Mada

Stiuardesių uniformos istorija: nuo santūrumo iki seksualizuotų kostiumų

Savitas uniformos patrauklumas – tema, kurią savo kūryboje nors kartą yra tyrinėję dauguma dizainerių. Ką jau kalbėti apie aviaciją ir su šia sritimi dažnai siejamą romantiką bei paslaptingumą...
Reading time 18 minutes

Merginos griežto klasikinio kirpimo švarkeliais, kviečiančios atsisėsti į savo vietas ir prisisegti saugos diržus, – vienas įdomiausių šiuolaikinių įvaizdžių. Stiuardesės, arba oro palydovės (angl. flight attendant), uniforma bėgant metams ne tik keitėsi, bet ir atspindėjo svarbius mados ir visuomenės pokyčius. Tas pats, beje, pasakytina ir apie pačių stiuardesių vaidmenį.

 

Uniformuotos aviacijos darbuotojos netgi buvo paminėtos kone įdomiausiame mūsų laikų stilistiniame eksperimente – seriale „Seksas ir miestas“. Tiesa, kontekstas buvo daugiau nei dviprasmiškas. Viename iš epizodų į pažinčių klubą nuėjusi Miranda kiekvienam naujam pažįstamam sąžiningai pasakojo, kad dirba teisininke ir sėkmingai kyla karjeros laiptais. Tai išgirdę pašnekovai kaipmat nutildavo, paskui pradėdavo kažką mykti ir greitai pasišalindavo. Tačiau Miranda nepasidavė – juk ji tvirtai nusprendė, kad į draugės Šarlotės vestuves neis viena. „Dirbu stiuardese“, – pasakė ji eiliniam kandidatui. „Rimtai?“ – žaismingai nusišypsojo vyrukas.

 

Žinoma, vėliau paaiškėjo, kad melas toli nenuveda. Tačiau šis epizodas iš dalies parodo, kokių dviprasmiškų (ir toli gražu ne visada padorių) aliuzijų buvo kupinas stiuardesės darbas XX amžiaus Vakarų visuomenėje. Galime kaltinti pernelyg seksualizuotą tuometinės visuomenės požiūrį į moteris, bet šis reiškinys taip pat sietinas su konkurencija ir socioekonominiais pokyčiais. Sunku patikėti, kad tokių sudėtingų reiškinių istoriją įmanoma atsekti tokiu paprastu būdu – stebint stiuardesių uniformos (ir, be abejo, jų vaidmens) pokyčius.

Oro palydovių uniforma bėgant metams ne tik keitėsi, bet ir atspindėjo svarbius mados ir visuomenės pokyčius.

Mūsų laikais daugumos avialinijų darbuotojų uniformos, švelniai tariant, nepasižymi ypatingu išradingumu, tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Nuo griežto paprastumo iki moderniausių dizainerių atradimų – stiliaus pokyčiai dažnai nenusileisdavo drastiškiausioms savo laikmečių mados tendencijoms.

Ilgus šimtmečius žmonija svajojo ne tik apie amžiną gyvenimą, bet ir apie galimybę skraidyti. Tačiau, kaip žinome, fantazija bent jau iš dalies pradėjo pildytis tik XX amžiaus pradžioje. Kai 1903 metais į dangų pakilo brolių Wrightų sukurtas pirmasis pasaulyje pilotuojamas lėktuvas, niekas net pamanyti negalėjo, kad kažkokių dviejų keistuolių užgaida taps vienu svarbiausių naujojo amžiaus atradimų. Tiesa, iš pradžių naujovė nenuteikė pernelyg optimistiškai – Wrightų lėktuvas tepajėgė nuskristi apie 36 metrus.

 

Bet jau po 20 metų lėktuvai pamažu pradėjo siūlyti keleivių transportavimo paslaugas. Kad tuomet susigundytum šia avantiūra, reikėjo labai mėgti nuotykius ir turėti nemažai drąsos. Dažniausiai skraidė nedideli pašto lėktuvai, kuriuose galėjo tilpti vos keli keleiviai. Kelionė būdavo triukšminga, neįsivaizduojamai nepatogi ir, be abejo, ne itin saugi. Maža to, trečiojo dešimtmečio pradžios lėktuvai negalėjo pakilti virš kalnų, tad šį kelionės būdą pasirinkusiems eksperimentatoriams dažnai tekdavo persėsti į traukinį.

Pirmasis brolių Wrightų lėktuvas tepajėgė nuskristi apie 36 metrus.

Žinoma, apie jokias oro palydoves tuomet nė kalbos negalėjo būti. Ankstyvoji aviacija buvo kone išimtinai vyrų sritis. Neverta stebėtis, kad pirmas pasaulio stiuardas taip pat buvo vyras. Nuo 1912 metų Heinrichas Kubisas dirbo tuomet išpopuliarėjusiuose cepelinuose (zeppelin) – standžiosios konstrukcijos dirižabliuose, t. y. milžiniškuose oro laivuose, kuriais keliauti galėjo tik turtuoliai. Juodu smokingu vilkėjęs H. Kubisas iš esmės atliko vien padavėjo darbą. Vėlesniuose dirižablių modeliuose dirbo iki 15 stiuardų, virėjų ir kitokio aptarnaujančio personalo. Tiesa, šių orlaivių era gana greitai baigėsi. 1937-aisiais prabangiausiu pasaulio oro laivu vadintas dirižablis „Hindenburg“, kuriame tuomet dirbo ir H. Kubisas, užsidegė virš Naujojo Džersio. Žuvo 36 žmonės ir šiuos orlaivius gaminusi Vokietija nustojo dominuoti oro kelionių versle.

 

Nors beveik iki pat Antrojo pasaulinio karo lėktuvams teko (ne itin sėkmingai) konkuruoti su vadinamaisiais cepelinais, jau trečiajame dešimtmetyje skrydžių metu lėktuvuose ėmė dirbti moterys. Aviakompanija „Swiss Air“ pirmoji pastebėjo, kad geras aptarnavimas skrydžių metu turi didelį potencialą vilioti keleivius. „Swiss Air“ ne tik pradėjo naudoti kur kas patogesnes keleiviams skirtas vietas bei siūlyti gėrimus skrydžių metu, bet ir pasamdė pirmąją pasaulio stiuardesę.

„Swiss Air“ pirmieji pastebėjo, kad geras aptarnavimas skrydžiuose turi didelį potencialą vilioti keleivius.

Jungtinėse Valstijose pirmąja oro palydove tapo Ellen Church, buvusi medicinos seselė. 1930 m. moteris nusprendė siekti pilotės darbo aviakompanijoje „United Airlines“, tačiau buvo įdarbinta kaip stiuardesė. Kai E. Church pradėjo darbą, „United Airlines“ prezidentas Williamas Pattersonas pastebėjo, kad medicinos seselės buvimas lėktuve skrydžių metu padeda daugumai keleivių nusiraminti ir įsitikinti, kad nelaimės atveju jiems bus suteikta pagalba. Jis pasamdė dar aštuonias seseles, ir taip ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėjo dirbti stiuardesės.

Tuometinių stiuardesių darbo pobūdis diktavo ir labai specifinius aprangos reikalavimus. Kadangi keleivinė aviacija ilgą laiką tebuvo viena iš krovinių vežimo ir karinės aviacijos šakų, pirmųjų stiuardesių apranga turėjo stiprų karinės uniformos prieskonį. „United Airlines“ stiuardesės vilkėjo griežtais dvieiliais švarkais, kurių tiesus kirpimas ir pilka spalva nė iš tolo nepriminė moteriškų drabužių. Prie švarkų buvo derinami ilgi, apačioje kiek platėjantys sijonai ir batai su raišteliais. Kiek vėliau šios aviakompanijos darbuotojos buvo aprengtos Fiolelo Colangelo sukurtomis uniformomis, kurios iš esmės atkartojo anksčiau aprašytą formulę, bet turėjo keletą šiek tiek moteriškesnių elementų, pavyzdžiui, švarkai tapo truputį liemenuoti, o pilki sijonai – klostuoti.

Pirmųjų „United Airlines“ stiuardesių uniformos nė iš tolo nepriminė moteriškų drabužių.

Nors pirmųjų stiuardesių uniformos ir nesukeldavo ypač glamūrinių asociacijų, pati kelionių oru sąvoka iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo nedviprasmiškai siejama su romantika, paslaptimi ir prabanga. Skrydžius lėktuvais vis dar gaubė naujumo ir paslapties šydas, mat šitokią kelionę tuomet galėjo sau leisti tik nemažas pajamas gaunantys žmonės.

Nestebina, kad skraidyti pasiruošusią publiką tuomet sudarė turtingiausių ir madingiausių visuomenės sluoksnių atstovai, vadinamasis jet set jaunimas. Louis Vuitton ir Goyard kūrė jiems lagaminų ir rankinių modelius, specialiai pritaikytus kelionėms lėktuvu, o Jacques’as Guerlainas 1933 metais net sukūrė skrydžių įkvėptus kvepalus „Vol de Nuit“ („Nakties skrydis“) – jausmingą narcizų kvapą, apgaubtą vanilės ir muskuso debesimis, primenantį gėlių puokštę, nerūpestingai numestą ant aksominės pagalvės prabangioje lėktuvo kabinoje.

1933 m. Jacques’as Guerlainas sukūrė skrydžių įkvėptus kvepalus „Vol de Nuit“.

Pirmojo pokario dešimtmečio stiuardesių darbas (o kartu ir jų uniformos) buvo ganėtinai sunkus ir nepatrauklus. Ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiais uniformų dizainas tapo šiek tiek švelnesnis ir moteriškesnis. Aviakompanijos, po karo siekusios kuo greičiau atsikratyti siaubingų militaristinių asociacijų, visiškai pakeitė moterų darbuotojų uniformą – karo medicinos seselės apranga užleido vietą liemenuotiems švarkams ir klubus paryškinantiems sijonams.

Kadangi stiuardesės darbas šeštajame dešimtmetyje buvo viena iš nedaugelio darbo galimybių, laisvai prieinamų moteriškosios lyties atstovėms, sekretorėmis ir biuro asistentėmis nenorėjusios dirbti merginos tiesiog šturmavo aviakompanijų ofisus, ir konkurencija dėl oro palydovių vietų buvo didžiulė. Tiesa, tuometinės įdarbinimo sąlygos mūsų dienomis skamba kaip pasityčiojimas. Pirmiausia, aviakompanijos atstovai visuomet palikdavo sau teisę išvis neįdarbinti merginos, kuri jiems pasirodydavo esanti negraži, tiksliau, neatitinkanti ano laikotarpio grožio standartų. Tačiau ir įdarbinimas jokiu būdu negarantavo stabilumo. Stiuardesė neturėjo teisės ištekėti – aviakompanijos priimdavo į darbą tik netekėjusias merginas, o ištekėjusias ar (o siaube) pastojusias nedelsdamos atleisdavo.

Stiuardesė neturėjo teisės ištekėti – aviakompanijos priimdavo į darbą tik netekėjusias merginas.

Tamsiaodė mergina taip pat neturėjo jokių šansų tapti stiuardese, o 32-ejų (kai kuriais atvejais 35-erių) metų sulaukusios stiuardesės daugeliu atveju taip pat būdavo atleidžiamos. Stiuardesė visuomet privalėjo būti maloni, besišypsanti, kalbėti lėtai ir ramiai, ateiti į darbą nepriekaištingu makiažu ir paisyti griežtų asmeninės higienos reikalavimų. Skrydžių metu stiuardesė neturėjo teisės kreiptis pagalbos dėl nemandagaus ar agresyvaus keleivių elgesio arba kaltinti keleivių seksualiniu priekabiavimu, net jei tai iš tiesų nutiko – klientai visais atvejais buvo teisūs.

 

Septintojo dešimtmečio viduryje oro kelionių srityje prasidėjo svarbios permainos. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos skrydžių kainos vis labiau demokratiškėjo, o septintajame dešimtmetyje tapo aišku, kad stambiausių pasaulio aviakompanijų laukia negailestingos konkurencijos laikotarpis. Klientų buvo daug, jie darėsi vis išrankesni ir turėjo didelį pasirinkimą. Būtent septintajame dešimtmetyje susiformavo aviakompanijos įvaizdžio kūrimo sąvoka, o stiuardesės ir, be abejo, jų uniformos tapo svarbia šio įvaizdžio dalimi ir pradėjo atspindėti visas naujausias mados pasaulio tendencijas.

Pirmuoju dizaineriu, pradėjusiu bendradarbiauti su aviakompanijomis ir kurti skrydžius aptarnaujančio personalo uniformas, tapo Emilio Pucci. 1965 metais aviakompanijos „Braniff Air“ užsakymu jis sukūrė šiuo metu legenda tapusią liniją „Gemini 4“. Šios linijos stiuardesių uniformos niekuo nepriminė kelis dešimtmečius oro erdvėje karaliavusių nuobodžių tamsių kostiumėlių.

Trumpi sijonai, tiesūs kirpimai, griežtos geometrinės linijos ir drąsios mados namams Pucci būdingos spalvos – „Gemini 4“ atspindėjo visas svarbiausias dešimtmečio tendencijas ir, žinoma, į visas tuometinio dizaino sritis prasismelkusį futurizmą. Svarbia linijos dalimi tapo iš permatomo plastiko pagaminti šalmai, greitai praminti „burbulais“. Uniformos atrodė išties įspūdingai, tačiau „Braniff Air“ dirbusios stiuardesės skundėsi, kad užsidėjusios šalmus beveik nieko negirdėjo.

Pierre’as Cardinas taip pat prisidėjo kuriant septintojo dešimtmečio aviakompanijų įvaizdį. Nuo 1966 metų PIA (Pakistano tarptautinio oro uosto; angl. Pakistan International Airport) darbuotojos vilkėjo jo sukurtomis uniformomis, kurių pagrindą sudarė žalių samanų spalvos tunika su trijų ketvirčių rankovėmis, derinama prie siaurų tiesaus kirpimo kelnių ir dekoruota plačiais turkio spalvos apvadais. Ši uniforma tapo tikru hitu ne tik aviacijos verslo srityje. Madingiausios tuometinio Pakistano damos noriai kopijavo P. Cardino kūrinį. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos P. Cardinas neilgai bendradarbiavo su „Air France“. Jo futuristinius ryškios mėlynos spalvos kūrinius pakeitė elegantiški kostiumėliai, 1968 m. sukurti Cristobalio Balenciagos pagal „Air France“ užsakymą.

P. Cardino kurtas „Air France“ uniformas 1968 m. pakeitė elegantiški C.Balenciagos kostiumėliai.

Kuriant naują „Air France“ uniformą buvo panaudoti visi svarbiausi legendinio couturier kūrybinio braižo elementai: trijų ketvirčių rankovės, apnuoginančios liaunus riešus ar leidžiančios pasipuikuoti elegantiškomis odinėmis pirštinėmis, netikėtai laisvas liemenuoto švarkelio kirpimas, leidžiantis moteriai laisvai judėti, ir išraiškingai pakelta apykaklės linija. Deja, bendradarbiavimas su „Air France“ tapo vienu paskutinių darbų C. Balenciagos karjeroje, mat 1968 metais jo mados namai nustojo egzistuoti.

 

Jungtinėse Valstijose taip pat prasidėjo kūrybiškų stiuardesių uniformų, atspindinčių paskutines tendencijas, bumas. Mėgstamiausias Jacqueline Kennedy dizaineris Olegas Cassini 1968 metais sukūrė stiuardesių uniformą aviakompanijos „Airwest“ užsakymu. Be abejo, kostiumas įkūnijo svarbiausią septintojo dešimtmečio tendenciją – futurizmą. Jį sudarė trumpa suknelė, vidutiniškai liemenuotas švarkelis su nestandartiniu šoniniu užsegimu ir ilgaauliai batai tvirtais žemais kulnais. Ano laikotarpio uniformos pasižymėjo ryškiais, vaiskiais atspalviais, tad nauji „Airwest“ stiuardesių drabužiai spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis – atskiros kostiumo dalys galėjo būti žalios, ryškiai mėlynos ar raudonos spalvos.

Mėgstamiausias Jacqueline Kennedy dizaineris Olegas Cassini 1968 m. sukūrė „Airwest“ stiuardesių uniformą.

Tačiau O. Cassini sukurtos uniformos gyvavo neilgai. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje aviakompaniją „Airwest“ įsigijęs legendinis oro erdvės magnatas Howardas Hughesas pasamdė tuo metu žinomą amerikiečių menininką bei dizainerį Mario Armondą Zamparelli sukurti naują aviakompanijos „Hughes Airwest“ įvaizdį.

 

Uniformos vėl pasikeitė: „Hughes Airwest“ darbuotojos vilkėjo ryškiai geltonomis megztomis suknelėmis ir trumpais švarkeliais siauromis rankovėmis, o išeidamos iš lėktuvo užsimesdavo liemenuotą paltą su plačiakrašte skrybėle ar platų apsiaustą su gobtuvu, dekoruotą plačiais ryškiai mėlynais apvadais. Visi šie drabužiai buvo ryškios geltonos spalvos, angliškai vadinamos „Sundance Yellow“, todėl „Hughes Airwest“ stiuardesėms greitai prigijo „Sundance Kids“ vardas.

„Hughes Airwest“ stiuardesių uniforma buvo ryškios geltonos spalvos, todėl joms prigijo „Sundance Kids“ vardas.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje aviakompanijų tarpusavio konkurencija pasiekė piką. Stiuardesių uniformos tapo be galo atviros, nes esami ir potencialūs klientai buvo gundomi visais įmanomais būdais. Aviakompanija „Southwest Airlines“, pasirinkusi šūkį „Sex sells seats“ („Seksas parduoda vietas“), aprengė savo stiuardeses drabužiais, tinkamesniais šėlti diskotekoje, o ne aptarnauti keleivius skrydžio metu. Jų uniformą sudarė palaidinukės trumpomis rankovėmis, neįsivaizduojamai trumpi mikrošortukai ir klubus paryškinantys platūs diržai. Aviakompanijos „Braniff International“ darbuotojos buvo verčiamos skrydžių metu šokti tikrų tikriausią mini striptizą taikliu pavadinimu „The Air Strip“.

Aštuntasis dešimtmetis pratęsė ir sustiprino aviakompanijų ir dizainerių bendradarbiavimo tradiciją. „American Airlines“ užsakymu sukurtoje uniformų kolekcijoje „American Field Flowers“ dizaineris Leonardas Fisheris siekė pabrėžti tuomet išpopuliarėjusį daugiakultūriškumą – naujų uniformų reklamos kampanijoje dalyvavo įvairių rasių modeliai.

 

Apačioje platėjančioms suknelėms ir tunikoms buvo panaudotos patriotizmą pabrėžiančios Jungtinių Valstijų vėliavos spalvos – mėlyna, raudona ir balta. Ypatingo susidomėjimo sulaukė gėlėtos prijuostės, kurias stiuardesės užsirišdavo nešdamos keleiviams maistą. Jų dizainas priminė XIX amžiaus Amerikos pionierių žmonų apdarus.

 

Emilio Pucci ir toliau bendradarbiavo su aviakompanijomis. 1974 metais jis sukūrė naują „Qantas Airlines“ darbuotojų aprangą. (Beje, aštuntojo dešimtmečio pradžioje būtent E. Pucci kūrė „Braniff International“ stiuardesių uniformas, kurias jos žaismingai nusimesdavo „Air Strip“ šokio metu.) Aštuntojo dešimtmečio viduryje tiesios linijos, futuristiniai siluetai ir trumpi sijonai išėjo iš mados, tad naują „Qantas“ stiuardesių ansamblį sudarė vidutinio ilgio baltos suknelės, gausiai dekoruotos gėlių ir tropinių augalų motyvais, ir trumpi žalios arba ryškios oranžinės spalvos švarkeliai. E. Pucci netgi sukūrė specialius kvepalus, kurie turėjo papildyti išraiškingą „Qantas“ darbuotojos įvaizdį.

Dizaineris Emilio Pucci sukūrė specialius kvepalus, kurie turėjo papildyti išraiškingą „Qantas“ darbuotojos įvaizdį.

Ypač atidžiai verta panagrinėti legendines „Concorde“ lėktuvų stiuardesių uniformas. Nuo 1976 m. (pirmas „Concorde“ skrydis įvyko 1969-aisiais) „Concorde“ stiuardesių aprangą kūrė mados namai Jean Patou, o nuo 1986-ųjų iki paskutinio „Concorde“ skrydžio 2003-aisiais – Nina Ricci.

 

Skrydžiai „Concorde“ lėktuvais visuomet buvo skirti tik didesnes pajamas gaunantiems keleiviams, tad uniformoms buvo taikomi ypač griežti reikalavimai. Spalvos – prabangi smėlio ir įvairūs mėlyni atspalviai. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos plačių ilgų suknelių buvo pereita prie ansamblių su vidutinio ilgio sijonais, trijų ketvirčių rankovėmis ir išraiškinga gana plačia pečių linija.

 

Aštuntajam dešimtmečiui einant į pabaigą, pastangos demonstruoti seksualumą šiek tiek aprimo. Beje, panaikinti stiuardesių seksualizavimo tradiciją nebūtų įmanoma be feministinės revoliucijos ir moterų teisių aktyvistų įsikišimo. Visuomeninė organizacija „Stiuardesės už moterų teises“ protestavo prieš perdėtai seksualias uniformas ir aviakompanijų darbuotojų diskriminaciją, o kai kurie ekstremalūs atvejai net pasiekė teismą. Aršiausias diskusijas sukeldavo reikalavimas samdyti tik netekėjusias moteris. Nors ir keista, Jungtinėse Valstijose ši praktika buvo panaikinta tik devintojo dešimtmečio pradžioje.

Visuomeninė organizacija „Stiuardesės už moterų teises“ protestavo prieš perdėtai seksualias uniformas ir aviakompanijų darbuotojų diskriminaciją.

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje aviakompanijos ir žymiausi pasaulio dizaineriai vis dar sėkmingai bendradarbiauja kurdami stiuardesių aprangą. Pavyzdžiui, šiuolaikinė „British Airways“ uniforma buvo sukurta Julieno Macdonaldo, „Korean Air“ darbuotojas aprengė Gianfranco Ferrè, o dabartinės „Air France“ stiuardesių uniformos – Christiano Lacroix darbas. Vienomis įdomiausių šiuolaikinių uniformų gali pasigirti aviakompanija „Singapore Airlines“. Spalvingą tradicinio sarongo adaptaciją pavadinimu „Singapore Girl“ dar septintajame dešimtmetyje sukūrė Pierre’as Balmainas.

„Singapore Airlines“ uniformą, tradicinio sarongo adaptaciją, dar 7-ajame dešimtmetyje sukūrė P.Balmainas.

Tačiau tenka pripažinti, kad kiekvienas daugmaž reguliariai lėktuvu keliaujantis žmogus rimtai suabejos šių besitęsiančių bendradarbiavimų naudingumu. Šiuolaikinės uniformos jau nebeatspindi nei naujų tendencijų, nei dizaino proveržių. Daugumos aviakompanijų darbuotojos vilki standartiniais, jau beveik du dešimtmečius nesikeičiančiais, švarkais ir vidutinio ilgio sijonais. Šie kostiumai dažniausiai skiriasi tik spalvomis ir nedidelėmis švarko modelio variacijomis. Kita vertus, spalvų skirtumai nėra labai žymūs, mat dauguma aviakompanijų renkasi saugias ir neutralias spalvas – dažniausiai tai būna mėlyni arba pilkšvi atspalviai.

 

Egzistuoja kelios tokios situacijos priežastys. Viena jų – rimtas ir dalykiškas šiuolaikinių uniformų stilius tapo savotiška atsvara XX amžiaus vidurio stiuardesių seksualizavimui ir pernelyg atvirai jų aprangai. Antra, kur kas svarbesnė – oro kelionės galutinai ir, ko gero, negrįžtamai nustojo asocijuotis su mada ir prabanga.

 

Mūsų dienomis kelionė lėktuvu – daugumai prieinamas ir daugeliu atvejų net sutaupyti leidžiantis malonumas. Stiuardesių uniformos iš dalies neteko aviakompanijos įvaizdžio formavimo funkcijos, mat daugumai oro skrydžių bendrovių ekonomiškai nenaudinga skirti per daug lėšų įdomioms, netikėtoms ir mados tendencijas atspindinčioms uniformoms kurti.

 

Mums belieka pavydėti septintojo dešimtmečio keleiviams, kurių kiekviena kelionė pavirsdavo naujausių tuometinio dizaino atradimų demonstracija. O kartu ir svajoti, kad šiuo metu vykstantys procesai nėra galutiniai ir negrįžtami. Juk visos norėtume, kad įeinant į lėktuvą mus pasitiktų naujausios žinomo dizainerio kolekcijos drabužiais vilkinti stiuardesė, paduotų mums naują mados žurnalą ir besišypsodama pasakytų: „Prašome atsisėsti į savo vietas ir prisisegti saugos diržus. Ko norėtumėte atsigerti?“

Pagr. nuotrauka - Vida Press

(Photo is allowed to use only for "L'Officiel Lithuania")

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame