Gyvenimo būdas

Lukas Gricius ir Naglis Bierancas: jei myliu, kodėl negaliu rodyti, kad myliu?

Jų meilės pradžia buvo būtent tokia. Kaip žaibas plykstelėję jausmai sudrebino ne tik jųdviejų, bet ir artimiausių draugų pasaulį – keletą mėnesių visus vedžioję už nosių fotografas Lukas Gricius ir nuomonės formuotojas Naglis Bierancas vieną dieną suprato, kad tai, ką kurį laiko linksmindamiesi vaidino, staiga tapo realybe: jie – pora!
Reading time 17 minutes

Jei šiandien būtų įteikiamas apdovanojimas už drąsą, šie du vaikinai, be abejonės, jį gautų. Už drąsą mylėti ir už drąsą kalbėti. Su tikrų draugų palaikymu. „Jei myliu, kodėl negaliu rodyti, kad myliu?!“ – ir juokais, ir rimtai šis klausimas per pokalbį nuskamba ne kartą.

 

Vienaip žmonės reaguoja į dviejų vyrų meilę, dar kitaip – į garsų kalbėjimą apie tokią meilę. Sprendimas su gerbėjais ir ne tik jais pasidalyti net ir labai asmeniškomis akimirkomis sulaukia daugiau priešiškumo ar palaikymo?

 

Lukas: nuo pat pradžių mums buvo aišku viena – būtų didžiausia nesąmonė bandyti kažką slėpti. Negi pradėjus gyventi kartu dar kambario draugus vaidinti? Visada norėjau būti atviras, bet pasakiau sau, kad, kol neturėsiu antrosios pusės, neatvirausiu. Tėvai, draugai žino, kad esu gėjus, bet pasakoti apie tai kitiems nemačiau prasmės.

 

Kai apie savo santykius paskelbėme „Instagram“, gavau dešimt žinučių, kad esu pyderas, išsigimėlis, o aštuoni šimtai komentarų buvo „oh, my God!“, fanfaros ir palaikymas. Į tuos keletą procentų žmonių, kurie parašė blogus komentarus, man visiškai nusispjauti. Negyvenu dėl komentarų. Jei myliu, kodėl negaliu rodyti, kad myliu?! Ar privalau slėptis? Niekas negali priversti mane jaustis nelaisvu žmogumi.

 

Naglis: bet kokiu atveju, svarbiausia būti atviram sau ir būti teisiam pačiam sau. Nuo tada, kai būdamas dvidešimt septynerių priėmiau save tokį, koks esu, ir nusprendžiau nebesislėpti, niekada neslėpiau, kad esu homoseksualus. Visada galvojau, jog, jei mano gyvenime atsirastų mylimas žmogus, norėčiau, kad jis būtų toks pat atviras kaip aš. Bet jei jis būtų norėjęs slėpti santykius, būčiau gerbęs tokį pasirinkimą. Prieš ketverius metus, kai nebuvau joks nuomonės formuotojas, tai nebūtų buvusi didelė problema, dabar – kiek sudėtingiau. Lukas buvo iniciatorius paviešinti mūsų draugystę, labai juo didžiavausi, kad priėmė tokį sprendimą. Nebuvo jokių dvejonių ar nuogąstavimų – viskas paprasta ir aišku.

1616738691259221 1 data copy

Jūsų prisipažinimas nuskambėjo kaip savotiškas manifestas: taip, mes – pora, be galo mylime vienas kitą, o visa kita – niekieno reikalas. Sekėjų po šio posto padaugėjo?

 

Naglis: Luko – taip, mano – ne. Nežinau, ką turėčiau padaryti, kad jų dar padaugėtų. Pastarąjį kartą keturiais tūkstančiais padaugėjo, kai pakomentavau Žižės skandalą (juokiasi). O dėl žmonių reakcijos: iki šiol sulaukiu bjaurių komentarų, bet palyginus su tuo, kiek gauname palaikymo, tai visiškai nieko nereiškia.

 

O nebaisu garsiai kalbėti apie meilę? Juk sakoma, kad kuo garsiau apie ją šauksi – tuo trumpiau ji truks?

 

Lukas: didžiąją laiko dalį sėdime užsidarę namuose, bendraujame tik vienas su kitu, tad ką mums viešinti? Džiaugiamės vienas kitu ir tai rodome.

 

Naglis: nėra taisyklės, kaip garsiai galima kalbėti apie jausmus, – kiekvienas pasirenka. Esu gavęs ne vieną žinutę, kad meilė mėgsta tylą. Aš nesiginčiju: galbūt tavo meilė mėgsta tylą, o mano – roką, metalą ir kebabus (kvatoja). Kiekvienas skambina iš savo varpinės. Visada stengiuosi savo „Instagram“ dalytis pozityviais dalykais. Dabar mano laimė – Lukas, juo ir dalijuosi. Žinoma, suprantu, visko gali mums nutikti, priimu tai, bet nesirenku bijoti. Džiaugiuosi šia akimirka ir negalvoju, kas bus po mėnesio ar dviejų.

 

Kai paaugliai per Naujųjų metų vakarėlius fotografavosi ar per rugsėjo 1-ąsias ėjo susikabinę rankomis su savo pirmosiomis meilėmis, aš to negalėjau daryti. Dabar man trisdešimt treji. Kai ilgą laiką gyveni paslaptyje, slėpdamas, kas esi, nes negali šioje sušiktoje visuomenėje būti savimi, pratrūksti. Todėl prašau ant manęs nepykti ir man nerėkti, kad kažko negaliu. Noriu vemti vaivorykšte ir atsiimti už visus metus, kai negalėjau kažko daryti. Man nusispjauti, kas ką galvoja. Myliu ir noriu garsiai apie tai šaukti!

„Lukas ir Naglis – be galo linksmi, gražūs ir jautrūs žmonės, man jie – labai įkvepianti pora. Ne vien dėl to, kad lietuvoje „meilė mėgsta tylą“ ir stinga tolerancijos, tai puikus pavyzdys, kaip netikėčiausiomis aplinkybėmis gimsta meilė. Sveikinu mylimus draugus, kad turėjo drąsos ją priimti. Labai laukiu vestuvių!“ Toma Vaškevičiūtė

Esate pažįstami vienuolika metų. Kodėl tiek daug laiko prireikė, jog pagaliau pripažintumėte, kad tai – daugiau nei paprasta draugystė?

 

Lukas: tikrai ne visus vienuolika metų buvome artimi: vienais gyvenimo etapais bendraudavome daugiau, kitais – mažiau. Buvau aštuoniolikos, kai atvažiavau į Vilnių ir kažkokiame internetiniame puslapyje parašiau Nagliui. Sunku kažką konkretaus papasakoti, apie ką susirašinėjome, vienintelis dalykas, kurį atsimenu, jog Nagliui vis kartojau, kad su juo nesusitiksiu (juokiasi).

 

Naglis: o aš tavęs ir nekviečiau susitikti! Tu pats man nuolat rašinėdavai!

 

Kada susitikote pirmą kartą?

 

Lukas: tai buvo seniai, sunku atsiminti patį pirmą susitikimą, bet prisimenu, kaip viskas klostėsi vėliau. Dalyvavome viename vakarėlyje, vienas kitą tuo metu jau pažinojome, ir po jo Naglis mane supažindino su keliomis bičiulėmis. Po to draugų ratas vis plėtėsi, su dauguma draugaujame iki šiol.

 

Naglis: beveik visos mūsų pažintys yra bendros, aplink mane ar Luką nėra žmonių, kurių jis ar aš nepažinotume. Nors mudviejų draugystėje buvo įvairių etapų. Buvo laikas, kai labai mažai bendravome. Ypač kai Lukas gyveno Londone, nes mūsų ryšys visada buvo paremtas ne susirašinėjimu, o gyvu bendravimu. Tad, kai susitikdavome, būdavome taip išsiilgę vienas kito, kad sunkiai atsiplėšdavome. O po to ir vėl išeidavome gyventi savo atskirų gyvenimų. Beje, Lukas yra prisipažinęs, kad buvau pirmoji slapta jo meilė...

 

Lukas: išties mano jausmai Nagliui padėjo suprasti, kas esu iš tikrųjų. Tik susipažinęs su Nagliu pirmą kartą sau pripažinau, kad esu gėjus...

 

Naglis: o manęs jis visiškai nedomino. Ne kaip žmogus, bet kaip vaikinas, partneris. Buvo jaunas snarglys, nors ir aš ne ką vyresnis. Jis – durnelka, ir aš durnelka. Kai tūsindavome, sutardavome labai gerai, bet juk to neužtenka artimiems santykiams.

 

Lukas: laimei, tada nepradėjome draugauti, nes šiandien tikrai nebūtų šito pokalbio, seniai būtume išsitaškę ir vienas kitą išsiuntinėję.

 

Naglis: su Luku esame kalbėję, jog mums reikėjo laiko, kad pažiūrėtume vienas į kitą kitomis akimis. Reikėjo suaugti. Žinoma, mes dar mokomės būti kartu ir dar daug ko teks išmokti, bet džiaugiuosi, kad tai nutiko būtent dabar. Staiga, netikėtai, bet labai stipriai.

1616738491228406 1

Tai nuo ko prasidėjo jūsų meilės istorija?

 

Naglis: praėjusios vasaros pabaigoje šventėme keletą mėnesių atidėtą Gyčio gimtadienį. Stovėjome su Luku, kažką kalbėjome, kai priėjo bičiulės ir lyg tarp kitko paklausė: „O jūs draugaujate?“ Pradėjome juokauti, kad taip, draugaujame. Smagiai kurį laiką draugams melavome, kartais pasibučiuodavome, nors iš tikrųjų pora tapome tik lapkričio pabaigoje (juokiasi).

 

Kad tai galbūt jau nebe pokštas, pirmą sykį supratau, kai vieną dieną atvažiavau pas Luką: buvome dviese, įsijungėme filmą, gulėjome apsikabinę ant sofos ir žiūrėdami jį vis pasibučiuodavome. Atsisukau į Luką ir paklausiau: „O dabar prieš ką vaidiname?“ (Juokiasi.)

 

Lukas: panašu, prisijuokavome. Retai leisdavome laiką tik dviese, tačiau pernai suplanavome netgi mėnesio kelionę į „Burning man“ festivalį JAV. Dviese, bet tik kaip draugai, o pandemija ir karantinas planus sugriovė. Ką gi, mūsiškis „Burning Man“ įvyko Lietuvoje (juokiasi).

 

Naglis: tiesą sakant, jei dar prieš kokius tris mėnesius kas nors man būtų pasakęs, jog mudu būsime pora, tikrai būčiau sakęs, kad nesvaigtų. Taip, mes gerai sutarėme, na ir kas? Pasibučiuodavome? Ir kas?! Mūsų daug draugų yra vieni su kitais bučiavęsi – tai nieko nereiškia!

„Aš džiaugiuosi už savo draugus be galo. Mylėti, nepaisant absoliučiai nieko, visa širdimi, yra nuostabu. Kiekvienam linkiu nors kartą gyvenime tai patirti.“ Laura Vagonė

O kada apie savo jausmus prisipažinote vienas kitam?

 

Naglis: kai dviese, be kompanijos, pirmąsyk išvažiavome į sodybą. Tiesą sakant, važiuodamas negalvojau, kad viskas taip pasisuks, – vis dar buvome draugai ir nieko daugiau. Sodyba – maža, dviem žmonėms. Pasiūliau Lukui, bet jis nebuvo tikras, ar tądien galės, todėl kartu važiuoti pakviečiau Tomą (aktorę Tomą Vaškevičiūtę – aut. past.). Taip nutiko, kad Lukas galiausiai persigalvojo, tad Tomos atsiprašiau ir išvažiavau su Luku.

 

Daug kam atrodo, kad būtent aš čiupau Luką ir pirmas prisipažinau meilę, o iš tikrųjų iniciatyvos ėmėsi Lukas. Tai jis toje sodyboje, sėdėdamas sūkurinėje vonioje, pasakė, kad myli mane ir kad nesupranta, kodėl mes nedraugaujame, o tada iškart pasiūlė kartu apsigyventi. Aš irgi atvirai prisipažinau, kad apie tai galvoju, tačiau jau kitą dieną mane apniko abejonės.

1616738712748360 2

Lukas: na, man viskas atrodė logiška: mano namai mums dviem per maži, Naglio – irgi, tad reikia ieškoti naujų namų.

 

Naglis: jis ėmė ir viską sustygavo. Prisipažinę jautėmės laimingi, o kitą dieną sudvejojau. Lukas – optimistas, o aš – realistas, man reikia laiko, nes visas šis akibrokštas, netikėtumas – net neaišku, kaip jį pavadinti, – visiškai sujaukė mano planus. Kaip tik šiemet norėjau nusipirkti nuosavus namus. Kadangi pastaruosius trejus metus gyvenau vienas, ketinau tvarkytis savo gyvenimėlį taip, kaip noriu: su didžiausiu malonumu mėgavausi savo paties kompanija. O čia pasipainiojo Lukas su savo planais... Jam nuo pat pradžių atrodė, kad reikia kuo greičiau patikrinti, kaip mums seksis būti kartu, o man atrodė, kad galbūt neverta rizikuoti mūsų draugyste. Kas bus, jei namus išsinuomosime metams, o jau po mėnesio negalėsime vienas į kitą žiūrėti? Žodžiu, klausimų buvo šimtai, atsakymų – nė vieno.

 

Lukas: kitą dieną po šio vakaro išvažiavau pabūti su vienais draugais, Naglis – su kitais.

 

Naglis: man būtinai reikėjo patvirtinimo, kad elgiamės teisingai. Draugai sakė: „Būsi durnius, jei nebandysi.“ Kai su savo dvejonėmis paskambinau Tomai, ji tiesiai šviesiai pasakė: „Žinai, gal tu geriau savo knygą paskaityk?“ O juk ji ir yra apie tai, kad neverta bijoti gyvenime daryti tai, ką nori...

 

Lukas: tiksliau – kaip neknisti sau proto ir džiaugtis gyvenimu – pats taip ją pavadinai.

 

Naglis: supratau, kad išties esu kvailys.

„Tikiu, kad nėra geros arba blogos meilės. egzistuoja tik žmonių vertinimas, nusistatymai, siauros pasaulėžiūros ir sąmoningumo stoka. Kas ką nori – tas tą myli. Kas kaip nori – tas taip gyvena.“ Simona Nainė

Kas pirmieji sužinojo apie jūsų santykius?

 

Lukas: mano brolis Rokas su drauge. Paskambinau ir pasakiau: „Mes ketiname kartu gyventi.“ Roko su Andželika reakcija buvo vienoda: „Kaip taip?“ Tada – dar vienas, kur kas intymesnis klausimas (kvatoja).

 

Kaip jūs su savo ego telpate po vienu stogu. Turbūt nėra lengva?

 

Naglis: ne tik su savo ego, bet ir savo taisyklėmis bei įpročiais. Tikrai nepulsiu pasakoti, kaip mums lengva vienam su kitu. Bet labai džiaugiuosi, kad praleidome santykių pradžią, kurios tiesiog nepakenčiu. Retai eidavau į pasimatymus vien todėl, kad man vėžį varo tie pirmieji pokalbiai, klausimai „ką veiki?“ ar „kada baigei mokyklą?“. Kiek laiko turi praeiti, kad pirmą kartą prie žmogaus nusiperstum?! Mes tai padarėme gerokai prieš įsikraustydami į bendrus namus (juokiasi). Visada norėjau, kad mano mylimas žmogus pirmiausia būtų geriausias draugas, o tada jau – visa kita.

 

Pradėję draugauti vienas kitą pamatėte kitokius?

 

Naglis: aš – tikrai. Lukas visada atrodė kietas, linksmas bičas, bet kai žmogų pamilsti, pamatai visai kitokį žmogų: jis – mielas, paslaugus, švelnus. Lukas moka rodyti dėmesį, negaili gražių žodžių. Matau, kad jis daro tam tikrus dalykus, kurių anksčiau nedarydavo, aš – irgi. Niekada nemėgau kažkam patarnauti, man patinka, kai kiti aplink mane šokinėja. Dabar tenka ir pačiam pašokinėti, bet man patinka – smagu kažką gero padaryti dėl mylimo žmogaus. Tai tik smulkmenos, bet iš jų susideda gyvenimas.

1616738969939015 3

Dėl ko dažniausiai ginčijatės buityje?

 

Lukas: dėl šiukšlių išnešimo (juokiasi).

 

Naglis: be to, Lukas mėgsta bet kur išmėtyti daiktus, o po to klausinėti, kur padėtas vienas ar kitas daiktas. Visada jam atsakau, kad ras, kur buvo padėta.

 

Lukas: o man atrodo, kad visai nesudėtinga atsakyti, kur. Kai gyvenau vienas, būdavo, jei ko nerasdavau, iškart skambindavau valytojai. Darbuose klausinėju savo asistento Karolio – esu išsiblaškęs, dažnai nežinau, kas ir kur padėta, be to, man daug paprasčiau paklausti, nei pačiam ieškoti. Buitis man netrukdo gyventi: reikia – susitvarkau... arba išsikviečiu valytoją. Nematau prasmės pyktis ir ginčytis dėl neišplautų indų. Naglis kažkada pasityčiojo, kad indus plaunu rankomis. Nepatinka? Daugiau niekada neplausiu – nuo tada viską dedu į indaplovę.

„Mūsų nuotrauka yra apie meilę ir tiesą. džiaugiuosi už savo draugų drąsą ir atvirumą. Tuo pat metu liūdžiu, kad pasaulyje savaime suprantamoms žmogaus laisvėms ir kalbėjimui apie jas mūsų šalyje vis dar reikalinga didelė drąsa.“ Agnė Grigaliūnienė

Naglis: įsivaizduoji, jis net nemokėjo ja naudotis! Jei reikėdavo įjungti, mane kviesdavo.

 

Lukas: nesu technikos žmogus. Aš ir „Ikea“ baldams surinkti kviečiu stalių – kam pačiam vargti.

 

Naglis: tu jį kvieti ne dėl to, kad nevargtum, o todėl, kad nemoki!

 

Lukas: jei labai reikėtų, surinkčiau.

 

Naglis: tikrai ne! Tu ir kavos aparatu naudotis nemoki...

 

Lukas: nemoku, nes man patinka, kad kavą gamini tu, tad net nesimokysiu (šypteli). Iš tikrųjų Naglis labai rūpestingas, nors kartais nori pavaidinti priešingai. Jis gana rimtas, viską apgalvoja, analizuoja priešingai nei aš, kuris viską daro „va bank“, iš meilės. Niekada nenorėčiau draugauti su vaikinu, kuris už mane silpnesnis visomis prasmėmis. Jei jis nebūtų man pavyzdys – viskas baigtųsi vos prasidėjus. Partneris man turi būti autoritetas, o Naglis toks ir yra. Šiuo metu man jame patinka viskas ir visada. Net tuomet, kai jis ant manęs pyksta ir nesišneka.

 

Karantinas jūsų santykiams – tik į naudą, tiesa? Juk vos sukibirkščiavus taip paprastai neišeisi, nepabėgsi, nepasislėpsi...

 

Lukas: karantinas padeda šlifuoti kampus. Naglis kažkada juokėsi iš manęs: „Jei nebūtų karantino, juk dabar trenktum durimis ir išeitum į kokį barą ar pas draugus. Tada aš irgi supykčiau ir išeičiau. O toliau – jau kaip Dievas duos.“ Dabar, kai susipykstame, tiesiog išeinu į kitą kambarį, permąstau, nusiraminu ir einu taikytis. Naglis visada stengiasi išsiaiškinti čia ir dabar...

 

Naglis: bet ne visada išeina. Tiesiog stengiuosi nekartoti praeities klaidų. Anksčiau galėdavau ir savaitę nekalbėti, nors puikiai žinodavau, kad tai niekur nenuves. Todėl dabar stengiuosi kalbėtis, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip pats to nenorėčiau.

1616739268527547 4

Kol kas gyvename savotiškame burbule, bet juk vieną dieną gyvenimas grįš į savo vėžes. Lukas lyg ir svajojo apie karjerą Niujorke, Naglis puikią karjerą kuria čia. Kieno svajonės bus svarbesnės, jei reikės rinktis?

 

Naglis: žinojau, kad jis yra užpildęs anketą žaliajai kortai gauti, ne kartą sakė, kad nori išvažiuoti, kartojau, kad faina. Bet kai jis pasiūlė kartu gyventi, iškart pasakiau: „Kokia dar Amerika?!“ Neturiu jokio noro išvažiuoti – manau, galima ir čia pildyti savo svajones. Noriu ateityje drauge kurti, kartu pasenti. Noriu keisti visuomenę ir jos požiūrį į vienalytes poras, parodyti, kad visi esame žmonės ir turime teisę gyventi bei mylėti vienodai. O heteroseksualūs vyrai tegul mažiau pyksta – jiems paliekame daugiau moterų (kvatoja). Ir, beje, kodėl už rankų besilaikantys vyrai yra blogai, o štai tiems patiems vyrams laikyti ginklus – gerai?

„Iš pėdsakų gerti, savęs nebijot. Kitų nepasmerkti. Tokia būna meilė. Pamiršus vardus.“ Justė Arlauskaitė-JAZZU

Lukas: Niujorkas buvo mano vienišiaus svajonė. Toks nebesu, tad svajonių ten ir nekuriu. Mūsų gyvenime per pastaruosius du mėnesius tiek daug visko įvyko, kad dabar noriu tiesiog pasidžiaugti mūsų laime ir meile. Noriu daug keliauti. Noriu pažinti neatrastą pasaulį kartu! Noriu kurti bendrus projektus, nes abu esame ir talentingi, ir kūrybingi. Noriu svajoti ir tas svajones pildyti drauge. Jaučiuosi atradęs žmogų, kuris mane papildo ir leidžia būti savimi.

1616739455121096 5
„Man meilė, džiaugsmas ir laimė – visai kaip elektros srovė: nukrato prisilietus, bet neturi nei spalvos, nei kvapo. Žinote, ko dar neturi šie jausmai, – lyties, amžiaus ir odos spalvos. Tolerancija reiškia duoti kitiems tokias pat teises, kurių reikalaujate sau patys. Let’s love!“ Robertas Kalinkinas
1616739665780280 7

„Kai aplinka, kurioje gyvename, pradės džiaugsmingai reaguoti į  kitų laimę ir meilę, – diena truks visą parą, o naktis gyvuos tik už  planetos pakraščių.“ Marius Lucka

AUDRIAUS SOLOMINO, ROBERTO DASKEVIČIAUS NUOTRAUKOS

„IMAGE REHAB“ POSTPRODUKCIJA

MONIKOS SOLOMINĖS STILIUS

JURGA KARTU GRIMAS

susiję straipsniai

Rekomenduojame