Žmogus yra sudėtingas konstruktas. Gebėdamas perprasti fizikinius, biologinius ir cheminius savo gyvybės mechanizmus &ndash; intuityvūs, psichologiniai žmogaus sluoksniai vis dar i&scaron;lieka nemenka paslaptimi.

Sąmoningai priimdami savo pažinimo ribotumą, o kartais prie&scaron; jį užsimerkdami, mes stengiamės i&scaron;likti nejudinamu matu, pagal kurį tyrinėjame ir konstatuojame pasaulį. Tačiau žmogus nebūtų žmogumi, jei nepabandytų įžengti į &scaron;ią riboto matymo teritoriją...
Birželio 7 d. &bdquo;AP galerijoje&ldquo; Užupyje atidaroma tapybos bei garso paroda &bdquo;Žiūrintys/(į)kvepiantys&ldquo;. Jos autorė &ndash; menininkė Agnė Gintalaitė, pristatanti seriją peizažų, provokuojančių apmąstymus apie žmogaus santykį su jį supančia aplinka, meno ir neuromokslo ry&scaron;ius.
Riba, kai pradeda veikti vaizduotė
Turbūt daugelis esame patyrę tą keistą vaizduotės fenomeną, kai tamsoje, trupančiame sienos tinke ar debesyse įžvelgiame atpažįstamo daikto, ženklo, figūros iliuziją, o taip pat atsitiktinai susidarę lietaus ar kiti aplinkos garsai pradeda priminti melodiją. Neuromokslininkai ai&scaron;kina &scaron;į fenomeną mūsų neurofiziologijos specifi&scaron;kumu ir psichologiniais gebėjimais &ndash; mes ie&scaron;kome inuityviai atpažįstamų struktūrų i&scaron; praeities, padedančių geriau suvokti aplinką, kurioje atsidūrėme. Dėl skirtingų mūsų patirčių, &scaron;is procesas yra gana subjektyvus, stebėdami tą patį vaizdinį, pavyzdžiui, paveikslą &ndash; jį galime jausti bei suvokti skirtingai.
Nors Agnė Gintalaitė yra tarpdisciplini&scaron;ko profilio kūrėja, tapybą ji suvokia kaip jusli&scaron;kiauskią meno sritį. Menininkės teigimu, tapybą galime ne tik matyti, bet ir užuosti, kuriant paliesti, jausti dažų klampumą, matomą vaizdą susieti su garsu, garsą su tolimu prisiminimu. Jutiminis pasaulis glaudžiai susijęs su apribotu regos lauku, o tą gerai atspindi buvimas tamsoje ir jos stebėjimas &ndash; atsimerkus, užsimerkus, einant ar važiuojant.

&bdquo;&Scaron;ioje parodoje man labai svarbi tamsa. Tas jausmas, kai vaik&scaron;tai ar važiuoji automobiliu prietemoje ir tavo akys labai jautriai reaguoja į blankius &scaron;viesos &scaron;altinius, o kartais &ndash; ir į visi&scaron;ką jų nebuvimą. Nakties ar au&scaron;ros metu pasaulis atrodo blankus, kontūrai migloti. Sensorinėms sistemoms ima trūkti informacijos ir nejučiomis pradeda veikti vaizduotė&ldquo;, &ndash; pasakojo menininkė.

Universalaus peizažo paie&scaron;kos ir žvilgsniai tamsoje
&bdquo;AP galerijoje&ldquo; atidaromoje parodoje &bdquo;Žiūrintys/(į)kvepiantys&ldquo; kūrėja pristato 2021-2022 m. sukurtus aliejinės tapybos paveikslus, kurių dauguma gimė Fuerteventūroje. Saloje, kurioje autorė gyvena dalį metų laiko, o vėliau grįžta į Lietuvą. Paslaptingas ir atmosferi&scaron;kas, prieblandos &scaron;e&scaron;ėliais padabintas peizažų ciklas prie&scaron; žiūrovus atsiveria vaizdais, įprastai matomais pro važiuojančio automobilio langą.

Minimalistine, abstrahuota rai&scaron;ka sukurtos vandenyno ir kelio panoramos su &bdquo;i&scaron;tirpusiomis&ldquo; linijomis ir formomis, pasižymi vos viena kita žmogi&scaron;ko pasaulio nuoroda &ndash; stulpas, vėjo malūnas, at&scaron;vaitas, lemputė... Jie primena, kad esame ne laukinėje gamtoje, o daugiau mažiau saugioje &bdquo;žmogaus teritorijoje&ldquo;.
Tačiau kiekvieno paveikslo prietemoje, tarsi pridengus stiklą rasa ar sapni&scaron;kos miglos &scaron;ydu, sklinda tykančio žvėries žvilgsnį ar tolimus mįslingus žiburius primenanti &scaron;viesa. Du ta&scaron;keliai &ndash; aliuzija į žvilgsnį &ndash; drobė i&scaron; drobės sekioja žiūrovą per visą ekspoziciją.
Peizažai neturi konkrečių geografinių vizualinių charakteristikų, yra universalūs, atrodo kaip tam tikra vaizduotės stimuliavimo terpė, savo abstraktumu &scaron;velniai provokuojanti žiūrovo vaizduotę, subjektyvias asociacijas.

&bdquo;Ilgai žiūrėdami į tamsą pradedame matyti fiktyvius &scaron;viesos ta&scaron;kelius, spalvas, formas. Ne tik imame informaciją, bet ir ją suteikiame, nes intuityviai pasiduodame beveik nekontroliuojamam kūrybiniam smegenų procesui. Dėl to sunkiai įmatomi peizažo objektai perkelti ant drobės tampa žiūrinčiomis būtybėmis. Pirmiausia mūsų tikrovę transformuoja ribotas ir specifi&scaron;kas sensorinis aparatas, tada žmogi&scaron;kosios psichikos dėsniai &ndash; siekis viską paai&scaron;kinti, harmonizuoti, suderinti, sutvarkyti pagal savo kūno ir savo kultūros primetamas taisykles ar mitologiją&ldquo;, &ndash; teigė A. Gintalaitė.

Vaizdai papildyti dviejų autorių garso paveikslu
Žodis &bdquo;(į)kvepiantys&ldquo; parodos pavadinime atsiranda neatsitiktinai. Naujoje ekspozicijoje svarbiu elementu tampa ir garso takelis, dar kitaip įvardijamas balto triuk&scaron;mo (en. white noise) paveikslu. Gintalaitė jį sukūrė kartu su dainininke, kompozitore, muzikos terapeute Migle Vilčiauskaite-Migloko.
&bdquo;60 min. garso paveikslo pagrindą sudaro trys besikartojančios balto triu&scaron;mo dalys &ndash; greitkelis &scaron;alia mi&scaron;ko, vandenyno bangų mū&scaron;a ir jogos praktikose kilusi žmogaus kvėpavimo Ujjayi pranajama technika. Vos apčiuopiami atmosferiniai garsai, kaip ir paveikslai, kinta pagal žmogi&scaron;kosios fiziologijos tvarką. Garsas tampa kažkuo, ką žmogaus protas siekia atpažinti kaip harmoniją, muziką. Ją i&scaron;girsti yra tarsi būdas tapti svečiu savo paties galvoje, tarsi i&scaron; &scaron;ono stebėti įgarsintą minčių ir pojūčių ūžesį. Žiūrintys ir kvėpuojantys peizažo objektai i&scaron; tolimos perspektyvos yra niekas kitas, tik tu pats, žmogus, i&scaron; arti&ldquo;, &ndash; apie Užupyje atidaromą parodą pasakojo menininkė A. Gintalaitė.

Agnė Gintalaitė (g. 1976) &ndash; dailininkė, ra&scaron;ytoja, fotografė, kultūrologė, dirbanti įvairiuose meno, žurnalistikos, aktyvizmo ir edukacijos projektuose. 1999 m. pabaigė menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje. 1997-2013 m. studijavo socialinės kultūros, psichologijos, psichoterapijos programas Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute, Vilniaus universitete. &Scaron;iuo metu Vytauto Didžiojo universiteto lyginamųjų kultūros studijų magistrantūroje. Nuo 2006 m. dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse parodose. Kūryba pristatyta Lietuvoje, Suomijoje, Airijoje, Rumunijoje, JAV. 2015 m. pelnė FAPA (Fine Art Photography Awards) profesionalo kategorijoje II vietą, fotografijų ciklas &bdquo;Beauty Remains&ldquo; sulaukė tarptautinio dėmesio skirtingose pasaulio žemynuose. 2016 m. tapo Lietuvos fotomenininkų, o 2021 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungų nare.

Paroda eksponuojama birželio 6 d. &ndash; liepos 3 d. &bdquo;AP galerijoje&ldquo; (Polocko g. 10, Vilnius). Nemokamas atidarymo renginys birželio 7 d. 19 val. Parodą remia Lietuvos Kultūros taryba.

Naujoje Agnės Gintalaitės tapybos parodoje Vilniuje – vaizduotės galia tamsoje

Rekomenduojame

Galerijos

Moderni nuotaka

Moterys

Ieva Swan: kiek iš tikrųjų dirba nuomonės formuotojai ir koks jos brangiausias aksesuaras

Gyvenimo būdas

„Mamų unijos“ siela E. Mėlinauskienė: „Prašyti paramos karo akivaizdoje ypač sunku“

Mada

Tvaraus lietuviško prekės ženklo studijos atidaryme garsūs veidai

Mada

Odė meilei: naująją avalynės kolekciją Agnes Krasauskas nudažė raudonai

Mados savaitė

„Dior“ Indijoje pristatė naujausią kolekciją, kupiną spalvų ir elegancijos

Grožis

Niūrioms dienoms - netikėtas makiažas ir kitokie akcentai

Grožis

Grožio pasaulyje - pastelinio pavasario sugrįžimas