Gyvenimo būdas

Naujieji keramikai: pasaulį užkariauja moderniosios keramikos karštinė

Sevro porcelianą žiedžiantys jaunosios kartos menininkai leidosi užvaldomi tūkstantmečius skaičiuojančio keramikos meno.
Reading time 3 minutes
Polly Fern kūryba.

Nors gastronomiją sukūrė sidabrinis šaukštelis burnoje, dabar ji atsidavusi tik degtam moliui. Atšiaurus žavesys, raštų psichodelika – baltos lėkštės era baigėsi. Paryžiuje ir kitur tradiciniai indai padėti į šalį, o indaujos prisipildė netipinių keramikos gaminių iš ranka margintų smiltainio, porceliano ar fajanso. Net Eliziejaus rūmai iš Maison Fragile užsakė seriją iliustratorės Safios Ouares papuoštų porceliano puodelių.

 

Šį dar jauną prekės ženklą valdo Limožo porceliano fabriko proanūkė Mary Castel, 2017 metais palikusi fabriką ir nusprendusi tęsti šeimos tradicijas. Jos tikslas – nupūsti dulkes nuo stalo meno. „Virtuvė atsinaujina nuolat, o ypač pastaraisiais metais. Tad kodėl nesukūrus stalo meno?“ – teigė ji viename interviu laikraščiui „Monde“. Šiems prezidentiniams puodeliams iliustratorė S. Ouares panaudojo Limožo porcelianą, o jo aukso spalvos paviršių išpuošė augaliniais motyvais, atsižvelgdama į „naują požiūrį į ekologiją“.

 

Kasdienis iš antikos laikų mus pasiekęs daiktas – lėkštė – menininkams tapęs ir žaidimų objektu. Dar XIX amžiuje ji, be savo pagrindinės funkcijos, tapo ir istoriniu ant sienos kabinamu artefaktu. Dailininkė ir keramikė Polly Fern, „Istagram“ programėlėje turinti 70 tūkstančių sekėjų, šį lėkščių naudojimo būdą atgaivino savo namuose Norfolke.

Lėkštės, arbatos servizai, vazos... Jos indai ir pasakojantys istorijas, ir naudingi, išpuošti kaimiškais peizažais bei fantasmagoriniais motyvais: „Mano augintinės kanarėlės – įkvėpimo šaltinis. Jas dažnai pavaizduoju kūriniuose.“ Jos emaliuoti dirbiniai – be galo vintažiniai: „Senosios keramikos formos ir motyvai papildo mano darbus. Nuo pat mažų dienų žavėjausi senoviniais dalykais. Persikrausčiusi į naujus namus su malonumu juos apstačiau netipiškais baldais, derinau senovišką ir modernų stilius. Juk antikvariniai daiktai kalba, jie pasakoja savo istoriją.“

Panašiai mąsto ir Marcas Armitano Domingo. Violončelininkas pagal išsilavinimą, fotografo Ryano McGinley gyvenimo draugas angliško porceliano gaminius dekoruoja kruopščiais, instinktyviais baroko muzikos motyvais. Trelės, mordentai, grupetai čia tampa orchidėjomis, magnolijomis, bitėmis ar boružėmis.

Bet reikia kalbėti ne vien apie dekorą, bet ir apie milžinišką šuolį, kurį menininkai padarė rinkdamiesi organiškus raiškos būdus. Keramikos pasaulyje tai – terakota ir smiltainis. „Su moliu reikia mokėti dirbti. Ant jo piešiama pasitelkus spalvos miltelius, kuriuos medžiaga kaipmat sugeria. Nieko negalima taisyti. Negana to, milžiniškas skirtumas tarp tos spalvos, kurią uždėjai, ir tos, kurią gausi išdegęs gaminį. Šis siurprizo momentas man labai patinka. Visko nesuvaldysi, bet gaminį unikalų padaro būtent tie maži netobulumai“, – pasakojo prancūzė dailininkė Inès Longevial. Jos kelionės Maroke metu buvo sukurta ištisa lėkščių kolekcija, kurią Inès svajoja netrukus papildyti ne tokiais praktiškais gaminiais: „Iš keramikos noriu pradėti gaminti skulptūras.“

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame