Moterys

A.Jablonskytė: reikia nebijoti žaisti, nes mada ir yra žaidimas

„Geras stilistas labai gerai aprengia kitą žmogų, o blogas geriau aprengia save“, – juokiasi stilistė Austėja Jablonskytė, su „L'Officiel Lithuania“ aptardama mados ir įvaizdžio prasmę.
Reading time 5 minutes
© Shot by Lukas

Grįžusi iš vienų kursų sakei suvokusi, kad pasaulinė mados industrija nėra jau taip toli. Ar ir šiandien taip manai?

 

Tai sakydama pirmiausia turėjau omenyje tai, kad kiekvienas sprendžiame tokias pat problemas, tik mastai skiriasi: dizainerių ryškumas, mados namų ir į kolekcijų pristatymus ateinančių žvaigždžių žinomumas. Ten, Vakaruose, Jean’as Paul’is Gaultier rengia Madonną, čia, pas mus, Ramunė Piekautaitė puošia Indrę Kavaliauskaitę-Morkūnienę. Problemos tos pačios, tik štai mastai ir finansai stipriai skiriasi.

 

Mes tiesiog esame labai maži, o tai reiškia, kad yra nedaug žmonių, kurie gali leisti pinigus madai. Drabužis žmogui reikalingas, bet madingi batai nėra pirmo būtinumo prekė. Mada gyvybės negelbsti – ji tiesiog teikia malonumą. Jei anksčiau dienos šviesą išvydus naujai kolekcijai moteris iškart nusipirkdavo tris palaidines, dabar ji nusiperka dvi, o likusius pinigus leidžia pramogoms – skaniai pavalgo ar išvažiuoja kur nors su draugais. Nenoras vartoti, išlaidauti, tvari mada, ekologija – tai pastarojo meto tendencijos, stipriai susijusios su mada.

 

Lietuvoje esi viena žinomiausių stilisčių, niekada nesinorėjo nerti į platesnius vandenis?

 

Jei nori padaryti tarptautinę karjerą, privalai plaukioti tarptautiniuose vandenyse. Būdami čia, Lietuvoje, esame gana toli nuo visko. Tačiau turint žinių ir pažinčių ratą tikrai gali pasisekti ne tik savoje šalyje. Tik ar aš to kada nors labai norėjau? Visada sakiau, kad Lietuvoje gyventi gera. Kažkada esu dirbusi modeliu, šiek tiek laiko praleidau Niujorke, Londone ir Paryžiuje, žinau, kaip yra sunku svetimoje šalyje tarp svetimų žmonių. Reikia labai norėti išvažiuoti. Turėti labai konkretų tikslą, būti gabiam, stipriam ir pasitikinčiam savimi.

Mada gyvybės negelbsti – ji tiesiog teikia malonumą.

Kai pradėjau dirbti stiliste Lietuvoje, man regis, mažai kas apskritai žinojo žodį „stilistas“. Tai – labai jauna profesija. Ar galėtum patikėti, kad pirmą kartą stilistas buvo kredituotas, kitaip tariant, jo pavardė žurnale prie fotosesijos buvo paminėta tik 1983 m!

 

Taigi, nors esu baigusi kostiumo dizaino magistrantūrą, kaip stilistė esu savamokslė. Su siaubu prisimenu pirmąsias fotosesijas: atvažiuoji su sunkvežimiu daiktų, o tada galvoji, kaip fotografuoti. Kolegos iš manęs juokdavosi: „Laukiam, kada Austėja lieps rasti gyvą drakoną ir dar – nemokamai.“ (Juokiasi.) Per dešimt metų patobulėjau, sunkvežimių nebereikia, o man iki šiol patinka mano profesijoje slypintis žavesys, jos kūrybiškumas.

 

Regis, tos galvoje besisukančios fantazijos nutupia ir ant tavęs pačios. Kad ir kur pasirodytum, į tave krypsta aplinkinių žvilgsnis – sąmoningai to sieki?

 

Daug lengviau apsirengti gražiai, madingai ar stilingai nei išskirtinai. Man patinka praplėsti suvokimo apie madą, stilių ribas. Reikia nebijoti. Nebijoti žaisti, nes mada ir yra žaidimas. Kartais savo apranga noriu perduoti kokią nors žinutę, o kartais tik aš viena ją žinau (juokiasi).

 

Ar atsibudusi ryte visada apgalvoji, kaip nori tądien atrodyti?

 

Tikrai ne. Man patinka netradiciniai daiktai, o kasdienybėje jie ima ir kažkaip sulimpa. Jei trečiadienį, vidurdienį, pamatysi mane gatvėje su pūstu princesės sijonu, visiškai nereiškia, kad aš einu į renginį. Ne, greičiau man tą dieną tiesiog nėra nuotaikos arba diena sunki. Drabužiai man padeda nukreipti mintis – tai lyg savotiška psichoterapija.

Drabužiai man padeda nukreipti mintis – tai lyg savotiška psichoterapija.

Kartais atrodo, kad savo išvaizdai taip aukštai iškėlei kartelę, jog būtų sunku nepavargti ieškant, kuo dar nustebinti aplinkinius.

Būna savaičių, kai galiu vaikščioti mūvėdama tuos pačius džinsus ir vilkėdama tokį patį megztinį, ir nieko. Kalbant apie renginius, einu tik ten, kur man įdomu, o kai įdomu, man kyla natūralus jausmas apsirengti įdomiai, savaip interpretuoti aprangos kodą, su juo pažaisti, pridėti nuo savęs. Žinau, kad į Operos ir baleto teatrą negaliu ateiti su paukščių lizdu ant galvos, nes kažkas, sėdėdamas už manęs, nematys, kas vyksta scenoje, bet kitur… Galiu sau leisti daug – juk visada turiu teisę prisidengti savo profesija (juokiasi).

Kokie daiktai, drabužiai parduotuvės lentynose atkreipia tavo dėmesį?

 

Per šitiek metų mano akis taip išlavėjo, kad galiu užeiti į parduotuvę ir pamatyti, yra ar nėra to, ko man reikia. Būna „perkadienių“, o būna ir „neperkadienių“. Kartais galiu ilgai nieko nepirkti, nes nėra taip, kad vieną dieną suplyštų visi paltai, o galiu prisipirkti, ko reikia ir ko nereikia. Esu spontaniška pirkėja.

 

Kas yra geras, o kas – blogas stilistas?

 

Geras stilistas labai gerai aprengia kitą žmogų, o blogas geriau aprengia save (juokiasi).

 

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame