Gyvenimo būdas

Kaip efektyviausiai save motyvuoti pokyčiams?

„Mėgaukis tuo, kas tave kankina. Užuot bėgęs nuo savo nelaimės, apsigręžk ir pasitik ją džiugia širdimi. Tik susitapatinęs su ja, pranoksi ją“, - Salman Rushdie.
Reading time 3 minutes
Nathan Dumlao / Unsplash nuotr.

Gyveno kartą bičas, kuris daug mąstydavo apie žmogaus motyvaciją. Sakoma, motyvuoja arba baimė, arba meilė. Bet bičas išvedė, kad motyvuoja arba prievarta, arba narkotikai. Narkotikais bičas vadino ne tik kavą, arbatą, tabaką ar alkoholį, bet ir maistą, poilsį, pramogas bei pagyras. Vakarais, sėdėdamas prie alaus, bičas mėgdavo kaimynui kartoti:

 

– Teisingai motyvuojamas žmogus niekada nepristinga energijos veikti. Bėda ta, kad kai mus motyvuoja kiti, mes motyvuojamės gerai, bet esame nelaimingi, kai motyvuojamės patys, lyg ir jaučiamės patenkinti, bet nieko gero nenuveikiame... ir, kas baisiausia, iš lėto mus pradeda kankinti motyvacijos stoka. Tiesa ta, - toliau kalbėjo bičas, – kad motyvatoriai skirstomi į dvi priešingas grupes: pirmoji grupė – nemalonūs motyvatoriai, antroji grupė – malonūs motyvatoriai. Pirmajai grupei priklauso visi skausmingi motyvavimo būdai: tėvelio diržas, mokytojo pažymiai, žmonos riksmas, viršininko pastabos, feisbuko nuomonės... Antrajai grupei – pasitenkinimą teikiantys motyvatoriai: šalto alaus bokalas, vyšnių pyrago gabalėlis, institucijos pagyrimo raštas ar medalis, piniginė premija, atostogos Maldyvuose...

 

– Palauk, biče, – sustabdė jo pranešimą kaimynas. Tu čia kalbi apie rykštę ir meduolį?

 

– Taip, patvirtino bičas, tik aš tas dvi grupes vadinu prievarta ir narkotikais. Beje, patys save motyvuodami naudojame tik antrosios grupės priemones, kas galų gale mus taip atpalaiduoja, kad „netikėtai" atsiranda trečioji pusė, kuri „labai suinteresuotai ir visai neobjektyviai" pareiškia, kad mes esame niekam tikę... Žodžiu, imasi prieš mus psichologinės prievartos ir tai, kaip bebūtų keista, mus stipriai motyvuoja pasitaisyti. Taigi, galime teigti, kad kiti mus motyvuoja prievarta, o mes save motyvuojame narkotikais. Motyvacijos stoka ištinka tada, kai mes išsivaduojame iš kitų motyvacijos ir tampame tiesiog save motyvuojančiais narkomanais. Taip atsiranda savimeilė, savigaila, antsvoris... ir savinaika. Norint teisingai motyvuotis, reikia pačiam save prievartauti nevartoti narkotikų, o...

 

– Tai ką siūlai būti mazochistu? – vėl nutraukė bičą kaimynas.

 

– Taip, aš siūlau sąmoningą motyvaciją – savidiscipliną vietoj narkotikų! Savidisciplinos paslaptis gebėjimas prisijaukinti kančią. Be kančios nebus tobulėjimo, be sunkių treniruočių – gerų sporto rezultatų, be griežtos dietos – liekno kūno, be varginančio darbo – puikaus rezultato. Ilgainiui sąmoninga kančia išugdo charakterį, kuris atveria vartus į laisvę ir nuo narkotikų, ir nuo prievartos.

 

– Žinai, biče, – atsiduso kaimynas, savo kalbomis mane galutinai demotyvavai...

„Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“

Algirdo Kaušpėdo knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ susideda iš 80 trumpų novelių, iliustruotų architekto Arūno Kavaliausko piešiniais. Knyga suskirstyta į keturias „P“ dalis: „Pasakojimai“, „Patyrimai“, „Patarimai“ ir „Paraštės“. Knygoje herojai bičas ir kaimynas tyli arba kalbasi nuolatos gerdami alų. Taip jie, autorių teigimu, liudija meilę tautiniam aludarių paveldui ir išreiškia tylią buitinę rezistenciją esamam antialkoholiniam režimui. Čia aptariamos pačios įvairiausios nūdienos temos: nuo gyvenimiškų iki pseudofilosofinių, nuo anekdoto iki grotesko. Tai eklektiška ir ironiška knyga.

susiję straipsniai

Rekomenduojame