Moterys

A. Jagelavičiūtė: man beveik keturiasdešimt, bet aš vis dar neturiu apčiuopiamo turto

Iš šalies jos gyvenimas atrodo chaotiškas ir sunkiai valdomas, tačiau tik ji pati žino, kiek jame tvarkos, taisyklių, sistemos, pareigų. Stilistė, „L’Officiel Lithuania“ vyriausioji redaktorė ir nuomonės formuotoja Agnė Jagelavičiūtė neslepia: praėję metai buvo katastrofiškai sudėtingi, ir ne tik dėl išgyvenamų skyrybų. Vis dėlto šviesa tunelio gale jau matosi.
Reading time 13 minutes
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

Viename iš savo post’ų rašei, kad negali sulaukti, kada pagaliau baigsis 2019-ieji, ir kad labai nori atversti naują savo gyvenimo lapą. Ko tikiesi iš 2020-ųjų?



Nepatikėsi... Nežinau, ar čia taip pasenau, ar kas nutiko, bet kitais metais noriu ramybės ir sveikatos. To, ko paprastai linkime solidaus amžiaus žmonėms. Bet ramybė man šiandien atrodo didžiausia vertybė ir prabanga.

 

Labai tikiuosi, kad tikrai bus laiko ir paskaityti, ir pasportuoti, ir paprasčiausiai išgerti puodelį kavos ryte lovoje. Tiesą sakant, nebepamenu, kas tai yra, nors kelis dešimtmečius tai buvo privalomas mano gyvenimo ritualas. Net sutikdavau keltis anksčiau, kad tik galėčiau ramiai tą kavą gurkšnoti, tačiau šiais metais tas „anksčiau“ būtų reiškęs nėjimą miegoti apskritai.

 

Naujųjų metų išvakarėse pasidarai planų, darbų, tikslų sąrašą?

 

Šiaip jau esu planuotoja. Ir, būna, labai stipriai į priekį. Net mano kalbos mokytoja, pas kurią lankiausi prieš šou norėdama kiek patvarkyti problemišką savo tartį, sakė, kad mano kalba yra tokia defektuota dėl toli į priekį nubėgančių minčių. Kad nemoku būti „čia ir dabar“. Tad nutariau, kad šių Naujųjų metų planas bus kuo mažiau kitąmet planuoti. Nežinia, kaip išeis, bet mėgstu iššūkius (šypteli).

 

Pastarieji metai buvo kaip niekada produktyvūs – daugybė naujų projektų, naujų pradžių, bet griūtys asmeniniame gyvenime viską užgožė?

 

Negalėčiau taip pasakyti. Priešingai – ne veltui žmonės, turintys problemų asmeniniame gyvenime, pasineria į darbą. Kai nežinai, kas bus, kai dalis gyvenimo pakibusi ore, labai gera žinoti, kad kurioje nors srityje viską ar bent jau daug ką gali kontroliuoti. Darbas padeda pabėgti. Moku į jį pasinerti, dabar galvoju, kad kiek per daug. Nenorėčiau jame paskęsti.

 

Jei atvirai, prieš metus įsivaizdavai, nutuokei, o galbūt nujautei, į kokią peklą įklampins antroji jų pusė? O gal pekla – kiek per stiprus žodis?

 

Jei kalbi apie Naujųjų metų naktį, kartais atrodo, kad būtent tą naktį manyje įvyko kažkoks lūžis. Būna momentas, kai supranti, kad kažkas gyvenime bus kitaip. Toks keistas jausmas, kai nežinai, apie ką tai, tačiau supratimas, kad gyveni ne savo gyvenimą, jau tampa aiškus iki begalybės.

 

Praėję metai, jei – ne katastrofiški, tai tiesiog – sunkiausi mano gyvenime. Visko labai daug vyko ir jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tik blogo, tačiau ir geri dalykai reikalauja dėmesio, laiko, vidinių resursų. Visa tai suvaldyti, rasti jėgų šalia nesibaigiančių emocinių audrų kartais atrodė gal net nepakeliama. Bet, dėkui Dievui, viskas šiame pasaulyje kada nors baigiasi. O kiti metai... Na, juk visada linkime sau, kad būtų nepalyginamai geresni. Aš nenoriu geresnių, noriu lengvesnių.

 

Tiesą sakant, kažkada skaičiau tokią keistą lietuvių filosofo Sauliaus Kanišausko knygą „Likimo anatomija“. Joje nemažai samprotaujama apie tai, kad katastrofa gerai, nes tam, kad kažką pastatytum, būtina kažką sugriauti iki dulkių. Taip ir nežinau, ar tai tiesa. Kol kas dar nieko padoriai nepastačiau, o prigrioviau iki soties. Antra vertus, yra šviesa tunelio gale (šypsosi).

1590048175409080  lu 001658 2
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

Viską griaunančio milžino Halko kaukė praėjusių metų Helovinui būtų buvusi kaip tik? Bet, jei rimtai, ar vienas žmogus gali viską sugriauti?

 

Sunku pasakyti. Esu nusprendusi vertindama nebebūti kategoriška. Su metais supratau, kad „taip nebūna“ yra kvailiausia, ką galima pasakyti. Būna visko. Bet, jei klausi apie žmogiškus santykius, man apskritai nesuvokiamas noras ieškoti kaltų. Koks skirtumas kas, kaip ir kodėl. Aš suprantu, kad tai gali būti įdomu apkalbų kontekste, tačiau žmonių gyvenime juk jokio skirtumo, kodėl baigėsi vieni ar kiti santykiai. Yra tik faktas, ir su juo reikia toliau gyventi.

 

O nuolat rakinėti praeitį ieškant kieno nors kaltės – visai ne mano stilius. Aš labai sentimentali, bet visiškai nemoku prisiminti blogų dalykų. Gal tai ir gera savybė. O geri dalykai skaudina, jei taip galima pasakyti, maloniai. Ilgėtis, prisiminti, kartais ir gailėtis – tai švarūs, tikri ir gydantys jausmai. Nesuprantu to visuotinio poreikio būti nuolat laimingiems. Kvepia kažkokia šizofrenija. Liūdesys lygiai kaip džiaugsmas – privalomas. Geriausia – abu su saiku.

Supratau, kad „taip nebūna“ yra kvailiausia, ką galima pasakyti.

Džiaugsmo ar liūdesio pastaruoju metu tavo gyvenime daugiau?

Man atrodo, jau artėju prie balanso. Savaime suprantama, kad paverkta šiais metais, švelniai tariant, nemažai. Bet viskam savo laikas. Apskritai, esu labai pozityvus žmogus, tik suvaidintos emocijos man atrodo kvaila. Mane žudo prievolė vaidinti #happy, sėkmingus ir visada sušukuotus. Bet ir sakyti, kad nebuvo nuostabių akimirkų, kai jaučiausi absoliučiai laiminga šiais metais, irgi būtų nesąžininga. Buvo visko.

 

Harmoningas gyvenimas – tau nesvetima frazė? Kokias momentais jautiesi išties gerai?

 

Nežinau. Kai esi pervargęs, tobula ilsėtis, kai esi po atostogų, fantastika lėkti į darbą. Kai ilgai esi vienas, taip norisi, kad tave apkabintų, o kai santykiai smaugia, nori tiesiog išsilaisvinti. Žodžiu, tobula, kai visko daugmaž vienodai. Tikra chaoso teorija...

 

Juk kiekviename chaose yra nepaprastai daug tvarkos. Kad drugelio sparnų plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje sukelia žemės drebėjimą kitoje. Kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, ką pasėsi, tą ir pjausi, visi gausime, ko nusipelnę. Daugiau patarlių nesugalvoju (kvatoja).

1590048371306262  lu 00260
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

Ar daug tavo gyvenime šios teorijos įrodymų? Sakoma, kad kiekvieną teoriją turėtų būti galima paneigti...



Aš kaip „Tėve mūsų“ tikiu, kad mūsų gyvenimas priklauso absoliučiai nuo mūsų. Niekada nesuprantu tos „likimo“ sąvokos ar filosofijos „kaip Dievas duos“. Jei gyvenime kiekvienas susitaikytų su esamomis aplinkybėmis ar nebandytų iššokti aukščiau, jei „gimę šliaužioti tikrai negalėtų skraidyti“, pasaulyje tikrai nebūtų daugybės fantastiškų atradimų, laimėjimų ir kūrinių.

 

Žinoma, yra visokių aplinkybių, kurios trukdo siekti savo tikslų, tačiau visai nėra priežasčių jų nebesiekti. Nežinau, kas man čia darosi su tais posakiais ir motyvaciniais šūkiais (tikriausiai per daug socialiniuose tinkluose tupiu), bet, jei nesuveikė planas A, liko dar trisdešimt viena raidė.

 

Tai ir bandai įrodyti savo sekėjoms „Instagram“ ar „Facebook“? Jauti pareigą motyvuoti, įkvėpti ar tai išeina savaime?

 

Nėra taip, kad atsikeliu ryte ir galvoju, ką dabar padarius, kad pamotyvuočiau socialinių tinklų sekėjas. Aš greičiau bandau pamotyvuoti save (juokiasi). Kažkodėl žmonės mano, kad man nereikia motyvacijos, o reikia, ir dar kaip. Tikrai nėra taip, kad penktą ryto suskambus žadintuvui be galo laiminga šoku iš lovos nugalėti pasaulio.

 

Antra vertus, jaučiu atsakomybę už jaunas moteris. Socialiniuose tinkluose kiekvienas turime savo auditoriją, o mane seka jaunos, gyvenimą pradedančios ar mano bendraamžės moterys. Gyvename emancipacijos amžiuje, bet mintis, kad vyras turi kurti materialinę moters gerovę, dar vis be galo gaji. Aš nesakau, kad vyras negali pasirūpinti mylima moterimi, apipilti ją kad ir itin prabangiomis dovanomis, jei nori, tačiau sakau, kad rinktis santykius vien dėl dovanų yra daugiau nei niekinga. Meilė turi būti vienintelis santykių pagrindas. Moteris privalo būti nepriklausoma, nes ji ne kažkoks priedas, ne aksesuaras, o asmenybė. Tad aš turiu prabangą būti su kuo noriu, ne su kuo reikia, o tai – vertybė.

1590048449341492  lu 001476
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

Grįžtant prie chaoso teorijos – esi chaotiškas žmogus?

 

Manau, taip atrodau iš šono. Bet jei tie žmonės žinotų, kokiu kiekiu privalomų dalykų šiandien žongliruoju, neabejoju, pasukiotų pirštu prie smilkinio, kad jie niekada to nedarytų. Aš pati galvoju, kad tai nelabai normalu, bet taip jau nutiko. Niekas nesėdi ir negalvoja: kaip „faina“, apsiimsiu milijardus darbų. Galvoja: ai, dar vieną, gal dar vieną, o paskui nukrinta keletas privalomų, paskui paaiškėja, kad kažkas iš tavęs tikėjosi kažko kito, tada dar kas nors tave apgauna ir užkrauna nepalyginamai daugiau, nei tarėtės, tada kažkas vidury kelionės pasipusto padus, nes nebegali, tada dar nutinka kažkas asmeniniame gyvenime ir „laba diena“ – kieno tai gyvenimas? Tavo.

 

Ir vis dėlto, šioje chaotiškoje nesąmonėje labai daug sistemos, pareigos ir kitų dalykų, be kurių neįvyktų dalykai.

 

Knyga, kremai, baldai, šou, televizijos laida – ar tavo žodyne egzistuoja žodžių junginys „too much“? Na gerai, bent jau žodis „gana“?

 

Jei kalbame apie prekės ženklą Agnė Jagelavičiūtė – nėra. Yra gausybė tarptautinių multitaskingo pavyzdžių, kai po konkrečiu vardu kuriamos avialinijos ir... kremai, tačiau man, kaip žmogui, žinoma, yra riba. Labai tikiuosi, jos tuoj neprieisianti. Tik ketinu kurį laiką nusiraminti. Šiandien man visko užtenka. Ne, nenusibodo, tiesiog tikiu harmonija. Manęs šiais metais labai daug. Toks buvo planas. Bet po „daug“ turi ateiti laikas „mažai“. Nors kalbu ir pati netikiu.

 

Pabandykime paskaičiuoti: dirbau prie žurnalo, sukūriau baldus, rankoms skirtą kosmetiką, knygą, kelias kolekcijas tuoj pat išgraibytų džemperių, paruošiau stiliaus šou, o kur dar keli šimtai reklamų socialiniame tinkle. Čia dar atmetus privalomus dalyvauti renginius, fotosesijas ir visą kitą. O būti mama ir tvarkytis su buitimi – tai savaime suprantami dalykai. Keletas mano jau parengtų projektų pasaulį išvys tik po Naujųjų metų. Na, ar kiek ne per daug vienam mažam žmogui? Dabar noriu pasilikti prie dviejų dalykų – žurnalo ir socialinių tinklų. Ir pagaliau iš tiesų skirti laiko sau. Gal net pagaliau susikurti SAVO namus.

1590048598826356  lu 00508
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

Ir ne tik todėl, kad pagaliau galbūt atsiras tam laiko?..


Man beveik keturiasdešimt, bet aš vis dar neturiu apčiuopiamo turto. Automobiliai ir panašiai – tai ne investicija, o siaubingu greičiu nuvertėjantys žaislai. Tiesą sakant, tai gana dažnai buvo pagrindas iš manęs pasityčioti socialiniuose tinkluose: suprask, štai tiek dirba, o net „butuko“ įsigyti negali.

 

Man visai ne gėda pripažinti, kad iki šių metų viską, ką uždirbdavau, ir išleisdavau. Nemoku gyventi susiveržusi diržų dėl „butuko“. Netikiu, kad nekilnojamasis turtas suteikia saugumo, priešingai – gali būti akmuo po kaklu. Kita vertus, norėjau sulaukti laiko, kai galėsiu pirkti ne bet ką, o tai, ko norėčiau. Prie ko vedu? Prie to, kad dabar jauni žmonės labai tikisi, jog jiems iš karto mokės „oriai“. O mano praktika rodo, kad atidirbi penkiolika metų, dažnai už, kaip čia taktiškiau pasakius, kuklų atlyginimą, ir nutinka taip, kad per metus gauni dividendus už visą įdirbį. Tikiuosi, jauni žmonės tai skaitydami kažką supras.

Jauni žmonės labai tikisi, jog jiems iš karto mokės „oriai“. O mano praktika rodo, kad atidirbi penkiolika metų, dažnai už kuklų atlyginimą, ir nutinka taip, kad per metus gauni dividendus už visą įdirbį.

Kaip manai, aplinkiniams su tokiais žmonėmis kaip tu – sunku?

 

Pirma mintis buvo vėl griūti į dulkes ir voliotis, kokia aš bloga, bet žinai, nuo žmogaus priklauso. Nemanau, kad su manimi lengva, bet gal tai priklauso nuo to, ko nori aplinkiniai? Jei reikia ramybės, aišku, nesu „ramybės uostas“, bet jei norisi lėkti šviesos greičiu, kartais užkliūvant už kokio meteorito, bet su perspektyva „į žvaigždes“, tai – sveiki atvykę, prašome prisisegti saugos diržus.

 

Geriausias dalykas gyvenime, kad mes iš tikrųjų niekas nieko niekam neprivalome. Susitikome – nuostabu. Prasilenkėme? Gal taip ir geriau. Ir ne, tai nereiškia, kad atsainiai žiūriu į žmogiškus ryšius. Priešingai. Per daug branginu kitų žmonių teisę į jų pasirinktą gyvenimą, kad juos laikyčiau šalia, jei jiems ne pakeliui.

1590048733206777  lu 00562 2
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

Manai, įmanoma gyvenime priprasti ir išmokti kaskart paleisti žmones, kai šiems staiga pasidaro „ne pakeliui“?

 

Nežinau. Artimų žmonių tam tikra prasme netenkame nuolat. Tai nei lengva, nei malonu, nei nieko tokio, nei kažkoks mokslas. Gyvenimas – labai sudėtingas ir jis sudarytas ne tik iš mūsų norų bei asmeninės pasaulėžiūros. Kartais būti kartu dėl kokių nors priežasčių tiesiog nebeįmanoma ir paprasčiausiai privalai su tuo susitaikyti.


Tiek darbe, tiek draugystėje, tiek meilėje. Kalbant apie jausmus, aš pati netikiu visokiais „amžinai“, nes geriau „laimingai“ nei „iki mirties“. Nesakau, kad niekada nesinorėjo to „amžinai“, bet ne visiems norams lemta išsipildyti.

 

Kartais toks mano požiūris žmonėms atrodo drastiškas. Man tuoj būtinai kišamos neva netinkamos vertybės, bet aš tiesiog nekenčiu apsimetinėti. Ne kartą ir ne du mačiau, kaip griuvo tos „amžinai“ santuokos vos po dvejų, trejų metų. Maža to, ne tik griuvo, bet dar su viešais draskymais, rietynėmis ir turto dalybomis.

 

Jei kalbėtume konkrečiai apie mano santuoką, ko daryti nenoriu ir neketinu, trumpai pasakysiu tai, ką jau esu pasakiusi. Buvau laiminga. Esu dėkinga. Ir labai atsiprašau.

 

Ką naujo, kokių minčių, supratimo davė pastarieji metai?

 

Žinau, kad nieko nežinau.

 

O norėtum žinoti daugiau?

 

Nenorėčiau. Nors nenoriu nieko savo gyvenime palikti „likimo valiai“, noriu palikti vietos dieviškajam atsitiktinumui. Jei visada žinotum, kas tavęs laukia, paprasčiausiai neliktų prasmės gyventi. O aš dar visko tiek neatradau.
 

1590048820249836 16483 2
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

SHOT BY LUKAS NUOTRAUKOS

SIMONOS SENKAUSKAITĖS STILIUS

ALINOS SILIVANOVOS („ALINA MAKEUP“) MAKIAŽAS

ŽANETOS VITKAUSKAITĖS PLAUKAI

susiję straipsniai

Rekomenduojame