Menas ir kultūra

Kino filmai, kuriuos vertėtų pamatyti kiekvienam mados gerbėjui

Pokalbis tarp mados ir kino prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, kai į žmonių gyvenimą įsiveržė judantys nespalvoti kadrai, suteikę galimybę jutimiškai artimiausiu būdu apgalvoti ir perkurti tikrovę.
Reading time 10 minutes
Kadras iš filmo MARIJA ANTUANETĖ

Tarp abiejų meno šakų esama daug bendro – jos apmąsto tradicijos ir naujovių jungtį, atspindi laiko dvasią, į jas skeptiškai žvelgė meno kritikai, kinui negalėję pritaikyti tapybai ar muzikai tinkamų vertinimo būdų, o madai niekinamai primindami jos praktinę pusę ir sąjungą su verslu.

 

Tiesa ta, kad kostiumo dailininko darbas reikalauja išmanyti ne tik mados istoriją ir kino specifiką, bet ir išradingai reaguoti į filme vaizduojamą tikrovę, kurią galima atkurti siūlės tikslumu arba sujaukti pateikiant šmaikštų akibrokštą. Prisiminkime Sofios Coppolos „Mariją Antuanetę“ (2006), kurioje kostiumų dailininkė Milena Canonero, už juostą pelniusi trečiąjį „Oskarą“, pasirūpino, kad ištaigingoje XVIII amžiaus dvaro aplinkoje linksmai šmėstelėtų šiuolaikiniai sportiniai bateliai.

Kinas ir mada – vienu keliu

Ar gali kinas ir mada gyventi vienas be kito? Žinoma, gali. Įvairių menų sintezė – estetinis ir intelektualinis malonumas, o kartais iššūkis žiūrovui – gali neįvykti, kinui ir madai nusprendus eiti savo keliais. Vis dėlto kinas pasižymi išskirtine savybe – jo kuriama iliuzija apsupa pažįstamais realaus gyvenimo vaizdiniais ir siūlo viliojančią susitapatinimo galimybę. Mada – neatsiejama visuomeninio gyvenimo dalis. Ji atspindi kultūrinius, politinius ir ekonominius laikotarpio ženklus, todėl kiekvienas filmas, kuriame aiškiai įvardijamas laikas, neišvengiamai pateiks užuominų apie žmonių aprangą.

 

Yra filmų, kuriuose laikas numanomas arba siurrealus. Vienas tokių atvejų – vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo filmas „Tranzitas“ (2018), atvėręs „Scanoramą“ prieš porą metų. Ch. Petzoldas interpretuoja to paties pavadinimo Annos Segher romaną, joje aprašomus 1942 metais įvykius perkeldamas į šių dienų Marselį. Filmo veikėjų apranga taip pat pakibusi laike – sušiuolaikintos nuorodos į 5-ojo dešimtmečio kostiumo stilistiką nepriklauso nė vienam laikotarpiui ir kuria istorinio neapibrėžtumo jausmą.

 

Panašų klausimą teko spręsti ir Jimo Jarmusho juostos „Išgyvena tik mylintys“ (2013) kostiumų dailininkei Binai Daigeler. Ji kelis amžius meilę puoselėjančiai Tildos Swinton ir Tomo Hiddlestono vampyrų porai parinko pabrėžtinai paprastus, laikui nepavaldžius siluetus, atliekančius apsauginę funkciją.

 

Antra vertus, kino istorijoje egzistuoja daug pavyzdžių, kai kinas netgi imasi mados diktatoriaus vaidmens. Filmas gali įtvirtinti drabužį, šukuoseną arba aksesuarą kasdienybėje, paversti jį geidžiamu. Pakanka prisiminti prancūzų Naujosios bangos filmus, Blake’o Edwardso „Pusryčius pas Tifani“ (1961), Arthuro Penno „Boni ir Klaidą“ (1967) arba Woody Alleno „Anę Hol“ (1977). Filmai, įtaigiai perteikiantys laikotarpio dvasią, nejučia skatina vizualiai tapatintis su jų veikėjais, o tuo sėkmingai naudojasi mados verslas. Vis dėlto kiną pirmiausia matyčiau kaip neišsenkantį asmeninio stiliaus įkvėpimo šaltinį, leidžiantį nardyti tarp įvairių laikotarpių ir stilių ir pritaikyti galbūt tik vieną detalę, nešančią stiprų prasminį krūvį.

1583704594358353 annex hepburn audrey breakfast at tiffanys 24
Kadras iš filmo „Pusryčiai pas Tifani“

Apsėstas detalių

Vienas ryškiausių atidumo kostiumui kine pavyzdžių, mano manymu, yra italų režisierius Luchino Visconti. Jo prieštaringa asmenybė nepripažino kompromisų nei gyvenime, nei kine.

 

L. Visconti yra menų sintezės, istorinio tikslumo ir atidumo detalei meistras. Legendinio filmo „Leopardas“ (1963) kostiumų dailininkas Piero Tosi ir konstruktorius Umberto Tirelli, dalydamiesi prisiminimais, prasitarė, kad režisierius drauge su jais studijuodavo kostiumų siluetus ir rinkdavo audinių faktūras bei spalvas, siekdamas preciziškai rekonstruoti vaizduojamą laikotarpį.

 

P. Tosi ir U. Tirelli duetas sukūrė įstabų meno kūrinį, preciziškai atkurtomis XIX amžiaus konstrukcijomis ir faktūromis perteikiantį tauraus liūdesio persmelktą aristokratijos saulėlydį. Garsioji pokylio scena, kurioje jaunutė Claudia Cardinale įsilieja į šokio sūkurį su Burntu Lancasteriu, pareikalavo mėnesio darbo filmavimo aikštelėje, o įspūdingai aktorės suknelei prireikė rinktinės Dior mados namų organzos ir dvylikos sluoksnių tiulio.

1583704717962537 116
Kadras iš filmo „Leopardas“

Kuriant Garibaldi karių aprangą, darbas įgijo apsėdimo atspalvį. Armiją sudarė savanoriai, todėl raudonų marškinių ir melsvų kelnių uniformas vyrams paprastai siūdavo šeimos moterys arba mylimosios. Siekiant perteikti šį įspūdį, dešimčiai siuvėjų buvo patikėta pasiūti 300 skirtingų marškinių. Marškiniai su įspaustais skaitmenimis, marškiniai iš medvilnės, marškiniai iš vilnos, marškiniai su užapvalinta apykakle – sąrašą ilgai tektų tęsti. Sendinimo efektui išgauti marškiniai ir kelnės buvo kasami į žemę. Darbų įkarštis pasiekė apogėjų pradėjus kurti kostiumus garsiajai pokylio scenai. P. Tosi ir U. Tirelli susidūrė su tikru iššūkiu siūdami moterų aprangą, nes Palermo aristokratės akylai sekė Paryžiaus madas. Negana to, L. Visconti atkakliai laikėsi sumanymo filmuoti minėtą sceną žvakių šviesoje, todėl kostiumų dailininkams teko gerokai pasukti galvą, renkant medžiagas, atsparias intensyviai šviesai ir karščiui.

 

L. Visconti tradicija seka ir ispanų režisierius Albertas Serra, filme „Liudviko XIV mirtis“ (2017) preciziškai atkūręs paskutiniąsias karaliaus Saulės dienas. Versalio prabanga ir dvaro intrigos perkeliamos į rembrantiškoje šviesoje skendintį valdovo miegamąjį, kuriame telpa ne tik karališkosios svitos kostiumai, bet ir įspūdingos interjero detalės.

 

Karališkąją liniją, įdomiai varijuodami kostiumu, savo filmuose skirtingai tęsia danų režisierių Nikolajaus Arcelio „Karališkasis romanas“ (2012), moderniai interpretuojantis Apšvietos idėjų persmelktos Danijos garderobą, ir Kaspero Kalle „Paskutinė karaliaus kelionė“ (2018), to paties laikotarpio kilmingojo luomo drabužius išradingai jungianti su kukliais kaimo gyventojų kostiumais. Norvegų režisieriaus Eriko Poppe „Karaliaus ne“ (2016) nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus, santūriais ir asketiškais veikėjų kostiumais pabrėždamas dramatišką momentą, pakeitusį Norvegijos istoriją.

 

Galima paminėti ir priešingą iššūkį, kai filmo kūrėjams tenka stilingai perteikti nestilingą epochą. Su juo susidūrė Johano Rencko režisuoto serialo „Černobylis“ (2019) kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, „Emmy“ apdovanojimuose nominuota Geriausio istorinio laikotarpio kostiumo kategorijoje.

 

Verčiant kino istorijos puslapius, galima rasti nemažai pavyzdžių, kai aukštosios mados kūrėjai dažnai ir patys aktyviai įsitraukia į filmo kūrimo procesą.

 

Hubertas de Givenchy pavertė Audrey Hepburn viena ryškiausių pasaulio ikonų, sukurdamas juodą suknelę filmui „Pusryčiai pas Tifani“ (1961). Pelenių dievaitis Manolo Blahnikas apavė Sofios Copolos „Marijos Antuanetės“ (2006) dvaro damas. Rafas Simonsas elegantiškais minimalistiniais deriniais papuošė Lucos Guadagnini filmo „Aš esu meilė“ (2009) veikėją Emą, įkūnytą talentingosios Tildos Swinton.

1583704907162616 breakfast tiffanys back
Kadras iš filmo „Pusryčiai pas Tifani“

Vienas ryškesnių pavyzdžių, kai mados kūrėjas įrodo turintis ir režisūrinį talentą, yra Tomo Fordo debiutinis filmas „Vienišas vyras“ (2009), alsuojantis preciziškai atkurta 7-ojo dešimtmečio estetika. Atskiro dėmesio nusipelno dokumentiniai filmai apie mados kūrėjus, žvelgiantys į mados pasaulio ir asmenybės užkulisius, – Matto Tyrnauerio „Valentino: Paskutinis imperatorius“ (2008), Frédérico Tchengo „Dior ir aš“ (2014), Iano Bonhôte „McQueen“ (2018).

Mados, spalvų ir kvapų kokteilis

Iš 2019 m. „Scanoramos“ programos mados gerbėjams siūlyčiau prisiminti maištingos švedų režisieriaus Bo Widerbergo ir britų režisieriaus Michaelo Powello retrospektyvos. Auksinėje šviesoje skendinti B. Widerbergo „Elvira Madigan“ (1967), pelnytai vadinama viena gražiausių kostiuminių dramų kino istorijoje, meistriškai sujungia XIX amžiaus griežtumą ir romantiką, kuria kvėpuoja pagrindiniai veikėjai – šokėja ant lyno ir dezertyravęs leitenantas. Visiškai kitokia estetika alsuoja pastarasis režisieriaus filmas „Geismas ir grožis įstabus“ (1995), kartais vadinamas Michaelio Haneke „Pianistės“ (2001) pirmtaku. Santūri 1943 metų estetika atspindi dramatiškomis istorinėmis aplinkybėmis sunkų laiką išgyvenančią madą ir sykiu primena išskirtinę Švedijos padėtį Antrojo pasaulinio karo metais, mat mokytojos ir mokinio geismo istorija įsiliepsnoja tiesioginių dramatiškų įvykių nepaliestoje mokykloje.

 

Pavojingai svaigų spalvų ir kvapų kokteilį plaka britas Michaelas Powellas, savo filmuose vienas pirmųjų išbandęs šiuolaikines vizualines galimybes kine. Filmas „Juodasis narcizas“ (1947) neatsitiktinai kuria asociaciją su to paties pavadinimo legendiniais prancūzų parfumerijos namų Caron kvepalais. 1911-aisiais pasirodęs Ernesto Daltroffo kūrinys, priskiriamas rytietiškų kvepalų pradininkams, buvo dedikuotas paslaptingajai femme fatal, kurios įvaizdis prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tiesa, gerokai skyrėsi nuo šiandienio.

 

Darydamas aliuziją į laiko išbandymus atlaikiusių kvepalų pavadinimą, M. Powellas ryškina prieštarą tarp pagrindinių filmo veikėjų – raudonplaukių vienuolių – išorės ir vidaus pasaulio. Verta pastebėti, kad santūrūs vienuolių abitai čia taip pat atskleidžia išoriškai nuosaikaus drabužio galią nuslėpti nevaržomą laukinę prigimtį. Vienas žymiausių režisieriaus filmų „Raudoni bateliai“ (1948) su neprilygstamu Moiros Shearer ir Antono Walbrooko duetu, atskleidžiančiu baleto pasaulio žiaurumą ir grožį, traukia akį tarp teatro scenos ir Hanso Christiano Anderseno pasakos varijuojančiais siluetais, ką jau kalbėti apie raudonus batelius, tapusius charakteringu įvaizdžiu mados ir meno pasaulyje.

1583705050227011 juodasisnarcizas
Kadras iš filmo „Juodasis narcizas“
1583705121144486 raudonibateliai 2
Kadras iš filmo „Raudoni bateliai“

Iš naujesnių šiuolaikinių režisierių darbų stiliaus prasme įsiminė švedų režisierių Månso Mårlindo ir Björno Steino juosta „Svaigulys“ (2019), rašanti meilės laišką legendiniam Stokholmo atrakcionų parkui „Gröna Lund“. Antrojo pasaulinio karo fone alsuojanti konkuruojančių atrakcionų parkų įpėdinių meilės istorija skęsta tarp laikotarpį stilizuojančių gėlėtų audinių, išraiškingų galvos puošmenų ir aksesuarų.

 

Precizišku kostiumų dailininko darbu pasižymi kito švedų režisieriaus Richardo Hoberto filmas „Paukštininko sūnus“ (2019), santūriais rūsčių spalvų aprangos sprendimais taikliai atspindintis prieštaringą Farerų salų gyventojų būtį. O britų režisierės Joannos Hogg filmas „Suvenyras“ (2019) su įspūdingu Tildos Swinton ir Honor Swinton Byrne duetu spinduliuoja rafinuota britiška elegancija su jai būdingais klasikiniais siluetais, kokybiškais audiniais ir iš kartos į kartą perduodamais juvelyriniais dirbiniais.

 

Taigi norėčiau palinkėti, kad stiliaus paieškos didžiajame ekrane kūrybingai vedžiotų po skirtingus laikotarpius, dovanotų įkvėpimą kasdienybei ir priverstų susimąstyti apie svarbiausią įvaizdžio detalę – jį dėvinčią asmenybę.

susiję straipsniai

Rekomenduojame