Menas ir kultūra

Garsiausio meno nusikaltimų seklio nuotykiai - nuo kvailų vagysčių iki paveikslų ežeruose

Garsiausio pasaulyje meno nusikaltimų seklio Roberto Wittmano karjera, švelniai tariant, labai neįprasta. Knygoje „Operacija „Šedevras“ R. Wittmanas su bendraautoriumi Johnu Shiffmanu kaip įmanydami stengėsi kuo tiksliau rekonstruoti visus įvykius.
Reading time 13 minutes
Igor Miske / Unsplash nuotr.

R. Wittmanas ir J. Shiffmanas peržvelgė oficialias ataskaitas, meno nusikaltimų knygas, meno istorijos veikalus, asmeninius užrašus, vaizdo įrašus, nuotraukas ir kvitus, taip pat įvairius oficialius ir neoficialius dokumentus bei išrašus. Vėl ir vėl lankėsi nusikaltimų vietose ir muziejuose tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europoje. Siekdami atkurti per pasalas vykusius dialogus, peržiūrinėjo sekimo vaizdo ir garso medžiagą ir išrašus.

 

R. Wittmanas, dažniausiai neginkluotas, dalyvavo daugybėje slaptųjų operacijų, gaudė meno kūrinių vagis, sukčius ir juodosios rinkos prekeivius visame pasaulyje. Jis žavi istorijomis, susijusiomis su neįkainojamo meno ir senienų – Rockwello ir Rembrandto, Monet ir Picasso paveikslų, auksinių senovės Peru kario šarvų, Rodeno skulptūros, įkvėpusios impresionistų judėjimą, galvos apdangalo, kurį Geronimas vilkėjo savo paskutiniame „Pow-Wow“, retos Pilietinio karo kovinės vėliavos, kurią mūšyje nešė kariai, – atgavimu. Sugauti meno vagys ir aferistai – turtingi iki vargšai, protingi ir kvailiai, organizuoti nusikaltėliai ir beviltiški vienišiai. Kontrabandininkas, atnešęs jam pagrobtą VI a. lobį, pasirodė esąs aukšto rango diplomatas. Vertintojas, pavogęs nesuskaičiuojamą daugybę relikvijų iš karo didvyrių palikuonių, buvo aristokratiškai atrodęs sukčius. 

 

FTB apskaičiavo, kad per šias rizikingas operacijas buvo susigrąžinta meno šedevrų ir retų istorinių artefaktų už šimtus milijonų dolerių. R. Wittmanas teigia, jog statistika jam nerūpi. Kas vertingiau – Rembrandto autoportretas ar karius į mūšį vedusi Amerikos vėliava? Jie abu – neįkainojami.

 

Kviečiame paskaityti ištrauką iš leidyklas „Briedis“ pristatomos FTB Meno nusikaltimų tyrimų grupės įkūrėjo Roberto Wittmano knygos „Operacija „Šedevras“.

 

1611056527741863 federico scarionati nkva4ylawg0 unsplash
Federico Scarionati / Unsplash nuotr.

Filadelfija, 1988-ieji. Pirmasis vagis įsilaužė į Rodino muziejų, elegantišką pastatą, skirtą prancūzų menininkui, impresionizmo skulptūroje pradininkui. Muziejuje eksponuojama Rodino darbų kolekcija – didžiausia už Paryžiaus ribų, o pats muziejus įsikūręs didžiojo Filadelfijos bulvaro šiaurės vakaruose, Benjamino Franklino alėjos pakraštyje. Rodino muziejų gožia kaimynystėje išsikėtojęs Filadelfijos meno muziejus, besipuikuojantis Dalí, Manet, van Gogho, Rubenso, Eakinso ir Cézanne’o darbais. Populiariojoje kultūroje Filadelfijos meno muziejus geriau žinomas kaip vieta, kurioje Sylvesteris Stallone filme Rocky užbėgo į viršų septyniasdešimt du laiptelius. Net užlipti tokiais laiptais tikras vargas. O štai plokštuma priešais Rodino muziejų kur kas svetingesnė. Nuo alėjos muziejų teskiria dailus kiemelis, kuriame stūkso beveik dviejų metrų aukščio žymiausio jo kūrinio, skulptūros „Mąstytojas“, kopija. 1988 metų lapkričio 23 dieną 16:55 val., likus penkioms minutėms iki uždarymo, į Rodino muziejų įėjo susirūpinęs jaunuolis. Žiemos saulė jau buvo nusileidusi, o muziejus pustuštis.

 

Vyriškis mūvėjo mėlynus džinsus, vilkėjo tamsius marškinėlius ir ilgą pilką tvido paltą, avėjo baltus sportbačius. Riebaluoti šviesūs plaukai krito jam iki pečių, ir prie durų stovintys sargai nusprendė, kad jis – meno studentas. Vienišas kasininkas nedidelėje suvenyrų parduotuvėlėje pastebėjo jį tik tada, kai šis pats užkalbino. „Nieko asmeniško, – pareiškė lankytojas, išsitraukęs 0,25 kalibro Raven pistoletą, ypatingo modelio, su nutrinta medine rankena. – Ant grindų, tučtuojau! – paliepė ir nukreipė žvilgantį sidabraspalvį vamzdį į sargus, tačiau ginklas buvo toks mažas, o užpuolikas kalbėjo taip teatrališkai, kad sargai sudvejojo. Gal tai koks nors vaidinimas? Pokštas? Gal šiam vaikinui pasimaišė protas? Kalbėjo jis su vos juntamu britišku akcentu, bet aiškiai buvo amerikietis. Iš nuo kaktos nušukuotų sulaižytų plaukų ir aukštų skruostikaulių kiek priminė Jamesą Deaną. Sargams nepaklusus, užpuolikas iššovė į sieną. Sargai krito ant grindų. 

Vagis atsiklaupė drebančioje kairėje rankoje spausdamas ginklą ir abiejų sargų riešus surakino antrankiais. Tai padaręs, nuėjo prie arčiausiai paradinių durų stovinčio Rodino darbo „Vyro sulaužyta nosimi kaukės“, dvidešimt penkių centimetrų bronzinės barzdoto vidutinio amžiaus vyro nugairintu veidu skulptūros, ir čiupo ją nuo marmurinės pakylos. Tada apsisuko ir movė pro laukujes duris, laikydamas skulptūrą tarsi kamuolį po pažastimi, perbėgo muziejaus kiemelį, pro „Mąstytoją“. Pasiekęs muziejaus teritorijos kraštą, ties Benjamino Franklino alėja vagis pasuko į vakarus, link meno muziejaus, ir pranyko intensyvaus eismo labirinte

Vagis atsiklaupė drebančioje kairėje rankoje spausdamas ginklą ir abiejų sargų riešus surakino antrankiais. Tai padaręs, nuėjo prie arčiausiai paradinių durų stovinčio Rodino darbo „Vyro sulaužyta nosimi kaukės“, dvidešimt penkių centimetrų bronzinės barzdoto vidutinio amžiaus vyro nugairintu veidu skulptūros, ir čiupo ją nuo marmurinės pakylos. Tada apsisuko ir movė pro laukujes duris, laikydamas skulptūrą tarsi kamuolį po pažastimi, perbėgo muziejaus kiemelį, pro „Mąstytoją“. Pasiekęs muziejaus teritorijos kraštą, ties Benjamino Franklino alėja vagis pasuko į vakarus, link meno muziejaus, ir pranyko intensyvaus eismo labirinte

 

Auguste'o Rodino skukptūras „Masque de l'homme au nez cassé“, MET Museum

Tai įvyko man pirmą mėnesį dirbant FTB agentu. Iš šalies žiūrint, šis apiplėšimas atrodė gana paprastas, kvailas, barbariškas poelgis. Kaip ironiška, kad man tiriant šį atvejį atsivėrė pasauliai, apie kuriuos niekada nė negalvojau: vieno garsiausių pasaulyje impresionistų kančios, triukšmingo trečiojo dešimtmečio – Roaring Twenties – magnato, troškusio pasidalyti menininko sukurtu išskirtiniu grožiu su savo bičiuliais Filadelfijoje, svajonės ir viltingas, nors dažnai bejėgiškas meno kūrinių vagies mąstymas. Žvelgdamas atgal dabar suprantu, kad tai sukėlė susidomėjimą, kuris vėliau virto viso mano gyvenimo darbu. Tačiau pirmą mėnesį tame darbe buvau labiau susitelkęs į gerokai paprastesnes užduotis, pavyzdžiui, einant vykdyti užduoties, nepamiršti pasiimti radijo stotelės. Tuo metu FTB dar neturėjo visu etatu dirbančių meno nusikaltimų tyrėjų. Meninę ar kultūrinę vertę turinčio objekto vagystė tuo metu buvo tolygi bet kokios vertingos nuosavybės vagystei. Tokius nusikaltimus tyrė Vagysčių skyrius. Paprastai FTB neįsitraukdavo į meno nusikaltimų bylas, nebent atsirasdavo įrodymų, kad meno kūrinys pergabentas į kitą valstiją – tai jau buvo federalinis nusikaltimas. Tačiau Filadelfijoje dirbo vyrukas, visų gerbiamas agentas Bobas Bazinas, mėgstantis tirti vagysčių iš muziejų bylas. Jis artimai bendradarbiavo su Filadelfijos policija, jos atstovai dažnai konsultuodavosi su juo vagysčių klausimais. Man pasisekė. Baigęs akademiją ir gavęs darbo vietą, buvau paskirtas dirbti su Bazinu. Aišku, aš ar kuris nors kitas naujokas Bazinui buvo reikalingas kaip šuniui penkta koja. Patyrę agentai mus vadino „mėlynosiomis liepsnelėmis“, nes pirmais mėnesiais mes taip stengdavomės visiems įtikti, kad mums iš užpakalių neva plieksdavo mėlyna liepsna. Bazinas mėgo dirbti vienas, ir bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jam nė motais mokyti kažkokį naujoką.

Patyrę agentai mus vadino „mėlynosiomis liepsnelėmis“, nes pirmais mėnesiais mes taip stengdavomės visiems įtikti, kad mums iš užpakalių neva plieksdavo mėlyna liepsna.

Įsitaisiau prie tuščio stalo greta Bazino. FTB buvo įsikūręs centrinio federalinio pastato Filadelfijoje dviejuose aukštuose, raudonų plytų teismo rūmų komplekse, per du kvartalus nuo Nepriklausomybės rūmų (Independence Hall). Pirmą dieną nuėjau į sandėlį ir pasiėmiau porą bloknotų, rašiklių, pluoštą įvairių blankų. Bazinas kantriai stebėjo, kaip viską tvarkingai susidedu ant stalo. Kai baigiau, jis sugavo mano žvilgsnį.

 

– Pamiršk visą tą mėšlą, – suurzgė Bazinas. Pasilenkęs jis ištraukė iš po stalo nutrintą gelsvai rudą lagaminėlį ir mestelėjo man. Liepė susidėti į jį pagrindinius FTB blankus, kurių man reikės vykdant tyrimą: pateikiant prašymą kratos orderiui gauti, skaitant žmonėms jų teises, atliekant slaptus garso įrašus, areštuojant turtą. „Nešiokis juos visur, kur tiktai eini, turėk kasdien, tirdamas kiekvieną bylą, – pamokė mane Bazinas. Staiga mano naujasis partneris atsistojo. – Nagi, eime, čia sėdėdami neišaiškinsime jokio nusikaltimo. Pradėsime iškart po pietų.“ Suvalgę po keletą sumuštinių nuvažiavome iki Rodino muziejaus, esančio už penkiolikos kvartalų. Bazinas vykdė apklausas, o aš smulkmeniškai užsirašinėjau. Nesužinojome nieko daugiau, nei jau buvo išsiaiškinę miesto policijos detektyvai, ir aš nė nenutuokiau, apie ką mąstė Bazinas mums važiuojant atgal į biurą. Svarsčiau, bet neišdrįsau paklausti, kodėl vagis pasirinko „Vyro su sulaužyta nosimi kaukę“. Gal todėl, kad ji stovėjo taip arti durų, o gal jį patraukė žvilganti skulptūros nosis – ilgus metus muziejaus prižiūrėtojai leido lankytojams trinti ją kaip sėkmės ženklą, todėl bronza buvo pradėjusi spindėti.

1611056920980396 bastien leblanc h3o5trwttvc unsplash
Rodino muziejus. Bastien Leblanc / Unsplash nuotr.

Kelis mėnesius po 1988 metais įvykusios vagystės mudviem su Bazinu sėkmė tikrai būtų pravertusi. Turėdami visai nedaug įkalčių mes padarėme tai, ką padarytų bet kuris į aklavietę patekęs faras: pasiūlėme atlygį. Muziejus ir draudimo kompanija skyrė 15 tūkstančių dolerių, o mes išplatinome skelbimą per vietos laikraščius ir televiziją. Pasipylė pranešimai, bet, kaip paprastai, jie buvo klaidingi. Vis dėlto turėjome patikrinti kiekvieną. Po kokio mėnesio sulaukėme skambučio iš Filadelfijos gyventojo, kuris apie nusikaltimą žinojo dar neskelbtų faktų, pavyzdžiui, įspūdingąjį vagies monologą. Be to, atrodė, kad jis daug žino ir apie savo nurodytą vyrą Stepheną W. Shihą. Įtariamasis buvo dvidešimt ketverių metų, mažumėlę vyresnis nei sargų apibūdintas studentas, bet informatorius buvo įsitikinęs, jog vagis yra jis. Išvaizda visiškai atitiko, tas Shihas (atkreipkite dėmesį) dirbo striptizo šokėju už 400 dolerių per vakarą, kad susimokėtų už nuomą. Buvo nepaprastai gražus. Ir teatrališkas! Mes buvome įsitikinę, jog Shihas yra mūsų ieškomas vagis, tačiau reikėjo daugiau įrodymų, kad galėtume suimti jį arba apieškoti jo namus. Mums reikėjo tvirtų įrodymų, ir Bazinas elgėsi atsargiai. Paaiškino: jeigu išklosime viską Shihui ir mėginsime jį pagąsdinti, kad prisipažintų, tai gali duoti priešingą rezultatą. Jis gali nieko nepasakyti arba sunaikinti Rodino darbą. Taip jau buvo nutikę keletą kartų Europoje, kai policija paspaudė vagis. Vienoje liūdnai pagarsėjusioje byloje, vagystėmis iš tuzino muziejų įtariamo šveicaro motina į ežerą sumetė daugiau nei šimtą paveikslų, sunaikindama ne tik įkalčius, bet ir nepakartojamus meno kūrinius. Pagrindinis mūsų tikslas, priminė Bazinas, – atgauti skulptūrą. Mūsų darbas – išsaugoti istorijos fragmentus, žinutes iš praeities. Jeigu drauge pasiseks sučiupti ir blogiuką, tai suteiks papildomo džiaugsmo. Bazinas surezgė paprastą planą: parodyti sargams Shiho ir dar septynių į jį panašių vyrukų nuotraukas. Jeigu sargai jį atpažins, to pakaks, kad galėtume žengti pirmą žingsnį. Tačiau visų pirma mums reikėjo gauti Shiho nuotrauką. Tai buvo bjaurus darbas, todėl atiteko man. Bazinas išsiuntė mane su FTB fotografu sekimo furgonu. Liepė sėdėti prie Shiho namų, slapta fotografuoti, o įvykdžius misiją grįžti atgal.

Vienoje liūdnai pagarsėjusioje byloje, vagystėmis iš tuzino muziejų įtariamo šveicaro motina į ežerą sumetė daugiau nei šimtą paveikslų, sunaikindama ne tik įkalčius, bet ir nepakartojamus meno kūrinius.

Tą savaitę išmokau dvi skaudžias pamokas. Pirmoji: vasario mėnesį Filadelfijoje reikia rengtis šiltai, net jeigu ketini visą dieną praleisti sekimo furgone. Norėdamas likti nepastebėtas, privalai išjungti variklį, vadinasi, furgonas nešildomas. Mane lydėti turėjęs vyriausiasis FTB fotografas pasirodė gerai apsitūlojęs. Po valandos aš jau drebėjau kaip lapas, nepadėjo nė mano, FTB naujoko, entuziazmas. Fotografui nusijuokus, jo iškvepiamas garas pakibdavo lediniame ore. Antroji mano klaida buvo palikti FTB radijo stotelę ant darbo stalo, naiviai tikintis, kad galėsiu pasinaudoti esančia furgono prietaisų skyde. Po kelių nuobodžių valandų Shihas išėjo ir mes padarėme nuotrauką. Įjungiau furgono radijo stotelę, norėdamas paskambinti, tačiau jos baterija buvo išsikrovusi. Apvažiavome kvartalą ieškodami, kur įsitaisęs mūsų laukia Bazinas su kitu agentu, pasiruošę pridengti, jeigu kartais radijo ryšiu paprašytume pagalbos. Žinojau, kad Bazinas duos man pipirų už pamirštą radijo stotelę, ir neklydau. Kai grįžome į biurą, mano radijo stotelė stovėjo vidury jo darbo stalo. Pamoką išmokau. Kad turėtume su kuo palyginti, mudu su fotografu dar kartą išsiruošėme ieškoti septynių į Shihą panašių vyrų. Negalėjome imti nuotraukų iš policijos katalogo, jos turėjo būti panašios: fotografuotos slaptai ir iš tolo. Maniau, su tokia užduotimi susidorosime per dieną. Bet, kaip ir daugelis dalykų teisėsaugos sistemoje, tai užtruko gerokai ilgiau. Kad viską atliktume teisingai (pateiktume tokias panašias nuotraukas, kad joks teisėjas negalėtų atmesti bylos), mums prireikė dviejų savaičių. Tada paklojome nuotraukas muziejaus sargams prieš akis ir jie visi pasirinko Shihą. Bazinas liepė man atsidaryti lagaminą ir pradėti pildyti dokumentus. Kadangi Shihas buvo ginkluotas, o skulptūrą greičiausiai laikė namuose, tikėjomės užklupti jį kokioje nors kitoje vietoje. Vėl paskambinome savo informatoriui. Gal jis žino, kada Shihas išeina iš namų? Ir tikrai jis pasakė žinąs: 11 valandą ryto. Ketvirtadienį striptizo šokėjas ir meno kūrinio vagis keliaus į pastatą ant Dvyliktosios ir Walnut gatvės kampo, tikrą žmonių knibždėlyną senamiestyje. Sąlygos buvo toli gražu ne idealios (ginkluotas suėmimas judrioje sankryžoje už trijų kvartalų nuo Rotušės), bet kitos išeities neturėjome.

Apie autorius

Robertas K. Wittmanas dvidešimt metų dirbo FTB specialiuoju agentu. Jis padėjo sukurti Meno nusikaltimų tyrimo grupę, buvo vyresnysis tyrėjas. Atstovavo Jungtinėms Valstijoms visame pasaulyje: vykdė tyrimus, konsultavo užsienio šalių policiją ir muziejus įvairiais meno nusikaltimų tyrimo, paveikslų paieškų ir saugumo klausimais.

Johnas Shiffmanas yra „The Philadelphia Inquirer“ reporteris. Buvęs teisininkas ir Baltųjų rūmų bendradarbių programos direktoriaus pavaduotojas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą kaip žurnalistas, o 2009 metais buvo Pulitzerio premijos finalininkas.

susiję straipsniai

Rekomenduojame