Menas

Minimalistinis menas: vienoje patalpoje su tylinčiu asmeniu

Jei žiūri į minimalistinį darbą, matai ne peizažą, ne patrauklias kūno linijas ir ne jausmų proveržį. Matai patį darbą.
Reading time 6 minutes

Iki ateidamas į madą minimalizmas dar XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje atsirado mene ir savo amžininkams kėlė labai įvairių jausmų – nuo pasigėrėjimo iki pasibjaurėjimo. Ano meto kritikai minimalistinį meną net lygino su itin nemaloniu buvimu vienoje patalpoje su nuolat tylinčiu žmogumi...

Nebekūrė savo rankomis

Minimalizmas (angl. Minimal art) suklestėjo septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose kaip opozicija to meto Niujorke paplitusiai meno krypčiai – abstrakčiajam ekspresionizmui.

 

Abstraktusis ekspresionizmas buvo pirmoji meno kryptis, susiformavusi JAV. Juo iš dalies įtvirtina po Antrojo pasaulinio karo vykusi Vakarų kultūros centro slinktis iš Europos į JAV. Atmesdami abstrakčiajam ekspresionizmui būdingą pabrėžtiną emocionalumą, laisvą jausmų proveržį, išliejimą ar net ištaškymą dažais drobėje, minimalistai daugiausia dirbo su skulptūra ir instaliacijomis, savo kūryboje siekė nuosaikumo, schematiškumo ir aiškiai išreikštos logikos.

 

Garsiausi minimalizmui priskiriami menininkai yra Carlas Andre, Danas Flavinas, Donaldas Juddas, Solis LeWittas, Robertas Morrisas ir Frankas Stella. Jų kūrinių formos priminė rusų konstruktyvistų bei suprematistų, tokių kaip Kazimiro Malevičiaus, kūrinių formas – tai santūrios, lakoniškos geometrinės formos (dažnai – jų serijos), sąmoningai nereprezentacinės ir neiškalbingos, niekuo neprimenančios antropomorfiškų figūrų ar bet kokių kitų gamtoje aptinkamų formų.

 

Šiam tikslui pasiekti minimalistai sąmoningai nustoja kurti darbus savo rankomis. Vietoje to jie naudoja pramoninius pusgaminius, tokius kaip metalo strypai, faneros, plastiko pluoštai, neoniniai šviestuvai, ar užsako kūrinius kitų meistrų dirbtuvėse.

Atmesdami abstrakčiajam ekspresionizmui būdingą pabrėžtiną emocionalumą, minimalistai daugiausia dirbo su skulptūra ir instaliacijomis.

Vengimas kurti kūrinius savo, menininko, rankomis nebuvo visai naujas meno lauke. Garsus prancūzų kilmės menininkas Marcelis Duchampas dar 1913 m. sukūrė pirmąjį ready-made kūrinį, kurį sudarė priekinis dviračio ratas su šake, aukštyn galva pritvirtinta prie medinės taburetės.

 

Vis dėlto minimalistų siekis sistemiškai atsisakyti kūrybos savo rankomis buvo svarbus lūžis meno lauke, kuriuo siekta eliminuoti emocionalumą, subjektyvumą, bet ir sąmoningai išbalansuoti meno rinką, kurioje kūrinio finansinė vertė dažnai tiesiogiai priklausė nuo mistifikuoto dailininko rankų prisilietimo.

Menas – tiesiog ant grindų

Minimalistai savo kūryboje atmetė bet kokį naratyvumą. Jų darbai nenurodo į nieką už paties jų buvimo, fizinio egzistavimo erdvėje. Kaip viename interviu pasakė žymus tapytojas minimalistas Frankas Stella: „Tai, ką tu matai, yra tai, ką tu matai.“

 

Jei žiūri į minimalistinį darbą, matai ne peizažą, ne patrauklias kūno linijas ir ne jausmų proveržį. Matai patį darbą. Kūrinys čia sąmoningai nekuria jokios iliuzijos, o tiesiog būna tuo, kuo yra, – meno objektu erdvėje, kurioje atkartojamos tam tikros geometrinės formos. Medžiagos čia – tiesiog medžiagos, spalvos – tiesiog spalvos.

 

Atsisakydami visų įmanomų nuorodų ir aliuzijų minimalistai siekė išprovokuoti ekstremalų kūrinio, buvimo jo akistatoje, jo ir erdvės išgyvenimą.

 

Maksimaliai sumažinę savo kūrinius iki minimalios jų estetinės išraiškos tą pačią logiką menininkai taikė ir jų eksponavimui: skulptūros čia dažnai tiesiog atremiamos į kampą, pakabinamos ant sienos ar tiesiog išdėliojamos erdvėje ant grindų, kaip daugelis C. Andre darbų.

Suklestėjo instaliacijos

Glaudus objekto ir erdvės, kurioje jis eksponuojamas, santykis minimalizme verčia apie juos kalbėti kaip apie vienį, taigi – instaliaciją. To meto instaliacijos meno atsiradimas bei suklestėjimas gali būti tiesiogiai siejamas su įvairiomis teorijomis, kurios kvestionavo centralizuotą žiūrovo poziciją.

 

Šios tuo metu sparčiai plitusios teorijos bendrai apibūdinamos kaip poststruktūralistinės, atliepdamos laiko dvasią vietoje racionalios, centralizuotos žmogaus sampratos kalbėjo apie žmogų kaip iš esmės sutrikdytą, išdalytą ir patį sau prieštaraujantį, pasąmoninių aistrų ir baimių išfragmentuotą, daugialypį ir decentralizuotą subjektą.

 

Šių teorijų įtakoje menininkai siekė surasti alternatyvų, kaip pakeisti dar renesanse įtvirtintą centrinę žiūrovo poziciją kūrinio atžvilgiu, kai pasitelkus perspektyvą priešais kūrinį stovintis subjektas jausdavosi esantis centre ir iš savo žiūros taško gebėdavo apžvelgti visą panoramą.

 

Septintojo–aštuntojo dešimtmečių instaliacijos menas radikaliai pakeitė šią ikitol nusistovėjusią hierarchiją. Instaliacijos mene visos erdvės kaip kūrinio, į kurį žiūrovas gali fiziškai įeiti, apžiūrėti iš įvairių pozicijų, įsteigimas suteikė galimybę jį patirti keleriopai; žvelgti į aplinką, į pasaulį iš skirtingų perspektyvų bei suvokti, jog, kad ir iš kurios perspektyvos žvelgtum, matosi tik kažkuri visumos dalis.

Vadino agresyviu

Šią meno kryptį kritikavęs Michaelas Friedas savo 1967 m. publikuotoje esė „Menas ir daiktiškumas“ (angl. „Art and Objecthood“) minimalizmą apibrėžia kaip naują teatro žanrą, kuris yra vizualaus meno neigimas. Apibūdindamas tų meno kūrinių „buvimą scenoje“ jis kalba apie jų „įkyrumą, net agresyvumą“ ir tai prilygina nemaloniam jausmui, kuris apninka būnant vienoje patalpoje su kitu tylinčiu asmeniu.

 

Minimalizmo kūriniai, vengę bet kokios nuorodos į subjektą, vis dėlto išlaikė kažką taip lengvai atpažįstamo: kūrinių dydžiai tiko prie žmogaus kūno dydžių, buvo jam artimi kaip ergonomiški baldai ar interjero detalės namuose, o akivaizdi daugelio minimalistų kūrinių tuštuma veikė kaip nuoroda į kažko slėpimą savo viduje, kas yra akivaizdžiai antropomorfiška.

Minimalizmo įtaka

Svarbu paminėti, kad minimalizmas vystėsi šalia ir turėjo tiesioginės įtakos kitai svarbiai meno krypčiai – konceptualizmui. Kartu su juo vėliau iš esmės jos pakeitė visą meno lauką. Konceptualizmo dėmesio centre atsiduria pati kūrinio idėja, o ne vizuali, estetinė jo išraiška, ne jos realizavimas medžiagoje.

 

Minimalizmas mene vėliau plėtėsi į kitas kūrybos sritis. Jo įtaka buvo ryški muzikoje, dizaine ir madoje, taip pat literatūroje bei kine.

Minimalizmas turėjo tiesioginės įtakos kitai svarbiai meno krypčiai – konceptualizmui

Lietuvai atgavus nepriklausomybę minimalizmo įtaka suklesti čia kūrusių menininkų, tokių kaip Mindaugo Navako, kūriniuose. Ji ryški ir jaunosios kartos lietuvių menininkų darbuose. Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniu mastu minimalizmas paliko aiškų pėdsaką mene. Čia svarbu paminėti vieną garsiausių šiandien kuriančių britų menininkų Liamą Gillicką, kurio solo paroda buvo eksponuojama Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.

Pagr. nuotrauka - skulptūros autorius Donaldas Juddas

Vida Press, redakcijos archyvo nuotr.

susiję straipsniai

Rekomenduojame