Menas

Tapytoja Kristina Ališauskaitė: jeigu prarandi save – nebeturi nieko

Menininkės Kristinos Ališauskaitės paveiksluose dominuojanti juoda po pokalbio su menininke nušvinta ryškiausiomis paletės spalvomis.
Reading time 10 minutes

Vieną perspektyviausių Lietuvos menininkių Kristiną Ališauskaitę norisi palyginti su jos nutapytu darbu, kuriame vaizduojama iš merginos vidaus auganti gėlė. Atrodo, Kristinos vijoklis – tai švieson besiskverbianti vaizdinių kodų sistema, o jos paveiksluose dominuojanti juoda po pokalbio su menininke nušvinta ryškiausiomis paletės spalvomis.

Prieš porą metų, vartydama albumą „100 Painters of Tomorrow“ su šimtu daugiausia žadančių šiuo metu kuriančių tapytojų pasaulyje, nudžiugau tarp jų radusi lietuvaitę Kristiną Ališauskaitę. Kai pirmą kartą pabandžiau pakviesti interviu, ji nedrąsiai atsisakė, tačiau ilgainiui pavyko susitarti. Ruošdamasi šiam susitikimui, įtariau, kad kalbinti jaunąją menininkę, kurios net darbų serija vadinasi „Don’t ask“ (angl. „Neklausk“), nebus pati lengviausia užduotis. Kaip ir bandymas patekti į Kristinos studiją, kurioje yra pabuvęs tik vienas kitas tapytojos draugas. Kiekvienas Kristinos paveikslas – asmeninė istorija, tad menininkė itin drovisi pasakoti apie už drobių slypinčias detales.

 

Kristina Ališauskaitė: mano darbai – dienoraštiniai. Pykstu ant savęs, kad mano kūryba visada labai asmeniška. Kai žmonės manęs klausia ir nori žinoti, kas, kaip ir kodėl, prašo atskleisti tam tikras detales: kas gi čia įvyko, kas mane keitė – man būna sunku apie tai kalbėti. Labiausiai džiaugiuosi tuomet, kai žmogus be žodžių atpažįsta savo būseną mano darbe, ir jį tai paliečia. Mes visi susiję, tad situacijos, patirtys, išgyvenimai – vyraujanti panaši patirtis. Man svarbiausia yra  ne vien perteikti vizualų vaizdą, bet ir atkartoti vyraujančią būseną ar nuojautą, per kurią ir sukuriu mistišką tikrumą. Savo darbais siekiu prikelti atsiminimus, kurie nukeliavo giliai į užmarštį.

 

Vis dėlto vieną istoriją pavyko išpešti. Apie darbą, su kuriuo Kristinai buvo sunkiausia išsiskirti, ir tik visai neseniai mergina pasijuto galinti su juo atsisveikinti.

 

Kristina Ališauskaitė: darbe, kurio pavadinimas yra „Kvapas išliko“, vaizduoju šviesių plaukų peruką. Jis man simbolizuoja tai, kad bet koks žmogus, kuris ateina į mūsų gyvenimą, palieka kokią nors žymę. Aš šią mintį interpretavau taip, kad plaukai puikiai sugeria kvapą. Pasisveikiname su kažkuo, apsikabiname, prisiglaudžiame ir kito žmogaus kvapas dažniausiai išlieka ant mūsų plaukų. Grįžę namo ir likę vieni, mes vis tiek jaučiame tą, kuris buvo šalia. Tas perukas man – prisiminimo simbolis.

Labiausiai džiaugiuosi tuomet, kai žmogus be žodžių atpažįsta savo būseną mano darbe, ir jį tai paliečia.

K. Ališauskaitė, "Breakthrough", aliejus ir drobė, 2016 m. 

Viename įsimintiniausių tapytojos kūrinių vaizduojamas išmerginos burnos besistiebiantis augalas. Tai – jau ne pirmą kartą menininkės tapomas simboliškas motyvas. Ji pati primena tą aukštyn besistiebiančią gėlę, savo vidų išoriniam pasauliui atskleidžiančią paveikslais. Tik vietoje žiedų iš jos išauga darbai. Šiuo metu menininkės studijoje yra pradėti net septyni paveikslai, o tą, prie kurio ji prisės darbuotis pirmiausia, padiktuos jos nuotaika. Vis dėlto daugiau negu pusė menininkės drobių keliauja į slaptavietę ir niekam nerodomos. Tačiau kiekviena iš jų Kristinai yra gera pamoka, bet ne sugaištas laikas. O jį kūrėja tikrai vertina, ypač tą, kurį skiria draugams, knygoms, muzikai ir sau.

 

Kristina Ališauskaitė: kartais reikia tiesiog išbūti ir viskas savaime ateina bei susidėlioja. Didžiausias įkvėpimo šaltinis yra supanti aplinka. Labai svarbus tapybos procese ramybės pajutimas, tad sąmoningas atsiribojimas tampa pabėgimu iš triukšmingos aplinkos. Reikia nebijoti skirti sau laiko. Pavyzdžiui, man labai patinka stebėti žmones ir aplinką. Kartais galiu balkone dvi valandas praleisti, atrodytų, iš vietos nepajudu, bet tiek daug gaunu!

Tai – ne tik mėgstama veikla, bet ir... svarbi darbo dalis. Iki soties atsižiūrėjusi į skubančius praeivius, ji nuspaudžia pauzės mygtuką. Nagrinėdama susvetimėjimo reiškinius, pasitelkusi universalias patirtis ir simboliką, Kristina vaizduoja tam tikrose situacijose užstrigusius personažus. Keisčiausia, kad tokios veiklios, pozityvios menininkės darbuose jų tikrai nemažai. Tapydama ji išsivalo. Įamžina tas būsenas tam, kad jas ten ir paliktų.

 

Kristina Ališauskaitė: tas užstrigimas, aš negalėčiau pasakyti, kad tai aklavietė, bet patekimas į sunkią, galbūt net skausmingą situaciją. Dabartinis gyvenimo būdas yra išties įtemptas. Mes visi skubame, nuolat turime galvoti, kaip gyventi, išgyventi, klestėti. Žmogus pradeda mėtytis, jis pasidaro pats sau svetimas. Taip pradedi prarasti save, nes socialinis gyvenimas įstumia į tokį ritmą, kad turi bėgti, bėgti, bėgti ir galų gale nebežinai, kas esi. Visos tos situacijos ateina į mūsų gyvenimą labai panašios, tik skirtinga forma.

 

 

Taigi laukimą ji ir palieka sustingusį drobėje. Taip tarsi išsilaisvina nuo jo ir eina sava kryptimi pirmyn, ima gyvenimą čia ir dabar. Šešerių atradusi guašą ir akvarelę, ji per dieną išnaudojo visą dėžutę ir pievą nuklojo darbais, kuriuose pasakojo istorijas apie tai, kaip norėtų gyventi ateityje. Keisčiausia tai, kad visa, apie ką ji svajojo piešdama, – išsipildė.

 

2009 m. Kristina baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Patyrusi nežinią, dvejus metus svetur dirbo su menu nesusijusius darbus, kad grįžusi į Lietuvą laiką galėtų skirti tik tapybai. Baimės ir abejonių buvo daug. Tačiau dabar, būdama 33-ejų, ji žino, kad yra savo vietoje. Pasaulis tarsi pritaria jai paskatindamas įvertinimais: jaunosios kartos tapytoja yra laimėjusi Baltijos šalių konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ Publikos prizą (2013 m.) ir yra tapusi tarptautinio konkurso „Saatchi Online Showdown Competition: Painted Faces“ laureate.

 

Tarp jaunos menininkės nutapytų portretų yra ir nemažai autoportretų. Tačiau Kristina mane pataiso, kad ji tiesiog vaizduoja merginas, šiek tiek panašias į save. Kūrėja tik paskolina drobėms savo bruožus.

 

Kristina Ališauskaitė: aš remiuosi savo atvaizdu, tačiau sąmoningai netapau savęs. Negaliu sakyti – štai, čia esu aš, Kristina Ališauskaitė. Man tiesiog lengviau prieiti prie tam tikrų minčių, išraiškos būdų, nuotaikų, nes gerai save pažįstu, todėl naudoju neva savo portretą būtent tokia forma, nevaizduodama konkrečiai, kad ten – būtent aš. Savo pačios atvaizdą dažnai naudoju kaip lengviausiai prieinamą medžiagą tam tikroms kūrinio idėjoms atskleisti.

 

Kai kurie Kristinos portretai – beveidžiai. Jai patinka tapyti tuštumą. Fiksuoti nebūtį, kuri pasako kur kas daugiau negu aklinai užpildyti drobės centimetrai.

 

Kristina Ališauskaitė: žmonių nematau nei tuščių, nei beveidžių. Kartais visi patenkame į tokias situacijas, kad kurį laiką būname tokie. Turiu patirti viską pati, kad suprasčiau ir galėčiau perteikti. Kiekvienas mūsų išgyvena tokią akimirką. Aš tiesiog užfiksuoju tą momentą. Galima interpretuoti, kad tai sutrikimas, susijaukimas, tačiau matau tai kaip atspirties tašką, kuris, priešingai, skatina augti ir ieškoti. Toji tuštuma manęs nebaugina. Man atrodo, kad ta laisva erdvė ir simbolizuoja tavo ratą, mintis, tikrumą.

Koncentruodamasi į pasirinktą detalę, išsikristalizavusią per sapnuose pamatytas vizijas, mergina ją išdidina ir iš drobės išvalo bet kokius nereikalingus, išblaškančius vaizdinius. Taip pat ji išskaido ir žmogų. Vengdama visumos, menininkė mėgsta vaizduoti atskiras kūno dalis. Dažniausiai jos drobėse matome rankas, kurių kiekvieno piršto pozicija pasako po sakinį.

 

Kristina Ališauskaitė: vis bandančios sudėlioti, konstruoti, atskirti rankos dažnai dominuoja mano darbuose. Kartais jos žaidžia domino ar renka kokią dėlionę. Paveiksluose man jos atspindi charakterį, būdą, šilumos ir šalčio pajutimą.

 

Taip Kristina perteikia savęs paieškas, surinkimą po dalelytę į visumą. Menininkės paveikslų dažniausiai įsigyja jaunos, ambicingos, karjeros siekiančios moterys. Kristinos darbai tiek joms, tiek pačiai autorei primena tai, kaip svarbu nepamesti savęs, mokėti atrasti laiko sau. Kurdama ji visada randa atsakymus į rūpimus klausimus.

 

Tapytoja niekada nesikankina prie drobės – visada jaučiasi nusiteikusi pakiliai, dėkinga likimui, kad gali tapyti. Ir  šis jai išties dosniai už tai atsilygina: šiuo metu menininkė yra rezidencijoje Dubajuje, kur ruošiasi asmeninei ekspozicijai „Potential Realities“ šiame mieste vyksiančioje tarptautinėje meno mugėje „Art Dubai“. Jauniesiems talentams atstovaujanti „The Rooster Gallery“ mugės sekcijoje „The Residents“ ne tik eksponuos asmeninę K. Ališauskaitės ekspoziciją – pati tapytoja mugėje ves ir kūrybines dirbtuves, kurių metu pakvies dalyvius išbandyti įvairias dailės technikas bei kurti bendro kūrinio fragmentus. Iškart po Dubajaus Kristina kone penkiems mėnesiams susikraus lagaminus į rezidenciją „Internationales Villa Concordia Bamberg“. 

 

Kristina Ališauskaitė: tas lengvumas man yra labai svarbus... Oi, atrodo, lyg pradėsiu save girti, tad gal geriau nereikia! Sunkų laiką išgyvenau prieš kelerius metus, tad dabar labai vertinu tai, ką darau, ir nematuoju to parduotais darbais, o tik tikėjimu savimi bei savirealizacija. Jeigu prarandi save – nebeturi nieko. Visos pastangos, įdirbis duoda labai didelę grąžą, džiaugsmą ir tikėjimą pačiu savimi.

Paklausta apie darbuose vyraujančias monochromines spalvas ir apie tai, ar niekada jai nesinori tapant patriukšmauti pasitelkus į pagalbą plačią paletę, mergina nuoširdžiai nustemba.

 

Kristina Ališauskaitė: jaučiu, kad ryškiai tapau! Tikrai! Man labai patinka ryški juoda spalva. Pasiimi, tarkime, akmenuką ir matai jame ne pilką spalvą, o daugybę spalvų. Mano spalvos suvokimas gana subtilus – ieškau niuansų, detalių. Tarkime, monochromines spalvas naudoju sąmoningai – man jos labai subtilios, sodrios, atrandu jose labai daug. Mano darbai man – labai spalvoti. Ta juoda nėra bukai užtepta spalva, ten toks mišinys, kad turbūt visa paletė įeina. Man svarbu perteikti pačios spalvos vibraciją.

 

Kad juoda – mėgstamiausia Kristinos spalva, paliudija ir menininkės drabužių spinta, tačiau šios turinys gerokai kontrastuoja su įspūdžių kupinu merginos gyvenimu. Šiandien ji gyvena taip, kaip nori, ir išgyvena visa, ko trokšta. O labiausiai šiuo metu ji siekia pažinti pasaulį. Į kasdienybę ši menininkė žiūri lyg į drobę, tikėdama, kad tai, ką nusipiešime mintimis, ir kabės ant mūsų gyvenimo sienų. prieš kelerius metus išgyvenau Sunkų laiką, tad dabar labai vertinu tai, ką darau, ir nematuoju to parduotais darbais, o tik tikėjimu savimi bei savirealizacija.

"The Rooster Gallery" archyvo nuotr.

susiję straipsniai

Rekomenduojame