Leidykla &bdquo;Briedis&ldquo; pristato albuminių knygų seriją apie milijonus turistų pritraukiančias &scaron;alis prie Viduržemio jūros. &Scaron;i jūra priėmė, leido kurti ir buvo scena, kurioje gimė legendos, vyko mū&scaron;iai, klestėjo kultūros. Vienos tokių &scaron;alių &ndash; saulės nubučiuotoji Ispanija bei dievų, tautų ir jūros istorijas įamžinanti Graikija.

Ispanija. Madridas, Kastilija, Kanarų salos. Autorius: Enza Fontana
Prado muziejus, Karali&scaron;kieji rūmai, medžiais apsodintos plačios alėjos ir nuostabūs XVIII amžiaus fontanai &ndash; tik dalis grožybių, kurias pamatyti siūlo Madridas &ndash; nei dieną, nei naktį nenurimstantis miestas. Ispanijos sostinė &ndash; labai patogi vieta, i&scaron; kurios galima vykti susipažinti su centrine &scaron;alies dalimi: įdomiomis, kontrastais stebinančiomis sritimis. Meno kūrinių pilni miestai ir laukinė gamta draustiniuose, Don Kichoto Kastilija-La Manča ir konkistadorų Estremadūra, viduramžių miesteliai, menantys rekonkistos kovas, ir žvilgsniu neaprėpiami plynauk&scaron;čių peizažai... Gerokai toliau esančios Kanarų salos &ndash; žemės rojus Atlanto vandenyne, kur tarp ugnikalnių noksta bananai, o paplūdimiuose knibždėte knibžda banglentininkų, pasiryžusių įveikti galingas bangas.&nbsp;&nbsp;&nbsp;

Susipažinkite su Estremadūra, paribio žeme:
&bdquo;Kai kas Estremadūros vardą kildina nuo fakto, kad rekonkistos laikais &scaron;i sritis buvo tolimiausia &ndash; extrematura &ndash; krik&scaron;čionių žemių ir musulmonų valdų riba. Kiti su tuo nesutinka ir tvirtina, kad tai &ndash; žodžių extrema ir dura (&bdquo;kietas, sunkus, vargingas&ldquo;) samplaika. Labiau tikėtina pirmoji prielaida, bet antroji &ndash; įtaigesnė ir gal net tikslesnė. Estremadūra &ndash; labiausiai į vakarus nutolusios ispanų teritorijos, pasienis su Portugalija &ndash; i&scaron;ties &scaron;yk&scaron;ti ir negailestinga žemė. Dyki plotai, ilgą laiką nedirbti laukai, nes valstiečiai masi&scaron;kai traukė į Lotynų Ameriką, užleistos ganyklos, mažai vandens, didelis skurdas. Neatsitiktinai i&scaron; čia ie&scaron;koti laimės ir aukso i&scaron;keliavo visi ar beveik visi XVI amžiaus konkistadorai, kurie i&scaron;silaipino Naujajame Pasaulyje ir Ispanijos karūnos vardu vykdė žudynes. I&scaron; Estremadūros kilę tokie konkistadorai, kaip H&eacute;rnanas Cort&eacute;sas, Gonzalas de Sandovalis, Franciscas Pizarras, Pedras de Alvaradas, Diegas de Alvaradas, taip pat keliautojai, naujų žemių atradėjai, pavyzdžiui, Vascas N&uacute;&ntilde;ezas de Balboa, pirmasis i&scaron;vydęs Ramųjį vandenyną. Estremadūra ir &scaron;iandien yra vienas neturtingiausių Ispanijos regionų. Užtat jis gali pasigirti tikrai turtingu istoriniu paveldu, meno ir gamtos grožybėmis: nuo Meridos, Ispanijos Roma tituluojamo miesto, iki jeronimitų ordinui priklausančio Yustės &scaron;v. Jeronimo vienuolyno, kuriame 1558 m. rugsėjo 21 d. mirė Karolis V; nuo žavingų, &scaron;en bei ten pabirusių miestelių iki įstabių laukinės gamtos peizažų, vir&scaron; kurių sklando didžiuliai plė&scaron;rieji pauk&scaron;čiai; nuo upių slėnių iki ąžuolynų &ndash; turbūt embleminių Estremadūros vaizdų. Nepamir&scaron;kime ir juodųjų gandrų: čia &ndash; viena mėgstamiausių &scaron;ių pauk&scaron;čių buveinių visoje Europoje&ldquo; (p. 64).
I&scaron; italų kalbos vertė Audrius Musteikis.

Graikija. Atėnai, antikos vietos, Jonijos salos. Autorius: Paola Hazon
Kelionės po žemyninę Graikiją jaudina iki sielos gelmių, nukelia į tolimą praeitį, prie vakarieti&scaron;kosios tapatybės i&scaron;takų, ten, kur gimė meilė grožiui, laisvei ir demokratijai. Jos panardina mus į mitus ir į Homero apdainuotus didvyri&scaron;kus žygius, kurie amžiams įsispaudę į Atėnų Akropolio akmenis, Agamemnono kapą Mikėnuose, &Scaron;ventąjį kelią, vedantį prie Delfų orakulo.
Nors vilioja netoliese plytinčios Jonijos ir Sarono salos, nors traukia nuostabios laukinės Manio pakrantės, mūsų laukia ir kitoni&scaron;ka Graikija: ne vien jūra, bet ir kalnai, kuriuose glūdi visi&scaron;kai su gamta susilieję bizantiniai vienuolynai.
Viduržemio jūra Graikijoje dar vadinama Poseidono vie&scaron;patyste:
&bdquo;Graikija neatskiriama nuo savo jūros. Nuo seniausių laikų jūra darė įtaką istorijai ir žmonių likimams &ndash; visai graikų civilizacijai. Jūrų dievas &ndash; daugybės pasakojimų veikėjas. Graikai jį &scaron;lovino Sunijo ky&scaron;ulyje, rytais laukdami i&scaron; Egėjo jūros i&scaron;kylančios saulės.
Pasak Homero ir poeto Apolonijo Rodiečio (III a. pr. Kr.), spręsdami, kuris bus dangaus, kuris jūrų, o kuris požemių vie&scaron;pats, Dzeusas su broliais Poseidonu ir Hadu traukė burtus. Dzeusui teko dangus, Hadui požemiai, o Poseidonui &ndash; jūra. Pastarasis vaizduotas kaip auk&scaron;tas, tvirtas vyras su ilga barzda, nepaleidžiantis i&scaron; rankos tri&scaron;akio, niūraus būdo ginčininkas. Poseidono povandeniniai rūmai buvę Egėjo platybėse, Eubojoje. Balti auksakarčiai žirgai bronzos kanopomis laukdavę arklidėse, kol nurims audra, tada i&scaron;veždavę dievą pasivažinėti karieta, kurią lydėdavusios jūrų būtybės. Nors buvo vedęs Amfitritę, Poseidonas daugybę sykių ją i&scaron;davė su deivėmis, nimfomis ir mirtingomis moterimis. Buvo godus žemių, varžėsi su Atėne dėl Atėnų, su Dzeusu dėl Eginos, su Dionisu dėl Nakso, su Hera dėl Argolidės ir visada pralaimėdavo. Nepaisant visko, jam skirta &scaron;ventykla Sunijo ky&scaron;ulyje &ndash; viena įspūdingiausių visoje Graikijoje.

Patartina čia atvykti au&scaron;tant, kai baigia gesti žvaigždės, keistai &scaron;vilpia tarp kolonų besisukiojantis vėjas, o saulė viską nudažo rausvai. Sunijo ky&scaron;ulį nuo Atėnų skiria mažiau nei 70 km. Tai piečiausias Atikos ta&scaron;kas. Pasak legendos, nuo &scaron;io gūbrio Atėnų karalius Egėjas &scaron;okęs į jūrą (todėl ji taip ir vadinasi), klaidingai pamanęs, kad jo sūnų Tesėją užmu&scaron;ė Minotauras.
Po &scaron;ią jūrą, Poseidono vie&scaron;patystę, pasklidusios nuostabios salos. Vienos arčiau žemyninės Graikijos (&Scaron;iaurės Sporados, Sarono įlankos salos: Poras, Salaminas, Egina, Angistris, Spetsės, Idra), kitos toliau nuo pakrantės (Kreta, Rodas, Kiklados, Dodekaneso salos)&ldquo; (p. 92&ndash;93).
I&scaron; italų kalbos vertė Audrius Musteikis.

Graikijos salos. Viduržemio &scaron;irdyje. Autorius: Paola Hazon
Ry&scaron;kiai mėlyna ir su dangumi susiliejanti jūra, ties paplūdimiu i&scaron;sirikiavusios tavernos ir nepakartojami saulėlydžiai. Visa tai siūlo Graikijos salos, kurios niekada nenuvilia, atvirk&scaron;čiai &ndash; suteikia vis ką nors nauja, kas nei&scaron;dildomai i&scaron;lieka atmintyje. Tačiau toks didis grožis negali neturėti i&scaron;takų. Galima rinktis, ar ie&scaron;koti jų Homero ir kitų senovės Graikijos poetų užra&scaron;ytuose mituose, ar architektūroje, tvirtovių akmenyse, Bizantijos &scaron;ventyklose, ar mažučiuose uostuose, kurie būdingi kiekvienos salos peizažui.
XIII a. Egėjo žemėse įsitvirtino Archipelago kunigaik&scaron;tystė:
&bdquo;Kilmingas venecijietis Marcas Sanudas (1153&ndash;1227), dožo Enrico Dandolo anūkas, 1207 m. Nakso salos pietvakariuose, didžiausioje Kikladų saloje prie&scaron;ais Potamidžių (dab. Pyrgaki) paplūdimį, i&scaron;rikiavo savo galeras. Su kariais jis siekė užimti salą, bet užduotis buvo ne i&scaron; lengvųjų, nes graikai į pagalbą pasitelkė Genujos piratus, kuriems vadovavo Enricas Pescatorė. Įsibrovėliai apsupo Apaliros pilį, kurioje slėpėsi gynybai pasiruo&scaron;ę gyventojai, ir po penkių savaičių pilis krito. Taip venecijiečiai i&scaron;plėtė savo valdžią ne tik visame Nakse, bet ir artimiausiose salose, tarp kurių buvo Paras, Antiparas, Milas, Sifnas, Kitnas, Ijas, Amorgas, Kimolas, Sikinas, Siras ir Folegandras. Tuomet ir atsirado Archipelago kunigaik&scaron;tystė. Ji buvo teisinga ir toleranti&scaron;ka graikams, pavyzdžiui, jie galėjo i&scaron;pažinti savo tikėjimą.

Nakso sostinės Choros centre &scaron;alia žavingų miesto pastatų venecijiečiai pastatė įtvirtintą citadelę. Sanudai valdė iki 1383 m., vėliau juos pakeitė venecijiečių Crispų &scaron;eima. I&scaron; jos buvo kilęs paskutinis Nakso kunigaik&scaron;tis Džakomas IV. Nuo 1566 m. jis buvo turkų vasalas. Kitos Egėjo jūros salos į Venecijos respublikos įtaką pateko ketvirtojo kryžiaus žygio pabaigoje: pavyzdžiui, Andro valdovas buvo Sanudo vasalas Marinas Dandolas. Visgi kai kurios salos nepripažino Sanudų valdymo: Tinas, Mikonas ir &scaron;iaurinės Sporadų salos (Skiatas, Skiras, Skopelas), kurias valdė Ghisiai&ldquo; (p. 48).
I&scaron; italų kalbos vertė Ignas Žala.

Viduržemio jūros šalys: gamtos grožio, kultūros lobių ir senovės istorijos lopšys

Rekomenduojame

Galerijos

Moderni nuotaka

Moterys

Ieva Swan: kiek iš tikrųjų dirba nuomonės formuotojai ir koks jos brangiausias aksesuaras

Gyvenimo būdas

„Mamų unijos“ siela E. Mėlinauskienė: „Prašyti paramos karo akivaizdoje ypač sunku“

Mada

Tvaraus lietuviško prekės ženklo studijos atidaryme garsūs veidai

Mada

Odė meilei: naująją avalynės kolekciją Agnes Krasauskas nudažė raudonai

Mados savaitė

„Dior“ Indijoje pristatė naujausią kolekciją, kupiną spalvų ir elegancijos

Grožis

Niūrioms dienoms - netikėtas makiažas ir kitokie akcentai

Grožis

Grožio pasaulyje - pastelinio pavasario sugrįžimas