Gyvenimo būdas

Istorija apie prancūzę, už duonos kąsnį per karą sanguliavusią su vokiečiais

Antrasis pasaulinis karas. Vyro kare netekusi ir su maža dukrele Vivi likusi prancūzė Šarlotė Forė gyvena Paryžiuje, dirba knygyne ir stengiasi ištverti karą. Kasdienį palydovą badą joms abiem padeda įveikti vokiečių karininkas gydytojas, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra užsimaskavęs žydas.
Reading time 10 minutes
Laura Chouette / Unsplash nuotr.

Karas eina į pabaigą. Kuo labiau artėja Sąjungininkai, kuo akivaizdesnis darosi vokiečių pralaimėjimas ir tuo labiau Prancūzijoje kaista atmosfera, kuri, regis, tuoj sprogs. Iškabos, laikraščiai ir radijo programos dar garsiau ir nuožmiau trimituoja antisemitinę propagandą, pogrindžio pasipriešinimas sparčiai plečia sabotažo aktus ir stiprina atsakomuosius veiksmus prieš okupantus ir jų bendradarbius.

 

„Collabo horizontale“ – taip šaukdami prancūzai rodo pirštais į tokias moteris kaip Šarlotė, kurios už duonos kąsnį ar dėl kitų paskatų per karą sanguliavo su bošais (taip Prancūzijoje paniekinamai vadinti vokiečiai).

 

Ją graužia kaltė dėl savo elgesio, o pasiteisinimo paieškos, kad be Juliano, vokiečiu apsimetančio žydo, maisto ir vaistų nebūtų išgyvenusi jos dukra, ne ką tepadeda. Žvelgdama į vaiką ji vis dažniau mato savo silpnumo atspindį. Kita vertus, jie abu su Julianu susikompromitavę. Ne tik susikompromitavę, bet ir pasmerkti. Jiems abiem karo pabaiga reiškia blaškymąsi tarp džiaugsmo ir nevilties. Šarlotė mato, kaip Julianas, tarnaujantis jo tautą žudančioje kariuomenėje, kaskart sustingsta, kai po meilės nakties vėl reikia vilktis nekenčiamą vokiečio uniformą.

 

Per Paryžių ritasi represijų, įskundimų banga, kalbos greit nuvilnija, o kolaboravusiems, su vokiečiais bendradarbiavusiems prancūzams ar juolab su jais paleistuvavusioms „collabo horizontale“ patys kaimynai įvykdo teisingumą.

 

Baimindamasi prancūzų įtūžio, galimo jų saviveiklinio keršto ir galvodama apie mažąją dukrą Šarlotė suvokia, kad gimtasis Paryžius joms tapo nesaugus. Todėl paklausiusi Juliano patarimo ji apsimeta žyde, atsiduria žydų stovykloje ir iškeliauja į JAV. Ar pavyks prancūzaitei Amerikoje susigyventi su nauja tapatybe, ar jos neužgrauš kaltė ir gėda, kad siekdama išgyventi atsisakė savo tėvynės, tikėjimo, nutraukė ryšius su artimaisiais ir pasirinko bėglės bei apgavikės kelią? Juk teks nuolat apsimetinėti, meluoti sau ir dukrai, gyventi tremtyje, ištrinti iš atminties Paryžių.

Julianas ją išgelbsti nuo bado ir karo, bet jam pačiam išsigelbėti nuo draskančios kaltės, kodėl jis slėpėsi po vokiečio uniforma ir išliko gyvas, nepavyksta – galiausiai jis nusižudo.

 

Širdyje tikros kovotojos Šarlotės laukia pats sunkiausias mūšis – akistata su savo sąžine. Ir kaip paaiškinti tarp žydų užaugusiai dukrai, kad iš tiesų ji katalikė?

 

Leidyklos ,,Briedis“ pristatomoje Ellen Feldman knygoje „Paryžius visada su tavimi“ atsiveria dvi laiko dimensijos: karo metai Paryžiuje ir šeštasis dešimtmetis Niujorke. Istorinių romanų autorė E. Feldman jautriai perteikia milijonus žmonių suluošinusio holokausto temą.

1614592973786028 pexels marcin gierbisz 1125212
Marcin Gierbisz / Pexels nuotr.

Ištrauka iš knygos

Jis ištuštino savo taurę, nuvažiavo prie gėrimų padėklo, pasipildė atsargas ir grįžo atgal, tik šį kartą pastatė vežimėlį nebe keturiasdešimt penkių laipsnių kampu prie jos krėslo, bet privažiavo tiesiai ir sustojo tik tada, kai jų keliai beveik susilietė. Šiame geste nebuvo jokio švelnumo. Jis buvo toks įniršęs, kad kitiems jausmams nepaliko jokių šansų.

‒ Bet aš nukrypstu į šalį. Rengiausi tau papasakoti, ką iš tikrųjų dariau, kai mane pašovė.

Ji laukė.

‒ Badžiau durtuvu japonų kareivius.

Ji iš paskutiniųjų stengėsi nekrūptelėti.

‒ O ar ne tą turėjai daryti, ar ne to buvai apmokytas?

‒ Po to, kai jie jau buvo negyvi?

‒ Nesuprantu.

‒ Man rodos, supranti. Nesi tokia kvaila, kaip pasirodei, pasakiusi tuos žodžius apie per didelį kuklumą. Istoriją, kurią šiandien papasakojo mano senas bičas Artas Kaplanas, nėra visiškas melas. Aš nužudžiau daugybę japonų, gindamas tą bunkerį, nors nė iš tolo ne tiek, kiek jis trimituoja. Kaip sakė karininkas, rekomendavęs mane tam apdovanojimui, ‒ ši dalis irgi nėra melas, ‒ tas skaičius yra kažkur arčiau penkiasdešimties. Tai apytikris skaičius. Esant tokioms aplinkybėms, skaičiuoti priešo lavonus buvo sudėtinga. Mes buvome truputį užsiėmę. Nors kai pagalvoju, jei esi japonė žmona, motina arba vaikas, ar pats esi japas, tikslus skaičius tikrai svarbu.

‒ Tu buvai kareivis, ‒ pakartojo ji. ‒ Tiesiog dirbai savo darbą.

‒ Pala, kur jau girdėjau tą frazę? O, taip, per teismo procesą Niurnberge.

‒ Jie nejautė sąžinės graužimo. O tu jauti. Tai kas kita. Štai kas tave kankina.

‒ Aišku, vadinasi, dabar perėjome nuo kuklumo prie normalaus žmogaus graužaties dėl to, kad kažkam atėmė gyvybę. Tu vis dar nieko nesupranti. Aš negalėjau liautis. Net ir po to, kai juos nužudžiau. Ir tik nepradėk apie tai, kaip puikiai japai mokėjo apsimesti negyvi, o po to staiga atgydavo ir sviesdavo granatą į būrį gydytojų, tvarstančių sužeistuosius, tiek jų, tiek mūsų. Tie japai buvo negyvi, o aš negalėjau liautis. Mano smegenys nebeveikė. Ar, tiksliau, veikė dvigubu režimu. Užsuktos visu pajėgumu. Įsiaudrinusios nuo naikinimo. Apkvaitusios nuo niokojimo. Apsvaigusios nuo žudymo.

Jis nutilo ir gurkštelėjo iš taurės.

‒ Manau, kad egzistuoja ir juokinga šio reikalo pusė. Ar bent ironiška. Aš išėjau į karą manydamas, kad esu padorus žmogus. Apšvietos vaikas. Racionalus. Žmoniškas. Moralus. Mano pasirinkta profesija tą tik patvirtino. Knygų leidėjas, žmogus, kuris garbino idėjas, brangino rašytą žodį. Velniai rautų, aš net leidau knygas apie meną ir muziką. Civilizuotas čia būtų per menkas apibūdinimas. Dėl vieno dalyko tikrai neabejojau. Kad nesu toks barbaras kaip tie šunsnukiai SS sadistai, kurie jautė pasitenkinimą, kankindami žmones, ar tie japų šėtonai, kurie būriais varė žmones į mirtį. Tai štai, karas man turėjo blogų naujienų. Paaiškėjo, kad aš už juos ne geresnis. Tiesą sakant, blogesnis. Jie tai darė dėl fiurerio ar imperatoriaus, ar dėl kokios nors sumautos tėvynės, ar garbės idėjos ir panašaus mėšlo. Aš net neturėjau tokio pateisinimo kaip kiti eiliniai, kuriuos ištiko Odžio Merfio sindromas, kuriems nuraudavo stogą, kai jų draugas žūdavo. Aš tą dariau dėl malonumo.

‒ Tikrai ne dėl malonumo.

Jis pasilenkė arčiau.

‒ Tikrai taip manai? Todėl, kad pati ten nebuvai. Niekada nematei, kaip atrodo žmogus, kurį ką tik perskrodė kulka, ‒ atrodo, kad jis negali tuo patikėti. Atvirai pasakius, atrodo net komiškai. Tu niekada neišguldei vienu kulkosvaidžio pliūpsniu ištisos vyrų rikiuotės. Jie krinta vienas po kito kaip kordebaleto figūros. Niekada nematei, kaip kūnas sprogsta lyg pinjata, tik vietoj žaislų iš jo pasipila... ‒ Jis staiga užsičiaupė. Tada atitraukė vežimėlį ir apsisuko, bet ji spėjo pamatyti jo veido išraišką. Bruožai buvo perkreipti kaip iš Munko paveikslų.

‒ Istorijoje apstu rašytojų ir dailininkų, svaigstančių nuo smurto, ‒ tarė ji, kreipdamasi į jo nugarą. ‒ Homero Trojos išplėšimas. Dantės „Pragaras“. Bažnyčios, pilnos paveikslų ir skulptūrų, vaizduojančių pasmerktuosius, besiraitančius iš skausmo pragare.

‒ Dabar tu vėl kalbi kaip ta prancūzų mokinukė, kuri nori pasirodyti. Aš jai atveriu savo pajuodusią sielą, o ji man atsako literatūrinėmis ir meninėmis aliuzijomis. Tie žmonės vaizdavo smurtą, jie jo nevykdė.

‒ Tai buvo karas, ‒ pakartojo ji.

‒ Kurį daugybė vyrų sugebėjo pereiti, nepavirtę monstrais.

‒ Dabar tu nesi monstras.

‒ Po fakto nesiskaito.

‒ Manau, kad skaitosi.

‒ Tiek tu ir težinai. ‒ Jis padėjo taurę, bet daugiau nesipylė, o tada atsisuko į ją. ‒ Vis tiek, tu stengeisi. Esu už tai dėkingas. Bet geriau viską pamirškime. Man išvis nereikėjo pradėti. Net ir prie tavęs. Eime, palydėsiu tave namo, kol dar giliau neprasmegau šioje savigailos duobėje.

Ji pasiėmė paltą ir atsistojo.

‒ Manau, kad man pakaks jėgų ir pačiai užlipti iki ketvirto aukšto.

‒ Kadaise mano tuščiai iššvaistytoje jaunystėje tėvas davė man porą patarimų.

‒ Tavo tėvas buvo šiek tiek geresnis negu Niko Karavėjaus.

‒ Mano tėvo patarimas nebuvo toks moralus kaip Karavėjaus tėvo.

‒ O koks tas patarimas?

‒ Pirmasis: visada palydėk damą iki durų.

‒ O antrasis?

‒ Tas buvo susijęs su nėštumu ir kaip jo išvengti. Jis mano atžvilgiu turėjo didelių planų. Aš irgi.

‒ Žvelgiant mano akimis, atrodo, kad tau pavyko juos įgyvendinti, ‒ tarė ji ir nuėjo prie durų.

‒ Cha! ‒ Jis nusekė jai iš paskos.

Jie laukė lifto tylėdami. Kai liftas atvažiavo, jis atidarė išorines duris, atstūmė tinklines groteles ir įvažiavo paskui ją į kabiną. Kildami aukštyn, jie nežiūrėjo vienas į kitą. Užkilus į ketvirtą aukštą, jis vėl atidarė abejas duris, ir ji išlipo. Atsisukusi palinkėti labos nakties, pamatė, kad jis atsekė jai iš paskos.

‒ Man rodos, čia gali man padėkoti už maloniai praleistą vakarą.

Staiga ji pajuto susierzinimą.

‒ Dėl Dievo meilės, Horeisai, tu nesi vienintelis, kamuojamas sąžinės žaizdų.

Jis atrodė nustebęs, tarsi tas žmogus, kuris, pagal jo apibūdinimą, ką tik pajuto, kaip jį pervėrė kulka.

‒ Tu teisi. Atsiprašau. Dar kartą. Kas aš, velniai rautų, toks, kad tau pamokslaučiau.

‒ Draugas.

Jis sėdėjo ir žiūrėjo į ją, regis, visą amžinybę.

‒ Draugas? ‒ galop pakartojo.

‒ O argi ne?

‒ Tu taip manai, Šarle? Iš tikrųjų? Kad mes draugai?

‒ Daugiau negu draugai, žinoma. Jei ne tu, tu ir Hana, mūsų su Vivi čia nebūtų. Mes tikrai nebūtume taip sėkmingai atsistojusios ant kojų.

Jis toliau žiūrėjo į ją.

‒ Ak, suprantu. Mus sieja juridiniai santykiai. Rėmėjas ir remiamasis. O gal leidėjas ir redaktorė? Darbdavys ir darbuotoja? Ir dar nepamirškime nuomotojo ir nuomininkės.

‒ Aš rimtai.

Jis kilstelėjo antakius.

‒ Aš irgi rimtai. Tu pamiršai dar vieną.

‒ Tuoj teks ieškotis žodyno, bet manau, kad išvardinau visą sąrašą.

‒ Pamiršk tą žodyną. Tau tereikia vaizduotės. Ne, ne taip. Tau tereikia pastabumo.

‒ Gerai, pasiduodu.

‒ Nagi, Šarle. Neversk manęs traukti to žodžio tau iš lūpų.

Ji nusisuko nuo jo, po to vėl atsisuko.

1614593032779375 pexels daria shevtsova 2825954
Daria Shevtsova / Pexels nuotr.

„Paryžius visada su tavimi“ – tai nepaprasta istorija apie tvirtybę, meilę, kaltę, kančią, nelengvus mūsų pasirinkimus ir kainą, kurią už išgyvenimą esame pasirengę mokėti.

susiję straipsniai

Rekomenduojame