Mada

M.Blahnikas: gera apranga - pagarbos ženklas, deja, žmonės šiandien nebesistengia

Šį rudenį Karališkųjų rūmų soduose Paryžiuje Manolo Blahnikas atidaro pirmąjį paryžietišką savo vardo butiką. Tai puiki proga kartu su juo peržvelgti išskirtinį ir be galo turtingą jo nueitą kelią.
Reading time 8 minutes
Manolo Blhanikas, Getty Images nuotr.

„Karališkieji rūmai arba nieko!“ Manolo Blahnikui būdingas toks užsispyrimas ir pusiausvyros paieška tarp tobulumo ir norų. 76 metų legendinis batelių kūrėjas pristato pirmą parduotuvę Paryžiuje. „Ilgai laukiau, nes norėjau, kad ji įsikurtų būtent čia, po šio nuostabaus sodo arkomis. Tai be galo brangi vieta, man simbolizuojanti tikrąjį Paryžiaus grožį. Ją atradau 1961 metais, kai pirmą kartą atvykau į šį miestą. Su draugais automobiliu Citroën „2CV“ atvykome iš Ženevos. Prisimenu, kokia varginanti ir nepatogi ta kelionė buvo! Ar tas mašinas vis dar gamina?“

Paryžiaus užburtas

Ispanas kūrėjas gerai prisimena 1965–1969 metų Paryžių, kai jame apsigyveno. „Tai buvo stebuklingi ir nerūpestingi metai. Gyvenau Bonaparte gatvėje, vos du žingsniai nuo Sen Žermen de Prė bažnyčios. Pamenu, įsitaisydavau „Café de Flore“ terasoje su bičiule amerikiete dailininke Shirley Goldfarb ir stebėdavome praeives. Jų stilius buvo išskirtinis… Šiandien viso to nebėra! Žmonės nebemoka rengtis…“ Toks atviras kalbėjimas taip pat būdingas menininkui, kuris anuomet buvo lyg žiupsnelis druskos Paryžiaus grietinėlėje.

 

„Mano Paryžiaus prisiminimai susiję su žmonėmis, kuriuos sutikau. Tai buvo labai ryškios ir kartu linksmos asmenybės: rašytoja Françoise Sagan ir aktorė Juliette Gréco bei jos sesuo Charlotte Aillaud. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje persikėlęs į Londoną ir toliau beveik kiekvieną savaitgalį keliaudavau į Paryžių!“

 

Būtent Paryžiuje septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose M. Blahnikas užmezgė kūrybines, nuoširdžias ir tvirtas pažintis. Jaunas avalynės dizaineris, perėmęs italų batsiuvių meistrystę, ką tik atidaręs nuosavą ateljė Londono Chelsea rajone ir toliau įkvėpimo vykdavo semtis į kitą Lamanšo pusę. „Labai susidraugavau su Azzedine’u Alaïa, daug laiko pas jį praleisdavau, apsuptas ir galybės jo draugų. Pamenu, kaip atsargiai jis saugojo modeliuotojos Madeleine Vionnet sukneles. Jomis aprengdavo kurią nors savo draugę ir sakydavo man: „Žiūrėk, kokios drapiruotės, koks kritimas. Argi nenuostabu?“

 

Kitas, M. Blahniko akimis, išskirtinis mados pasaulio žmogus buvo Yves’as Saint Laurent’as. „Jis buvo neįtikėtino malonumo, gerumo ir drovumo. Susipažinome vienoje šventėje kažkuriuose Paryžiaus soduose. Buvau kartu su savo gera bičiule Paloma Picasso. Mačiau, kaip jis juokėsi ir gėrėjosi savo draugės Loulou de la Falaise rožinio atlaso bateliais.“ Šių dviejų vyrų keliai dar ne kartą susikirto, tad batų kūrėjas sukūrė net kelis avalynės modelius kai kurioms Yves’o Saint Laurent’o kolekcijoms. „Dar ir šiandien negaliu prisiversti atverti Yves’o Saint Laurent’o muziejaus Paryžiuje durų. Tai man pernelyg skaudu.“ Tarp artimų bičiulių buvo ir dizaineris Karlas Lagerfeldas: „Tai buvo tikrų tikriausias genijus! Jo netektis mane labai sukrėtė.“

Atradimas

Dizaineris gimė 1942 metais Kanaruose, Santa Kruso mieste. Jo tėvas buvo čekas farmacijos laboratorijos savininkas, mama – ispanė, valdžiusi bananų plantaciją. Tad nebuvo jokių ženklų, kad jaunasis Manolo pasirinks batsiuvio amatą ir susibičiuliaus su visu kūrybinguoju Paryžiumi. „Tai absoliutus atsitiktinumas! Net sakyčiau, kad batų kūrėjo profesija pati mane susirado. Maniau, kad tapsiu diplomatu – bent to troško mano tėvai. Vienas dėdžių dirbo Ženevoje, Jungtinėse Tautose, tad pas jį, kai buvau septyniolikos, mane išsiuntė tėvai. Vasarą ten turėjau atlikti praktiką, vėliau likau studijuoti teisės. Ji, beje, man labai patiko. Ypač antikos teisė, padėjusi suprasti demokratijos funkcionavimą.“

Iki tol pažinęs tik savo salą ir lankęs tik namų mokyklą, jaunasis M. Blahnikas mėgavosi Ženeva ir nedideliu atstumu nuo jos iki Prancūzijos ar Anglijos, į kurias dažnai keliaudavo savaitgaliais. Jis nusprendė užsirašyti į Paryžiaus Luvro mokyklą, kartais padirbėdavo viename vintažiniame Londono butike ir ten neretai sutikdavo kuriančiuosius to meto ir ateities stilių. „Anuomet mane labiausiai domino scenografija, svajojau tapti teatro dekoratoriumi, daug piešiau.“

 

Vienas tokių piešinių papuolė į Dianos Vreeland rankas. „Ji man pasakė, kad daugiau nesiblaškyčiau – esu sutvertas kurti batus!“ M. Blahnikui tai buvo sukrečiantis atradimas. „Man visada patiko batai. Tai paveldėjau iš motinos. Kartu su tėvu ji daug keliaudavo: į Madridą, Marselį ar Monaką ir kaskart parsiveždavo batų. Viena jų pora mane ypač sužavėjo: batelių pamušalas buvo puoštas paauksuotos odos motyvais, atrodė, kad jie iškloti auksu! Buvau pakerėtas. Juos iki šiol saugau. Motina net kreipėsi į vieną salos batsiuvį, kad šis jai pasiūtų vienetinius batelius. Prisimenu, kaip susižavėjęs stebėjau jų gamybos procesą. Iš čia ir kilo mano aistra batams.“

Ieškodamas, nuo ko pradėti, jaunasis kūrėjas pasisiūlė į pagalbą kitam talentingam kūrėjui, apie kurį kalbėjo visas Londonas, – jaunajam Ossie Clarkui. Šis 1973 metais paprašė Manolo sukurti batelius vienai jo kolekcijų. Taip buvo sukurtas modelis „Ivy“ – atviros žalios ir raudonos basutės aukšta pakulne ir vyšnias imituojančiais raišteliais aplink blauzdą. Sunki jų gamybos technologija iki šių dienų išlieka viena mėgstamiausių paties M. Blahniko. „Garsėju blauzdas apsivejančiais modeliais, bet juos pagaminti yra be galo sunku! Taip svarbu išsaugoti pusiausvyrą – juk toks stilius lengvai gali tapti vulgarus!“ Dar ir šiandien jis ranka piešia kiekvieną kuriamą modelį, tam savo mados namuose net turi specialų kambarį. „Viską piešiu rašalu, tad reikia atidumo, jis be galo teplus…“

Popkultūros puošeiva

M. Blahnikas prisipažįsta, kad įkvėpimo dažniausiai semiasi iš knygų, filmų, teatro ir… aktorių. „Kai 1961 metais atradau Paryžių, pirmąjį vakarą praleidau teatre. Žiūrėjau anglų dramaturgo Johno Fordo pjesę, kurią pastatė Luchino Visconti, o joje vaidino Alainas Delonas ir Romy Schneider. Kokie nuostabūs aktoriai!“

 

Nuo tada jo susižavėjimas prancūziška kultūra neblėso. „Perskaičiau daugybę prancūzų klasikos kūrinių: Lamartine, Balzacas... Su jais leisdavau naktis. Mėgstu laisvalaikį leisti muziejuose. Grožis yra visur…“ Tačiau didžiausia jo aistra išlieka kinas, žinoma, prancūziškas. „Parsisiunčiu visus naujausius filmus, stengiuosi kuo labiau neatitrūkti nuo naujovių. Dievinu André Téchiné, Patrice Leconte, Benoît Jacquot... Ar matėte „Sudie, mano karaliene“ su Léa Seydoux ir Diane Kruger? Fantastiška! Mano galva, ištisa karta aktorių yra tokios elegantiškos: Isabelle Huppert, Catherine Deneuve... O Stéphane Audran, kokia gražuolė! Ak, o Dominique Sanda! Ką ji veikia? Ar dar vaidina?

Nejučia jis ir pats žengė į popkultūrą, kai amžių sandūroje Carrie Bradshaw, kultinio serialo „Seksas ir miestas“ žvaigždė, ėmė garbinti tik jo batus. „Ak, taip. Man dažnai tai primena! Bet pats nemačiau nė vienos serijos“, – juokiasi jis. Jaunoji karta jo vardą išgirsta ir muzikos kūriniuose, pavyzdžiui, Beyoncé ir Jay-Z dainoje „Bonnie & Clyde“.

 

Kai nereikia profesiniais reikalais keliauti po pasaulį (jame yra beveik 320 jo batų pardavimo vietų), M. Blahnikas laiką leidžia namuose Londone arba Pietų Anglijoje, Somersete esančioje rezidencijoje, kurią atrado 1983 metais, čia viešėdamas kartu su mados redaktore Grace Coddington. Be to, jis nesiliauja puoselėti ir savą labai spalvingą ir išmintingai elegantišką apsirengimo stilių. „Man visuomet patiko vilkėti spalvotus drabužius, juk tai suteikia džiaugsmo. Ypač Anglijoje, kur oras visada toks neaiškus. Kai lyja ar yra pilka, rengiuosi raudonai. Manau, kad gerai rengdamasis gerbiu save ir kitus. Nemanote? Šiandien žmonės nesistengia, man dėl to apmaudu.“ Tobulai specialiai jam kostiumai siuvami garsiojo Londono Savile Row siuvimo ateljė Anderson & Sheppard. O šio avalynės dizainerio namuose Anglijoje yra daugiau nei 25 tūkst. batų porų. Ir jis neketina sustoti. „Kiekvieną sezoną nupiešiu apie 300 eskizų!“

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame