Menas

O.Riškutė: Londone išmokau kovoti už save ir drąsiai siekti svajonių

Su operatore O. Riškute kalbamės apie šiandienos kiną, jį kuriančiųjų bendruomenę, kokios nuotaikos ir nuojautos joje vyrauja, kokios inovacijos kine pakeičia tradicijas, o kurios tradicijos yra nepakeičiamos.
Reading time 8 minutes

Nufilmavusi režisierės Klaudijos Matvejevaitės filmą „Paskutinė diena“, operatorė Odeta Riškutė Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimuose „Ąžuolas 2018“ buvo įvertinta „Gile“ – prizu, skiriamu už metų geriausią jaunojo kino operatoriaus darbą. 25-erių Odeta tapo ir pirmąja moterimi operatore, apdovanota „Ąžuole“. Šių dienų kontekste, kai #MeToo judėjimas įgyja vis svarbesnės reikšmės ir vis garsiau kalbama apie moterų lygiateisiškumą Lietuvos kino industrijoje, tai – nauja ir svarbu.

 

Šių metų balandį Lietuvos kultūros institucijoms ir šalies kino bendruomenei buvo paviešintas atviras laiškas. Peticiją pasirašė 931 kino industrijos atstovas. Vienas iš jos punktų buvo „Formuokime suvokimą, kad nėra „moteriškų“ ar „vyriškų“ profesijų režisūros, operatorystės, kino dailės ir kitose srityse“. Kaip manai, kodėl daugiau vyrų operatorių?

 

Nedirbantiems šioje srityje gali atrodyti, kad kine tiesiog neįsileidžiama operatorių moterų. Galiu patikinti, kad taip nėra. Svarbesnis klausimas, kodėl moterys nesirenka mokytis operatoriaus meno. Juk nėra taip, kad stoja daug merginų, bet priima tik vaikinus. Pavyzdžiui, magistrantūroje studijuosime keturiese: dvi merginos ir du vaikinai. Nemanau, kad buvo merginų, kurios stojo ir neįstojo tik todėl, kad yra merginos. Kita vertus, sutinku, kad reikia ieškoti būdų, kaip kiekvienoje srityje pritraukti trūkstamos lyties atstovų.

 

Minėtoje peticijoje, labai liūdna, bet neradau pavardžių, kurias norėjau rasti. Tačiau pastebiu, kad žmonės vis labiau atsiverčia, pakeičia nuomonę, ypač po Sidabrinės gervės apdovanojimų ceremonijos (2018 m. „Paskutinė diena“ buvo pripažinta metų geriausiu studento darbu – aut. past.), kur ne vienas kino kūrėjas prabilo apie lytinę nelygybę, seksualinį priekabiavimą. Džiaugiuosi, kad apie problemas pagaliau pradėta kalbėti garsiai ir, tikiuosi, visi tapsime atviresni.

 

Gal moterys nesirenka operatoriaus studijų, nes bijo sunkių kino kamerų?

 

Į klausimą „kodėl nestoja?“ atsakymo neturiu. Taip, Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad moterys bijo sunkiai sveriančių kamerų ir pan. Man, kaip asmenybei, susiformavusiai tokiame dideliame, svetimame mieste kaip Londonas, nė į galvą neatėjo tokia mintis, kad vienai ar kitai veiklai galiu būti fiziškai per silpna ar per stipri. Augdama metropolitiškame mieste ne tik išmokau kovoti už save ir drąsiai siekti svajonių, bet ir tolerancijos vienas kitam bei supratingumo, ko labai pasigedau grįžusi į Lietuvą. Seksistinių, homofobiškų pasisakymų ar anekdotų apsčiai girdėjau tiek iš kai kurių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojų lūpų, tiek iš kolegų filmavimo aikštelėje.

„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad moterys bijo sunkiai sveriančių kamerų“

Nuo aštuntos klasės gyvenai Londone. Kaip pati nusprendei pasirinkti operatoriaus meno studijas LMTA?

 

Londone baigusi mokyklą, koledže dėl vietų stygiaus buvau priversta pasirinkti informacinių technologijų, o vėliau verslo studijas. Iš tikrųjų tuo metu nežinojau, ką noriu veikti, bet informacinių technologijų ar verslo mokslai taip pat nežavėjo, tad juos mečiau. Apie tai tėvai sužinojo tik po 3–4 metų, kai jau buvau baigusi studijas kitame koledže.

 

Per tą „laisvą“ pusmetį įsidarbinau padėvėtų drabužių parduotuvėje viename alternatyviausių tuo metu Londono rajonų Kamden Taune. Ten sutikau naujų draugų, pirmą kartą išgirdau „Pink Floyd“ ir pradėjau fotografuoti juostiniu fotoaparatu. Tad per stojamuosius į kūrybinių medijų studijas koledže turėjau ką parodyti. Ten jaučiausi visiškai kitaip – lankiau paskaitas, tapau kurso seniūne ir dariau tai, kas man patinka. Kiek vėliau išvykau į Marselį, kur vienoje ne pelno siekiančioje organizacijoje prisiliečiau prie operatoriaus darbo filmuojant įvairius renginius, kuriant informacinius pranešimus.

 

Grįžusi į Londoną įsidarbinau japonų bunraku lėlių ir komedijos teatruose. Nors darbas buvo administracinis, jo vadovės mane išsiųsdavo į gastroles kaip fotografę. Kiek vėliau susipažinau su viena lietuve, kuri pasiūlė mokytis operatoriaus meno Lietuvoje. Pripratusi prie gyvenimo Londone, kur reikia būti drąsiam, kad kažką gautum, galima sakyti, išsiderėjau nemokamas LMTA studijas. Du kartus bandžiau stoti į Didžiosios Britanijos Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą, tačiau nesėkmingai. Visa tai padėjo galutinai apsispręsti grįžti į Lietuvą. O jau rudenį čia studijavau magistrantūrą.

 

Ar mokslai akademijoje padėjo atrasti savo stilių, tarkime, kad žiūrintieji tavo filmuotus filmus galėtų sakyti „na, čia odetiška“?

 

Šito klausimo esu klaususi ir savo pastarųjų filmų prodiuserės, kuri mano stilių įvardijo kaip lėtą, lyrišką, bet kartu labai ryškų, kontrastingą (kalbant apie šviesą). Bet aš juk niekada nebandžiau filmuoti veiksmo filmo arba tokio, kur reikia didelio tempo, lakstančios kameros. Reikia padirbėti su įvairių stilių, žanrų filmais, kad išsigrynintų tai, kas būdinga tik man, kaip operatorei.

 

Tikiu, kad studijos akademijoje yra puiki vieta eksperimentams, klaidoms ir paieškoms, nors nemanau, kad paieškos operatorystės amate kada nors baigiasi. Kiekvienai istorijai ieškomas individualus būdas jai papasakoti. Tad, manau, esu tik pačioje ieškojimų kelio pradžioje.

„Londone reikia būti drąsiam, kad kažką gautum“

Tokie garsūs režisieriai kaip filipinietis Lavas Diazas, korėjietis Parkas Chan-wookas, amerikietis Seanas Bakeris savo filmus ėmė filmuoti mobiliaisiais telefonais. Kaip vertini taip sukurtą kiną? Kaip manai, kaip atrodytų „Paskutinė diena“, jei ji būtų nufilmuota „iPhone“?

 

Filmo, kurio istorija gera, žiūrovas nekvestionuos vizualinio pateikimo, nes jis pasiners į pasakojimą. Gerą istoriją galima pasakoti bet kokiomis priemonėmis, bet tik parinkus jas tinkamai filmas maksimaliai pražysta ir įgauna tik jam būdingą atmosferą ir paveikumą.

 

Nors man labai patinka „Paskutinės dienos“ istorija, jos nebūtų buvę įmanoma nufilmuoti telefonu taip, kaip išėjo nufilmuoti kino kamera. Tiksliau sakant, ji būtų buvusi visai kitokia, turbūt turėtų visai kitokį poveikį. Kadangi pagrindinė filmo tema yra mirtis, nusprendėme filmuoti naudodami siauresnę optiką, kad sukurtume slogumą, mažoje erdvėje užspaustume personažus. Telefonu to nepavyktų išgauti, tad filmo atmosfera būtų visiškai kita.

 

Žinoma, norėčiau pamėginti nufilmuoti filmą telefonu, ieškoti būdų, kaip jį išnaudoti maksimaliai ir kartu įrenginio minusus paversti privalumais. Dėl sunkiai suvaldomos ekspozicijos ir fokuso reikėtų labai atsakingai susidėlioti filmo scenarijaus kadruotes, kad tai nepakištų kojos pasakojamai istorijai.

 

Pavyzdžiui, garsieji graiko Yorgos Lanthimos filmai „Alpės“ ir „Omaras“ buvo filmuoti skaitmenine kamera, tačiau savo naujausią, Kanuose praėjusiais metais pristatytą dramą „Šventojo elnio nužudymas“ jis sukūrė ant 35 mm juostos. Niujorkiečiai broliai Safdie „Gerą laiką“ su Robertu Pattinsonu filmavo net 16 mm ir 35 mm kameromis. Tokių pavyzdžių šiandienos kine labai daug. Kaip manai, juosta grįžta į kiną ar ji nebuvo iš jo pasitraukusi?

 

Manau, juosta niekada nebuvo visiškai pasitraukusi iš kino. Daugelis kūrėjų tikrai dažniau rinktųsi analogines kameras, jeigu ne didžiuliai juostos ryškinimo, skenavimo kaštai. Labai džiaugiuosi, kad didžiosios pasaulio kino kompanijos gali sau leisti prabangą filmuoti filmus ant juostos ir kviesti žiūrovus tai patirti didžiajame ekrane. Dažnai ir skaitmena nufilmuotus filmus postprodukcijoje „glamžome“, sendiname, kad vaizdas taptų panašesnis į tą nufilmuotą ant juostos. Lyg norėtume pasakyti, kad tik juosta yra kinas.

 

Kokias dar operatoriaus darbui būdingas šiandienos tendencijas įžvelgtumei?

 

Šiandien egzistuoja tiek daug skirtingos technikos, kad sunku pasakyti, kokia bus tendencija, kai šis straipsnis bus išspausdintas. Nors man žymiai įdomiau spėlioti ir kvestionuoti, kaip ateityje keisis pats vaizdas. Per tiek metų yra nusistovėję keletas pagrindinių filmo formatų (aspect ratio), tad labai įdomu, ar ateityje kine galėtų prigyti, tarkime, vertikalus vaizdo formatas. Ar kas nors išdrįs nufilmuoti kino filmą tokiu formatu, kurį mes taip pripratome matyti „Facebook“ ar „Instagram“? Ar tai galėtų tapti norma? Vis pagalvoju, kaip jaučiasi mažas vaikas, pirmą kartą atėjęs į kino teatrą, kur, skirtingai nuo jo stebimų vaizdų mobiliajame telefone, vaizdas yra horizontalioje plokštumoje.

 

Pabaigoje – kokį filmą, kurio operatoriaus darbu labai žaviesi, rekomenduotum pažiūrėti žurnalo „L’Officiel“ skaitytojams?

 

Rekomenduočiau atsigręžti į praeitį ir pažiūrėti Michelangelo Antonioni filmą „Keleivis“ („The Passenger“, 1975 m.), kurį filmavo mano mylimas operatorius Luciano Tovoli. Jame būtent dėl kameros darbo yra vienas įspūdingiausių kada nors kine matytų ilgų kadrų.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

susiję straipsniai

Rekomenduojame