Menas

Van Gogas – skurdęs talentas, kurio paveikslai šiandien parduodami po 75 mln. Eur

Įtakingas Nyderlandų tapytojas, postimpresionistas Vinsentas van Gogas yra vienas žymiausių dailininkų visame pasaulyje. Per savo trumpą dailininko karjerą sukūrė daugiau nei 2000 meno kūrinių. Nors šiandien menininko darbai muziejuose lankomi tūkstančių gerbėjų, pripažintas jis buvo tik po mirties.
Reading time 8 minutes
Autoportretas su šiaudine skrybėle, 1887 metai. Nutapytas kontrastingų spalvų brūkšneliais ir skubriais teptuko potėpiais.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – meno istoriko Maiklo Hovardo knygą „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“.

 

Menininko gyvenimas buvo itin vargingas ir skurdus: negalėdamas parduoti savo paveikslų nuolat kentė nepriteklių, jam sunkiai sekėsi bendrauti su artimais žmonėmis ir užmegzti glaudesnius ryšius, kankino nesėkmės baimė. Galiausiai susirgęs psichikos liga, dėl kurios pats labai nerimavo, būdamas vos 37 metų gyvenimą baigė savižudybe. Po mirties jo kūriniai tapo vieni žinomiausių ir brangiausių pasaulyje.

Ši knyga – tai išsami Vinsento van Gogo asmeninio gyvenimo ir kūrybos, jos proceso bei istorinio konteksto studija. Knygoje tyrinėjami daugelis svarbiausių menininko paveikslų iš ankstyvosios, taip pat brandžios kūrybos laikotarpių iki pat jo mirties 1890-aisiais. Kviečiame paskaityti ištrauką iš naujosios knygos.

Nuskurdęs, bet laisvas

Pagaliau van Gogas, regis, atrado savo gyvenimo kelią. Pastarųjų kelerių metų patyrimai sugadino sveikatą; jis skurdo, bet buvo laisvas piešti ir tapyti ir darė tai be galo rimtai, kartais atrodė kone šios veiklos apsėstas.

 

1880 metų spalį van Gogas nusprendė, kad norėdamas patobulinti savo meną turi keltis gyventi į Briuselį ir ten mokytis perspektyvos bei anatomijos.

Gyvenimas Briuselyje

Nuo šiol Teo reguliariai siųsdavo van Gogui pinigų. Galiausiai ir pats Vinsentas pripažino faktą, kad yra visiškai finansiškai ir emociškai priklausomas nuo brolio paramos; ir tai truko iki pat jo mirties po beveik dešimties metų. Teo pasekė Vinsento pėdomis ir, pradėjęs prekiauti meno kūriniais, skirtingai nei šis, padarė sėkmingą karjerą šioje srityje. Van Gogo nepasitenkinimas savo padėtimi, visiška priklausomybė nuo brolio užuojautos, supratimo ir finansinės paramos nuolat atsispindi jųdviejų laiškuose. Tai patvirtina du jo laiškai, rašyti Teo 1881 metų sausį: viename van Gogas priekaištauja broliui dėl tariamo nesirūpinimo jo poreikiais, o kitame, išsiųstame netrukus po pirmojo, atsiprašinėja dėl tokio savo savanaudiškumo. Regis, šį kartą van Gogas tikrai mėgino pradėti gyvenimą iš naujo ir suprasdamas, kad reikia atnaujinti ryšius su šeima, buvo pasiruošęs elgtis tinkamai. Jau apsigyvenęs Briuselyje jis apsisprendė ir atvyko į Eteną praleisti vasaros su artimaisiais.

Naujas draugas

Karščiausias van Gogo troškimas buvo nukeliauti į Prancūziją ir studijuoti Paryžiuje ar tapyti Fontenblo miške, itin pamėgtame Barbizono mokyklos tapytojų. Tačiau stokodamas šiai kelionei būtinų lėšų ir abejodamas savo kaip menininko įgūdžiais, jis atvyko į Briuselį vildamasis, kad padėtis netrukus pasikeis. Vos įsikūręs, jis sąmoningai ėmė lavintis savarankiškai, lankė galerijas, skaitė ir studijavo knygas apie anatomiją, frenologiją ir perspektyvą. Taip pat itin daug laiko praleisdavo kopijuodamas raižinius ir nuolat gausėjančios savo kolekcijos reprodukcijas, gilinosi į Rubenso, kurio daug garsių darbų buvo eksponuojama Briuselio bažnyčiose ir meno galerijose, kūrybą. Teo jį supažindino su kitu menininku, jaunu aristokratu Antonu van Rapardu. Iš pradžių vienas į kitą žiūrėję itin nepatikliai, netrukus jiedu tapo artimais draugais. Van Rapardas pakvietė naująjį bičiulį tapyti savo studijoje, o šis, kaip jau buvo pratęs, dirbo itin uoliai, čia nupiešė kai kuriuos ekspresyvius savo piešinius, pavyzdžiui, Žibintų nešėjai ir Angliakasės moterys, įkvėptus dar neišblėsusių Borinažo įspūdžių, taip pat gilaus anglų iliustratorių kūrybos pažinimo ir jautraus pritaikymo. Tačiau 1881 metų balandį van Rapardas turėjo išvykti ir, nors toliau palaikė ryšį su van Gogu laiškais, šis be draugo paramos jautėsi vienišas ir negalėjo toliau likti Briuselyje, tad nusprendė keliauti į Eteną, kur gyveno jo šeima, be to, šio regiono apylinkių peizažas buvo jam iki skausmo pažįstamas. Iš Briuselio jis išvyko balandžio 12 dieną.

 

Studijuojant senųjų meistrų tapybą Rubenso kūrybos nagrinėjimas padėjo van Gogui įgyti daugiau užtikrintumo naudojant menines raiškos priemones – liniją, formą, spalvą – ir jomis perteikti emocijas, ne tik piešti formas. Kiek vėliau viename laiške jis rašė šio flamandų meistro kūrinyje pastebėjęs, „kaip jis grynos raudonos spalvos potėpiais [personažo] veide nupiešė raukšles“.

 

Vėliau net kelerius metus van Gogas, pasinaudodamas kiekviena proga, studijavo didžiųjų Nyderlandų tapytojų kūrinius. Ypač žavėjosi Franso Halso darbais, kuriuose jį itin traukė dinamiški virtuoziški potėpiai, ir, žinoma, mylimo Rembranto kūryba. Jį nepaprastai jaudino šio senojo meistro gebėjimas perteikti vidinius išgyvenimus, tikėjimo išugdytas požiūris į žmones ir apskritai gyvenimą, taip pat ekspresyvus šviesotamsos naudojimas.

 

Kuo daugiau van Gogas tyrinėjo senųjų meistrų kūrybą, tuo gilesnę pagarbą ir bendrystę juto šiems iškiliems žmogiškosios prigimties vaizduotojams. Susipažinimas su jų kūryba subrandino iššūkį sukurti šiuolaikišką didžiųjų šedevrų atitikmenį. Kol kas van Gogas dar tik mokėsi, bet sėkla jau buvo pasėta ir visai netrukus turėjo atsiskleisti jo paties kaip menininko unikalumas. Studijuodamas Rembranto ir Halso portretus ir van Gogas nejučia ėmė tapyti vis daugiau šio žanro kūrinių. Menininkas pradėjo suprasti, kad portretas gali būti tam tikra laikmečio istorijos atvaizdavimo forma.

1598532740400147 3
Atsirėmusi nuoga moteris iš nugaros, 1887 metai.

Sugrįžimas į Eteną

Vis tvirčiau jausdamasis kaip tapytojas, van Gogas toliau nuolat kraustėsi iš vienos vietos į kitą ir surasdavo vis naujų kūrybos objektų bei inspiracijų. Viešėdamas šeimos namuose Etene jis vėl įsimylėjo, tačiau ir šį kartą meilė baigėsi tragiškai.

 

Kol van Gogas gyveno šeimos namuose, pasitaisė jo sveikata, jis galėjo daug tapyti ir piešti gamtoje, todėl kaip menininkas įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi.

 

Valstiečių gyvenimas

Šiuo savo gyvenimo tarpsniu van Gogas visiškai pasineria į kaimo gyvenimą, pritardamas tuo metu plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad „tikrosios“ vertybės, nors ir šiurkščios, atrandamos žemdirbių, kaimo gyventojų kasdienybėje. „Kai sakau, kad esu valstiečių gyvenimo tapytojas, iš tiesų turiu galvoje šį faktą, <...> ne veltui praleidau tiek daug vakarų <...> kalnakasių, durpių kasėjų, audėjų ir valstiečių namuose su jais bendraudamas.“ Šių idėjų ir jausmų patvirtinimą jis atrado kūryboje tų menininkų, kurie savo darbuose perteikė tariamai mistinę valstietiško gyvenimo patirtį. O ypač Mijė, Bretono, Lermito, taip pat savo tautiečių Rembranto, Halso, Israelso ir Mauvės kūriniuose. Vis dėlto dabar buvo tvirtai apsisprendęs stiprybės ieškoti tik savyje. 1881 metų gruodį gana piktai rašė Teo, kad „visa toji jų religinė sistema“ jam atrodo „siaubinga“.

 

1598532914287934 1
Moters su raudonu kaspinu portretas, 1885 metai.

Dar viena nelaiminga meilė

Nors ir kaip vertino intelektualinę bei dvasinę nepriklausomybę, van Gogas nuolat ilgėjosi moters draugystės. Kaip matyti iš jo gyvenimo istorijos, jį traukė pažeidžiamos, kenčiančios moterys, jis tam tikra prasme jas užpuldavo. 1881 metų vasarą leisdamas Etene, jis susitiko ir įsimylėjo neseniai našle tapusią savo pusseserę Kė Vos-Striker, kuri su ketverių metų sūneliu keletą mėnesių viešėjo pas van Gogus. Ji iš karto ryžtingai atmetė šį merginimą, tačiau van Gogas, kaip būdinga jo prigimčiai, toliau atkakliai siekė šios moters, kol galiausiai, nederamai mėgindamas pelnyti jos simpatiją, privertė ją pabėgti iš Eteno ir slėptis šeimos namuose Amsterdame. Van Gogas net ir ten ją surado, bet buvo jos tėvo išprašytas lauk po keisto incidento, kurį vėliau pats papasakojo šitaip: „Prikišau ranką prie liepsnos ir pasakiau: „Leiskite man ją pamatyti tiek, kiek įstengsiu išlaikyti ranką šioje liepsnoje...“ Bet jie užgesino lempą <...> ir pasakė: „Ne, tu jos nepamatysi.“ Motina šioje situacijoje palaikė Kė ir van Gogas niekada jai šito neatleido. Nuo to laiko, kaip jis pats rašė viename laiške, „jie tapo svetimi“. Galbūt dėl to vėlesniuose laiškuose motinos jis beveik niekada nemini.

Trumpai apie autorių

 

Maiklas Hovardas (Michael Howard) Mančesterio Metropolitano universitete dėsto meno ir dizaino istoriją. Jis taip pat yra kuriantis menininkas, eksponavęs savo darbų Karališkojoje dailės akademijoje, Niujorko meno mugėje ir Mančesterio Metropolitano universitete. Maiklą ypač domina XIX ir XX a. britų bei Europos dailė.

susiję straipsniai

Rekomenduojame