Gyvenimo būdas

Pražūtingos mintys: istorija, apie už draugiško moterų bendravimo slypintį pavydo tinką

Ši knyga parašyta visiems, bent kartą asmeniškai susidūrusiems su neištikimybe. Visiems, kurie pajuto pyktį kitam žmogui ir norą šimteriopai jį nubausti, drauge suprasdami visišką savo bejėgiškumą.
Reading time 7 minutes
Catherine Heath / Unsplash nuotr.

Skirtingi vyrai ir moterys perskaitys šią knygą skirtingai ir tapatinsis su jos personažais. Kai kuriems ji gal net ir nepatiks. Trilerio personažai – realūs žmonės, į kurių asmenybes ir istorijas įpinta šimtai smulkių akimirkų ir pokalbių. Ši knyga buvo ne kartą perrašyta ir dėl to labai keitėsi. Veiksmas iš nedidelio kalnų miestelio Šiaurės Karolinoje buvo perkeltas į Kalifornijoje esantį Atertoną.

 

Ket Vintorp sunkiai dirbo, kad pasiektų tai, ką turi dabar: nuostabius namus, socialinį statusą ir Viljamą – sėkmės lydimą, patrauklų vyrą. Netikėtai kaimynystėje apsigyvena draugiška pora. Ket, nors ir įtarokai, pasitinka naujus kaimynus išskėstomis rankomis – šiltai ir svetingai.

 

Nina Raider nėra namuose laiką leidžianti žmonelė. Ji yra ugdomoji lavintoja, vilkinti masinės gamybos suknelę, turinti krūvą asmeninių problemų ir vyrą, kuris nepatenkino jos ambicijų, tad ji pasiruošusi žūtbūt prasimušti. Šis nuostabus miestelis – jau žingsnis reikiama kryptimi. Jame Nina supranta, ko neturi, o būtent – Viljamo. Ninos susižavėjimas virsta maniakiška aistra, ir belieka vos kelios kliūtys, kurias įveikusi turės tai, ko trokšta, – gyvens kaimynystėje.

 

Slaptasis, nenumaldomas Ninos poreikis didėja, o draugystė su Ket darosi artimesnė. Tačiau už jų draugiško bendravimo slepiasi begalinis gundymų, paslapčių ir piktybiško pavydo tinklas. Tobulo gyvenimo siekis abiem moterims virsta pavojingu žaidimu.

Leidykla „Briedis“ pristato amerikiečių romanistės Alessandros Torre psichologinį trilerį „Pražūtingos mintys“. Kviečiame paskaityti knygos ištrauką.

Naujasis mano gyvenimas buvo išties klaikus. Mechaniškai lipau laiptais į butą, žvangindama priešais save raktais lyg valytoja. Atsidariusi duris, žengsiu į kambarį, apstatytą nuomotais baldais, už kuriuos kiekvieną mėnesį sumoku po papildomus penkiasdešimt dolerių – tai buvo taip ir nepasibaigusio kalėdinio pasiūlymo dalis.

 

Man čia buvo ne vieta. Tik jau ne šitame ankštame, vieno miegamojo bute, esančiame pigioje San Fransisko dalyje, tik jau ne kaip skyrybas pralaiminti pusė, kurią pats procesas su kiekvienu susitikimu siurbė vis labiau.

 

Meto nė neatpažinau. Visų pirma dėl dantų. Žmogus, kuriam niekad nerūpėjo išvaizda, buvo susidėjęs porcelianines laminates. Jos spindėjo burnoje vos tik jam prasižiojus, o žiotis jis ėmė vis dažniau – pasirodo, turėjo apsčiai nuomonių, nuo alimentų dydžio iki to, kokį automobilį aš turėčiau vairuoti. Žinojo, kad amerikietiški automobiliai man nepatinka, tačiau išrinko man būtent tokį – nupirks man pigų sedaną arba galiu nusipirkti jį pati.

 

Išsirinkau sedaną su tekstilinėmis sėdynėmis ir masyviu dizainu, ir kiekvieną kartą iš jo lipdama ir į jį sėsdamasi panarindavau iš gėdos galvą. Mano senoji mašina BMW, kuri iki tol buvo kaip savaime suprantamas dalykas, erzino mane, stovėdama nuo gatvės matomoje naudotų automobilių salono aikštelėje su man neįkandama kaina per visą priekinį langą.

 

Neįkandama kaina. Du žodžiai, nuo kurių bėgau visą gyvenimą. Du žodžiai, kuriuos palaidojau žengusi prie altoriaus su Metu. Du žodžiai, kuriuos pamiršau tą pačią sekundę, kai gavau savo laipsnį. Du žodžiai, kurie sugrįžo man keršyti.

„Neįkandama kaina“. Du žodžiai, nuo kurių bėgau visą gyvenimą. Du žodžiai, kuriuos palaidojau žengusi prie altoriaus su Metu. Du žodžiai, kurie sugrįžo man keršyti.

Žengiau pro duris ir užkėliau kompiuterio krepšį ant apskrito valgomojo stalo, su atodūsiu pasitrindama petį. Atsigręžusi į duris, užšoviau skląstį ir įstūmiau grandinėlę.

 

Nuslinkau iki siauros sofos, susmigau į pigų poliesterį, nepasivargindama nusiauti aukštakulnių. Jaučiau, kaip kliba mano naujo darbo perspektyvos. Galbūt dėl visko kalta desperacija mano balse. O gal straipsnis laikraštyje, kuris iškildavo į sąrašo viršų, suvedus mano vardą į internetinę paiešką. O galbūt apkalbos. Gandai apie mano romaną pasklido plačiai, ir net pajutau pagarbą Nedui Plimutui, tyliam ir ramiam individui, kuris nerėkavo apie savo pinigus (kaip ir apie savo reikalus). Slaptas susitarimas dėl atleidimo iš pareigų buvo vienintelė bangelė ramiame ežere nuo pat mūsų romano pradžios.

 

Tačiau Ket ir Viljamas Vintorpai buvo tikras cunamis. Savanorių komitetai, kuriuose taip uoliai dirbau, staiga ištrynė mano vardą iš savo sąrašų, atsiųsdami mandagius „jūsų paslaugų nebereikės“ atvirukus. Mano knygų klubas, kuriame Ket net nedalyvavo, paprašė daugiau nebesilankyti. Asmeninė apsipirkimo asistentė iš „Neimano“, visai kitoje šalies dalyje, Niujorke, paliko man glaustą balso pranešimą, kuriame aiškiai išdėstė savo nuomonę. Iš visų pusių pasipylė smerkimas ir pasibjaurėjimas, o jei Ket ko nors ir nepajėgdavo, jai į pagalbą ateidavo Viljamas.

Slaptas susitarimas dėl atleidimo iš pareigų buvo vienintelė bangelė ramiame ežere nuo pat mūsų romano pradžios.

Blogiausia buvo su ankstesniais mano darbdaviais. Teko išravėti savo gyvenimo aprašymą, kol nebeliko praktiškai nieko, nes Vintorpai nuteikė kiekvieną buvusį darbdavį prieš mane. Metas atsisakė parašyti teigiamas rekomendacijas iš Raiderių griovimo įmonės, o Nedas Plimutas į skambučius neatsakinėjo, tad išbraukiau jo vardą iš savo gyvenimo aprašymo, baimindamasi nežinomybės.

 

Jaučiau, kaip grimztu. Skęstu. Esu patyrusi šį jausmą, šį bejėgiškumą, stebėdama, kaip byra mano pasaulis, koledže. Žinoma, tada jį sukėlė seserijos gandai apie lytiškai plintančią ligą, menkutis trikdis, kurį buvo galima lengvai įveikti su kandžia replika ir paprasta manipuliacija. Tačiau tuo metu dar nebuvau daktarė Nina Raider. Buvau jauna ir kompleksuota, su per didele nosimi ir per mažomis krūtimis. Palūžau, iškritau iš studijų ir puoliau į glėbį „Xanaxui“ bei nuolatiniams Meto raminimams.

 

Į tą skylę grįžti nebenorėjau. Vynas – vienas dalykas. Tabletės – kitas.

 

Taisiausi, kol galiausiai padėjau galvą ant ranktūrio, stengdamasi negalvoti apie ankstesnius nuomininkus, dedančius ant jo savo nešvarias rankas. Išpiltą maistą, alaus lašus – visko prisigėrusį tamsiai mėlyną gobeleną. Pasisekė, kad man po ausimi dar nežliugsėjo.

 

Atsidusau ir pamėginau prisiminti, kuo gi mane taip suviliojo Viljamas Vintorpas. Atsisėdusi tiesiai, išsitiesiau į priekį, pirštais apsivijau rankinės diržą ir truktelėjau ją į save. Ją pravėrusi, išsitraukiau butelį vyno, pasistačiau jį ant stalo ir ėmiau ieškoti stiklinės.

Jaučiau, kaip grimztu. Skęstu. Esu patyrusi šį jausmą, šį bejėgiškumą, stebėdama, kaip byra mano pasaulis, koledže.

Atsitrenkti į grindis skaudėjo, tačiau nesugebėjau pajudinti kojų. Viskas per vyną. Per didelį jo kiekį. Ar esu kada taip prisigėrusi? Paskutinį kartą tiek išgėriau prieš dešimtį metų. Viljamas – ne, Metas – nutempė mane į lovą. Atnešė kibirą ir nuvalė man veidą. Jis mokėjo rūpintis. Toks mylintis. Toks gailestingas. Tą naktį jis sėdėjo greta manęs lovoje, švelniai glostymas man galvą, kol užmigau.

 

Dabar neturėjau, kas glostytų man plaukus ar nuneštų iki lovos, ar atneštų kibirą, kai vemiu. Vėmalai kilo į viršų. Jaučiau, kaip juda ne ta kryptimi.

 

Šiaip ne taip apsiverčiau ant šono ir pasižiūrėjau į savo mobilųjį, prisitraukusi tą sidabrinį įrenginį taip arti, kad vos nesirėmė į galvą.

 

Reikėjo skelbti bankrotą. Reikėjo susirasti naują darbą. Kuo užsiimsiu? Kūno rengyba? Dieve, tapsiu viena moterų. Virš keturiasdešimties, bet visą dieną apsitempusi laikra, pozuojanti „Instagramui“ su prierašais apie angliavandenių kontrolę ir įkvėpimą, vartojanti tokias grotažymes kaip #sportuojuvirs40 ir #uzsispyrimas.

 

Siektelėjau telefono. Norėjau paskambinti Viljamui. Jis tikrai nepamiršo, kaip gera mums buvo drauge. Negi nepastebėjo? Nejuto?

 

Surinkau jo numerį, bet, kaip ir prieš tai, niekas nekėlė ragelio.

susiję straipsniai

Rekomenduojame