Menas ir kultūra

Menininkas A. Kondakovas: nors visi esame be galo skirtingi, visi mąstome apie tą patį

Vieni teigia, kad menas mėgdžioja gyvenimą. Kiti – kad veikiau gyvenimas mėgdžioja meną, tik įtaigiau. Kad ir kaip būtų, abu jie harmoningai susilieja ukrainiečių dizainerio Alexey’aus Kondakovo (@alksko) koliažuose – juose dievai ir deivės, nimfos ir cherubinai ramiai sau vaikštinėja didmiesčių gatvėmis, gulinėja parkų pievelėse ar stoviniuoja už turgaus prekystalių. Lyg jie iš tiesų kažkada ten buvo užklydę, o jis tiesiog ėjo pro šalį ir mikliai užfiksavo tą unikalią akimirką.
Reading time 7 minutes

Gauti kadrai jau mirgėjo CNN, „Konbini“, „Forbes“ ir daugybės kitų portalų puslapiuose. Tačiau pats Alexey’us nerodo net pačių švelniausių žvaigždžių ligos simptomų, teigia, kad mene svarbiausia – sąžiningumas, o koliažų kūrimo procesą prilygina mokslinio darbo atlikimui.

 

Popieriuje tu – „dizaineris“, „grafinis dizaineris“, „koliažininkas“, kai kur tiesiog „menininkas“. Kas iš tiesų esi?



Visi šie žodžiai – įvardijimai to darbo, kurio žmogus imasi arba kai kuriam, arba visam laikui. Man tiesiog patinka ką nors gerai išmanyti. Manau, kad bet koks darbas man būtų įveikiamas. Supratau, kad svarbiausia – atlikti jį dėmesingai, su meile.

 

Kaip kiti menininkai ir visuomenės nariai vertina koliažininkus? Kokią vietą jie užima meninėje maisto grandinėje?

 

Tiesą sakant, nemėgstu šios etiketės. Manau, niekas neužima jokios vietos kokioje nors grandinėje. Visiškai nesvarbu, kaip dalijiesi idėjomis su savo žiūrovu – tai viso labo įrankis. Tavo vietą maisto grandinėje lemia ryžtas, drąsa ir mokėjimas tinkamai pateikti savo idėjas. O jei tu su savo idėjomis tiesiog sėdi namie, vaizduodamas nesuprastą genijų, – tai tavo ir tik tavo problemos. Ir vargu ar žiūrovas ir kiti menininkai išvis galėtų tave kažkaip konkrečiai identifikuoti.

 

Kam menininkams reikalingas formalus išsilavinimas ir meninės mokyklos?

 

Galbūt ir nereikalingas. Tačiau į tai žiūriu kaip į savotišką kritinę masę. Įsivaizduokite, kad mokydamiesi kaupiate masę ir judate aukštyn, kaip, tarkime, balionas. Tą akimirką, kai nusprendžiate sustoti ir pasireikšti, bet nežinote, kaip, kuo didesnę sukaupėte masę ir kuo aukščiau pakilote – tuo toliau jūs, kaip sprogęs balionas, ir išsibarstysite, padengdami didesnį plotą, didesnį tolsnio tobulėjimo galimybių kiekį.

1610399940745144 002

Ką tau davė vyresnės sesers pavyzdys ir kas visgi geriau – turėti tai, į ką galėtum lygiuotis, ar galimybę viską perprasti pačiam?

 

Nesakyčiau, kad ji man buvo pavyzdys. Mes daug kuo skiriamės. Tačiau taip jau viskas susiklostė, kad save mėgstamoje veikloje išbandyti galėjau dėl jos ir jos polinkio į vaizduojamuosius menus. Be to, ji man padėjo nupiešti patį pirmąjį natiurmortą, kai man buvo šešeri.

 

Kaip koronavirusas pakeitė tavo anturažo paieškos procesą?

 

Ne itin smarkiai. Ilgiuosi tik masinių vakarėlių, nes norėjau šią temą panagrinėti plačiau. Be to, labai mėgstu stebėti žmones ir gyvenimiškas situacijas viešajame transporte bei parduotuvėse, bet dabar visi prisidengę kaukėmis, todėl nematau žmonių emocijų, išvis beveik nematau jų veidų ir to man irgi labai trūksta.

 

Daugelis mūsų važinėja viešuoju transportu ar mindo miesto gatves pėsčiomis. Kaip įžvelgti scenas, galinčias tapti meno kūriniais?

 

Manau, svarbi ne tik vieta. Šiaip meno esmė – būti sąžiningam. Sąžiningam su savimi ir tuo, kas tau įdomu. Tai kaip mokslinis darbas, o meno kūriniai – savotiška darbo ataskaita. Štai, pavyzdžiui, mano mokslinio darbo objektas – buitinės scenos, atliekamos tam tikru būdu. Dokumentinis siurrealizmas.

Meno esmė – būti sąžiningam. Sąžiningam su savimi ir tuo, kas tau įdomu. Tai kaip mokslinis darbas, o meno kūriniai – savotiška darbo ataskaita.

Koks miestas tau pats fotogeniškiausias ir koks – mylimiausias?

 

Orientuojuosi į miesto energiją. Taigi, kuo jis didesnis, tuo jame daugiau energijos, įvairių siužetų, tuo stipresnis charakteris. Akivaizdu, kad didmiesčiai man – įdomesni. Nesakyčiau, kad esu daug kur pabuvęs. Žinoma, man patinka ir kiti miestai, bet labai myliu Neapolį už jo pašėlusią energiją, norėčiau dar kartą ilgiau pabūti Marselyje ir aplankyti Niujorką.

 

Kartą valandą laukei tinkamos spalvos troleibuso. Ar tavęs niekada neapima pagunda šiek tiek pakoreguoti fotografinę darbų pusę? Ar visuomet kantriai lauki tų tinkamų troleibusų?

 

Dažniausiai man sekasi. Bet gal ir pakoreguoju, tik jūs to nematote (juokiasi). Įamžinta vieta ir galutinis darbas – visiškai skirtingi dalykai. Kartais ką nors nufotografuoju ir apsidžiaugiu, kaip man pasisekė, o po to sėdu prie darbo stalo ir suprantu, kad kampas visai ne tas, bet tokios pačios nuotraukos nebegausiu. Ir einu ieškoti toliau, bet jau turėdamas galvoje tikslesnį vaizdą to, ko man reikia.

1610399991320809 001

Kaip vertini madą ir drabužius, margintus klasikinių meno kūrinių memais?

 

Neprivalau nieko vienaip ar kitaip vertinti. Juk tai jau yra ir mano nuomonė nieko nebepakeis. Laikas parodys – vieni dalykai padarys mums įtaką ar pasiliks ilgam, kiti – praeis. Manau, kad taip senasis menas prisitaiko prie naujųjų laikų ir išgyvena.

 

Kaip vyko tavo kažkada laimėtas marškinėlių dizaino konkursas, skirtas AIDS problemos matomumui? Po tos pirmosios pergalės nemąstei apie nuosavą drabužių kolekciją?

 

Tai buvo seniai, dar mažas buvau (juokiasi). Žinoma, drabužiai – visuomet įdomus dalykas, bent dėl savęs... Ir turbūt geriausia, jei dėl savęs.

 

Kuo nuo kitų tavo projektų skyrėsi ciklas, sukurtas bendrai su Ukrainos nacionaliniu dailės muziejumi?

 

Tai buvo įdomi patirtis, bet ji kiek išėjo iš ribų tos įprastinės mano darbų specifikos, suteikiančios viskam, ką darau, unikalų braižą. Aš juk dažniausiai dirbu su konkretaus tipo senais kūriniais. O muziejų darbų kolekcijos kur kas didesnės nei mano poreikiai.

1610400035714728 006

Ar džiaugiesi, kad tavo darbus atrado ir įvertino tau esant gyvam? Kaip manai, nuo ko visgi priklauso, kada ateis ta lemiama šlovės akimirka?

 

Pripažinimas – visuomet svarbu ir, be abejo, malonu. O lemiama akimirka ateina tuomet, kai atrandi ryžtą dalytis tuo, kas įdomu ir miela, o žiūrovų visuomet atsiras. Paradoksalu tai, kad, nors visi esame be galo skirtingi, visi mąstome apie tą patį. Tik kai kas ryžtasi tai išsakyti.

 

Kodėl nusprendei imtis lipdukų ir kokia buvo žiūrovų reakcija? Ar niekas dar nebandė kurio nors nukrapštyti ir parduoti aukcione?

 

Tiesiog nusprendžiau išbandyti tokį naują formatą. Menas reikalauja įvairovės, kad jis būtų įdomus ir tau, ir žiūrovui.

 

Ką rekomenduotum aplankyti Kijeve?

 

Gatves, parkus, transportą. Geriausia, tiesiog vaikštinėti po miestą ir būti jam dėmesingam, ir jis jus pastebės. Dievinu tiesiog vaikštinėti sau po Kijevą, važinėti rajonais, kuriuose niekada nebuvau arba buvau jau seniai. Taip pat darome, kai keliaujame, – vaikštome po miegamuosius rajonus ir žiūrime, kaip ten kas gyvena.

1610400061656595 005

Manoma, kad iš esmės žmonės buvo ir liko tokie patys, pasikeitė tik anturažas. Kaip manai, ar kas nors visgi galėtų mus pakeisti?

 

Žmogaus prigimties paprastumo suvokimas padeda žiūrėti paprasčiau ir lengviau įžiūrėti kažką įdomaus, perprasti jo istoriją. Taigi ir mintys apie tai, kad pasikeitė tik aplinka, padeda ieškojimuose. Manau, kad dar neatskleidėme viso savo potencialo, bet kai pasikeisime, galbūt jau būsime nebe žmonėmis (juokiasi). Tai bus jau nauja rūšis.

 

susiję straipsniai

Rekomenduojame