Ch. Dioras – dizaineris, svajojęs grąžinti moterims gebėjimą vilioti - L'Officiel
Mada

Ch. Dioras – dizaineris, svajojęs grąžinti moterims gebėjimą vilioti

Pamažu įsibėgėjanti mados savaitė – puiki proga peržvelgti įtakingiausių mados namų kūrybinį žodyną ir leksiką. Kitaip tariant, visus išskirtinius bruožus, kurie nuo pat pirmųjų dienų lėmė unikalią istoriją. Šį kartą tyrinėjame „Dior“ užkaborius.
Reading time 6 minutes

Kodinis pavadinimas „Bar“. Trys mados istoriją pakeitusios raidės. O jų reikšmė jau septynis dešimtmečius audrina „madosferą“. Iš pradžių tai tebuvo vieno modelio – „popietės“ kostiumėlio, kurio idėją Christianui Diorui įkvėpė „Plaza“ baro lankytojos, – pavadinimas. Kostiumėlis buvo pristatytas per pirmąją Dior kolekciją 1947 m. vasario 12 d. Kokia tai buvo sėkmė! Iš natūralaus šilko „shantung“ audinio siūtas ties liemeniu platėjantis švarkas, kontrastuojantis su liemens laibumu bei klubų apvalumu, ir ilgas juodos vilnos sijonas su klostėmis – šis „Bar“ derinys sulaukė milžiniško dėmesio. Šiandien legendinį kostiumėlį galime pamatyti parodoje „Christian Dior, couturier du reve“ („Christianas Dioras, svajonių dizaineris“), ir nesunku suprasti, kokį sujudimą šis duetas sukėlė vos pasirodęs.

 

Vis dėlto „Bar“ netapo kolekcijos bestseleriu. Pavyzdžiui, dideliu aksominiu kaspinu ant krūtinės puošta suknelė „Maxim’s“ buvo perkama kur kas geriau, tačiau kostiumėlis „Bar“ tapo simboliu, prabangia anuomet 42 metų dizainerio pradėtos stilistinės revoliucijos vėliava.

 

„Dear Christian, your dresses have such a new look!“ („Brangus Christianai, jūsų suknelės atrodo taip naujoviškai!“), – entuziastingai džiūgavo žurnalo „Harper’s Bazaar“ redaktorė Carmel Snow po pirmojo kolekcijos pristatymo, ištardama į Dior istoriją įėjusius žodžius, kurį laiką geriausiai apibūdinusius dizainerio kūrybą. Ir nors apibūdinimas „New Look“ („Naujasis įvaizdis“) ėmė greitai varginti dizainerį („Ką aš padariau, gerasis Dieve, ką aš padariau?“ – šūkaudavo jis, nuolat girdėdamas šį apibūdinimą), „Bar“ kostiumėlio dvasia tapo vienu iš jo visatos ramsčių. Vienas iš kodų, iki šiol reiškiančių šių mados namų modernumą. Kiekvienas juos „paveldėjęs“ dizaineris kostiumėlį paversdavo savo totemu: jį perdarydavo ir savaip perkurdavo, paversdavo minimalistiniu ar, priešingai – ypač plačiu drabužiu, pakeisdavo struktūrą ar apsukdavo, – tačiau ties liemeniu platėjantis švarkas atgimdavo bemaž kiekvienoje kolekcijoje.

 

Maria Grazia Chiuri, pirmoji prekės ženklo istorijoje moteris, vadovaujanti šiems mados namams, pasidavė sportinei dvasiai. Jos „Bar“ švarkas – lengvas ir kintantis. Šį rudenį ir žiemą jis turi gobtuvą, kurį įkvėpė 1949 m. sukurtas modelis „Chevrier“. Taip italų dizainerė tarsi įtvirtino „moters gėlės“ įvaizdį, kurį šiuolaikinio feminizmo dirvoje augino ir pats Christianas Dioras.

Odė gracijai ir laimei

Grąžinti moteriai visą jos galią – toks buvo pono Dioro tikslas. Tuo metu, iškart po karo, kai prancūzėms ką tik buvo suteikta balsavimo teisė, dizaineris pirmiausia svajojo joms grąžinti gebėjimą vilioti. Šiai misijai jis pasitelkė nesuskaičiuojamus metrus prabangaus audinio, nors tuo metu žmonės net kasdienių prekių gaudavo tik su specialiais talonais. Dior mada, arba tiesiog odė gracijai ir laimei, skendo nuostabiuose audiniuose ir siuvinėjimuose, subtiliose klostėse, išmoningose drapiruotėse ir moterį pavertė kone šventa. „Suknelė yra efemeriška architektūra, skirta moters kūno proporcijoms išryškinti“, – rašė jis*.

 

Galas „boksininko kostiumams“ ir kitoms niūrių laikų uniformoms, metas švelniems pečių linkiams ir saldžioms bangoms. Moters kūno sandara buvo išnagrinėta kaip niekada iki tol, o kiekvieną kolekciją žymėdavo ženklai – 8, S, „Ovalas“, „Vingis“. Klienčių susidomėjimą dizaineriui nuolat pavykdavo išlaikyti varijuojant dydžiais ir reljefais: sparno tipo rankovės, apskritos klubų formos, drapiruota pagalvėlė nugaroje... Net ir vizitinė Dioro kortelė – „įrėmintas“ liemuo – kiekvieną sezoną būdavo atnaujinama. Tai buvo dar neregėta krinolino ir atvirų iškirpčių įkvėpta prabanga, primenanti Apšvietos amžių, o mados namų butikai puošti pagal Belle Époque stilių – dizainerio vaikystės laikotarpį. Galingas derinys, kuris, net ir persmelktas praeities, atrodė kaip naujojo šiuolaikiškumo pamatas.

Suknelių bumas

„Europa užtektinai prisiragavo bombų, metas leisti fejerverkus“, – rašė Ch. Dioras savo prisiminimuose. Jo kūrybiškumas, padaręs įtaką viso pasaulio moterų garderobui, Paryžiui sugrąžino mados sostinės vardą ir padovanojo nesuskaičiuojamą galybę suknelių. Gėlės apyžiedį primenančios suknelės, Dior stiliaus gramatikoje ne ką mažiau svarbios už „Bar“ švarką, garbino absoliutų moters subtilumą. Tačiau Dioro kūryboje buvo gausu ir atvirų korsetų, kailiu puoštų kostiumėlių, ant nuogo kūno dėvimų paltus primenančių suknelių...

 

Išskirtiniai modeliai buvo pristatomi pagal puikiai sugalvotą scenografiją – pasirodymą per vidurį, – didžioji dalis būdavo apsupta raudono fono. Tai viena pagrindinių Dior spalvų, nors nuo pat vaikystės Christianas žavėjosi daugybe spalvų, ypač mėgo visus rožinės atspalvius, juodą ir mėlyną. Nepamirškime ir estetui Diorui taip patikusios Trianono pilkos. O kur dar gausybė gėlių! Daugybė atskaitos taškų, sudarančių šių mados namų matricą, kuriuos be paliovos galėjo analizuoti vėlesni jų vadovai. Septynių mados namų Dior kūrybos vadovų darbą nagrinėja nauja antologija**.

 

Dar vienas svarbus prekės ženklo palikimas – panteros kailio raštas, matytas jau pirmojoje 1947 m. pristatytoje kolekcijoje. Tai dar ne rokenrolo laikai, todėl dėvėti kačių kailio raštą buvo labai drąsu. Kaip ir tradiciškai vyriškam garderobui priskiriamus audinius, pavyzdžiui, langelius. Bet graži ir išdidi kaip karalienė Dior moteris niekuomet nedvejoja. Argi ji ne ta paryžietė, kuri, kad ir kuriame pasaulio kampe būtų, diktuoja elegancijos toną? Tikra konkistaDiorė...

* „Christian Dior & Moi“ („Christianas Dioras ir aš“) – Christiano Dioro prisiminimai, pasirodę 1956 m., perleisti 2011 m.

** Leidyklos „Assouline“ knygos „Dior par Christian Dior“ ir „Dior par Yves Saint Laurent“

 

Jonathano Lennardo, Laziz Hamani nuotr. Pottier / L’Officiel archyvo, Marcio Madeiros, Bruno Bisango / L’Officiel archyvo nuotr.

 

susiję straipsniai

Rekomenduojame