Mada

Vulgarumo prasmės beieškant: madingos ligos istorija

Dizainerė Coco Chanel yra pasakiusi, kad prabanga – ne skurdo, o vulgarumo priešybė.
Reading time 16 minutes

Regis, apie vulgarumą mėgo diskutuoti dauguma žymių mados pasaulio veikėjų ir jiems prijaučiančių estetų. Žinoma, su legendinės Coco Chanel nuomone knieti kuo greičiau sutikti, tačiau kaip tokiu atveju vertinti gausybę kitų požiūrių? Sarkastiškumu garsėjęs Oscaras Wilde’as manė, kad apie aplinkinių vulgarumą drąsiai kalbantis žmogus visada įsitikinęs, jog pats jo neturi nė lašo, o Diana Vreeland teigė, kad nuobodi apranga yra baisesnė už bet kokį vulgarumą.

 

Jei paliksime nuošalėje mados istorijos grandų pasisakymus, paaiškės, kad apie vulgarumą nuomonę turi visi be išimties mados gerbėjai ir vartotojai. Kaip taikliai pastebėjo ponas Wilde’as, dažniausiai šį žodį vartojame norėdami apibūdinti kitų žmonių skonį, aprangą ar elgesį. Tačiau nėra jokių tikslių ir neginčijamų įrodymų, kad kiekvienu konkrečiu atveju kalbame apie tą patį reiškinį. Galbūt dažnai painiojame vulgarumą su... na, švelniai tariant, vienais ar kitais kiek sudėtingesniais dalykais? O jei vis dėlto esame teisūs? Nejaugi aplink iš tiesų šitiek vulgarumo?

Buvusi „Vogue“ vyr. redaktorė D. Vreeland teigė, kad nuobodi apranga yra baisesnė už bet kokį vulgarumą.

Iš tikrųjų vulgarumas išlieka viena keisčiausių šiuolaikinio mados pasaulio mįslių. Nepaisant neabejotinai neigiamo šio žodžio emocinio atspalvio, tenka pripažinti, kad vulgarumas madoje turi daugybę veidų. Kitaip tariant, pats savaime jis toli gražu ne visada yra neigiamas. Kad ir kaip būtų keista, didelė dalis dizainerių vienokiu ar kitokiu būdu naudoja vulgarumo elementus savo kūryboje, puikiai suvokdami, ką daro.

 

Tačiau kas šioms koncepcijoms nutinka eilinių mados vartotojų spintose? Pabandykime išsiaiškinti, ar įmanoma atpažinti bent jau pagrindinius vulgarumo veidus. (Ar veikiau kaukes?) Kai kurios jų išties atrodo keistokai, ypač turint omenyje, kad vulgarumo (tiesiogine šio žodžio prasme) po jomis dažnai nerasite.

Vulgarumas kaip imitacija: noriu tokio, tik pigesnio

Žodį „vulgarumas“ šiuolaikinė Europa paveldėjo iš senovės Romos. Lotyniškas žodis vulgaris buvo naudojamas masiniam skoniui apibūdinti; tiksliausias vertimas būtų „priklausantis miniai“ arba „mėgstamas minios“. Viduramžiais šis apibūdinimas pamažu pradėjo plisti ir Europoje, pavyzdžiui, anglų kalboje žodis vulgar pirmą kartą buvo pavartotas XIV amžiuje. Bėda ta, kad nuo pat pradžių vulgarumo koncepcija neturėjo neigiamo emocinio atspalvio. Vulgarumas dažniausiai reiškė tiesiog vieno ar kito reiškinio populiarumą, masinį paplitimą. Tik nuo XVII amžiaus vidurio jis pamažu virto neigiamu reiškiniu. Priežastis paprasta – vulgarumas tapo pernelyg stipriai susietas su imitacijomis.

 

Jei atsiversime „Merriam-Webster“ anglų kalbos žodyną, pamatysime, kad čia žodis vulgar turi net penkias pagrindines reikšmes. Be abejo, nėra jokio reikalo gilintis į visas, mat šiuolaikinei mados ir kultūros estetikai iš tikrųjų yra svarbi tik viena, siejanti vulgarumą su bendro išsivystymo, nuovokumo ir, be abejo, skonio stoka. Trumpai tariant, „vulgarus“ šiuo atveju reiškia „neišsivystęs, neišlavintas, neskoningas, bet kartu dažnai perdėtas ir pretenzingas“. Puiku, tačiau kyla svarbus klausimas: kuo čia dėtos imitacijos?

Žodį „vulgarumas“ šiuolaikinė Europa paveldėjo iš senovės Romos.

Iš tikrųjų atsakymas labai paprastas. Vos atsiradęs Europoje žodis „vulgarumas“ buvo naudojamas imitacijoms apibūdinti. Be abejo, net ir tais laikais šis reiškinys jau buvo stipriai susijęs su mada ir vizualine estetika, bet praktiniai jo pavyzdžiai dažnai būdavo kiek naivoki. Tarnaitė, bandanti pasisiūti savo darbdavės, turtingos aristokratės, suknelės imitaciją, ar šeimininko padovanotu senu laikrodžiu besididžiuojantis liokajus – tai seniausi ir nekalčiausi mados imitacijų pavyzdžiai.

 

Tačiau vėlesniais amžiais reikalai pakrypo į neigiamą pusę. Privilegijuotųjų aprangos imitavimas, būdingas kai kuriems žemesnių visuomenės sluoksnių atstovams, ėmė atspindėti norą bet kokia kaina įsitvirtinti aukštuomenėje, kitaip tariant, tam tikru būdu apgauti ją, apsimesti „savu“. Štai jums ir neigiama žodžio „vulgarumas“ reikšmė – ji atsirado dėl augusio tuometinės aukštuomenės poreikio apsisaugoti nuo socialinių įsibrovėlių. Žinoma, į aukščiausius sluoksnius norėję patekti turtuoliai nežinojo daug estetinių aristokratijos kodų ir taisyklių. Rezultatas – naivios, dažnai net juokingos imitacijos, pagrįstos nežinojimu ir neišmanymu, pelniusios vulgarumo etiketę.

 

Mūsų dienomis vulgarumo, kaip nevykusios imitacijos pavyzdžių, prasmė kiek sudėtingesnė. Kad ir ką mums kalbėtų politologai ir sociologai, tenka pripažinti akivaizdų faktą: socialinės klasės egzistuoja visose be išimties visuomenėse. Tiesa, jų ryšys su mada ir prabanga pernelyg dažnai yra siejamas su materialine gerove (ar jos nebuvimu), todėl ir imitacijos prasmė kitokia. Kaip, beje, ir vulgarumo.

 

Ko gero, įdomiausias šiuolaikinio mados vulgarumo pavyzdys – Louis Vuitton. Unikali, analogų neturinti istorija: prekės ženklas, kuris vos atsiradęs neturėjo su vulgarumu nieko bendra, vėliau pats save padarė vulgarų. Nuo pat pradžių žymioji LV monograma buvo laikoma tikrosios prabangos simboliu ir niekam į galvą nebūtų atėjusi mintis jos pavadinti vulgaria.

Tačiau šiuolaikinis LV ženklas, kuriuo gausiai dekoruojamos šio gamintojo rankinės, su prabanga nebesusijęs. Na, nebent kalbėtume apie vadinamąjį „masinės prabangos“ fenomeną. Tai ir yra viena svarbiausių šiuolaikinio mados pasaulio imitacijų – prekės ženklas, kuris imituoja pats save. Istoriškas prabangos simbolis naudojamas masiškai gaminamiems ir Vakarų Europoje bei Jungtinėse Valstijose sąlyginai prieinamiems daiktams. Manoma, kad šiuo atveju tikslas pateisina priemones – juk kitame šios logiškos grandinės gale laukia milžiniškos pajamos. O ką gi gauna pirkėjas? Tik įsivaizduojamo visuomeninio statuso simbolį, mat šio gamintojo rankinės nėra ypač patogios ir neišsiskiria novatorišku dizainu, už kurį būtų verta pakloti nemenką sumą ir kuris būtų iš tiesų vertas prabangos vardo. Ar vis dar abejojate anksčiau minėtais madmuazelės Coco žodžiais?

 

Be abejo, vulgarumo kaip imitacijos fenomenas turi žymiai platesnę prasmę. Dar vienas plačiai paplitęs pavyzdys – nelegalios žymių prekių ženklų gaminių kopijos. Paradoksalu, tačiau klastočių prekeiviai itin sėkmingai verčiasi ne tik vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse, bet ir Europoje bei Amerikoje. Tam tikra klastočių pirkėjų dalis nežino, kad įsigyja padirbtą gaminį, tačiau tai mažuma. Fendi, Chanel ar Dolce & Gabbana rankinėmis besidomintys vartotojai dažniausiai šį bei tą nutuokia apie tikrąsias šių gaminių kainas. Įdomiausia pirkėjų dalis – žmonės, sąmoningai įsigyjantys klastotę.

Tai imitacijos reiškinio viršūnė, nes šiuo atveju geidžiamas neegzistuojančio statuso simbolis yra padirbtas. Juk pašaliniai žmonės niekada nepradės tyrinėti rankinės pamušalo ir siuvimo kokybės, o iš tolo niekas jos neatskirs nuo originalaus gaminio, tiesa? Statusui už prieinamą kainą iš tiesų sunku atsispirti. Vis dėlto ši motyvacija dar prieš keletą šimtų metų imta laikyti vulgaria. Šitaip ji vadinama nuo tų neatmenamų laikų, kai turtingi prekeiviai siūdinosi apdarus iš auksu išsiuvinėtų audinių, manydami, kad atrodys kaip tikri aristokratai.

Vulgarumas kaip seksualumo išraiška: visi vyrai bus mano

Kad ir ką manytumėte, šis vulgarumo aspektas yra žymiai sudėtingesnis už banalų imitavimą. Noras puoštis dėl priešingos lyties atstovų dėmesio žinomas nuo neatmenamų laikų, juo pasižymėjo ir Afrikos, ir Šiaurės Amerikos gentys, ir senovės Romos bei Graikijos aukštuomenės damos. Kyla klausimas: kodėl šiuolaikiniame pasaulyje būtent ši motyvacija dažniausiai yra siejama su vulgarumu? Egzistuoja net keli atsakymai, deja, nė vienas jų šios dilemos neišsprendžia.

 

Paprasčiausio atsako ir vėl tenka ieškoti mados istorijoje. Ryškios, akį traukiančios spalvos, gundančius kūno linkius pabrėžiantys siluetai, o kartais net ir atvirai apnuoginamos kūno dalys... Dar nuo antikinio pasaulio laikų šitaip puošėsi toli gražu ne kilmingos damos, o seksualines paslaugas už pinigus teikusios merginos. Spalvingais apdarais jos siekė bet kokia kaina atkreipti potencialių klientų dėmesį. Ryšys su žodžiu vulgaris šiuo atveju lieka neaiškus, mat sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar toks savęs demonstravimas senovės kultūrose apskritai buvo siejamas su vulgarumu šiuolaikine šio žodžio prasme. Moters seksualumo pabrėžimas (tikras ar tariamas) pradėtas atvirai vadinti vulgariu žymiai vėliau, kai puritonų moralė paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Puritoniška pasaulėžiūra Europos ir ypač Amerikos istorijoje sietina ne tik su vadinamosios vidurinės klasės suformavimu, bet ir su daugeliu kitų, ne ką mažiau įdomių dalykų. Galėtume iškart pradėti nuo savotiško puritonų požiūrio į seksualumą, tik derėtų prisiminti, kad ši religinė bendruomenė visada itin neigiamai vertino bet kokius vizualinius puošybos elementus ir, be abejo, puošnius drabužius. Baisoka kalbėti apie tokius dalykus mados žurnale, tačiau puritoniška moralė nepripažino ne tik išorinio grožio, bet ir visų kitų vizualinės estetikos apraiškų.

 

Trumpai tariant, grožis moteriai yra dovanotas šėtono, tad jį akcentuoti besistengiančios damos iš tikrųjų tarnauja jam... Ortodoksiški puritonai iš esmės netoleravo net menkiausių moteriškų gudrybių – buvo smerkiami bet kokie bandymai puoštis, vadinamieji „the artifices of seduction“ (liet. „dirbtiniai gundymo įrankiai“).

 

Kyla klausimas: nejaugi šiuolaikinė vulgarumo koncepcija išaugo tiesiai iš puritoniško mąstymo ir yra susijusi tik su moters noru patikti vyrams? Tiesą sakant, ne visai. Šis paaiškinimas yra pernelyg paprastas ir, beje, nė kiek nepadeda suprasti, kodėl didelė dalis garsiausių pirmojo ešelono dizainerių savo kūryboje vienokiu ar kitokiu būdu naudoja... na taip, vis tą pačią vulgarumo koncepciją, kuri dažnai net tampa kūrybos braižo dalimi.

Ar šiuolaikinė vulgarumo koncepcija išaugo tiesiai iš puritoniško mąstymo ir yra susijusi tik su moters noru patikti vyrams?

Trumpas šio fenomeno paaiškinimas skambėtų maždaug šitaip: geriausių kūrėjų rankose vulgarumas tampa ne tikslu, o priemone. Bet kaip reikėtų elgtis mados vartotojams? Kaip suprasti, kas iš tiesų vulgaru, o kas gražu ir kūrybiška? Nors ir keista, šiuolaikinė mados eklektika vis dėlto nepasiglemžė visų vertinimo kriterijų. Žinoma, daugiausia lemia asmeninis jūsų skonis, tačiau verta žinoti, kurie žymiausi mados grandai atvirą seksualumą laiko neabejotinu savo kūrybos tikslu, o kurie nueina toliau ir paverčia jį priemone kitiems, šiek tiek sudėtingesniems tikslams pasiekti.

 

Prisiminkime devintąjį dešimtmetį – laikotarpį, net iki mūsų dienų vadinamą vulgarumo era. Vulgarumas tais nuostabiais laikais buvo suvokiamas tiesiogiai ir naudojamas ne šiaip sau kaip tikslas, o kaip ištiso vizualinio kulto dalis. Ryškūs plačiapečiai švarkai, masyvūs bižuteriniai aksesuarai, visomis vaivorykštės spalvomis žėrinčios metalizuotos disco medžiagos – štai pagrindiniai šio kulto atributai.

Svarbiausias ir žinomiausias „tikslinio vulgarumo“ atstovas – Gianni Versace, minėto reiškinio pagrindu sukūręs savo mados imperiją. Vulgarumą šiuo atveju reikia suvokti tiesiogiai – jis tapo neatsiejama G. Versace kūrybos braižo dalimi, grožio koncepcijos pamatu. Ir vėl viskas priklauso nuo skonio, bet tai be galo suasmenintas vertinimas. Mados namų Versace pamatas – seksualumas vardan seksualumo, atviras, tačiau jokiu būdu ne provokuojantis, mat jis nėra pagardintas ironija ar paįvairintas sudėtingesnėmis detalėmis. Vulgarumas kaip tikslas – išties keblus dalykas, nes nei trumpas ryškiai raudonas sijonas, nei Gianni Versace itin pamėgtas stambių paauksuotų lapų raštas juodame fone negali tapti ironijos objektais. Viskas be galo rimta, viskas skirta tik gundyti.

Vulgarumas tapo neatsiejama G. Versace kūrybos braižo dalimi, grožio koncepcijos pamatu

Turėdami omenyje, kad dauguma italų mados kūrėjų apskritai nėra linkę ironizuoti, pabandykime palyginti Versace estetiką su kito, ne ką mažiau žymaus dizainerio darbais, taip pat galinčiais pasigirti nemenka seksualumo doze. Ar žinote, už ką konservatyvūs puritonų palikuonys amerikiečiai nemėgsta Tomo Fordo? Na taip, šiuo metu jis – neabejotinai geriausia, ką Amerika padovanojo pasaulinei madai, tačiau jo tėvynainiams tai nė motais. Perdėtu vulgarumu T. Fordas kaltinamas nuolat. Tai vyksta dar nuo tų neatmenamų laikų, kai jis sugalvojo išskusti Gucci logotipą Carmen Kass gaktoje.

Tiesą pasakius, tai gana juokingas kaltinimas, ypač dėl to, kad seksualumas pats savaime niekada nebuvo ir negalėjo būti svarbiausias T. Fordo tikslas. Savo firminį seksualumą šis dizaineris ganėtinai sėkmingai pavertė galingu postmodernistinės ironijos įrankiu. Kad tuo įsitikintumėte, pažvelkite į dabartines įvairių vardinių T. Fordo kvepalų reklamas. Atrodo, visko išties per daug: nuogo kūno, žėrinčiais kremais paryškinto įdegio, provokuojančių pozų...

 

Tačiau Fordas nebūtų Fordas, jei jo rankose šis „per daug“ taptų tikslu, o ne priemone tikslui pasiekti. Tikslas gan paprastas – smagiai pasijuokti iš daugumos šiuolaikinių reklamos kampanijų, kurių autoriai nuoširdžiai mano, kad pusnuogės merginos mūsų laikais vis dar veikia kaip kone vienintelis pardavimo variklis. Tad manyti, kad T. Fordas šią atvirai ironišką estetiką naudoja tiesiogiai, būtų šiek tiek naivoka.

 

Regis, šiuo metu egzistuoja tik vienas daugmaž patikimas būdas apsisaugoti nuo ką tik aptarto vulgarumo varianto. Dauguma mados ekspertų sutinka, kad joks žmogus negali būti sąmoningai vulgarus. Kitaip tariant, vulgarumo auka niekada nežino, kad atrodo vulgariai – jai tiesiog nuoširdžiai patinka jos pasirinkti drabužiai, ji juos vertina itin rimtai. Be abejo, praverstų pasimokyti iš mados kūrėjų ir paklausti savęs apie vidinės motyvacijos šaltinį. Kokiam tikslui tarnauja jūsų pasirinktas ansamblis? Tiesiog norite pademonstruoti seksualumą ar vis dėlto ką nors kita? Spręsti lieka tik jums.

Vulgarumas kaip emocija: noriu būti kitokia

Šiek tiek keista, bet šis trečias variantas su tikruoju vulgarumu neturi visiškai nieko bendra. Tačiau jį verta aptarti vien jau dėl to, kad šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje jis pernelyg dažnai traktuojamas kaip viena iš vulgarumo apraiškų. Jam sunku parinkti tinkamą pavadinimą: „vulgarumas kaip emocija“ taip pat galėtų būti vadinamas ir „sąmoningu vulgarumu“, bet jau žinome, jog toks reiškinys paprasčiausiai neegzistuoja. Neblogas variantas – „vulgarumas kaip kitoniškumas“, mat šiuo atveju stiliai, kuriuos pašaliniai stebėtojai dažnai drąsiai vadina vulgariais, tėra jau minėtos ironiškos priemonės visiškai kitiems tikslams pasiekti. Trumpai tariant, esame linkę smerkti tai, ko nesuprantame.

 

Žinoma, tokia koncepcija yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galėjusi egzistuoti iki postmodernizmo laikų. Žodis „emocija“ pasirinktas neatsitiktinai. Ryškiausia šio „nevulgaraus vulgarumo“ atstove laikytina ponia Vreeland. Neskaitant jau minėtos citatos, ji yra pasakiusi ir kitą įsidėmėtiną mintį: „be emocijos nėra grožio“. Emocija – tai troškimas išsiskirti, atskleisti savo individualumą. Sunku pasakyti, ar šiuolaikiniam žmogui eklektiškas Dianos Vreeland stilius iš tiesų pasirodytų vulgarus. Vis dėlto ji gyveno kiek kitokiu metu ir panašių kaltinimų neabejotinai sulaukdavo.

Ryškus makiažas, begalė ilgų karolių ar kitokių stambių aksesuarų ir, žinoma, D. Vreeland itin pamėgta raudona spalva, kurią ji naudojo visur – nuo lūpų iki batų ir namų interjero... O taip, ji mokėjo išsiskirti iš minios! Verta dar kartą prisiminti puritoniškas darbščiosios mūsų vidurinės klasės šaknis: ar nepernelyg dažnai smerkiame norą atrodyti kitaip ir vadiname galutinį rezultatą vulgariu?

 

Mūsų laikais taip pat yra panašių ekscentrikų, kurie, be abejo, eksperimentuodami nueina žymiai toliau. Pažvelkite į įdomiausius šiuolaikinius mados etalonus, tarkime, Anną Dello Russo. Jos stilius taip pat norėtųsi pavadinti vulgariu, tačiau tikrojo, neišmanymu pagrįsto vulgarumo čia nėra nė žiupsnelio. Dar vienas pavyzdys – Lady Gaga. Nors ji neabejotinai yra komercinis projektas, dainininkė puikiai iliustruoja vis tą pačią koncepciją: savo įvaizdžio seksualumą ji paverčia atviru grotesku ir iš masėms prieinamos bei suprantamos „deivės“ transformuojasi į mažai kam iš tikrųjų patinkančią, bet geriausia pasaulio klounę.

Taigi neabejokite, kad geriausias būdas išvengti bet kokio tikrojo vulgarumo apraiškų – individualumas. Vulgariai atrodome tik tada, kai stengiamės pademonstruoti tai, ko iš tiesų neturime: išsigalvotą statusą, perdėtą seksualumą ar netgi netinkamą stilių. Dar vieni populiarūs vulgarumo spąstai – perdėtas rimtumas. Išvada paprasta: neverta susireikšminti. Jei mėgstate eksperimentuoti, tačiau į save ir savo aprangą žvelgiate kiek ironiškai, tuomet reiškinys, kurį viešoji nuomonė vadina vulgarumu, jums tikrai negresia.

Pagr. nuotrauka - by Freestockcenter / Freepik

(Photo is allowed to use only for "L'Officiel Lithuania")

susiję straipsniai

Rekomenduojame