Gyvenimo būdas

Aktoriai G.Glemžaitė ir T.Gryn: gyvenime privalome būti savimi, o vaidyba skirta scenai

Pažvelgus į šių laikų visuomenę, atrodo, kad nė vienas neturi rūpesčių: kiekvienas jų rytas prasideda nuo meditacijos, džiaugiasi kiekviena akimirka, renkasi tik subalansuotą mitybą ir myli iki mėnulio ir atgal.
Reading time 15 minutes
Gelminė Glemžaitė

Gyvename tobulame pasaulyje, kurio kiekviena smulkmena nušlifuota, o kalbėti apie liūdnas ir neigiamas emocijas – tabu. Tik ne aktoriams Gelminei GLEMŽAITEI ir Tadui GRYN, jie įsitikinę – vieta vaidinti yra scenoje, o gyvenime privalome būti savimi.

Gyvename apsimetinėjimo laikais

Aktorei Gelminei Glemžaitei tiktų posakis: „Paprasta, bet neprasta.“ Plati šypsena ir spinduliuojanti energija paperka iš karto, o kai kalbama apie aktorystę, akivaizdu, kad ji tam gimusi. Vis dažniau ją išvystame vaidinant įvairiuose projektuose, tačiau aktorė neslepia, kad gyvenime jai teko susidurti su sunkumais, kuriuos daugelis stengiasi nuslėpti: „Nenorėjau jaustis taip, lyg turėčiau kažko gėdytis, nors buvo laikas, kai būtent taip jaučiausi.“

 

Pastaruoju metu tave dažnai matome vaidinant įvairiuose spektakliuose, kino filmuose, serialuose – atrodo, darbų ir pasiūlymų turi sočiai. Ar kada nors svajojai apie populiarumą?

 

Populiarumas pats savaime neturi jokios vertės. Aišku, smagu, kai tave atpažįsta ir vertina už nuveiktus darbus, bet tai yra labiau paskatinimas ir padrąsinimas nesustoti. Aš svajoju apie įdomius vaidmenis ir savirealizaciją, o ne tiesiog populiarumą.

 

Esi sakiusi, kad jautriai reaguoji į komentarus. Dažnai juos skaitai?

 

Aš apskritai jautriai reaguoju į kritiką, kuri visgi yra neatsiejama mano specialybės dalis. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad žmonių nuomonė man nerūpi. Kai esi aktorius, žiūrovo nuomonė negali nerūpėti. Bet internetinius komentarus skaityti nustojau jau seniai. Ypač anoniminiai komentarai yra puiki terpė žmonėms išlieti savo pyktį, liūdesį ar susierzinimą. Suprantu, kad nėra protinga sugerti neigiamas nepažįstamų žmonių emocijas.

 

O kaip atsirenki kritiką?

 

Pagrindinis dalykas, kurio bandau išmokti, tai atsieti profesinę kritiką nuo savęs, nepriimti visko kaip kritikos man kaip asmenybei.

 

Įsikūnijimas į kitus personažus vargina emociškai?

 

Ne kiekvienas vaidmuo reikalauja didelio psichologinio krūvio, bet yra tokių, po kurių jautiesi emociškai išsieikvojęs. Dažnai vaidindamas tam tikras emocijas, įsileidi jas į savo vidų taip, kad tavo kūnas ir protas nebeatskiria, kad čia tik vaidyba. Tada realiame gyvenime sąmoningai stengiesi save pasaugoti nuo nereikalingų dirgiklių ar emocinių bangavimų. Kuo daugiau draskai savo vidų vaidindamas, tuo labiau turi saugoti save gyvendamas. Stengiuosi taip ir daryti, tik ne visada pavyksta.

1582544458065905 00001
Gelminė Glemžaitė

Užsiminei, kad kartais kūnas ir protas nebeatskiria, kada vaidini. Kaip rasti balansą?

 

Negali kurti personažų, vaidinti kitų žmonių gyvenimo ir jausmų, jei neturi atspirties taško ir tvirto savo stuburo. Dirbdamas šį darbą turi labai gerai pažinoti pats save, žinoti, kas esi, kad turėtum saugią „bazę“, į kurią galėtum grįžti. Svarbu nepamiršti, kad ne vaidmenys kuria tave, o tu – vaidmenis, ir kad su sukurtais vaidmenimis gyvenimas nesibaigia. Geras sukurtas personažas nepadarys tavęs geresniu žmogumi ir, atvirkščiai – jei kažkas nepavyko profesijoje, nereiškia, kad tu pats kaip žmogus esi nieko vertas.

 

Viename interviu prisipažinai turinti bipolinį sutrikimą. Nesibaiminai likti nesuprasta?

 

Kaskart atsiverdamas tampi pažeidžiamas. Žinoma, tai gąsdina, bet kartu ir sustiprina. Dalykai ir išgyvenimai, dėl kurių gali būti baisu ar gėda, dažnai tampa daug paprastesni, kai juos įvardiji garsiai. Gal tai ir buvo pagrindinė priežastis. Nenorėjau jaustis taip, lyg turėčiau kažko gėdytis, bet buvo laikas, kai taip jaučiausi. Ir tai, kad šitos temos viešumoje vis dar yra tabu, labai prisideda prie vienišumo ir jausmo, kad tu vienas susiduri su tokiomis problemomis. Norėčiau, kad kuo mažiau žmonių taip jaustųsi.

 

Bipolinis sutrikimas yra genetiškai paveldimas, nemanau, kad, jeigu dirbčiau, tarkime, buhaltere, kas nors būtų kitaip. Kiekviename darbe žmonės susiduria su stresu, įtampa. Nuo savęs ir savo problemų nepabėgsi nei keisdamas profesiją, nei išsikraustydamas į kitą žemyną. Turi išmokti gyventi su savimi ir savo asmenybės niuansais. To mokausi ir mokysiuosi visą gyvenimą.

 

O aktoriniais sugebėjimais pasinaudoji kasdienybėje?

 

Daug kas mano, kad aktoriai – labai geri melagiai. Aš gyvenime meluoti išvis nemoku, iš karto išsiduodu. O ir šiaip, kai tavo darbas – vaidinti, dažnai kasdienybėje norisi paprasčiausios ramybės ir galimybės būti savimi, niekuo neapsimetinėjant. Kuo toliau, tuo labiau vertinu paprastumą ir nuoširdumą. Gyvename laikais, kai labai daug „pozos“ ir apsimetinėjimo, todėl man tikras ryšys su žmogumi, nebijojimas rodyti savo vidaus ir emocijų – vienas svarbiausių dalykų gyvenime.

 

Žmonės dažnai apsimeta tokiais, kokiais norėtų būti. Egzistuoja ir tam tikros socialinės kaukės, kuriomis naudojamės. Noras ir gebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių ir bendruomenės, kurioje esame, yra natūralus dalykas. Kiekvieno asmeninis reikalas, kiek savo vidaus jis nori parodyti aplinkiniams. Bet turime suprasti, kad lygiai taip pat normalu jausti liūdesį, baimę ar nerimą kaip ir teigiamas emocijas. Ir nebūtina vaidinti, kad viskas gerai, kai taip nėra.

 

Užmetus akį į socialinius tinklus, susidaro įspūdis, kad į gyvenimą stengiamės žvelgti pro rožinius akinius…

 

Socialinė medija tikrai prisideda prie to „netikrumo“ jausmo. Nieko prieš socialinius tinklus neturiu, pati jais naudojuosi. Bet šiais laikais mums prieinami didžiuliai informacijos kiekiai, galime stebėti daugybės žmonių gyvenimą, jų pergales ir sėkmės istorijas, kad galime pamiršti, jog egzistuoja ir kita pusė, apie kurią kalbama daug mažiau. Tai, kad turime labai daug į ką lygiuotis ir dažnai girdime tik vieną sėkmės istorijos pusę, kuria tam tikrą nesaugumo jausmą, iš kurio ir atsiranda noras pritapti prie tų sėkmingųjų ir laimingųjų.

Daug kas mano, kad aktoriai – labai geri melagiai. Aš gyvenime meluoti išvis nemoku, iš karto išsiduodu.

Ar tiki „tobulu“ jų gyvenimu?

 

Žinoma, netikiu. Ir kiti žmonės nebetiki – kiekvienam norisi tikrumo ir daugiau realybės, dėl to džiaugiuosi, kad socialinėje erdvėje atsiranda žmonių, kurie kalba ir rimtesnėmis temomis, nebijo parodyti tikrovės su visomis jos spalvomis, ne tik šviesiomis.

 

Pačiai dažnai tenka susidurti su apsimetėliais? Kas tave skaudina jų bendravime?

 

Turbūt taip pat dažnai kaip ir kitiems. Tai, kad kas nors apsimeta tuo, kuo nėra, manęs neskaudina. Skaudina ir erzina tik tada, kai tai yra susiję asmeniškai. Turbūt kiekvienas esame patyręs tą jausmą, kad, kol sekasi, esi visiems reikalingas, bet, kai ištinka bėda, situacija apsiverčia. Niekada nesuprasiu ir žmonių, kurie į veidą šypsosi, o už nugaros drabstosi purvais.

 

Kaip savęs nepamesti tokiame pasaulyje?

 

Jeigu egzistuotų vienas paprastas atsakymas į šį klausimą, gyvenimas būtų daug paprastesnis. Turbūt svarbu nuolatos sau priminti, kad niekas nėra tobulas, ir nereikalauti to tobulumo iš savęs. Nustoti lyginti save su kitais ir kitų pasiekimais. Tobulėjimas ir noras būti geresniam yra puikus dalykas. Man atrodo, sveikintinas noras būti geriausia savo paties versija, būti geresniam už vakarykštį save, o ne už visą likusį pasaulį. Vienam laimėjimas gali būti uždirbtas milijonas, kitam – tai, kad jis tądien apskritai sugebėjo išlipti iš lovos.

 

Jeigu atsuktum laiką atgal, kodėl nepasirinktum savo profesijos?

 

Manęs niekada neviliojo galimybė atsukti laiko. Daug per gyvenimą esu padariusi klaidų ar netinkamų sprendimų, į daug gyvenimo momentų sugrįžti nenorėčiau, bet tai mane atvedė ten, kur esu dabar. Gali banaliai nuskambėti, bet nepatyrę nesėkmių niekada nevertintume sėkmės ir laimės momentų. Dėl to ne tik nesirinkčiau kitos profesijos, bet ir apskritai nieko, kas buvo mano gyvenime, nekeisčiau. Kartais tai, kas atrodo kaip didžiausios nesėkmės ar klaidos, atveda ten, kur neklydę niekada nebūtume atsidūrę.

Jei visi būsime „tobuli“, kuo skirsimės?

Dažniausiai gerai žinomą aktorių Tadą Gryn galime išvysti veiksmo filmų žanruose atliekant blogiuko vaidmenį, nors žvelgiant į priešais sėdintį žmogų sunku patikėti, kad tai tas pats niekšelis iš televizijos ekranų. Paklausus, ar nesivaiko stereotipinių gyvenimo būdo tendencijų, aktorius ilgai negalvojęs prisipažįsta, kad nesistengia ignoruoti liūdesio ir nori būti savimi, nes tik taip galima išgyventi tokioje visuomenėje: „Jeigu pradėsiu kažko vaikytis, ateis diena, kai nesuprasiu, kas aš ir kur tikrasis Tadas pasiklydo.“

 

Viename interviu esi sakęs, kad priklausai darboholikų kartai, o stresas – pastovus gyvenimo palydovas. Daug iš savęs reikalauji?

 

Galbūt žodis „reikalauji“ nėra tinkamas. Jeigu tam tikra veikla yra įdomi ir svarbi, tai savo noru daug dirbi ir stengiesi – viskas susidėlioja natūraliai, netenka savęs prievartauti.

 

Prisimeni savo pirmąjį vaidmenį?

 

Turbūt kiekvienas aktorius prisimena savo pirmąjį vaidmenį – juk būtent nuo to prasideda tikrasis darbas, susipažinimas su profesija ir kontaktas su žiūrovais. Mano pirmasis darbas buvo gana sunkus – atlikau pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Kelionė į kambario vidų“. Vaidinau šizofreniką, todėl teko nemažai dirbti ir skaityti įvairios medžiagos, kad suprasčiau, kas tai per liga, bei suvokti, ką patiria žmonės, sirgdami ja. Pirmoji patirtis buvo iššūkis, tačiau be galo įdomus. Iš karto pasitikrinau, ar esu pasiruošęs šiai specialybei.

 

Vyrauja stereotipas, kad aktoriai – geri melagiai. Pritari tam?

 

Šios profesijos tikslas – įtikinti žiūrovą, kad jis patikėtų tuo, ko iš tiesų nėra. Galbūt tas „melas“ aktorystėje yra kitokio pobūdžio nei tas tikrasis apgaudinėjimas, kuris siekia kažką nuslėpti. Mes meluojame žmonėms į akis, o jie tai puikiai supranta ir, negana to, leidžiasi tam. Keista, bet kartu intriguoja, o malonumą jaučia abi pusės.

1582544463690325 0000
Tadas Gryn

O realiame gyvenime tenka susidurti su melu?

 

Gyvenime stengiuosi nemeluoti. Kai profesija – vaidinti, realybėje mažiausiai norisi apsimetinėti, reikia rasti laiko pabūti savimi. O ir neturiu aš ką meluoti ar apsimetinėti. Noriu, kad aplinkiniai su manimi būtų atviri, todėl ir pats stengiuosi toks būti.

 

Yra daug įvairių žmonių, turinčių labai įvairių pomėgių. Dažnai tenka sutikti tokių, kurie linkę kurti istorijas arba pagražinti detales. Kiekvienas renkasi, kaip elgtis, o aš dėl to nesuku galvos, jeigu nėra peržengiamos ribos: kai tai susiję su tam tikrais susitarimais ir jų nesilaikymu, nėra smagu. Norisi, kad pažadėti dalykai būtų padaryti be išsisukinėjimų, o ar tame bus melo – nesvarbu. Kartais akivaizdžiai matyti, kada žmogus meluoja, bet man netgi smagu pasiklausyti, o į tai žiūriu kaip į asmenybės hobį kurti pasakas.

 

Gyvename „nušlifuotame“ ir tobulame pasaulyje. Kaip čia savęs nepamesti?

 

Tobulumui ribų nėra. Reikia kuo daugiau klysti ir „šlifuoti“, kad atrastume tą gerąjį ir tikrąjį gyvenimo spindesį. Svarbiau nepamiršti savęs: savo tikslų, norų, svajonių, nebijoti klysti ir turėti siekiamybę, kuri nuspalvina gyvenimą ir motyvuoja būti geresniam. Geresniam prieš patį save, o ne kitus. Nereikia niekam įrodinėti, kad esi geras.

 

Kasdienybėje žmonės linkę nuslėpti savo jausmus ir problemas. Ar pats esi atviras aplinkai, kurioje dirbi ir gyveni?

 

Esu atviras sau ir kitiems. O išsikalbėti galiu tik tam tikriems žmonėms, kuriais pasitikiu. Kiekvienam reikėtų turėti aplinką, kuriai būtų galima pasipasakoti ir pasidalyti įvairiomis mintimis, nes tai palengvina kasdienybę, o išsikalbėjęs supranti, kad ne tau vienam kartais nesiseka arba būna dienų „kaip tyčia“. Kuo esame atviresni pasauliui, tuo paprasčiau spręsti tam tikrus klausimus.

 

Dabar vyrauja perdėtas pozityvumas, atrodo, kad aplinkiniai nepatiria nesėkmių, o kiekviena diena – kaip šventė. Ar tiki tokiu gyvenimu?

 

Kas kaip moka, tas taip šoka. Visiems patinka leisti laiką su pozityviais ir linksmais žmonėmis, su jais malonu ir daugelis nori tokios draugijos. Tačiau nereikėtų ignoruoti liūdesio ar pykčio ir apsimetinėti, kad tokių jausmų iš viso nėra. Visur visko yra ir visur visko reikia. Liūdnos dienos yra neišvengiamas dalykas, todėl netikiu, kad kažkam kiekviena diena – kaip šventė. Taip net nebūtų įdomu gyventi.

Kai profesija – vaidinti, realybėje mažiausiai norisi apsimetinėti, reikia rasti laiko pabūti savimi.

Ar bandai pasivyti „tobulų“ vyraujančių tendencijų?

 

Nebandau ir nenoriu vaikytis „tobulumo“. Jeigu pradėsiu kažko vaikytis, ateis diena, kai nesuprasiu, kas aš ir kur tas tikrasis Tadas pasiklydo besivaikydamas „tobulumo“. Jeigu būsime tobuli, kuo skirsimės vieni nuo kitų? Juk reikia kažkokios individualybės. Pažvelkime į gamtą, kuri yra be galo įvairi. Žmonija irgi yra savita, ir kiekvienas esame individualiai gražus.

 

O kaip manai, dėl kokių priežasčių mūsų visuomenėje tiek daug apsimetinėjimo?

 

Kiekvienas norime gyventi be rūpesčių, problemų ir nepatirti nesėkmių. Gal dėl to ir yra apsimetinėjama, tik nežinau, prieš ką. Jeigu kalbėtume konkrečiai apie socialinius tinklus, nieko keisto, kad ten visi gražūs ir linksmi – ten gali būti toks, koks nori būti. Retas nori atskleisti savo kasdienišką pusę, bet tokių žmonių vis daugėja. Džiugu. Man atrodo, pirmiausia reikėtų būti atviram su savimi, priimti visas problemas, galbūt tada sumažės ir apsimetinėjimo.

 

Tokioje visuomenėje nori būti savimi?

 

Kaip tik noriu būti savimi, nematau prasmės nuo savęs bėgti – tik taip tokioje visuomenėje ir galima išgyventi. Reikia nebijoti pripažinti, kad būna „negerų“ dienų. Jei to nesinori rodyti visiems, vertėtų turėti aplinką, kurioje galima atsiverti. Galbūt išsipasakojus palengvės ir mažiau norėsis apsimetinėti. Reikia spręsti problemas, o ne vaidinti, kad viskas yra geriau, nei yra iš tikrųjų.

 

Dažniausiai tave matome veiksmo filmų žanruose, kodėl?

 

Spektakliuose mane galima išvysti vaidinant įvairiuose žanruose: ir komedijose, ir dramose, ir netgi tragedijose. Nieko specialiai nedarau, kad atrodyčiau kaip blogiukas. Galbūt kiti žmonės, režisieriai arba scenaristai mane tokį mato, bet aš nesijaučiu specifiniu kovinių filmų herojumi.

 

Man patinka visi žanrai, kiekvienas jų turi kažką savito. Žinoma, veiksmo filmai vilioja todėl, kad juose galiu padaryti to, ko šiaip gyvenime nedaryčiau. Pavyzdžiui, įvairūs kaskadiniai triukai, norisi juos išmokti ir padaryti profesionaliai bei išgauti kaip įmanoma daugiau veiksmo.

 

Prisipažinsiu, pabūti blogiuku – malonu ir daryti tai, ko negali realybėje, yra smagu. Tikrai neturiu nei galimybių, nei noro ką nors žudyti ar mušti, bet kine smagu pabūti tokiame vaidmenyje. Vaidindamas galiu saugiai muštis, nenukentėdamas pats ir nenuskriausdamas kitų. Juk tai – fantastika.

1582544106436375 000
Tadas Gryn

Kada pirmą kartą supratai, kad nori vaidinti?

 

Pirmą kartą apie aktorystę pagalvojau šeštoje klasėje, kai pradėjau lankyti dramos teatro būrelį, tačiau po pirmojo pasirodymo apie vaidybą nieko nenorėjau girdėti. Iki dvyliktos klasės galvojau, kad studijuosiu ekonomiką, tačiau vieną dieną lyg žaibas trenkė į mane ir supratau, jog noriu būti aktorius.

 

Niekada nesigailėjai šito pasirinkimo?

 

Turbūt kiekvienas mūsų yra jautęs dvejonių dėl priimtų sprendimų. Būna, nusivili profesija ir savimi arba tiesiog pervargsti. Tokiais atvejais bandau pailsėti emociškai, fiziškai ir pabūti su savimi.

 

Monikos Dovidaitės nuotraukos

susiję straipsniai

Rekomenduojame