Mada

Į laiko mašiną! Su unikalių objektų dizaineriu iš Japonijos H.Ikeuchi

Garsus distopinių, kitaip dar vadinamų „cyberpunk“, objektų dizaineris iš Japonijos Hiroto Ikeuchi pasakoja apie tai, kaip susidomėjo futurizmu ir koks jo ryšys su mada.
Reading time 6 minutes
Asmeninio archyvo nuotr.

Ateitis, kurioje planetą nualinę žmonės dėl valdžios kovoja su robotais, o ore tvyro pasaulio pabaigos nuotaikos, – toks yra daugelio distopinių romanų ir filmų scenarijus. Juose herojai dėvi tokią neregėtą amuniciją, kad tampa aišku – laiko mašina mus nunešė toli nuo šiandienos. Apie futurizmo ir mados ryšį kalbame su garsiu distopinių, kitaip dar vadinamų cyberpunk, objektų dizaineriu Hiroto Ikeuchi.

 

Lietuvoje distopinė ir cyberpunk kultūra yra gana svetima ir vis dar per daug egzotiška. Akivaizdu, kad Japonijoje, iš kur esate kilęs ir kur gavote daug pripažinimo, ji priimama su susižavėjimu, o žmonės ne tik pasyviai grožisi, bet ir aktyviai dėvi jūsų kurtus daiktus. Jūsų kūriniai – tai tik puošmena, ar jie kartu atlieka ir jiems numatytą funkciją?

 

Visi prietaisai, kuriuos naudoju kurdamas, puikiai atlieka savo pradinę funkciją, pavyzdžiui, kaukės, ausinės, šalmai, akiniai taip pat gerai funkcionuoja ir prieš, ir po mano kūrybinio įsikišimo. Kurdamas renkuosi įvairią techniką iš skirtingų laikotarpių – nuo virtualiosios realybės akinių ir dronų iki jau iš apyvartos išeinančių stalo kompiuterių arba klasikinių teleskopų.

 

Ar mano kūriniai gali atlikti tik dekoratyvinę funkciją ir būti dėvimi tik kaip papuošalai? Atsakyčiau, kad ne. Mano kūrybinis tikslas yra išlaikyti daikto funkciją ir tik patobulinti bei interpretuoti jau esamą išvaizdą, grožį, t. y. paversti daiktą dekoratyviniu ir kartu praktišku.

Apskritai, kaip pradėjote kurti šia stilistika? Ar susižavėjimas distopija jus lydėjo nuo jaunų dienų, juk mums iš čia atrodo, kad futurizmas yra neatsiejamas nuo Japonijos – lygiai taip pat kaip ir pažangios technologijos, subkultūrų gausa, galų gale futuristinė animacija anime?

 

Nesistengiu kurti tik cyberpunk rėmuose. Domėtis cyberpunk pradėjau tik tada, kai gavau komplimentą, kad mano darbai primena šį futuristinį stilių. Net perskaičiau Williamo Gibsono bei kitų cyberpunk šlovinančių rašytojų kūrinius.

 

Jeigu kalbame apie cyberpunk Japonijoje, manau, kad šis stilius labiau apibūdina tokią Japoniją, kokia ji buvo prieš gerus tris dešimtmečius. Būtent tada šalis buvo savo klestėjimo apogėjuje. Cyberpunk žanras sutelktas į ateities pasaulio vizijas, tačiau įvertinęs dabartinės Japonijos ekonomikos problemas, manau, kad tos vizijos tikrove netapo ir pasiliko būtent tame šalies raidos etape.

 

Kaip vyksta kūrybos procesas – tiesiog paimate daiktą ir paverčiate jį cyberpunk stiliaus objektu? Ar įkvėpimui žiūrite distopinius filmus, skaitote šio žanro knygas, papildomai domitės?

 

Man įkvėpimas ateina tiesiog iš daiktų. Kai įvertinu daikto funkciją, naudą ir formą, sukuriu koncepciją, surenku reikiamas medžiagas ir tada pradedu dekoruoti daiktą. Man svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir rinktis tas detales, kurios tinka. Tai prilyginčiau dėlionės dėliojimui. Iš tiesų mane įkvepia daiktai, turintys išskirtinę, dar nematytą funkciją. Kasmet rinkoje atsiranda nematytų technologijų – vystomas dirbtinis intelektas, atsiranda vis išmanesnių prietaisų, todėl kaskart pagalvoju, ką naujo galėčiau sukurti jų pagrindu.

 

Taip, kartais skaitau knygas apie distopiją. Man patiko George’o Orwello ir Arthuro C. Clarke’o romanai. Domiuosi teorijomis apie distopines ir utopines visuomenes.

Kai įvertinu daikto funkciją, naudą ir formą, sukuriu koncepciją ir pradedu jį dekoruoti.

Jūsų kūriniai nepigūs. Kas yra juos perkantys žmonės? Ką jie veikia gyvenime? Kur jie dėvi šiuos daiktus? Beje, koks yra brangiausias kada nors jūsų parduotas objektas?

 

Manau, kad mano klientai dažniausiai yra kiti menininkai ir kūrėjai arba su menu kažkaip susiję žmonės. Tai, ką nusiperka, jie vėliau eksponuoja kaip meno kūrinius. Kad mano kūrinius dėvėtų, girdėjau tik keletą kartų. Pagal specialų kažkieno užsakymą gaminami kūriniai gali kainuoti per 10 tūkst. eurų, tačiau kartą už 5 tūkst. eurų pardaviau jau sukurtą laisvųjų rankų įrangą. Tai buvo brangiausias mano parduotas gatavas kūrinys.

Dirbate vienas ar turite pagalbininkų, kurie pagal jūsų nurodymus sukonstruoja šiuos sudėtingus objektus? Kur paprastai pristatote savo darbus visuomenei?

 

Visą darbą nuo pradžių iki galo atlieku pats. Naujus kūrinius žmonėms pristatau internetinėje erdvėje. Kartais eksponuoti mano darbus pasisiūlo ir meno galerijos.

 

Ar laikote savo asmenine misija žinios apie cyberpunk skleidimą, ypač tose šalyse, kur apie tai niekas negirdėjo?

 

 

Gal esate sulaukęs filmų prodiuserių kvietimų bendradarbiauti?

 

Kol kas nesu sulaukęs kvietimo dirbti kino industrijoje, bet mane ši galimybė tikrai domintų.

 

Jūsų kūriniai dažnai naudojami mados fotosesijose, ir aš numanau, kodėl jie įdomūs mados stilistams – be jokios pašalinės pagalbos jie sukuria stiprią nuotaiką, labai charakteringą atmosferą. Gal mąstėte apie bendrą kolekciją su kostiumo dizaineriais, o gal net turite norų pats sukurti mados kolekciją?

 

Taip, norėčiau susieti savo kūrybą su mados pasauliu, tik ne su kasdiene mada. Mada iš esmės yra drabužiai kasdien dėvėti, tačiau kartais drabužiai gali būti interpretuojami kaip meno kūrinys ar sceninis įrankis – taip yra ir su mano darbais. Todėl manau, kad mano kūryba ir mada puikiai dera. Ambicijų kurti drabužius neturiu. Labiau norėčiau dirbti su jau sukurtais kostiumais ir sukurti jiems tinkančius aksesuarus.

 

Man atrodo, kad cyberpunk yra savotiškas amerikiečių ilgėjimasis Azijos – panašiai, kaip Azijos kažkada ilgėjosi europiečiai. Būtent todėl nelaikau savęs cyberpunk ar pompastiško meno ambasadoriumi. Tiesa, šiek tiek jaučiuosi taip, lyg iš Japonijos neščiau dovanas pasauliui – taip, kaip praeityje japonų delegacijos taip darė Kinijoje, Sui dinastijos rūmuose.

1548764749279283 21548764749286914 2
1548764752302516 1
Hiroto Ikeuchi kūriniai, asmeninio archyvo nuotr.

susiję straipsniai

Rekomenduojame