Gyvenimo būdas

Atgal į gamtą: jauna pora, miesto triukšmą iškeitusi į Kupiškio ramybę

Atsikandę miesto triukšmo, rodos, vis daugiau jaunų žmonių renkasi gyvenimą gamtos prieglobstyje. Vieni pirmųjų tokio gyvenimo būdo pionierių Solveiga ir Paulius Pranckūnai perspektyvas Kaune iškeitė į seną vištidę Kupiškyje, kurią rekonstravo ir pavertė savo namais.
Reading time 10 minutes

Per visus tuos metus Solveiga turėjo galimybę stebėti pokyčius tiek Kupiškyje, tiek vis populiarėjančioje daržininkystės kultūroje, tiek savo namuose. Tiesa, prie Kupiškio populiarinimo prisidėjo ir jos kartu su vyru vystomas verslas marių krantinėje. Pradėję nuo vasarą veikiančios kavinės, šiandien poilsiautojams jie siūlo įvairiausias vandens pramogas – nuo batutų iki vandenlenčių trasos.

 

Kiek laiko gyvenate Kupiškyje ir kokių pokyčių jaučiate mieste?

 

Kupiškyje gyvenu jau aštuonerius metus. Turbūt kaip ir dauguma Lietuvos miestų, Kupiškis bėgant laikui keičiasi – modernėja, atsinaujina. Nuo tada, kai čia atsikrausčiau, įvyko nemažai pokyčių. Atsirado daugiau kavinių, restoranų, pramogų pasiūla padidėjo, o kai kurios miesto vietos pasikeitė neatpažįstamai. Didėjantį turistų skaičių jaučiu asmeniškai, nes dirbu prie marių, kurios yra vienas pagrindinių turistų traukos objektų. Didėjant pramogų įvairovei prie vandens, daugėja ir žmonių iš kitų miestų. Kupiškį atvykėliai įvardija kaip kurortinį miestelį, nors tokio statuso jis neturi. Marių apylinkės tikrai gniaužia kvapą.

 

O kalbant apie daržininkystę, kiek laiko ja užsiimi ir kokių pokyčių pastebi šioje srityje?

 

Užsiimu daržininkyste palyginti neseniai – penkerius ar šešerius metus, tačiau per tą laiką pokytis akivaizdus – jei anksčiau gyventi kaime ar daržininkauti jauniems žmonėms buvo „ne lygis“ ir tik pagyvenusių žmonių reikalas, dabar tai tampa kai kurių jaunų žmonių siekiamybe. Kai susikūriau „Instagram“ paskyrą ir pradėjau joje dalytis daržo reikalais, bendraminčių sutikdavau tik iš kitų šalių. Tačiau per keletą metų pradėjo rastis ir lietuviškų daržo profilių. Supratau, kad daugėja jaunų daržininkų. Sodo gerbėjų amžius tikrai jaunėja – net moksleivės mergaitės siunčia man savo bazilikų ant palangių nuotraukas. Ir, manau, tai – nuostabu.

1598256021103884 2020 05 02 18 18 30

Esi sakiusi, kad žmonės, praradę ryšį su gamta, tampa irzlūs ir pikti. Ar galėtum palyginti save ir savo vyrą Paulių prieš jums atsikraustant į namus gamtos apsuptyje ir dabar, jau kurį laiką gyvenant juose? 

 

Na, aš asmeniškai pajutau, kad gyventi pradėjau tik tada, kai apsigyvenau gamtos apsupty. Iki tol visada atrodė, kad man kažko trūksta ar kad galbūt esu ne ten, kur turėčiau būti. Kaime gyvename dar tik dvejus metus, iki tol gyvenome bute. Pastebėjau, kad čia atsikraustę pradėjome dar labiau vertinti mažus dalykus. Tikriausiai rūpesčių netrūksta, kad ir kur gyventum, bet gamta tikrai padeda kovoti su stresu.

 

Lietuviai laisvalaikiu važiuoja į daržus ir sodybas. O koks yra jūsų laisvalaikis, kai sodyba tampa kasdienybe?

 

Vasara yra pats mūsų darbymetis, tad laisvalaikio nelabai ir turime. Tačiau stengiamės per vasarą išvažiuoti bent į du festivalius, nuvažiuoti prie jūros, kartais ir kokią kelionę ištaikome. Šaltuoju sezonu nukeliaujame į Prancūziją ar Italiją, savaitgaliais – į didmiesčius pasikultūrinti. Tačiau mums laisvalaikiu taip pat labai patinka kuistis aplink namus. Nuosavas namas – niekada nesibaigiantis projektas, bet mums malonu tai daryti, todėl „užskaitome“ tai kaip laisvalaikį. Daug laisvo laiko atiduodu ir „Instagram“.

1598256057742984 img 20200617 005416

Atrodo, visi pokyčiai ir įvykiai jūsų gyvenime vyksta labai organiškai, o planai pildosi sklandžiai. Ar niekada netenka atsidurti kryžkelėje tarp pasirinkimų, jausti pasipriešinimo, ilgai svarstyti ir nerimauti, ar priėmėte teisingą sprendimą? 

 

Iš šalies gali atrodyti vienaip, o realybė dažnai būna kitokia. Tikrai ne visi mūsų planai vyksta sklandžiai. Taip – galutinį tikslą dažnai pasiekiame, tačiau iki tol tenka nemažai paaukoti. Laiko, nervų, miego valandų. O tada svarstome, ar tikrai to reikėjo, gal be reikalo vargome, gal bus negerai. Kartais taip ir nutinka – būna negerai. O kartais džiaugiamės sėkmingu projektu. Manau, dauguma žmonių su tuo susiduria, bet iš šono žvelgdami matome tik jų pasiektą tikslą, o ne kelią, kuriuo jie ėjo.

 

Kokių naujų planų, svajonių turite?

 

Artimiausias planas ir svajonė – antrasis namo aukštas. Per ateinančius penkerius metus planuojame tai įgyvendinti, jei tik aplinkybės leis. Taip pat norisi dar labiau išplėtoti verslus prie marių. Galiausiai – mums labai patinka keliauti, labai noriu rudenį kažkur išvažiuoti ilgesniam laikui, atsiplėšti nuo vasaros ritmo. Sau asmeniškai kažkokių svajonių neturiu, mūsų svajonės – bendros. Tačiau tai supratau tik atsakinėdama į šį klausimą (šypteli).

1598256087264725 2020 03 10 20 03 531598256090383512 2020 05 25 19 47 51

Atrodo, vasara ir ruduo – jūsų darbymetis tiek namuose, tiek versluose. Ką veikiate žiemą? Ar nepasiilgstate šiltojo sezono šurmulio?

 

Vasaros šurmulio ilgėtis pradedu tik pavasarį, o šiaip vadovaujuosi mintimi, kad viskam savas laikas. Esu namų žmogus, man gera atsiplėšti ir pailsėti, ramiai pagyventi. Anksčiau dirbau vertėja, o ši žiema buvo pirmoji, kai tiesiog ilsėjausi, užsiėmiau rankdarbiais, namų dekoru. Patikėkite – neprailgo. Rudens vidury baigiasi sezonas, o žiemos gale jau suki galvą dėl naujo sezono. Na, o mano vyras dirba per keletą darbų, tad žiema jam vis tiek darbymetis, tik ramesnis, be abejo.

 

Gyvenant mieste, bute žiemos dažnai atrodo niūrios ir pilkos. Kaip sezonus jaučiate, išgyvenate gyvendami gamtos apsuptyje?

 

Sezoniškumas gamtos apsupty kur kas ryškesnis. Kaskart ryte atitraukdamas užuolaidas nežinai, kuo gamta tave nustebins. Balti laukai, kiek akys užmato, ir stirnos tolumoj. Arba po naktinės vėtros nudraskyti medžiai, po šalnos žuvusios gėlės. Stebiu, kaip nuo medžio rudenį nukrinta paskutinis lapas, matau išskrendančius paukščių pulkus. O pavasarį visada išgirstu juos sugrįžtant. Mieste to tiesiog nepastebėdavau.

 

Ar visuomet jautėte susidomėjimą interjero kūrimu? Kur semiatės įvėpimo kurdama savo namus?

 

Tiesą sakant, domėtis interjeru pradėjau tik prieš keletą metų, kai pradėjome kurti savo namus. Namų kūrimas prasidėjo nuo daiktų. Dar neturėjau, kur tų jų dėti, o jau žinojau, kad jie atsidurs būsimuose namuose. Rinkdavausi daiktus sendaikčiuose ir kraudavau į dėžę su užrašu „būsimi namai“. Nemažai įtakos namų interjerui turėjo jau juose buvę elementai – plytų sienos, stikliniai blokeliai, sijų lubos. Norėjome pasilikti šį tą autentiško. Man patinka provanso, industrinis, „farmhouse“ stiliai. Ieškodavau idėjų internete ir kelionėse po Prancūziją. Fotografuodavau patikusias idėjas. Interjeras „susidėliojo“ labai organiškai, nebuvo taip, kad atsisėdu ir svarstau: „Tai ką čia dabar daryti su šituo kampu.“

1598256113030666 img 20200430 210243 375

Regis, visi namuose esantys daiktai turi savo istoriją. Ar sąmoningai vengiate prekybos centrų ir masinės produkcijos asortimento?

 

Pas mus didžioji dalis daiktų yra iš sendaikčių, tačiau tikrai rastumėte ir masinės gamybos daiktų. Nebuvo taip, kad specialiai rinkausi viską iš antrų rankų, tiesiog man tie daiktai gražesni, įdomesni, kokybiškesni. Faktas, kad jie jau turi istoriją, mane labai žavi. Tačiau dabar jau sąmoningai vis dažniau vengiu masinės produkcijos, nebent daiktas labai patinka.

 

Papasakokite kelias įsimintiniausių daiktų istorijas.

 

Įsimintiniausios turbūt yra dviejų mūsų namų baldų istorijos. Kai su vyru buvome studentai, apsistodavome vienoje Palangos viloje, kurioje buvo senas „Grundig“ plokštelių grotuvas. Vis pasvajodavome, kad tokio norėtume, jei kada turėsime bendrus namus. Na, ir po kokių aštuonerių metų, vieną žiemą vaikščiodami sendaikčių turguje, pamatėme identišką grotuvą. Labai apsidžiaugėme ir įsigijome nedvejodami. Tuo labiau kad kaina buvo juokinga.

 

Instagram“ sulaukei pasisekimo. Kaip keitėsi žmonių susidomėjimas tavo turiniu šioje erdvėje? 

 

Kol kėliau vien daržo turinį, žmonės reagavo kiek vangiau, tačiau prijungusi namų projekto akimirkas bei turus po antrų rankų parduotuves ir rūbų „pasimatavimus“ pajutau, kad susidomėjimas išaugo.

 

Vaikščiojimas po „second hand“ parduotuves paauglystėje buvo didžiausias mano hobis. Parsinešdavau namo rūbų, kurdavau derinius, fotografuodavausi. Nelabai kas tepasikeitė ir šiandien. Į antrų rankų parduotuves vaikštau ne iš taupumo (nors tai dar vienas to pliusas). Man neįdomu, kai rūbai surikiuoti pagal dydį, spalvą ar stilių. Man patinka ieškoti, rasti, nustebti ir džiaugtis. Antrų rankų parduotuvėse ieškau vintažinių drabužių dėl jų kokybės, išskirtinumo. Tuo labiau kad vintažinė mada dabar išgyvena aukso amžių. Didieji drabužių tinklai dabar kopijuoja vintažinę madą. Kam dėvėti „kopiją“, jei originalų antrų rankų parduotuvėse yra apstu ir už daug mažesnę kainą (šypteli). Tiesa, apsipirkinėju ir masiniuose tinkluose, tik tokių rūbų pas mane kiek mažiau.

 

Grįžtant prie socialinių tinklų turinio, dabar savo paskyroje tiesiog dalijuosi savo kasdienybe, o tai jungia daugybę dalykų. Gera nesivaržyti ir publikuoti, ką noriu, nes anksčiau atrodydavo „tai ką dabar mano draugai daržininkai pasakys, jei parodysiu, kokį veido kremą įsigijau?“

 

Kitas daiktas yra mūsų vonios kambario praustuvo spintelė, jei taip tą daiktą galima pavadinti. Vaikystėje, kai dar gyvenau Marijampolėje, mūsų kaimynas tėčiui atidavė seną varstotą. Tėtis planavo iš jo kažką daryti, bet galiausiai jis atsidūrė mano kaime prie Lenkijos sienos. Prastovėjo ten ne vienus metus po atviru dangum. Kažkada su vyru nuvažiavus į kaimą jis pastebėjo varstotą ir paklausė tėčio, ar galėtų pasiimti. Parsivežę jį perdažėm, pastatėme vonios kambary, uždėjome ant jo paminklų dirbtuvėse išpjautą stalviršį bei praustuvą. Dabar turime labai originalią „spintelę“ po kriaukle.

1598256189835542 2020 02 23 13 28 501598256192876091 2020 05 26 14 05 08

Turbūt sulauki daugybės klausimų interjero ir sodininkystės klausimais. Ar nekyla minčių padėti ir kitiems įsirengti namus, daržus bei savo hobį paversti darbu?

 

Daugiausia klausimų sulaukiu daržininkystės tema. Antroje vietoje – vintažiniai rūbai. Merginos dažnai konsultuojasi, ar tikrai įsigijo vintažinį rūbą, klausia, kaip juos atskirti. Esu sulaukusi klausimų, ar neplanuoju rengti daržininkystės kursų pradedantiesiems arba ar nenorėčiau pardavinėti savo atrinktų vintažinių drabužių. Turbūt jau dešimt metų pasvarstau apie nuosavą butiką, bet turbūt tai labiau užgaida nei projektas, kuriam artimiausiu metu lemta išsipildyti. Kartais žmonės patys pakiša verslo idėjų tiesiog kažko manęs paklausdami. Niekada nesakau „niekada“, įvairių minčių bręsta galvoj, o ar jos išsipildys – parodys laikas (šypteli).

 

O kaip atrodo socialinis gyvenimas pasirinkus mažesnį miestą?

 

Vasarą socialinis gyvenimas tiesiog verda – aplink vien žmonės, tik spėk bendrauti, vyksta daug renginių. Žiemą „socializacijai“ dažniau renkamės didmiesčius – vykstame vieni ar su draugais. Nors nėra taip, kad mažame mieste žiemą nieko nevyksta – turime ir renginių, ir spektaklių, ir koncertų.

 

susiję straipsniai

Rekomenduojame