Mada

„Kristi Andress“ - įkvėpti gyvenimo kūrybai ir meilei

Pora, kuri į gyvenimą žvelgia pro rožinius akinius ir kiekvieną dieną pasitinka it dar vieną galimybę švęsti. Ne tik sutuoktiniai, bet ir puikūs partneriai, turintys bendrą verslą – „Kristi Andress“ mados namus.
Reading time 12 minutes

Kristina Kalinauskaitė – moteriškų drabužių dizainerė, kuri kolekcijoje įžvelgia svarbiausią dalį – konceptualumą. Andrius Sergejenko – Anglijos siuvėjų gildijos narys. Puikiai įvaldęs rankų darbo kostiumo techniką prisipažįsta, kad geras siuvėjas sugeba pakoreguoti ir paslėpti kūno deformacijas, ko daktarai ir kiti specialistai negali. Du partneriai, kurie kuria labai atskirai, bet kartu ir labai arti vienas kito.

 

Mados pasaulyje jūsų duetas yra vienas iš nedaugelio, kaip manote, kodėl? Kodėl Lietuvoje kūrėjai – individualistai?


Andrius: mes nesame tas duetas, kuris susivienija ir meną išskleidžia kartu. Kartais net požiūrį į madą turime gana skirtingą. Kristina – kūrybos žmogus, idėjos ir mintys virš jos sklando kiekvieną sekundę, o aš toks nesu. Aš – klasikinis vyras, daugiau išmanau apie technologijas, procesą, kitaip tariant, esu amatininkas (juokiasi).


Kristina: viešojoje erdvėje mus mini kaip duetą, bet nuolat pabrėžiame, kad nesame duetas tikrąja šio žodžio prasme. Kristi Andress pavadinimo kilmė yra dviejų žmonių vardai, bet pagrindinis mūsų tikslas – su šiuo vardu atskleisti ne savo asmenybes, o sukurti stiprų ženklą. Lietuvoje daug kam atrodo, kad kūryboje svarbiausia – asmenybė ir tik po jos eina darbai. Todėl visą laiką akcentuojame, kad mūsų tikslas yra kitoks.

 

Tai jūs kuriate tarsi kartu, bet ir labai atskirai?

 

Kristina: mūsų darbo sritys labai skirtingos: aš kuriu tik moterims, Andrius – tik vyrams. Neatsisėdame ir nepradedame kurti kolekcijos. Nepaisant to, mūsų komanda sulipdyta iš vienas kitam neprieštaraujančių sudedamųjų dalių, vienas kitam esame patys geriausi patarėjai ieškant konceptualumo ir idėjų.

Kaip prasidėjo jūsų kaip kūrėjų kelias?

 

Andrius: maniškis turbūt tada, kai tik gimiau, o dėl to, kad pasirinkau būtent siuvimo kelią, kaltas mano tėtis. Visada kaltinu jį, nes jis vyriškus kostiumus siuva jau daugiau nei 40 metų. Tai lyg tęstinis šeimos verslas, kurį perėmiau, patobulinau ir sujungiau su Kristina.

 

Kristina: mano mama labai mėgo siūti, o mokydamasi Kauno dailės gimnazijoje siūti ir eksperimentuoti pamėgau ir aš. Baigusi vidurinę nusprendžiau stoti į Kauno kolegijos menų fakultetą – ten, kur susipažinome su Andriumi. Laukiau eilėje su prašymu stoti į interjero dizainą, o priartėjus mano eilei suvokiau, kad darau nesąmonę, suplėšiau lapelį ir naujame prašyme įrašiau kostiumo dizainą. Studijuodama labai įsitraukiau, ši sritis mane užvežė. Dalyvaudama visuose įmanomuose konkursuose supratau, kad čia yra mano vieta ir būtent tai, ką noriu daryti gyvenime. Vėliau tęsiau studijas Vilniaus dailės akademijoje, esu be galo dėkinga už įkvėpimą dėstytojoms Jolantai Talaikytei ir Renatai Maldutienei.

 

Andriau, savo kaip siuvėjo, dizainerio karjeros aukštumų siekei Anglijoje. Ten tapai prestižinės siuvėjų gildijos nariu, beje, pirmasis Lietuvoje.

 

Andrius: visas kelias prasidėjo čia su tėčiu, su lengvosios pramonės mokykla, kurioje mokiausi siuvimo amato ir konstravimo. Vėliau atėjo metas menų fakultetui Kauno kolegijoje, ten baigiau kostiumo dizainą. Po studijų teko dirbti ir stažuotis su Vincentu Zelionka, kuris buvo geriausias tų laikų siuvėjas. Perėjęs visą šį kelią Lietuvoje nebeturėjau kur tobulėti.

 

Nenorėjau sustoti ir ieškojau toliau, o tobuliausia ir vienintelė vieta, kurią žinojau, buvo Londone, Savile Row gatvėje, kurioje klasikinis kostiumas skaičiuoja beveik 300 metų. Ta technologija, kurią jie naudoja, yra taip išgryninta, kad vertinama visame pasaulyje ir geriau turbūt niekur nėra. Po pusės metų studijų buvau pakviestas dėstyti akademijoje. Teko dvejus metus dirbti dėstytoju, o paskui spręsti – toliau dėstytojauti ar grįžti į Lietuvą kurti savo verslo. Nusprendėme, kad prie akademinės veiklos bus galima grįžti šiek tiek vėliau.

Kostiumų siuvimo technologija, naudojama Savile Row gatvėje, taip išgryninta, kad geriau turbūt niekur nėra.

Kiekvieno dizainerio kraujyje – savitas kūrybos braižas. Pagal ką žmonės jus identifikuoja, nuo ko niekada nenukrypstate?

 

Andrius: kūrėjui visada sunku apibrėžti, koks yra jo braižas. „Mažiau yra daugiau“ – tai mano auksinė taisyklė. Per minimalizmą save galima parodyti neįžūliai, o su subrendusiu pojūčiu, kuriame matytųsi brandumas. Taigi visas mano braižas telpa į išdailintą kokybę. Nesu pasiryžęs laužyti klasikinio kostiumo įvaizdžio, nes man jis patinka toks, koks yra. Jį interpretuoju minimaliai, bet kokybiškai. Tai yra tai, ką labiausiai mėgstu daryti.

 

Kristina: mano kūryboje moteris yra labai moteriška, o Andriaus kūryboje vyras – labai vyriškas. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios mums buvo svarbu pabrėžti vyriškumą bei moteriškumą. Kai studijuodama pristatinėjau savo kolekcijas, draugai, kolegos sakydavo, kad mano vardo galima nė neskelbti, nes šiaip ar taip matyti, kad kolekcija – Kristinos. Kiekviena mano kolekcija – tarsi naujas išradimas, nauja technika. Bet išskirtinio bruožo taip ir nerasdavau.

 

Andrius: galiu pasakyti, koks tas bruožas. Kiekvienoje kolekcijoje yra užkoduota žinutė, kuri suteikia identitetą – pajuntamą ir pastebimą.

 

Kaip nusprendi, kokią žinutę nori užkoduoti rūbuose?

 

Kristina: turbūt kaip ir visai madai įtaką daro labai daug socialinių, politinių ir pačių įvairiausių mus supančių reiškinių. Pastaroji mūsų kolekcija susijusi su mįslėmis. Šios kolekcijos rūbuose yra užkuoduotas Kristi Andress moto: „Celebrate Your Life.“ Drabužiuose užkoduotos mįslės, kurias įminęs žmogus atranda receptus, padedančius žmonėms švęsti gyvenimą. Mūsų žinutės – visiems labai gerai žinomos, bet dažnai kažkodėl pamirštamos.

Esate pora ir kūryboje, ir gyvenime. Tai netrukdo?


Andrius: triskart ne, ne, ne (abu juokiasi). Esame labai skirtingi ir papildantys vienas kitą, o gebėjimas papildyti tiktai auga. Papildančios žinutės, kurias turime ir transliuojame vienas kitam, nepadaro gyvenimo nuobodaus.


Kristina: džiaugiuosi absoliučiai kiekviena minute, kai turime galimybę dirbti kartu, būti kartu – nėra jokių ginčų, jokios trinties. Užtenka jausti, kad esame šalia vienas kito. Kadangi daug laiko praleidžiame drauge, sugebame vienas kitą jausti ir suprasti, kada reikia pabūti atskirai, patylėti ar pakalbėti. Galbūt tai ir yra harmoningas gyvenimas. Jeigu pasaulyje egzistuotų daugiau nei 24 valandos, norėčiau jas visas kartu išgyventi.


Gyvenime žmogui svarbiausia – augti. Blogiausia galvoti, kad pasiekei tikslą, nebeturi ko mokytis, ko siekti. Visada yra kur augti, tobulėti, ko mokytis, ką pamatyti ir paragauti. Augimas yra pats svarbiausias procesas. Labai džiaugiuosi, kad su Andriumi esame labai skirtingi tam tikrose srityse. Andrius mėgsta sprendimus priimti greitai, o aš – viską apmąstyti. Pastebiu, kad Andriukas išmoko pagalvoti prieš priimdamas sprendimus, o aš išmokau būti spontaniškesnė. Gebėjimas pasitarti ir mokytis vienam iš kito yra didžiulė vertybė santykiuose. Ir kalbu ne tik apie poros santykius, bet ir bendravimą su klientais, apskritai žmonėmis.


Andrius: augti, mokytis ir keistis. Esu tikras, kad, jeigu mes taikytume šias taisykles visuomenėje ir laikytumės jų, turėtume mažiau susiskaldžiusią visuomenę. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Gyvenime žmogui svarbiausia – augti, blogiausia galvoti, kad nebeturi ko mokytis ir siekti.

Kiekvienas istorinis laikotarpis turi savo gerbėjų. Kuris jums yra gražiausias, stilistiškai žavus ir įkvepiantis?


Kristina: šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis ir šiek tiek septintojo yra patys gražiausi.


Andrius: esame totalūs šio laikotarpio gerbėjai. Labiausiai žavi black tie vakarėliai, kurie vykdavo slaptuose klubuose Amerikoje, Anglijoje. Tie vakarėliai yra absoliuti tobulybė, kuri galėjo vykti tais laikais, ir nežinau, kodėl tai nebevyksta šiandien.


Kristina: elegantiškas, labai pasitempęs džentelmenas, asistuojantis moteriai... Tobulų formų automobiliai, pati kultūra, kai žmonės viską darė lėtai, mėgaudamiesi, niekur neskubėdami ir nesiblaškydami.


Andrius: vienas mėgstamiausių mūsų filmų – „Vanduo drambliams“. Jame yra scena, kurioje trys žmonės sugebėjo pasidaryti tokį nuostabų vakarą sau, kad tai nugali net geriausius vakarėlius.


Kristina: mes patys dažnai savo vakarus leidžiame būtent taip. Mūsų mėgstamoje scenoje pora pasikviečia savo darbuotoją vakarienės. Jis nori atsisakyti, nes neturi kuo apsirengti, neturi smokingo, o jie atsako, kad nieko tokio, aprengsime. Kitoje scenoje jie jau sėdi trise prie stalo su žvakėmis, vyrai – su smokingais, moteris pasipuošusi vakarine suknele, visi geria šampaną, vakarieniauja, šnekasi.


Būtent tai yra mėgavimasis gyvenimu. Kai nereikia progos ar auditorijos pasipuošti, gražiai paserviruoti maistą, pasimerkti gėlių. Šiandienė visuomenė mano, kad viską reikia daryti dėl nuotraukų, kad tik einant į vakarėlį privalu gerai atrodyti. O mes, būdami dviese, pasipuošiame ir sėdame prie vakarienės stalo. Mums nereikia auditorijos, norime tai patys išgyventi, pasimėgauti vienas kito draugija, būti vienas kitam gražūs.

Būdami dviese, pasipuošiame ir sėdame prie vakarienės stalo, norime pasimėgauti vienas kito draugija.

Kur ir kaip prasidėjo jūsų meilės istorija? Kaip ją galėtumėte apibūdinti?


Kristina: kai važiavome į Kiniją pristatyti kolekcijos, mūsų organizatorių prašymas buvo atvežti istoriją. Kinijoje labai svarbu turėti istoriją, kaip ir iš ko radosi prekės ženklas. Ši šalis labai mėgsta meilės istorijas, todėl ir istorija apie Kristi Andress turėjo būti gana romantizuota. Po ilgo proceso pagal Kinijos pageidavimus gimė saldi ir miela meilės istorija. Su ja taip susigyvenome, kad ji yra ant kiekvienos prekės etiketės. Viena klientė prisipažino, kad skaitė net tris kartus, o skruostu riedėjo ašaros.


„Jie susitiko žydinčiam sode. Ji grožėjosi rasa žieduose. Jis išmatavo žiedo proporcijas. Ji įsiminė tą spalvą, kai žiedas tik tik pasisuka į ryto saulę. Jis bandė suskaičiuoti, kiek reikia atspalvių, kad žiedas atrodytų kaip tikras. Ji lietė gėles ir žolę stebėdamasi jų švelnumu. Jis analizavo galimas medžiagas, siekdamas atkartoti natūralumą ir malonumą liesti.“


Ji paklausė: „Ar galima sukurti ką nors tokio gražaus kaip šis sodas?“


Jis paklausė: „Ar galiu tau padėti?“ (ištrauka iš meilės istorijos).


Skamba išties romantiškai. O koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas, toks pats jausmingas?


Andrius: oj... Buvo beprotiškai daug sniego. Istorinė diena – Kovo 11-oji. Tradicinis visų laikų pasimatymas Kaune, prie fontano, Laisvės alėjoje (abu juokiasi). Tai buvo nuostabus vakaras: labai daug snigo, o mes romantiškai vaikščiojome, paskui mėgavomės nuostabia vakariene, arbata, desertais. Tai buvo magiška akimirka.


Mūsų buvimas kartu yra vienas ilgas pasimatymas – nuo susitikimo dienos iki dabar. Nesame iš tų žmonių, kurie sureikšmina kokias nors progas, sukaktuves, bet labai mėgstame švęsti gimtadienius.


Kristina: kai nueinu pasidaryti manikiūro netoliese, Andriukas sako, kad ateis manęs pasitikti. Tai ir yra romantika, mėgavimasis gyvenimu, paprastais dalykais. Tokios smulkmenos – mūsų kasdienybė.


Turiu taisyklę: jei man girdint kažkas pasako kažką blogo arba pasidalija kito žmogaus nelaimėmis, liepiu pasakyti dvigubai daugiau gerų dalykų. Gyvenu su rožiniais akiniais ir tikrai neleisiu niekam jų nuimti. Taip gimiau, taip matau ir taip noriu gyventi bei matyti toliau. Tikrai nesu naivi, kad nesuvokčiau visų egzistencinių blogybių, bet mėgaujuosi matydama pozityvų gyvenimą. Mūsų visuomenėje normalu, kad negatyvas įkvepia žmones, nes tai sudaro įspūdį, kad asmeninis gyvenimas nėra jau toks blogas. Manęs tai neveikia. Noriu matyti gerus dalykus: kaip gerai žmonėms sekasi, ką jie skanaus valgo, kur keliauja, nes būtent tai mane įkvepia.


Galbūt turite žinutę, kurios dar nepaslėpėte savo drabužiuose, bet kurią norėtųsi čia ir dabar perduoti?


Andrius: niekada nenusiminkite, jeigu nepavyko, bandykite ne vieną, o tūkstantį kartų, nes tik tada gali pavykti. Niekada nesusikoncentruokite į rezultatą. Susikoncentruokite į kelionę ir į tai, ką darote.


Kristina: mus mažus girdavo, jeigu gaudavome gerą pažymį, bardavo – jeigu blogą. Esame vertinami pagal rezultatą. Tad linkime visiems išmokti mėgautis procesu, nes, kai mėgaujamės procesu, rezultatai yra ne tik geresni, bet ir lengviau pasiekiami. Nėra priežasčių būti nelaimingam, kaip ir nėra priežasčių būti laimingam. Arba yra milijonas priežasčių būti nelaimingam ir milijonas priežasčių būti laimingam. Tai yra asmeninis pasirinkimas

Nerijaus ir Gintarės nuotraukos

Kamilės Kleivaitės makiažas

Augustės Javaitytės šukuosenos

susiję straipsniai

Rekomenduojame