Mada

Kas slypi už vyriškosios „Gucci“ suknelės - sumani rinkodara ar naujos eros pradžia?

„Gucci“ mados namams pristačius suknelę vyrams, siekdami kirsti antausį „toksiškiems stereotipams“ internetai linko nuo įvairiausių memų ir nuomonių. Ar 2 600 JAV dolerių kainuojanti sovietinio darželio auklėtinės eilutę primenanti vaikinų suknelė taps simboliniu socialinių stereotipų laužymo flagmanu ir naujojo maskulizmo eros pradžia? O gal tai tiesiog gerai apgalvota strateginė „Gucci“ rinkodara?
Reading time 9 minutes
Mados namų GUCCI nuotr.

Konservatoriai ir puritonai peikė jau vien pačią idėją, pašiepdami stipriosios lyties siekį tapatintis su trapiomis mergaitėmis, liberalai džiaugėsi drąsiu komerciniu prabangos prekės žingsniu androginiškosios mados link, fašionistos, na, fašionistos šįkart labai nesuspindėjo, nes suknelės vis dar neiššluotos nuo lentynų, bet rezultatas vis tiek pasiteisino – visi apie tai DAUG kalbėjo!

Sijonuotieji protėviai

Reikėtų prisiminti, kad vyrai, segintys sijonus, nėra nei jokia naujiena, nei joks specifinių pažiūrų atspindys, jei žvelgsime ne išlepusio stereotipinio vakariečio akimis. Pirmykščių genčių aprangą diktavo gyvenimo sąlygos, sumedžiojami gyvūnai, ribotos technologinės galimybės, pasaulėžiūra ar net ritualai – kailio, odos ar augalinio pluošto gabalas, juosiantis klubus ar siaučiantis pečius, dengė nuogus kūnus nuo šalčio, kritulių, saulės ir gyvių, piktųjų dvasių ar dievų rūstybės. Vystantis amatams, formuojantis bei įsitvirtinant socialiniams ryšiams, formuojantis santvarkoms ir kultūroms, iš paskos sekė ir vis tobulėjančios aprangos formos. Egipto piramidžių piešiniuose vaizduojamos ištisos vergų armijos, seginčios lino kiltus, Mesopotamijoje buvo vilkimi „kaunakes“ (iš avies kailio, odos sukonstruotas statinę primenantis drabužis / suknelė), Romos imperijos gladiatoriai segėjo iš odos ir šarvų kombinacijų pasiūtus sijonus, liemenes ir skraistes.

 

Viduramžiais, ištobulinus audimo stakles ir atradus žirkles su pasukamais ašmenimis bei rankenomis, XIII–XV amžiuje pagaliau buvo sukurtas „naujas“ drabužių dizainas, leidęs viršutinę drabužio dalį dailiai pritaikyti prie įvairių kūno formų, tad pagaliau beformius maišus ėmė keisti šis tas modernesnio. Naujosios vyriškos suknelės buvo segamos priekyje, su plačiai kirptu A formos sijonu, moteriškas siuvo su iškirpte ir žymiai ilgesnes nei vyrų – ilgos šiems būtų trukdę jodinėti. Net riterių šarvai turėjo mažą metalinį sijonėlį po krūtine, kuris dengė diržus, tvirtinančius metalines kojų apsaugas prie juosmens.

 

Rytų kultūrose tunikos iki šiol išlieka kaip vienas pagrindinių vyrų drabužių, Albanijoje ir Graikijoje etnografinio vyrų kostiumo dalimi yra „fustanella“ (subjektyviai – tai vienas gražiausių sijonų modelių sijonų istorijoje), nekalbant apie škotų kiltus, kuriais taip didžiuojasi ne tik tautiškai nusiteikę škotų vyrai, bet ir futbolo sirgaliai. Sijonu segintys dizaineriai Marcas Jacobsas ar Rafas Simonsas seniai nieko nebenustebina, o ant aukštosios mados podiumų feminizuotus vyrų modelius stebime jau bene gerą dvidešimtmetį vykstant Rick Owens, Givenchy, Luar ar Gypsy sport madų namų šou. Vien ko vertas ištaigingas aktoriaus ir atlikėjo B. Porterio teatrališkas suknelės ir smokingo derinys, kurį jis vilkėjo per 91-uosius Kino akademijos apdovanojimus!

„Didysis vyrų išsižadėjimas“

Ir tik ištobulinus siuvimo technologijas, imta siūdinti kelnes, kuriomis mūvint buvo žymiai patogiau joti, žygiuoti per miškus, kautis, medžioti. Kadangi patriarchalinė santvarka moteris paliko namuose prie puodų ir vaikų užpakalių šluostymo, kol vyrai narsiai kovėsi, vykdė revoliucijas (būtent Prancūzijos revoliucija įvardijama tuo kritiniu aprangos genderizmo lūžio tašku) ir gainiojo elnius po neprabrendamas girias, galiausiai stojo prie pramonės perversmo vairo, sijonai liko su silpnąja lytimi sietinu objektu, tarsi pabrėžiantys jų „netinkamumą“ užkariauti pasaulį.

 

Nuo pat ankstyvosios Viktorijos epochos pradžios stebima intensyvesnė lyčių kostiumų diferenciacija. Tačiau bene daugiausia prie didžių pokyčių prisidėjo ir Europoje XVII amžiuje kilęs naujas filosofinis-intelektualinis Apšvietos amžiumi įvardijamas judėjimas, kurio ryškiausiomis figūromis pristatomi tokie šviesiagalviai kaip Voltaire’as ar Immanuelis Kantas. Tad šilkais ir deimantais išsidabinę indų maharadžos ar tokie aristokratiški dabitos kaip aukštakulniais kaukšintis sijonuotas ir pudruotas Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, žibėję it saulutės XVII amžiuje, galiausiai tiesiog liko moderniosios vyrų visuomenės paraštėse.

„Tikras vyras“ atsisakė perdėto jausmingumo, manieringumo, spalvų, krinolinų ir pabrėžtino romantizmo – gėlėtus gobelenus ir sijonus pakeitė tuomet, kaip viltasi, sąlyginai griežtas ir praktiškas kostiumas (nors apie tariamą vyriško kostiumo askezę, kokią įsivaizduojame dabar, nė nebuvo galima kalbėti), kurio tvirtos pozicijos vyrų mados industrijoje iki šiol it inksto taukuose. Šį įdomų sociologinį kaitos reiškinį, intensyviai visuomenėje vykusį XVIII amžiaus viduryje, 1930-aisiais aprašė britų psichologas ir psichoterapeutas J. C. Flügelis. Jo pavartotas terminas „didysis vyrų išsižadėjimas“ tapo istoriniu mados lūžiu, žymėjusiu esminę vyriško ir moteriško kostiumo atskirtį. Psichologas savo veikaluose pažymėjo, kad „vyriškų drabužių praktiškumas sutapo su racionalaus vyro, o suknelių lengvabūdiškumas – su emocingos moters artikuliacija“.

Maskulinizmo fenomenas

Ilgus šimtmečius gyvenusios vyrų pašonėse bei šešėliuose, XIX amžiaus pabaigoje moterys galiausiai susivienijo į tikrą ideologinę feministinę bangą, kuri po milimetrą plovė įsisenėjusių kanonų ir patriarchalinio pasaulio krantus, galiausiai iškovodamos teisę savo dukroms edukuotis, dalyvauti politiniame, ekonominiame ir socialiniame gyvenime lygiateisiškai su vyrais. Iš socialinės moters aukos svarstyklių pusės svoris persikėlė į moterį liūtę, kuri ėmė ne tik lenktyniauti, bet ir pirmauti, o kartais suėsti ir savo tariamą priešininką – vyrą.

 

Tad gyvenimas su šiuolaikine emancipuota stipria motina / moterimi, šeimos, kuriose motinos ir tėvo vaidmenį perėmusios tik mamos, visuomenės spaudimas būti hiperseksualiam, turtingam, sėkmingam, raumeningam, amžinu medžiotoju, žodžiu, „macho“, naujajai vyrų kartai įvarė šimtus kompleksų. Tiksliau sakant, šie kompleksai glūdėjo dar ir protėvių galvoje, tik prabilti apie tai buvo tabu, todėl penktajame dešimtmetyje JAV natūraliai ėmė busti maskulinizmas – judėjimas, siekiantis ekvivalentiškų teisių vyrams. Prasidėjęs tokiuose žurnaluose kaip „Playboy“ ar „Penthouse“, kas iki šiol kritikuojama kaip „netinkama vieta prasidėti kažkam geram“, iš pradžių maskulinizmas vienijo tėčius ir sutuoktinius, negalinčius po skyrybų lygiateisiškai auginti savo vaikų ir nukentėjusius nuo savo godžių žmonų dalijant turtą, vėliau mutavo į kiek platesnį spektrą ideologinių problemų sprendžiantį fenomeną.

Spaudimas būti hiperseksualiam, turtingam, sėkmingam, raumeningam, amžinu medžiotoju, žodžiu, „macho“, naujajai vyrų kartai įvarė šimtus kompleksų.

Maskulinistų judėjimo ideologinis siekis – lygybė tarp moterų ir vyrų turi būti ekvivalenti. Anot jų, vyrai patiria lygiai tokią pačią diskriminaciją kaip ir moterys, negana to, vyrai dažnai tampa pačių moterų aukomis, ypač išskiriant feministes. Maskulinistai ne tik nepripažįsta sisteminės diskriminacijos, kurią išgyvena moterys, bet dažnai patys bando pasisavinti moterų diskriminacijos problemas it savas. Naujosios maskulinizmo atmainos, be kita ko, siekia jiems nebeprimesti stereotipinių vaidmenų visuomeniniame gyvenime ir taip išvaduoti vyrus iš bejausmio, stipraus, niekada nepasiduodančio, neverkiančio bei nepralaiminčio stipruolio įvaizdžio gniaužtų.

Ir vis tik – realybė

Nors simboliškai italų prabangos ženklo Gucci siekis padėti visuomenei išsivaduoti iš „toksiškų stereotipų, kurie formuoja vyrišką lytinę tapatybę“, kaip buvo įvardijama, buvo sveikintinas liberalų, šiek tiek paradoksalu, jog tas simbolis – savotiško infantilaus 9–10 dešimtmečių dizaino suknelė už 2 600 JAV dolerių – vargu ar pasiekiamas visiems, kurie kasdien su šiais stereotipais susiduria.

1610620264721179 1601993108112777 632536 zafdl 7261 002 100 0000 light tartan cotton long smock shirt
GUCCI nuotr.

Aišku, idėja netruko pasinaudoti ir greitosios mados gamintojai, paleisdami į prekybą Gucci vyriškos suknytės vargšytės (teatleidžia man mados gurmanai) analogą. Britų komikas bei aktorius Simonas Thompsonas pasiryžo tapti savanoriu, kuris vilkėdamas jau minėtą suknelės analogą iš ASOS visą dieną vaikščiojo Vakarų Londone po parduotuves bei barus.

 

Pirmiausia vaikinas pastebėjo, kad suknelė nėra fiziškai patogi, be to, nebuvo tinkamai, kaip vyrams derėtų pagal anatominius skirtumus, sukonstruota: „Kai pirmą kartą pamačiau šią suknelę, nustebau išgirdęs, kad ji skirta vyrams. Mano galva, esu progresyvus, bet ji vis tiek atrodo kaip suknelė moterims. Net ir nuotraukoje esantis lieknas vyriškas modelis neturi ypač plačių pečių, tačiau jis atrodo nekaip. Vyriškas ir moteriškas kūnas yra toks skirtingas, ir gaila, kad suknelės kūrėjai tuo nepasinaudojo. Mano krūtinė atrodė absurdiškai plati, o dauguma standartinių drabužių, kuriuos kasdien dėviu, tinka mano krūtinei ir pečiams. Jei ketinate siūti ką nors vyrams, tai turi atitikti jų figūrą, juk moterų šešto dydžio suknelės kirpimas skirsis nuo 16 ar 18 dydžio suknelės.“

 

Netradiciškai apsirengęs vaikinas traukė praeivių žvilgsnius, tačiau jis išskyrė vyresnio amžiaus smalsuolius kaip labiau nužiūrinčią kategoriją, ir didesnes grupeles lauko darbininkų, kurie po vieną nedrįso laidyti komentarų, tačiau gaujoje tapo „narsūs“. „Tai parodo, kad minios mentalitetas ir toksiškas vyriškumas iš tikrųjų atsiskleidžia tik susibūrus panašiai mąstantiems į grupę. Bet nors jaunesnės kartos, ypač parduotuvių darbuotojai, tikrai žiūrėjo į mane labiau nei „vidutiniškai“, tikriausiai tai buvo labiau intriga, o ne pasibjaurėjimas“, – kalbėjo savanoris suknelės testuotojas S. Thompsonas.

 

Vienos praeivės paklaustas, ar nėra koks gėjų modelis, Simonas nesutriko: „Nors bandžiau pabrėžti, kad reklamuoju suknelę, o ne homoseksualumą, ji aiškiai supainiojo du dalykus ir padarė prielaidą, kad bet kuris vyras, apsirengęs moteriškai, turėtų būti homoseksualus.“ Ir nors drabužis jam nebuvo itin patrauklus dėl savo dizaino bei estetinio pateikimo, vyro nuomone, sijonas nėra tas drabužis, kurio vyrai turėtų vengti ir taip stigmatizuoti, mat kelnių siūlė ir jų sukonstravimas anatomiškai nėra pats patogiausias rūbas vaikinams. „Mano klausimas Gucci: ar jūs tikrai bandote užginčyti lyčių stereotipus ir parodyti, kad galite sukneles gaminti ir vyrams, ir moterims, ar iš tikrųjų bandote pamatyti, kas nutinka, kai vyrą aprengiate suknele? Deja, įtariu, pastarasis variantas teisingesnis“, – atsiduso S. Thompsonas.

susiję straipsniai

Rekomenduojame