Gyvenimo būdas

G. Glemžaitė ir M. Stonkus: mokame paminti ambicijas dėl buvimo drauge

Jie mėgsta kviestis svečių ir svečiuotis, moka mėgautis kiekvienu etapu – kai skraido iš laimės ar būtina paliūdėti. Žino, kad kartais verta paaukoti savo ambiciją dėl bendro tikslo ir džiaugiasi į porą suėję trisdešimties, kai daug kas atrodo mažiau sudėtinga. Talentingi, populiarūs aktoriai Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus į pirmą bendrą savo interviu atmina dviračiais ir kalbėtis pasiūlo Bernardinų sode tiesiog ant gražiai nušienautos žolės. Paprastai, smagiai ir tikrai jaukiai.
Reading time 17 minutes
Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus, SHOT by Lukas nuotr.

Gelminė, pažįstama iš spektaklių teatre, serialų, filmų „Lietuviški svingeriai“, „Išgyventi vasarą“, „Šventasis“, po kurio gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią antraplanį moters vaidmenį, taip pat smagaus šou „Buvusių moterų reikalai 3“, greta vieno žinomiausių Lietuvos humoristų, laidų ir renginių vedėjo, žemaičiuojančio policininko iš „Dviračio žinių“ ir daugybės kitų vaidmenų atlikėjo Manto Stonkaus atrodo miniatiūrinė ir trapi Coliukė. Tačiau nenusileidžia jam niekuo – net ir fizine ištverme. Tai juodu pasitikrino pirmą bendrą vasarą, kuomet dviračiais apkeliavo Žemaitiją, užsuko į dar neregėtus gamtos kampelius, plaukė baidarėmis per Kauno marias, lipo į kopas Kuršių nerijoje, skraidė oro balionu, o ji dar ir pilotavo ultralengvąjį lėktuvėlį, skraidinantį iš Vilniaus į Nidą. „Ne tik vairalazdę palaikiau! Ir pavairuoti leido“, – kvatodama atremia skeptišką žvilgsnį, kad bepigu pasėdėti greta piloto.

 

Tapę pora, jiedu ramiai ir santūriai atlaikė susidomėjimo bangą, žiniasklaidos atakas ir, kur kas svarbiau nei jos, gražiai susidėliojo bendravimą su Manto dukrele ir sūnumi iš pirmos santuokos.

 

Ilgos atostogos dažnai tampa santykių išbandymu – daug laiko dviese, gali nusibosti, kilti noras kabinėtis. Į Vilnių iš Nidos grįžote tik antroje rugpjūčio pusėje.


Gelminė: atostogavome ilgai, bet abu turėjome darbų, gal dažniau į Vilnių grįždavau aš. Nusifilmavau dviejuose filmuose, dar spektaklį repetavau, įgarsinau audioserialą.

 

Mantas: galima sakyti, atostogavome vos ne nuo vasario vidurio – buvome Tenerifėje, iš jos grįžome vasario 29-ąją, per dvi savaites suvaidinome kelis spektaklius, o paskui, nuo kovo 16 dienos, gyvenome, kaip ir visi kiti – karantine. Susipakavome daiktus ir išvažiavome į tremtį – į Plungę, miškus. Visus tuos mėnesius praleidome prasmingai, darbingai, turėjome daug veiklos, – tikrai geras laikas.

 

Rinkotės Manto gimtą Plungę, nes norėjosi būti arčiau tėvų, gamtoje?

 

Mantas: nesinorėjo su vaikais leisti laiko Vilniuje bute. O ten – puikios sąlygos būti, žmonių, o kartu – kontaktų nedaug.

 

Gelminė: prieš tai savaitę ar dvi praleidome bute. Nebuvo kančia, bet nepalyginsi su gamta. Džiaugiuosi, kad turėjome galimybę pasidžiaugti miškais.

 

Mantas: jei tik nelydavo, visada būdavome lauke – ar ant dviračių, ar prie grilio, ar vaikščiodami.

1604401103055717 lu 2132 2
Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus, SHOT by Lukas nuotr.

Paklausius atrodo, kad per karantiną tikrai smagiai leidote laiką. Ir tikrai nejutote graužaties, kad nuplaukė darbai, spektakliai, pajamos!

 

Gelminė: dėl pinigų nefaina kiekvienam – visi jų prarado. Žinau kolegų, kurie gyvena tik iš teatro, neturi kitų pajamų, jiems buvo labai sunku. Ir valstybės paramos nesulaukė.

 

O aš pati gal pirmą kartą gyvenime nedirbau ir nesijaučiau dėl to kalta, nes dirbti negalėjau teisiškai. Nors, kaip paaiškėjo jau po visko, tie, kuriems neįmanoma repetuoti internetu, galėjo eiti į teatrą.

 

Mantas: juk nebuvo taip, kad nedirbi vienas, o aplink sukasi kiti projektai. Susitaikėme, – juk kiekvienam lygiai tas pats, ir bandėme ieškoti gerų dalykų, o jų tikrai daug. Atradome namus, ramybę, gal net kiek priverstinai buvome sumesti į krūvą (juokiasi). Tiksliau, aplinkybės taip sutapo, kad karantine nebuvome po vieną. Ir aš labai tuo džiaugiuosi.

 

Gelminė: man irgi būtų buvę liūdna vienai karantinuotis.

 

Mantas: įvyko toks ryškinimosi etapas, išaiškėjo daug dalykų, kurie gal pateisino ankstesnę nuojautą...

 

Gelminė: ...kad teoriškai gerai sutartume, bet patvirtinome tai praktiškai.

1604401141215430 lu 2453 11604401141346346 lu 2762 1
Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus, SHOT by Lukas nuotr.

Tai, kad abu esate žinomi, gal greičiau privertė prisipažinti apie santykius: išvykote atostogų, kažkas matė lėktuve, pastebėjo nuotraukas iš tos pačios vietovės socialiniuose tinkluose.

 

Mantas: kad mes nelabai ir slapstėmės, buvome nuo visko atsiriboję. Nesame tokie kvaili, kad bandytume slapstytis, net ir dėdami nuotraukas į „Instagram“ iš tos pačios vietos. Žinojome, kad galime gauti dėmesio ir lėktuve, paskui sutikti lietuvių viešbutyje. Važiavome sau, dėl savęs, nebėgome nuo kažko. Nei labai slėpėmės, nei afišavomės.

 

Judviejų romanas – turbūt neišvengiamai tarnybinis?

 

Gelminė: man labai nepatinka šis žodžių junginys. Juk gali žmonės susitikti darbo aplinkoje. „Tarnybinis romanas“ man skamba lyg sekretorė užlipa bosui ant kelių, užriša kaklaraištį...

 

Mantas: man sąskambis irgi kažkokią neigiamą prasmę turi. Daugybės žymesnių žmonių poras galima pavadinti „tarnybiniu romanu“. Kita vertus, juk daugiausia tikimybės, kad artimą žmogų sutiksi toje aplinkoje, kurioje sukiesi, kur būsi suprastas, tau nereikės kitam aiškinti, kaip viskas gyvenime vyksta. Manau, mums būtų sudėtinga turėti antrąsias puses ne iš savo veiklos sferos.

 

Gelminė: tas tiesa, nors aš, pavyzdžiui, pažįstu daug aktorių, kurie džiaugiasi, kad antroji jų pusė iš visai kitos sferos, kad gali juos kažkaip įžeminti.

 

Mantas: aš labai džiaugiuosi, kad antroji mano pusė iš ten, kur ir aš. Nenorėčiau, kad ji dirbtų banke ar būtų vaistininkė.

 

Gelminė: vaistų galėčiau parnešti (juokiasi).

 

Mantas: bet būtų sudėtinga išaiškinti žmogui, kur esi naktimis, kur tavo savaitgaliai, šventės.

1604401710165297 lu 2432 1
Gelminė Glemžaitė, SHOT by Lukas nuotr.

Vadinasi, įžeminimo abiem nestinga, o buitis ir visi žemiški reikalai yra pažįstami?

 

Mantas: čia mums visai neblogai sekasi. Gelminė yra šefas ir tenkina visas mano gurmaniškas užgaidas, o aš esu ūkvedys, tvarkos palaikytojas. Smagu, kad aš visai nesikišu į Gelminės sferą, ji kartais nukenčia manojoje (šypsosi). Grįžome po pusmečio, reikėjo vėl įsigyventi namuose, pasidarėme reviziją, tarsi įsikūrėme iš naujo. Po to „ant lagaminų“ praleisto pusmečio gera grįžti į Vilnių. Tiesa, gana sunkiai prie jo pratinamės. Vakar netgi važinėdami dviračiais po naktinį miestą kažkuriuo momentu abu susigretinome ir pakalbėjome, kad nežinome, ar mums patinka čia grįžti.

 

Gelminė: manau, reikia apsiprasti. Nors trumpam ir grįždavau į miestą, tokio ilgo laiko mažuose miestukuose, gamtoje iki tol nebuvau praleidusi. Važiavau dviračiu ir uodžiau visokius kvapus, smalkes...

 

Mantas: prieš tai galvojau: grįšime iš Nidos, iš kaimelio, į didingą Vilnių su savo aukštais dangoraižiais, o parvažiavome į statybų aikštelę, tie pastatai atrodo kažkokie nykštukai, visai negalingi net ir po Nidos. Ir išties, kas tas stiklo gabalas, palyginti, pavyzdžiui, su Mirusiomis kopomis? Kai važiuoji palei marias dviračiu ir pamatai kopas – ten yra didybė, o pastatėliai, su visa pagarba jų architektams, nėra didybė. Pasiilgstu jausmo, kai jautiesi mažiukas didelėje erdvėje, o mieste dabar jaučiuosi kažkoks didesnis ir suspaustas.

 

Gelminė: aš nesijaučiu kur nors labai didelė (kvatoja).

 

Ir koks gi tas pačios ūgis?

 

Gelminė: metras penkiasdešimt devyni, o geromis dienomis – metras šešiasdešimt (juokiasi).

 

Gelmine, esate miesto vaikas, gimusi Vilniuje. Kaip jums tiko ir patiko Manto pasiūlytas planas ilgam kraustytis į gamtą?

 

Gelminė: niekada nebuvau ta miesto mergaitė: „Oi, kas bus, įminsiu į juodžemį!“ Karvės nemoku pamelžti, neapsimetinėsiu, bet gamta ir kaimas man labai patinka.

 

Mantas: vienas esminių mūsų santykių vardiklių yra tai, kad mums patinka būti gamtoje, patinka ekstremalesni iššūkiai. Patinka, ir kai uodai sugelia. Ir erkę išsitraukti vieną kitą. Abu gerai jaučiamės pavaikščioję po dar nevaikščiotas vietas. Tas mus labai jungia.

 

Grįžę į įprastą gyvenimą Vilniuje mėgstate eiti, bendrauti, valgyti kažkur mieste? Ar profesija priverčia per daug būti tarp žmonių, tad geriau jaučiatės tarp keturių sienų?

 

Gelminė: man – etapais. Kartais tikrai norisi išeiti, o būna, atrodo, sėdėsiu namie ir vakuosiu agurkus (nors dar ir nemoku to daryti, gal kada pažiūrėsiu „Youtube“ ir išmoksiu). Gal ir nuo metų laiko tai priklauso. Rudenėja, lyg labiau į namus traukia.

 

Mantas: mane taip pat. Vakar paprašiau, kad namuose būtų moliūgų sriubos, kad liktume valgyti čia. Namie zujame, tvarkomės, dirbame, vakarieniaujame, skaitome arba drybsome ir žiūrime kažką, – laiką išnaudojame maksimaliai. Bet jei jau išeiname, irgi mėgstame pabūti iš esmės – su vakariene, šokiais, pokalbiais.

 

1604401242827338 lu 971 11604401246392155 lu 912 1
Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus, SHOT by Lukas nuotr.

Smagu, kad abiejų poreikiai ir požiūriai sutampa.

 

Mantas: nesame maži vaikai, santykiai prasidėjo ne devyniolikos ar dvidešimties. Abiem – trisdešimt ir plius. Toks amžius, kai jau žinai, ko ieškai, stebuklų nesitiki, būni atviras, pasakai, kaip jautiesi. Tai viskas ir išeina.

 

Metai santykiuose – privalumas?

 

Gelminė: privalumas, nes turi patirties, žinai, kad turi taikytis ir derintis, nes viskas nebus tik pagal tavo lūkesčius ir įsivaizdavimą. Gyvenimiška patirtis padeda. Kita vertus, kai esi jaunas, į daug ką žiūri drąsiau, dabar jau esi atsargesnis, neneri stačia galva.

 

Mantas: nes esi daug kur buvęs, patyręs, turi su kuo palyginti.

 

Gelminė: ir pats esi protingesnis.

 

Mantas: kai prisimenu, kokius interviu duodavau būdamas dvidešimt kelerių – jaučiausi tikras pasaulio protinguolis. Dabar, kai artėja normali branda, net sunku kažką kalbėti, nes žinau, kad viskas pasikeis. Kita vertus, gal ir smagu: suvoki, kad viskas pasikeis, užtat tiesiog džiaugiesi momentu.

 

Kadangi susitikote ne itin jauni, abu jau turėjote „uodegas“, ankstesnį gyvenimą. Mantas – ne tik buvusius santykius, bet ir du vaikučius.

 

Gelminė: būtų keista, jei tokiame amžiuje būtume nieko neturėję. Dėl tos praeities jis yra toks, koks yra dabar, dėl to reikia viską priimti kaip neišvengiamybę.

 

Mantas: jei jau pradeda patikti žmogus TOKIAME amžiuje (šypteli), viskas atrodo labai logiška, natūralu, aišku. Suvoki net ir tai, kad yra įsimylėjimo etapas, kuris praeis. Žinodamas tai, šiuo etapu džiaugiesi ir skraidai. Baigiasi reaktyvinis kuras, tada sklendi ir labai faina. Nebeieškai degalinės, kur reaktyvinio kuro dar užsipilti, nes žinai, kad sklendi sklandytuvu, tad geriau ieškoti šiltų oro srovių, kad tave keltų kuo aukščiau.

 

Gelminė: oi, kokia gera metafora!

1604401280111371 lu 2608 3
Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus, SHOT by Lukas nuotr.

Mantai, o kaip vaikams pristatyti naują savo gyvenimo etapą, naują jame esantį žmogų?

 

Mantas:nepušinti. Pats prisimenu daugybę dalykų iš vaikystės – turiu gerą emocinę atmintį. Pateiksiu pavyzdį situacijos, kurią turbūt dauguma esame patyrę. Esi namuose, tėvai ruošiasi į svečius, kur tavęs imti neketina. Jie dar nepasipuošę, tik ruošiasi, o tu jau jauti, kad taip nutiks. Vaikai paprastai turi gerą intuiciją, svarbiausia jiems nemeluoti, kažko negražinti, leisti jiems patiems natūraliai užduoti klausimus ir į juos sąžiningai atsakyti. Kai esi sąžiningas, vaikas tai jaučia ir mato. Kas jam skauda, pasisako. Mano vaikai šiandien, manau, yra laimingi. Jiems gera, kad ir kur būtų. Tai jaučiu su jais bendraudamas. Labai ačiū Gelminei už tai, kad ji taip gražiai priėmė šitą mano dalį – vaikus. Jie – labai asmeniška mano dalis, mano kūnas. Vaikams leidome suprasti savaime, kas vyksta.

 

Gelmine, o kaip pačiai sekėsi priimti jo dukrytę ir sūnų?

 

Gelminė: tai jie mane labai gražiai priėmė. Esu jiems labai dėkinga. Kai myli žmogų, myli visas jo gyvenimo dalis.

 

Mantas: stengiamės viską daryti teisingai, o ar mums pavyko, atsakys vaikai, kai jau mokės tokius dalykus suformuluoti. Kol kas iš vaikų nuotaikos spėju, kad judame teisinga linkme. Kita vertus, svarbu pačiam būti laimingam. Tada ir vaikai tokie bus.

 

Mantas pirmiausia garsus kaip komikas, Gelminei taip pat teko padirbėti komedijose. Ar tiesą sako žmonės, kad juokintojai dažnai būna melancholiški, net nuobodos?..

 

Gelminė: negalėčiau sakyti, kad esu labiau komedijos aktorė. Nors vaidinau komedijoje „Buvusių moterų reikalai 3“, ten mano vaidmuo nėra labai linksminantis.

 

Mantas: komedija – dabar populiariausias žanras Lietuvoje. Kokia paklausa, tokia ir pasiūla. Nesakau, kad negalėčiau laužti dramos, prakaituoti ir vargti scenoje. Bet kol kas bene visus geriausiai Lietuvoje matomus aktorius galima vadinti humoristais, nes tiesiog toks dabar šio žanro laikas. Užtenka dramų kiekvienam. Juk gyvename pilkuose daugiabučiuose, užkimštose gatvėse, prigrūstuose biuruose, koronos, pandemijos, bėdos namie, geopolitiniai reikalai...

 

Gelminė: ne tik pas mus – visame pasaulyje komedijos ir lengvas turinys yra „einamiausias“, dauguma žmonių tai lengviausiai priima.

 

Mantas: dar pasiginčyčiau, kad komedija yra lengvas turinys.

 

Gelminė: ir vaidinti komediją dažnai sunkiau nei dramą.

 

Mantas: aš iš esmės esu linksmas žmogus. Kai linksma, tai linksma iš visos širdies. O Gelminė irgi linksma, nes labai daug juokiasi.

 

Gelminė: jei jau liūdžiu, tai iš esmės.

 

Mantas: galbūt esame kraštutinumų žmonės, abiejų sielos jautrios, mėgstame ir iš melancholijos paimti viską, ką duoda, ir iš linksmybių – taip pat. Man patinka paliūdėti.

1604401327511422 lu 1757 2
Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus, SHOT by Lukas nuotr.

Prabilote apie sielų jautrumą. Abu nebijote prisipažinti, kad nesate iš plieno – ir Mantas yra sakęs, jog kovoti su nerimu padėjo psichologas, ir Gelminė kalbėjo apie bipolinį sutrikimą.

 

Gelminė: nenoriu skambėti banaliai, bet išties apie tai svarbu kalbėti garsiai. Tiesiog esu atvira ir kalbu apie tai. Ir šis kalbėjimas nė vieno nedaro nei geresnio, nei blogesnio, tiesiog žmogišką.

 

Mantas: tas kalbėjimas – reklama psichologams, tai puikiai specialybei, kuri reikalinga žmogui, kad ir kokioje srityje jis būtų. Nueiti ir išsipasakoti kažkam, kas pažvelgtų į tave iš šono, tikrai yra nieko baisaus. Kai pasikalbi su kitu, supranti, kad nesi vienas su tomis problemomis, kurios išties nėra didžiausios pasaulyje. Nueikite pas psichologą ir jūs, jei turite problemų. Tikrai padės.

 

Gelminė: bent jau nepakenks. Jei rūpinamės savo fizine sveikata, turėtume nepamiršti ir emocinės. Situacija Lietuvoje dabar tragiška – šitiek savižudybių, alkoholizmo. Visa tai dažnai dėl to, kad nemokame kalbėtis, reikšti savo emocijų, o viską laikome viduje.

 

Mantas: žmogus nėra šiukšlinė, negali visko laikyti. Žiūrėk, išmeti popieriukus iš kišenių, susitvarkai kuprinę ir kaip patogiau tampa gyventi! Tas pat ir dėl galvos. Prisikaupia – išsivalai ir važiuoji toliau. Tai – procedūra. Kaip darome dantų higieną, tvarkome nagus, taip pat reikia tvarkyti ir galvą.

 

Rudenį rodysite spektaklį „Man gal magnio trūksta?“, turėsite daug kitų bendrų darbų?

 

Mantas: kai mėgsti savo darbą, kyla daug idėjų, planų ir džiaugiuosi, kad jie nėra utopiniai, o lengvai išpildomi. Jei reikės užsidaryti dėl karantino, turime planą B, jei pavyks važinėti po sales ir vaidinti, turime planą A. Išmokome prisitaikyti.

 

Aš, pavyzdžiui, net norėčiau pakeisti sritį ir iš meno nerti į kitokią sferą. Ji artima stovėjimui ant scenos, nes tai – taip pat darbas su žmonėmis.

 

Skamba intriguojančiai!

 

Mantas: nieko paslaptingo. Noriu sodyboje Žemaitijoje atidaryti nuolat veikiantį šeimos restoraną, kad žmonės galėtų atvažiuoti, iš arčiau pažinti tą kraštą. Norėčiau pats ir svečius aptarnauti. Su Gelmine esame gurmanai hedonistai – mėgstame bendrauti, mums patinka vynas, patinka valgyti. Norime ir su kitais tuo pasidalyti.

1604401551731603 lu 2011 2
Gelminė Glemžaitė ir Mantas Stonkus, SHOT by Lukas nuotr.

Jau patikrinote santykius atostogomis, toliau tikrinsite ir bendrais darbais. Tad jau tikrai žinote, kas vienas kitame labiausiai erzina?

 

Gelminė: jei jau jam blogai, visiems turi būti blogai. Jei Mantas turi problemą, jo problema bus didžiausia.

 

Mantas: o tu esi netvarkinga.

 

Gelminė: nesu tokia netvarkinga! Tai tu – išprotėjęs pedantas.

 

Mantas: Gelminė pamiršta išjungti šviesą patalpose.

 

Gelminė: o tu niekada neužsuki kokakolos buteliuko. Ir ji išsigazuoja.

 

Mantas: išties Gelminė tvarkinga tiek, kiek jai reikia. O tai, kad aš nemoku adekvačiai reaguoti į dulkes ar aptaškytą veidrodį, – mano problemos. Aš – su trūkumais. O Gelminė yra to-bu-la (abu kvatoja). Nuleidžiu galvą ir pripažįstu tai.

 

Gelminė: aš dažniau pripažįstu, jei kas negerai. Ir atsiprašau.

 

Mantas: mus kartu ir laiko tai, kad žinome savo bėdas, trūkumus.

 

Gelminė: ir mokame paminti ambicijas dėl geresnio buvimo drauge.

 

 

SHOT BY LUKAS NUOTRAUKOS

FOTOGRAFO ASISTENTAS – KAROLIS JAUTAKIS

PAULIAUS STUMBROS IR SIMONOS SENKAUSKAITĖS STILIUS

OLESIOS ŽURAVLIOVOS MAKIAŽAS

JUSTĖS KONČIŪTĖS IR TADO POCEVIČIAUS PLAUKAI

susiję straipsniai

Rekomenduojame