalus nuo uodų, losjoną nuo saulės, „Google“ ir „Airbnb“. Neimkite kambario viešbutyje, net jei keliausite be namelio ant ratų. Nuomokitės privačias valdas, taip galėsite patirti daug daugiau.

 

Tiesa, „Airbnb“ patariu neapsiriboti šeimininkų sukurtomis savo gražučių namučių legendomis ir paskaityti, ką juose patyrė ankstesni lankytojai. Gali praversti informacija apie tai, kad kiemo baseine neleidžiama krykštauti vaikams, vartai rakinami kartu su saulėlydžiu ir panašiai. Šiaip jau Kamargo žmonės tokie pat kaip ir jų gamta: sąlyginai svetingi, bet aiškiai brėžiantys brūkšnį tarp „tavo“ ir „mano“.

 

Nutarėme apsistoti regiono sostinėje – jaukiame miestelyje Saintes-Maries-de-la-Mer. Patikę apartamentai buvo už 800 metrų nuo miesto sienos. Nuomos sąlygos gana griežtos. Kai pinigai jau buvo nuskaičiuoti nuo kortelės, gavome šeimininko laišką, kuriame jis džiaugėsi galįs pasiūlyti savo puikų būstą tiesiog ant vandens, bet čia pat visiškai stačiokiškai mestelėjo, kad privalėsime laikytis taisyklių, arba mūsų viešnagė baigsis nė neprasidėjus. Tiesa, konkrečių taisyklių sąrašo anglų kalba nepridėjo, todėl teko kliautis bendru supratimu apie padorų elgesį, kad ir „nešūkauti lauke po vidurnakčio“.

1580238823826168 20190814 2345521580239330682660 20190814 232439
1580239330779647 20190814 2326461580239330828277 20190814 234125

O norėjosi: gavome milžinišką svajonių terasą su vaizdu į laukinę gamtą, vandenį ir stulbinančio grožio saulėlydžius. Neįstengėme pakilti iš lauko šezlongų iki gilios nakties. Vėjyje snigo oleandro žiedais, rugpjūčio žvaigždės kone krito į delną, uodai paisė atbaidančių žvakių, kiemo kepsninė niekada nebuvo tuščia (nors išpjovos vietos parduotuvėje buvo tokio grožio, kad nereikėjo nė kepti). Na, ir vynas už įžūliai mažą kainą... Kaipgi eisi miegoti?

 

Antrai prancūziškų atostogų savaitei buvome užsisakę namus netoli Sen Tropezo (jis – už 203 km nuo Kamargo širdies), ir aš nuoširdžiai gailėjausi: atrodė, kad laukinėje terasoje galėčiau praleisti visas likusias vasaros naktis, o gal ir visą gyvenimą, kai tiesiai už tvoros – milijono nedalomų laukinių garsų simfonija, stebėtinai darniai sutarianti su netoliese dundančiu greitkeliu. Sunku atsisveikinti. Lengva pasiilgti.

 

Ateidavo rytas, lauke gerdavome kavą ir planuodavome naują nuotykį, o jų Kamarge tikrai yra kur patirti.

 

Nesukite sau galvos, skaičiuodami amžius, graikus ir romėnus, kurie ten įmynė pėdą. Nesvarbu, kokiu dinastijos numeriu pažymėtas karalius Henrikas pirmasis paliepė ten auginti ryžius. Ir nuo kada vietiniai ėmė rengti koridas. Beje, tai – ne Ispanija (nors labiau panaši į ją nei į Prancūziją) ir turnyre niekas nenori nudobti buliaus.

1580238693179729 20190812 200243

Pusę tonos sveriantis galvijas vaikosi po areną tuziną stebėtino vikrumo vyrų, o šie specifiniais metaliniais nagais, atrodančiais lyg iš steampunk’o parduotuvės, taikosi nuplėšti buliui nuo ragų juosteles. Pavojingai priartėjus mirčiai, atletai pademonstruoja tokį parkūrą per tvorą – iki pat skrybėlėtų žiūrovų balkonų, kad tikrovėje galėtų vienu šuoliu patekti tiesiai į meilužės miegamąjį daugiabučio antrajame aukšte.

Kai stebi visą šios Kamargo tradicijos dėlionę – įžangoje išjojančius raitelius, žygiuojantį orkestrą, Dainų šventės rateliais besisukančias nacionaliniais kostiumais pasipuošusias damas su gėlių puokštėmis, o vėliau kovą dėl garbės ir drąsos triumfo – supranti, kad, jeigu iš Kamargo atimtum šitai, tai būtų tolygu atimti iš jo krantus skalaujančią Viduržemio jūrą.

 

Beje, paplūdimiai – čia pat, mieste. Vienas jų – ilgas, platus, tvarkingas – iškart už arenos mūro, jis taip ir vadinasi – „Plage des Arènes“. Pavakary smėlėta paplūdimio promenada prajoja žirgų vilkstinė. Šią pramogą gali patirti už 20 eurų valandai (arba 50 eurų pusdieniui). Teko aplankyti vieną iš daugelio pakelės žirgynų, kuriame šeimininkauja damos iš Miuncheno, atrodančios kaip dykynių saulės nugairinti kaubojai tviskančiais pentinais.

 

Kimiu balsu duoda primityvią instrukciją: užsidėk higieninį plaukų tinklelį, užsisek šalmą, štai tau lazdelė – tavo žirgas dažnai mėgsta eiti atbulas – kepštelsi per užpakalį (Mama, gelbėk!), štai vadelės – timptelėsi į kairę ar į dešinę – žirgas eis ten, kur nori. Viskas, jojam.

1580238392912786 20190813 131521
1580238499438475 20190813 131511

Kol įvairiatautė vorelė keliauja žirgais bekele, raita gidė, paleidusi vadeles, mosikuoja rankomis virš galvos ir iliustratyviai pasakoja apie regiono fauną. Visi baltieji Kamargo žirgai gimsta juodi ar rudi, vėliau jų kailis tampa pilkšvas, o galop – ir visai baltas. Jie gyvena pelkynuose ir meldynuose, todėl prisitaikė rupšnoti ir po vandeniu.

 

Kamargo buliai – regiono karaliai. Laukinės jų mėsos ilgai niekam nereikėjo dėl jos atgrasaus specifinio skonio. Bet kai Europą sukrėtė kanopinių ligos, žmonės staiga pamėgo ir ją – sveikąją.

 

Juoduosius bulius gyvoje gamtoje pamatėme tuomet, kai, išstudijavę regioninio parko žemėlapį, nusprendėme apsukti didįjį ratą aplink jį. Jūs galite taupyti laiką ir pasimėgauti gamta Pont de Gau ornitologijos parke (bilietas – 7 eurai) – jame tikrai sutiksite flamingų: ten juos šeria, tad jie niekur neskrenda.

 

Mes susigalvojome savo turą, užtrukome visą dieną, mielai tai pakartočiau. Atrodytų, kas savo noru važiuotų per pelkes ir dar alpėtų nuo grožio? Tačiau praskrendantys pelikanai, būriai laumžirgių, kaimenės laukinių žirgų, boginančių ant nugarų įsitaisiusias gerves ar ežerais virtusi Ronos upė ir lyg sniegas vasarą hipnotizuojančios druskos lygumos – girgždančios, bet minkštos kaip kiliminė danga gerame viešbutyje... Ar atsisakytumėte viso to?

 

Be to, buvome nusiteikę žūtbūt pamatyti flamingus natūralioje gamtoje. Vidury kelio aptiktas informacinis centras pasitiko kondicionuojamos patalpos gaiva. Prie stalo įsitaisiusi madam girininkės uniforma bakstelėjo pirštu į žemėlapyje nupieštą švyturį: „Ten jų TIKRAI yra.“ Švyturys vidury niekur – aplink laukai, laukai, laukai, jokio vandens iš tolo nematyti – tai galėjo būti signalas, kad neverta prie jo gaišti. Automobiliu neprivažiuojamas. Tenka stoti tam skirtoje aikštelėje ir eiti. Ji sakė: „Vieną kilometrą.“ Tik vieną, Karlai! Tačiau jutiminis atstumas buvo lyg nuo Vilniaus televizijos bokšto iki Katedros, plieskiant aršiausiai vidurdienio saulei.

1580238643843464 20190815 141948

Kai pagaliau pasiekėme švyturį, paaiškėjo, kad aplik jį plika akimi nepamatysi nė vieno flamingo, BET – per teleskopą įmanoma. BET – dar labiau sudomino tolumoje skraidanti galybė jėgos aitvarų. Radę naują kelionės tikslą, įnikome į „Google“. Viskas, ką jis mums pasiūlė, – tai viena įtartina bekelė, menama aitvarų kryptimi. Visgi smalsumas buvo įkyrus, pasukome ten.

 

Jeigu turėtumėte visureigį, būtų ir gerai, ir blogai. Purtydamiesi suplaktu duobėtu vieškeliu („Asfaltas? Ne, negirdėjome“), dėkotumėte likimui už patvarią transporto priemonę. Tačiau pravažiavęs druskos lygumų veidrodžius, kuriuos gamta sukūrė „Instagram“, atsiduri tarsi paskutinėje autobuso stotelėje ir belieka savęs Kernagio dainos tekstu paklausti: kas toliau? O toliau – betono luitai vietoj vartų, pro kuriuos net mažasis opelis vargiai prapuškuotų, nekalbant apie solidesnius gabaritus.

 

Svarbu nepasiduoti. Kovinio ryžto įpučia pasišokčiodamas minivenas, kuris nestabdo ir prapučia pro tuos vartus, tarsi tai darytų visus devynis gyvenimus. Nustebę, kad prasmukome pro siaurąjį plyšį, grūdamės toliau dangų raižančių spalvotų sparnų link. Pamatome tiesiai per lygumas, per druskynus, išvis be jokios kelio skuodžiančius automobilius. Rugpjūtį viskas šauniai išdžiūvę. Bet norėčiau juos pamatyti balandį.

 

O tada pasiekiame paplūdimį ir kempingą, koks ten galėjo būti jau 1970-aisiais, kai pasaulį valdė hipiai. Daug džiūstančių sparnų, senukų „kemperių“, įvairaus plauko prancūzų – jėgos aitvarų entuziastų.

1580238790013119 20190815 193346

Prieš akis atsiveria beribis tamsaus smėlio paplūdimys ir šimtai aitvarų. Saulė pamažėl leidžiasi, bet žmonės vis dar važiuoja. Sako, ten pagaunamos visos vėjo kryptys (kad ir ką tai reikštų), todėl „Plage de Beauduc“ išties populiarus.

 

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tai – visiškai laukinis krantas. Nėra jokių civilizacijos ženklų – nei viešo tualeto (gali atsivežti savo), nei dušo, nei kokakolos šaldytuvo, nei dešrainių kiosko. Todėl įsitikinkite, kad bent vandens turite. Kitu atveju skubėkite į artimiausią Salin de Giraud miestelį (už 17 km).

 

Mes iš kempingo kone galėjome nuspjauti iki savosios Saintes-Maries-de-la-Mer, tačiau – laukiniais takais iki sostinės gali nuvažiuoti nebent dviračiu. Automobiliu tenka vėl sukti visą ratą aplink regioninį parką atgal. Ir gerai, nes pakeliui laukė siurprizas – vakare druskos lygumos jau buvo ne akinamai baltos ar melsvos, bet virto rožinėmis. Tuomet ir išvydome nakvynės suskrendančius pulkus flamingų. Amą atimantis reginys.

 

Jeigu šių egzotiškų paukščių jums užtenka zoologijos sode, o iš atostogų tikitės daugiau reveransų ir galimybės pademonstruoti visus naujausius sezono ansamblius, tai mesiu dar vieną kortą: Arlio miestas. Ranka pasiekiamas. Ten jums patiks taip pat, kaip patiko Vincentui van Goghui. Turėtų patikti, nes nesu sutikusi žmogaus, kuriam nepatiko. Senamiestis transliuoja savo karališką prigimtį (karalyste Arlis ir buvo – iki XVI amžiaus, kai prisijungė prie Provanso), romėnų statiniai išlikę puikios formos. Miestas pilnas galerijų, jaukių restoranų, butikų.

 

O kalbant apie genialųjį pamišėlį Van Goghą – įsiveskite į paiešką „Les Baux de Provence – Carrières des Lumières“ ir kelias iš Arlio jus nuves 19 kilometrų šiauriau – į meno katedrą kalnuose, kurios akmeninėse salėse įkurtas psichodelinis skaitmeninis muziejus, visą dailininko palikimą projektoriais atkuriantis ant ratu supančių, kampais lūžtančių, dešimtis metrų į viršų kopiančių plokštumų. Iki gruodžio 31-osios tikrai spėsite pamatyti atgijusius Van Gogho menus. Vėliau programa gali keistis.

 

Visgi Kamargui tinka ne tik vasara – sako, jau balandį ten nuostabu, iki pat spalio. Šį mėnesį ten vykite tik tuo atveju, jei jums patinka lietuviškas lietus. Šalčiausias mėnuo regione – sausis, tačiau praktiškai nėra šansų pamatyti sniego. Nebent labai į jį panašią druską.

 

1580239185406688 20190812 2004041580239196687747 20190815 142755
1580239205835417 20190830 201836
1580238936183579 20190816 180646

susiję straipsniai

Rekomenduojame