Gyvenimo būdas

Paslapčių ir priešų kupina istorija, prasidėjusi tykią žiemos dieną idiliškame kaimelyje

Į Tris Pušis, vaizdingą kaimą Kvebeke, atėjo žiema ir visą apsnūdusį kaimelį užklojo sniegas. Tai ramybės ir gerumo metas. Vietiniai gyventojai ruošiasi Kalėdoms, o kažkas – žmogžudystei.
Reading time 12 minutes
Sveinn Birkir Björnsson / Unsplash nuotr.

Netikėtai speigo tylą perveria klyksmas. Kasmetėse akmenslydžio rungtynėse, vykstančiose šiame kaimelyje antrą Kalėdų dieną, elektra mirtinai nukrečia vieną žiūrovę – Cilę de Puatjė. Cilė de Puatjė niekam nepatiko: nei jos ramiam vyrui, nei flegmatiškam mylimajam, nei apgailėtinai dukrai – ir tikrai nė vienam iš Trijų Pušų gyventojų. Ji sugebėjo visus atstumti.

 

Kai vyriausiąjį inspektorių Armandą Gamašą pakviečia atlikti tyrimą, jis greitai supranta, kad turi reikalų su kažkuo neįprastu. Cilė de Puatjė nukentėjo sėdėdama ant įšalusio ežero, stebėdama kasmetinį akmenslydžio turnyrą. Nepaisant didelės žiūrovų minios, liudytojų nėra, kaip, regis, ir įkalčių. Kas galėjo būti toks beprotis, kad išbandytų tokį makabrišką žmogžudystės metodą, ar pakankamai gudrus, kad jam tai pavyktų?

 

Vyriausiasis inspektorius Armandas Gamašas drąsiai kapstosi po idilišką kaimo gyvenimą, kad surastų ten seniai palaidotas pavojingas paslaptis, velionės praeityje aptinka paslapčių ir priešų kupiną istoriją. Kvebeko žiema yra ne tik stulbinamai graži, bet ir mirtina, o Trijų pušų žmonės puikiai žino, kad geriau neatskleisti apie save per daug. Tačiau priešų turi ir Gamašas. Kai sprendimai įšaldomi Kvebeko provincijos policijoje, jam reikia apsispręsti, kuo gali pasitikėti...

1615138823371823 chandler cruttenden w8hwtfpgtpy unsplash
Chandler Cruttenden / Unsplash nuotr.

Louise Penny detektyvo „Mirties šaltis“ ištrauka:

Nusimaudęs ir persirengęs švariu golfu bei tvido švarku, jis prisijungė prie jos taurei vyno priešais židinį. Tokio ramaus vakaro nebuvo jau kelias savaites, nes tai reikėjo susitikti su šeima, tai dalyvauti kalėdiniuose vakarėliuose.

 

– Ar valgysime čia? – paklausė jis.

 

– Nuostabi mintis.

 

Priešais fotelius jis pastatė po išlankstomą staliuką, o ji patiekė boeuf bourguignon su kiaušinių makaronais bei pintinaitę su supjaustyta bagete.

 

– Kokia keista pora, – tarė Reinė Marija, jam baigus pasakoti dienos įvykius. – Įdomu, kodėl Cilė ir Ričardas neišsiskyrė? Įdomu, kodėl išvis susituokė?

 

– Man taip pat. Ričardas Lionas toks pasyvus, toks kerėpla, bet man vis tiek įdomu, ar tik neapsimetinėja. Gyvenant drauge tai turėtų labai erzinti, nebent taip pat esi labai neryžtingas arba labai kantrus, o nepanašu, kad Cilė de Puatjė būtų tokia buvusi. Ar teko apie ją girdėti?

 

– Neteko. Bet galbūt ji žinoma anglų bendruomenėje.

 

– Manau, kad įžymi ji buvo tik veidrodyje. Lionas davė man štai ką, – jis įkišo ranką į portfelį, gulintį šalia fotelio, ir išsitraukė „Būk ramus“.

 

– Savilaida, – apžiūrėjusi viršelį suprato Reinė Marija. – Visą reikalą stebėjo Lionas su dukra?

 

Gamašas linktelėjo, pakabindamas šakute minkšto troškinio:

 

– Jie buvo tribūnose. Lionas nesuprato, kad kažkas ne taip, kol pamatė, jog visi žiūri į tą vietą, kur sėdėjo Cilė. Kol žmonės pradėjo kilti iš savo vietų. Gabris prie jo priėjo ir pranešė, kad įvyko nelaimė.

 

Jis suprato kalbąs apie Gabrį taip, lyg Reinė Marija jį pažinotų.

 

Jai irgi taip pasirodė.

 

– O kaip dukra? Sakei, kad ji vardu Kri? Kaip galima sugalvoti vaikui vardą Kri? Siaubingai pasielgė su ja, vargšelė.

 

– Ne tas žodis. Jai ne visai gerai, Reine Marija. Ji tokia užsidariusi, beveik katatoniška. Be to – didžiulė. Turi gal dvidešimt–trisdešimt kilogramų antsvorio, o jai tik dvylika ar trylika.

 

Lionas nesugebėjo prisiminti.

 

– Storumas dar nereiškia, kad esi nelaimingas, Armandai. Bent jau aš taip tikiuosi.

 

– Teisybė. Bet ji ne tik stora. Rodosi, tarsi būtų atsijungusi. Ir tai dar ne viskas. Žmogžudystės metu, Lionas teigė, kad matė prie gulinčios Cilės supuolusius gelbėtojus, bet Kri niekur nesimatė.

 

– Nori pasakyti, kad jis jos neieškojo? – paklausė Reinė Marija, o šakutė iš nuostabos pakibo ore, įpusėjusi kelią link burnos.

 

Gamašas papurtė galvą.

 

– Siaubingas žmogus, – tarė Reinė Marija.

 

Buvo sunku nesutikti, ir Gamašas susimąstė, kodėl taip nenori to padaryti. Galbūt išryškėjo atsakymas, galbūt tai buvo pernelyg lengva. Galbūt tiesiog nesinori, kad sprendimas būtų toks prasčiokiškas kaip pažemintas, po padu laikomas vyras, nužudantis savo savanaudę žmoną. Galbūt toks sprendimas Armandui Gamašui buvo pernelyg paprastas.

 

– Viskas per tavo ego, – tarė Reinė Marija, skaitydama jo mintis.

 

– Kas taip?

 

– Priežastis, dėl kurios nesutinki su manimi dėl Liono. Juk žinai, kad greičiausiai kaltas yra jis. Žinai, kad greičiausiai jų santykiai buvo nesveiki. Dėl ko gi dar jinai su juo taip elgtųsi ir jis tokį elgesį pakęstų? Iš tavo pasakojimo susidaro vaizdas, kad niekas nė nepastebėjo, ar ji ten buvo, ar ne.

 

– Ji buvo ten. Važiavo su jais sunkvežimiu. Tačiau tu teisi.

 

– Dėl ko?

 

– Nenoriu, kad kaltas būtų Ričardas Lionas.

 

– Kodėl gi ne? – ji pasilenkė į priekį.

 

– Man jis patinka, – atsakė Gamašas. – Primena man Sonį.

 

– Mūsų šunį?

 

– Pameni, kaip jis vaikštinėdavo po galinius kiemus, ieškodamas pikniko?

 

– Pamenu, kad vieną kartą įlipo į 34-ąjį autobusą ir atsidūrė Vestmaunte.

 

– Lionas man primena Sonį. Trokšta įsiteikti, alksta kompanijos. Ir manau, kad turi gerą širdį.

 

– Ir geras širdis galima įskaudinti. Ir geros širdys dūžta, Armandai. O tada jos puola. Būk atsargus. Atleisk, nereikėjo man taip kalbėti. Geriau už mane išmanai savo darbą. Atleisk man.

 

– Visada gerai, kai kas nors primena, ypač apie mano ego. Kas buvo tas veikėjas „Julijuje Cezaryje“, kurio darbas buvo stovėti imperatoriui už nugaros ir kuždėti „Tu esi tik žmogus“?

 

– Tai dabar tu jau imperatorius? Ne itin gera perspektyva nusimato.

 

– Atsargiau, – atsakė jis, su traškia bagete sudažydamas likusį padažą, – kitaip visiškai sutriuškinsi mano ego. Tada aš išnyksiu.

 

– Dėl to nesijaudinu, – ji jį pabučiavo, surinko lėkštes ir patraukė į virtuvę.

 

– Kodėl Cilė nesėdėjo su savo šeima? – paklausė ji po poros minučių, kai Gamašas plovė, o ji šluostė indus. – Tau tai neatrodo keista?

 

– Man visas šis reikalas atrodo keistas. Nesu tikras, ar dar buvo kita byla, kur viskas atrodytų taip nelogiška nuo pačių pradžių, – Gamašo rankovės buvo atraitotos, o rankos – panirusios į putas, nes jis šveitė. „Le Creuset“ puodą.

 

– Dėl ko moteris nuspręstų palikti šeimą šalti tribūnose, o pati tuo tarpu įsitaisytų patogioje kėdėje prie šildytuvo? – niekaip negalėjo suprasti Reinė Marija.

 

– Manau, kad pati ir atsakei, – nusijuokė Gamašas, paduodamas puodą. – Nes ten buvo patogu ir šilta.

 

– Tad ji buvo savanaudė, o jis – bjaurybė. Jei būčiau Kri, taip pat dingčiau.

 

Suplovę indus, jie nusinešė kavos padėklą į svetainę, o Gamašas atsitempė dėžę su įrodymais iš Elės bylos. Laikas pakeisti pavaras, bent jau trumpam. Gurkšnodamas kavą ir kartkartėmis nuleisdamas ataskaitą, kad pasižiūrėtų į ugnį, jis peržiūrėjo dėžę gerokai kruopščiau nei iš ryto.

 

Paėmęs nedidelę drožinėtą medinę dėžutę, ją atidarė ir sužiuro į keistą raidžių rinkinį. Benamiai negarsėjo sveiku protu, bet net ir tuo atveju, kam ji išsikarpė visas šias raides?

 

C, B, L, K ir M. Apvertęs dėžutę, jis ir vėl pastebėjo prie dugno priklijuotas raides. B KLM.

 

Galbūt C nukrito. Galbūt ji buvo priklijuota tarp B ir K.

 

Jis pakėlė skrodimo ataskaitą. Elė buvo pasmaugta. Kraujyje rasta alkoholio, aptikta chroniško alkoholizmo požymių. Jokių narkotinių medžiagų. Aišku, nutrynimo žymės apie kaklą.

 

Kam žudyti elgetą?

 

Žudikas, beveik garantuotai, buvo kitas benamis. Kaip ir bet kurioje kitoje subkultūroje, čia veiksmas dažniausiai vykdavo tarp saviškių. Eiliniam praeiviui Elė tiek nerūpėtų, kad šis nuspręstų ją nužudyti.

 

Pravėrė rudo popieriaus voką su nusikaltimo vietos nuotraukomis. Jos veidas buvo nešvarus ir nustebęs. Kojos išskėstos ir apsuktos keliais laikraščių bei drabužių sluoksniais. Jis nuleido nuotrauką ir pasižiūrėjo į dėžę. Štai ir jie. Kai kurie laikraščiai buvo pageltę, kiti naujesni, susirietę pagal Elės rankų, kojų ir torso formą – it gabalais sukapotas vaiduoklis. Buvo ir purvinų Elės rankų nuotraukų, jos nagai atrodė tiesiog klaikiai. Ilgi, persisukę, praradę spalvą, su velnias žino kuo panagėse. Tiesą sakant, tai žinojo ir skrodėjas. Gamašas pasitikrino ataskaitoje. Purvas. Maistas. Išmatos. Ant vienos rankos buvo kraujo, jos pačios, pasak ataskaitos, o delno centre buvo matyti keli įbrėžimai, tarsi stigma. Jos žudikas irgi galėjo susitepti krauju. Net ir išplovus drabužius, turėtų likti DNR. Kraujas buvo naujasis žudiko išdavikas.

 

Gamašas tai pasižymėjo ir atsivertė paskutinę nuotrauką. Joje nuoga Elė gulėjo ant skrodimo stalo. Jis trumpai į ją pasižiūrėjo susimąstydamas, kada priprato žiūrėti į negyvėlius.

 

Žmogžudystės jį vis dar priblokšdavo.

 

Tada pasiėmė lupą ir lėtai apžiūrėjo jos kūną. Ieškojo raidžių. Galbūt ji ir prie kūno buvo prisiklijavusi K L C B ir M? Galbūt tos raidės buvo kaip talismanas. Kai kurie bepročiai išsipuošdavo visą kūną krucifiskais ir apsistatydavo jais namus, norėdami apsisaugoti nuo piktosios dvasios. Galbūt šios raidės buvo Elės krucifiskas.

 

Jis nuleido lupą. Ant jos kūno raidžių nesimatė, tik storas purvo sluoksnis. Kaupęsis ne vienerius metus. Jo nenuplovė net retos maudynės „Senojo bravoro misijos“ benamių centre. Jis įsismelkė į jos kūną it tatuiruotė. Ir kaip tatuiruotė jis turėjo savo istoriją.

 

Staiga jis prisiminė visai kitą dalyką. Kri. Jai, kaip ir Elei, labiausiai trūko gero žodžio. Meldė jo taip pat stipriai, kaip Elė – maisto.

 

Purvo tatuiruotė bylojo apie išorinį Elės gyvenimą, tačiau nieko nesakė apie tai, kas dėjosi jos viduje, po dvokiančių rūbų sluoksniais ir nuo alkoholio susiraukšlėjusia oda. Žiūrėdamas į lavono, gulinčio ant stalo, nuotrauką, Gamašas susimąstė, ką ši moteris galvojo ir jautė. Gamašas žinojo, kad tie dalykai greičiausiai mirė drauge su ja. Žinojo, kad gal ir suras jos pavardę, o gal net ir žudiką, tačiau jos pačios jau niekad nesuras. Ši moteris prapuolė prieš daugybę metų.

 

Kaip Kri, tik toliau pažengusi?

 

Ir tada jis pamatė. Nedidelę dėmelę, kitokios spalvos nei likęs kūnas. Ji buvo tamsi ir apskrita, skyrėsi net nuo purvo. Ji buvo ant krūtinės, tiesiai ant krūtinkaulio. Dar kartą pakėlęs lupą kurį laiką ją apžiūrinėjo. Norėjo įsitikinti. Ir kai pakėlė akis, jau buvo tikras. Jis vėl išsitraukė kitas nuotraukas ir itin įsižiūrėjo į vieną. Tada perrausė įkalčių dėžę, ieškodamas vienos smulkmenėlės. Ją būtų lengva praleisti pro akis. Tačiau jos ten nebuvo. Atsargiai sudėjo viską atgal į dėžę ir pastatė ją prie durų. Tada sugrįžo į šiltą fotelį prie židinio ir prisėdęs valandėlę stebėjo skaitančią Reinę Mariją, vos pastebimai sukrutinančią lūpas ir kilstelinčią antakius taip, kad tik jis, puikiai ją pažįstantis žmogus, pastebėtų.

 

Tada pasiėmė „Būk ramus“ ir ėmė skaityti.

Leidykla „Briedis“ pristato jau antrąjį Louise Penny detektyvą „Mirties šaltis“. Pirmasis autorės kūrinys „Ramus gyvenimas“ užbūrė milijonus gerbėjų, tad ir naujasis detektyvas neturėtų palikti abejingų.

 

Louise Penny – vieniems jau gerai žinomas, o kitiems dar tik naujai atrandamas vardas. Jos kūriniai nepalieka abejingų, kiekvienoje knygoje galima atrasti kažką naujo ir dar neskaityto. Louise Penny kasdien užkariauja vis daugiau skaitytojų širdžių.

susiję straipsniai

Rekomenduojame