Mada

Juozas Statkevičius: jei nėra asmenybės, apie kokį stilių galime kalbėti?

Lapkričio pabaigoje vienas garsiausių Lietuvos dizainerių Juozas Statkevičius surengė grandiozinį madų šou, skirtą mados namų trisdešimtmečiui paminėti. Dizainerį kalbinome dar prieš jubiliejinės kolekcijos pristatymą – apie mados pasaulį, jo veiklą ir Lietuvą.
Reading time 11 minutes
Klaudijaus Kairio nuotr.

Šiandien Juozas Statkevičius negaili kritikos mūsų valstybei už jos požiūrį, tiksliau sakant, nepožiūrį į madą ir apskritai kultūrą. Prieš didįjį mados šou dizaineris kalbėjo atvirai, griežtai, be užuolankų – taip, kaip, atrodytų, tik Juozas ir moka: „Ir nesibarkite dėl bilietų kainos, nes pusę jos sudaro įvairiausi mokesčiai. Menas išlaiko ir padeda valstybei, bet valstybė kultūra ir menu, deja, nesirūpina...“

 

Tavo kaip mados kūrėjo kelias prasidėjo nuo vaikiškų piešinukų ant popieriaus. Panašu, tavo pasirinkimas tapti dizaineriu, toli gražu, nebuvo atsitiktinis?

 

Iš tikrųjų pradėjau piešti tik dėl to, kad teta, kuri gyveno Los Andžele, atsiųstų man drabužių. Ji sakydavo: „Atsiųsiu, ką man nupieši.“ Taip ir išmokau piešti, o mamos draugė, pamačiusi mano piešinius, patarė nuvesti mane į Stepo Žuko dailės technikumą. Bet, apskritai, manau, atsitiktinių dalykų gyvenime nebūna – anksčiau ar vėliau viskas kažkaip stoja į savo vietas.

 

Ar įmanoma mados kūrėju tapti „netyčia“?

 

Nežinau, gal ir įmanoma, bet mano atveju viskas vyko gana nuosekliai.

 

Ar šiandieniame pasaulyje, kuriame kasdien kalbame apie vartotojiškumą, mada vis dar išlieka aktuali?

 

Mada visada išliks aktuali. Šiandien ji susideda iš daugybės dalykų. Tai – savotiška meno ir praktiškumo sintezė. Meno, estetikos, mados kultūra, skonis labai aiškiai išsluoksniuoja visuomenę į tam tikras pakopas. Mados vaidmuo labai svarbus, nors galbūt ji įgauna kitų formų, joje įsipina naujų technologijų, o šiuolaikinis gyvenimo būdas padiktuoja savus kanonus.

 

Tai – disertacijos vertas klausimas. Pasakysiu trumpai: be mados – nė žingsnio. Ji – globalus dalykas. Mados kalba galima susišnekėti visur.

Neretai esi pavadinamas mados diktatoriumi. „Diktuoti madą“ – užduotis ne iš lengvųjų?

 

Mada apskritai – dalykas ne iš lengvųjų. Čia kaip kokteilis: gali jame primaišyti visko, bet ar tai bus geriama, įmanoma parduoti? Ar nauja kolekcija bus pageidaujama, trokštama – šito niekas negali atsakyti. Yra intuicija, nuojauta, įtaiga, pagaliau – sėkmė, asmeninė simpatija. Šie dalykai prisideda diktuojant madą, kita vertus, diktatas buvo anksčiau, kai vos keletas Paryžiaus kutiurjė galėjo padiktuoti siluetus, apimtis, ilgius ir t. t. Bet laikai pasikeitė.

 

Mada teatre – esi tarsi šios srities pionierius. Kas paprasčiau, įdomiau – aprengti spektaklio herojų ar realų žmogų?

 

Rengti, siūti, kurti tikrai nėra lengva. Ir viena, ir kita labai panašu, tik teatre galbūt daugiau meno ir kūrybos, nes juk drabužis turi padėti sukurti vaidmenį, ugdyti estetiką. Sunkus tai darbas, sunkus. Kas nemoka sagos įsisiūti, niekada to ir nesupras.

Mada apskritai – dalykas ne iš lengvųjų.

Visais laikais mada buvo prieinama turtingiesiems, galingiesiems, o kaip yra šiandieniame pasaulyje? Ar reikia būti turtingam, kad būtum madingas?

 

Aš kitaip pasakyčiau: labiau reikia būti protingam, įžvalgiam nei turtingam. Žinoma, mada – brangus „sportas“. Ji brangi kalbant apie ją kaip apie meną, bet laikai keičiasi. Turint skonį visai nebūtina pirkti ką nors nepaprastai vertingą ir brangų.

 

Madingi drabužiai daugiau atskleidžia statusą, buržuazinę žmogaus pusę, bet tai nereiškia, kad turėdami viską, kas brangiausia, atrodysite pagirtinai. Na, nebent į madą žiūrite kaip į investiciją ir ilgainiui surinksite kolekciją, kurios vertė su metais augs.

Geras skonis, mados pajutimas yra įgimtas ar vis dėlto išlavinamas dalykas?

 

Manau, skonis – prigimtinis. Čia kaip dėl ūgio – jei žmogus aukštas, vadinasi, jis ir yra aukštas (juokiasi).

 

Mada greitai keičiasi, o stilius susiformuoja tada, kai asmenybė subręsta. Jei nėra asmenybės, apie kokį stilių galime kalbėti? Žinoma, svarbu skonis – jei jis yra, nepasimesi mados pasaulyje, o ir, žinoma, turėsi savo stilių. Mada, stilius ir skonis – jie vienas kitą papildo, kalbant apie juos sunku įžvelgti priešiškumą. Tiesiog žmogus privalo žinoti, kas jam tinka, nedaryti to, ką daro visi, – tai būdas atrodyti kitaip, išskirtinai.

 

Na gerai, tarkime, esu paprasta moteris iš gatvės. Kiek man kainuotų apsilankyti ir pasisiūti suknelę pas Juozą Statkevičių?

 

Ne suknelė kainuoja, o laikas ją kuriant, siuvant. Viskas priklauso nuo jūsų norų, turimo biudžeto. Mano mados namai, dirbantys jau trisdešimt metų, įvykdys visus jūsų kaprizus. Žinoma, už jūsų pinigus (juokiasi).

Mano mados namai įvykdys visus jūsų kaprizus. Žinoma, už jūsų pinigus.

Kurti ir vadovauti mados namams taip, kad jie gyvuotų trisdešimt metų, – tame slypi kokia nors ypatinga paslaptis?

 

Manau, tai daug ką pasako apie žmogų, jo charakterį. Galbūt aš ir nesu auksinis žmogus, taip pat – ne robotas, galintis viską atlaikyti ir duoti atsakymą kiekvienu klausimu, bet stengiausi mokyti, šviesti, ugdyti savo komandą.

 

O šiaip gyvenimas išmokė, kad negali laukti įkvėpimo ar mūzų apsilankymo – turi suktis. Ne tik menas reikalingas madai. Kadangi mados vadybos specialybės Lietuvoje nėra, – nešneku apie tuos, kurie tesugeba pirkti ir parduoti – ten visokių veikėjų pasitaiko, kalbu apie rimtus specialistus, – turi suktis pats. Labai norėtųsi kurti menus, bet menas ne visada maitina. Turi galvoti, kaip parduoti drabužį, nes priešingu atveju kurti madą yra nesąmonė. Aišku, fantastinius couture pristatymus „išlaiko“ kvepalai, palaikantys mados namų įvaizdį, prestižą, klasę, tačiau tai jau kitas klausimas...

 

Koks esi kurdamas? Ar pristatydamas kolekcijas keli sau kokius nors tikslus, pavyzdžiui, šokiruoti, stebinti, priversti gerbėjas aikčioti?

 

Tikslas vienas – kad mano klientės atrodytų šiuolaikiškos, žengiančios pasauliniu ritmu. Daugiau jokių tikslų neturiu.

Žvelgdamas į nueitą kelią gali pasakyti, kad viską darei teisingai ir nieko jame nekeistum? Buvo įvykių, kuriuos pavadintum kertiniais karjeroje?

 

Mada – tai kasdieniai lūžiai. Zigzagas. Būtų sunku ką nors išskirti: visko pasiekiau pats, ilgai, atkakliai, sunkiai dirbdamas. Ir dėl nieko, visiškai ničnieko nesigailiu…

 

Tavo paties požiūris į madą, supratimas apie ją per trisdešimt metų stipriai pasikeitė?

 

Žinoma, keitėsi – juk patirtis daro savo. Į Paryžių skraidydavau dar tada, kai buvo galima rūkyti ir oro uoste, ir lėktuvo salone... Skamba neįtikėtinai, bet juk taip buvo vos prieš dvidešimt metų!

 

Lietuviška mada – ar tokia egzistuoja? Kaip manai, kas mums trukdo atsiriekti savo dalį iš didelio pyrago, vadinamo „pasauline mada“?

 

Šitą klausimą galbūt pasukčiau kita linkme. Svarbiausia žinoti, kad galiu tai padaryti. Man, vieninteliam lietuviui, pavyko pasirodyti Paryžiaus couture savaitėse, net du kartus gavau prestižines koncerno LVMH (Moët Hennessy Louis Vuitton) premijas – tiek, kiek ten rodžiausi. O kur dar moraliniai dalykai: rodyti savo madas tarp tokių grandų kaip Chanel, Dior, YSL ir kiti. Vietą aš išsikovojau. Žinau, galiu ir tikrai būčiau ne paskutinis.

 

Bet dėl vieno esu tikras – žinodamas Paryžiaus virtuvę nebenorėčiau dirbti kažkieno vardui. Kitas ne mažiau svarbus aspektas – tas, kad Lietuvos spauda nepadarė nieko, jog būčiau ten. Per trisdešimt metų niekas iš žurnalistų nesugebėjo suvienyti didžiojo verslo su mada, viskas – vien paviršius: sezono spalvos ir fasonai… Tai, manau, ne visai korektiška. Niekas nesugebėjo atkreipti dėmesio ir padėti reikiamu momentu. Aš turėjau visas galimybes, kaip rašė amerikietiškas „Vogue“, kad Lietuva patektų į pasaulinį mados žemėlapį, tačiau retas kuris iš rašančiųjų apie madą ją išmanė.

Į Paryžių skraidydavau dar tada, kai buvo galima rūkyti ir oro uoste, ir lėktuvo salone...

Lietuvoje labai menkas žurnalistų išprusimas, juk reikia ne tik rašyti, bet ir išmanyti dalykus, bet, kaip visada, praslydo paviršiumi, apie spalvas parašė, na, ir užtenka. Tai labai diletantiškas lygis, kuris nepasikeitė iki dabar. Mados skiltims dabar vadovauja įvairiausio plauko neišmanėliai, kurie nedaro jokių išvadų ir analizės, o džiaugiasi naujų blakstienų tušu ar skaniu pyragėliu.

 

Puikiai pamenu, kai mano kurso draugai Viktor & Rolf po savo šou sukvietė į Olandijos ambasadą visus svarbiausius pasaulio žurnalistus, užvertė dovanomis ir jūra šampano, nes valstybė suprato, kad labai svarbu pasaulinėje madoje turėti olandų dizainerių. Taip garsinamas Olandijos vardas. O po mano šou, kuris buvo tikrai ne prastesnis, atvirkščiai – už jį buvau apdovanotas ir turėjau visas galimybes išplukdyti Lietuvą į plačius vandenis, – nesulaukiau jokios pagalbos ir palaikymo. Nei kultūros atašė, nei ambasada šios svarbos nesuprato, nes mūsų šalis neturi jokios mados ar mados rinkos strategijos, jos specialistų. Labai apmaudu, kad 2000-aisiais startavę Paryžiuje dabar galime tik palyginti, kur yra Viktor & Rolf, o kur esu aš. Gėda, gaila, nedovanotina... Juo labiau kad kolekcijas ir pasirodymą pasauliui rengiau iš savo kišenės – niekas nepadėjo, priešingai – kenkė ir trukdė.

 

Taip, tiesa, mano nusivežtos manekenės galėjo pernakvoti ambasadoje ant grindų. Aš ir už tai dėkingas. Bet štai koks lygis ir Lietuvos požiūris į madą. Ir tai – faktas. Čia ir yra didžiausia nesąmonė. Tas nesirūpinimas šalies kultūros, mados reikalais... Deja, valstybė neišaugino jokių vaisių, o galėjo! Todėl ir esame, miela mano provincija, toli, toli nuo Europos – supratimo prasme, o ne kilometrais. Toks mūsų mentalitetas. Turiu priminti, kad nei latviai, nei estai, nei lenkai, deja, neturi Statkevičiaus. Štai jums tema apmąstymams...

Aštrumas galėtų būti antrasis tavo vardas. Aštrus liežuvis, žodžių nevyniojimas į vatą, griežta nuomonė ir dar tas pasitikėjimas savimi, kai kam kartais atrodantis perdėtas. Iš kur visa tai?

 

Kartojau ir kartosiu – aš padariau gerą darbą ir tuo didžiuojuosi. Tegul būna kuklūs tie, kurie nieko nepadarė. Juokinga, iš kur ta lygiava. Aš dirbu, esu talentingas, žodžio kišenėje neieškau, nebijau sakyti teisybės. Ar už tai turiu būti smerkiamas? Kodėl turiu leistis žemyn prie nevykėlių. Tegul jie pasitempia. Esu tikras, jei tik ką nors padarytų, tie nevykėliai tuojau pat pasigirtų. Bet, deja, jų darbų nematyti.

 

Manau, tai – elementarus pavydas, todėl nejuokinkite manęs... Nuo kada lietuviai kuklūs? Iš kur tokia nuomonė? Bobutės, kurios taip mąstė, numirė prieš šimtą metų. Viskas pasikeitė, atsipeikėkite!

 

Matome tave kaip kūrėją – kuriantį, dirbantį, bet ar lieka laiko pomėgiams, meilei?

 

Gyvenu visavertį gyvenimą, iš jo imu viską. Einu plačiai atmerktomis akimis. Jei būtų kitaip, kolekcijos nebūtų tokios gražios ir sėkmingos. Moku gyventi ir gyvenimą aš myliu. Esu happy net tada, kai ne visai linksma. Stengiuosi viską priimti kaip dovaną – net sunkiausius išbandymus. Tai patirtis, o ji niekur neišgaruoja.

 

Ar yra kas nors, ko tau gyvenime dar trūksta?

 

Taip, yra, ir tai yra laikas – man jo visada trūksta.

Klaudijaus Kairio nuotraukos

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame