Gyvenimo būdas

Arina Šnaider: vestuvės – ne tik lemtinga priesaika, bet ir galybė nesusipratimų

Labas, brangutės. Neslėpkite – šiandien žaidėte „Facebook“ „Kokios kelnaitės tu esi?“, gilinotės į skelbimą „Plaukelių šalinimas Aleksandrito lazeriu: pasirinkus dvi sritis, trečia – nemokamai“ ir susivedėte į „Google“ paieškos laukelį „Kaip ištekėti perkopus 30-metį“.
Reading time 9 minutes
Goda Pele iliustracija

Aišku, jūs jo dar neperkopėte. Suprantama, jūs – visai ne tokios kelnaitės, kaip pasirodė kvailam internetui. Be to, gerai uždirbate ir jums nereikia nuolaidų plaukeliams šalinti. O ištekėti norite? O jei atvirai?

 

Siaube, kokia nesąmonė – tos vestuvės. Taip sako tos, kurios ištekėtų per atostogas Egipte, net jei niekada jame neatostogauja, ir nėra tokio naivumo, kad vietos policininkas sumuštų širdį trimis negudriais sakiniais anglų kalba. Bet pašvies Afrikoje suktas atostogų mėnulis – ir ištekės. Žinome pavyzdžių.

 

Oi, ne – man nereikia vestuvių, kam tas antspaudas pase? Taip sako tos, kurios jau trečius metus tikrina Išrinktojo telefono žinutes ir kaskart susierzina, kai pamato buvusiojo žmonai parašytą kokią nors nekaltą: „Kaip vaikas?“ Susierzina dėl to, kad anuos du sieja ir vaikas, ir antspaudas. Kad ir ant skyrybų dokumento. Beje, skyrybos buvo ne vyro ir ne buvusios žmonos idėja. Kas išsizys kitas vestuves? Taigi.

Man nereikia vestuvių, kam tas antspaudas pase? Taip sako tos, kurios jau trečius metus tikrina Išrinktojo telefono žinutes.

Kokie niekai kelti vestuves dėl baliaus! Taip sako tos, kurių vestuvėse paskui būna 200 žmonių su visomis tetomis iš Airijos, kurios lėktuve nusipirktą trečią alaus skardinę sutraiško tik prie Santuokų rūmų šiukšliadėžės ir įeina į salę gaivios kaip aerobikos marškinėliai, dvi savaites pamiršti sporto krepšyje.

 

Fiū, kas išvis gali tuoktis Vilniaus Santuokų rūmuose, kai ant to stalo vyko orgijos – buvo nuotraukų spaudoje! Sako jos ir išteka greitųjų santuokų sostinėje Las Vegase, prie pirmos pasitaikiusios koplyčios drive in langelio, trumposios ceremonijos kioske. Žiauriai patogu: pasirenki greituoju iš meniu, ko reikia tavo vestuvėms – baliono, dainos, rankos paspaudimo, ir prašau! Nespėji įkalti gero selfio – o jau ištekėjai ir guli viename tų romantiškų viešbučių, kurių lovose tikrai tikrai anksčiau niekas nėra bandęs sekso.

 

Tiesa, man irgi nepatinka Vilniaus Santuokų rūmai. Atrodo, net kiekviena save gerbianti dviejų kasų dydžio parduotuvė jaučia moralinį dėvėjimąsi ir iš pagrindų keičia įvaizdį, kai ateina laikas. Santuokų rūmams laikas dar neatėjo: tebėra jauku kaip prie Brežnevo.

 

Kas tas Brežnevas, pakels antakį millennials. Jeigu Berlyne nematė garsiojo Brežnevo ir Honekerio bučinio kaip meno kūrinio, tai iš kur jiems žinoti. Tačiau užtenka užlipti Santuokų rūmų laiptais ir iškart paduoda Brežnevu. Gali būti jo nematęs, bet tuoj pat užuosi. Suskimbčios ordinai ant krūtinės.

 

Keista vieta. Tokia lyg urban, net beveik ŠMC, bet, kai pamatai raudono aksomo suoliukus, nejučia asmeniškai patiri senojo Rytų bloko bučinius. Nenustebtum, jei po ceremonijos išeini – o jaunųjų prie rūmų laukia išpuošti žiguliai (kas tie „žiguliai“, klausia millennials).

 

Jeigu man reikėtų rinktis tarp bunkerio ant Tauro kalno ir Baltos Koplyčios Las Vegase, statyčiau už antrąjį variantą. Tik reikia atmesti, kad jau ten tai bus „kaip kine“. Ne, brangutės, ten bus „kaip ofise“.

 

Kitas dalykas: šalia veikiausiai nebus mielos bičiulių kompanijos. Niekas tau nespygaus: „Kaip gražiai atrodai!“ Mamytė nešnypš į nosinaitę liquid, kai tarsi trapų „Yes“. Ir niekas neįkraus į „Instagram“ stories visais rakursais tos akimirkos, kai tu pirmą kartą bučiuoji savo Naują Vyrą.

Kas išvis gali tuoktis Vilniaus Santuokų rūmuose, kai ant to stalo vyko orgijos – buvo nuotraukų spaudoje!

Ak, tiesa: vestuvės yra dviejų žmonių šventė. Mano draugė Aleksandra, ištekėjusi mažoje bažnytėlėje tolimose salose, atvirai atsiduso: kaip norėjosi tą akimirką, kai juodu paskelbė vyru ir žmona, atsisukti ir pamatyti būrį saviškių. Jų nebuvo.

 

Be abejo, galima pabėgti į tolimą vestuvių salą su visa kompanija ir visomis mamomis. Bet ar jūs tikrai – tokie drąsūs zuikiai? Planas gali atrodyti labai wow, kol nepersikels į „Excel“, o tada atsiras daugiau skeptiškų klaustukų nei romantiškų ištiktukų.

 

Be kita ko, teks išspręsti klausimą, ką daryti su komplikuotais svečiais, kurie nekoreliuoja tarpusavyje. Paskui vyras prisimins savo vargšės močiutės skaudančius sąnarius, draugą, kuris neras kam savaitei palikti dobermano, o mama bijo skraidyti lėktuvais.

 

Aha, stop – mama.

 

Vestuvės tavo galvoje gali vykti bet kur, tačiau visais atvejais, kai įtrauksi mamą ir anytą, tai bus pilis. Takeši pilis. Su kliūčių ruožu labiau pažengusiems ne silpniems.

 

Nėra tokių vestuvių, kad mamos neturėtų apie jas savo nuomonės.

Savo nuogąstavimų.

Savo paskaičiavimų.

Savo pasiūlymų.

Savo ryšių visose sferose.

Jos gal net tebeturi savo laimingą suknelę!

Nenori laimingos? Padės išsirinkti naują.

Galima pabėgti į tolimą vestuvių salą su visa kompanija ir visomis mamomis. Bet ar jūs tikrai – tokie drąsūs?

Aš žinau – gamtoje tikrai egzistuoja Mama Geriausia Mano Draugė. Net neabejoju, kad esate nuoširdi, kai sakote Noriu Būti Kaip Ji (ir abi žliumbiate po šitų žodžių).

 

Bet jeigu jums – ne 18-ka, pakaks mamos sparno, rūpesčio ir šilumos, kai prasidės isterika jau lekiant paskutiniu žiedu į akinančiai baltą vestuvių šviesą. O per visą ilgąjį maratoną verčiau rėkite ant svetimų žmonių – reikalaukite iš jų profesionalumo, atidumo ir supratimo, juos terorizuokite savo neženkliai, kokiais 75 procentais pasikeitusia ceremonijos vizija, užuot sendinę tuos, kuriuos nuoširdžiai mylite.

 

Net gerai pagalvočiau, ar verta visus organizacinius darbus patikėti geriems draugams ir draugėms. Jau vien mergvakarį organizuodamos bent dvi bendros draugės susipyks, nes kiekviena turės geresnę idėją.

 

Mano draugė Kleo, kuriai 30+, tebėra netekėjusi, nes bijo. Pusė jos draugų – renginių organizatoriai. Kuriam vienam patikėti svarbiausią savo ceremoniją? Jie perkąs vieni kitiems gerkles! Juk Kleo vestuvės – tik kartą gyvenime!

 

Arba ne.

 

„Na, tai iki KITO karto“, – pasakiau brangiam draugui – jaunikiui, kurio vestuvės akivaizdžiai kainavo daugiau nei keturi medaus mėnesiai privačioje jachtoje prie Sen Tropezo krantų sezono įkarštyje. Ir tos vestuvės buvo nusivylimas, kurį galėtų negrįžtamai susiurbti Juodoji Skylė. Mintyse meldžiau: „Mielas drauge, kitą kartą, jei toks būtų, leisk MAN organizuoti tavo vestuves.“

 

Ne mūsų reikalas, kokią gyvenimo partnerę pasirinko bičiulis. Bet vestuvių organizatorių pasirinkimas yra smeigtukas kėdėje, ant kurios sėda ne tik jaunavedžiai. Oi!

Jau vien mergvakarį organizuodamos bent dvi bendros draugės susipyks, nes kiekviena turės geresnę idėją.

Jūs, be jokios abejonės, patys galite susiorganizuoti vestuves. Jeigu į jas pakvietėte 12–16 svečių. O jei tai – iškilmės dvare su 80 sielų? Kaip gali šauti į galvą suktis patiems?

 

Vestuvės – tai ne tik lemtinga priesaika. Tai ir kvailas nuotakos rankinukas, kurį jaunikis tąsosi su savimi, nesugalvodamas, kam patikėti. Tai ir kunigas, kuris jaunavedžius pirmus išgrūda pro bažnyčios vartus, viduje palikdamas sutrikusias mergaites su žiedlapių krepšeliais. Tai ir fotografas su savo dilema, kada gi šauti tą „o, kaip nuostabiai rožės byra ant galvų“ kadrą. Tai ir minia sukviestųjų, kurie nežino, ką daryti su dovanomis. Ir didžėjus, skrolinantis telefoną tą akimirką, kai impulso pagautas uošvis kyla sakyti tosto. Ir amą gniaužianti salė, kurios aristokratišką grožį bet kas gali suvaryti dekoracijomis iš vieno dolerio parduotuvių.

 

Tai ir tortas, ir pirmasis šokis, ir nulūžęs kulniukas, ir pasakiškos puokštės terasoje, ir pažeme gulantis dūmas, ir tobulai pavykęs siurprizas, ištraukęs ašarą iš sausiausių planetos liaukų, ir taksi, kuriuo dingsite į viešbutį Pirmosios Nakties... Tegul visa tai jums suorganizuos samdyti septyni nykštukai. Neleiskite prie jų mamos.

 

Beje, apie Pirmąją Naktį: statistika teigia, kad labai daug porų ją tiesiog pramiega, nes niekam nebelieka jėgų. TODĖL – kad ir kokios būtų jūsų „svarbiausios pasaulyje dienos“ apeigos, pasilikite sau jėgų bent parodyti tas naujas, seksualias, žvėriškai brangių nėrinių kelnaites.

 

Jos visai ne tokios, kokias priskyrė įžangoje minėta „Facebook“ apklausa, tėškusi, kad esate baisiakelnės iš močiutės spintos, nes vertinate patogumą ir jums nusiperst ant visko.

 

Žinoma, brangutės, tai – ne apie jus. Nesate abejingos šiam pasauliui ir viskam, ką jis duoda: paikus žaidimus, gundančias nuolaidas, meilės priesaikas ir grožį kiekviename žingsnyje. Jauskitės gerai visose savo gyvenimo šventėse. P. S. Užsirašykite plaukelių šalinimui, pagalvokite apie trečią sritį nemokamai.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame