Moterys

Agnė Jagelavičiūtė: su laisve, knygomis ir gėlėmis kas galėtų būti nelaimingas?

Skamba isteriškas žadintuvo skambutis, ir aš suirzusi pramerkiu akis. Žvarbus spalio rytas pro aprasojusį langą spokso į mane priekaištingu žvilgsniu, o aš negaliu pajudėti.
Reading time 1 minutes
Agnė Jagelavičiūtė, SHOT by Lukas nuotr.

Ne, ne, nepagalvokite, niekas nepasikeitė ir aš vis dar dievinu rudenį, kad ir koks jis būtų, bet šį rytą taip norėčiau susisukti į minkštą antklodę ir su puodeliu kavos prakiurksoti visą dieną, bet nepavyks. Jaučiuosi tokia nelaiminga ir suvaržyta: na, kodėl gyvenime tiek taisyklių ir tiek nediskutuotinų pareigų?

 

Apsivilkusi kelis sluoksnius lyg svogūnas lėtu žingsniu slenku į darbą gailėdama savęs, ir mano dėmesį patraukia besistumdantys paaugliai. Kodėl jie ne mokykloje, susimąstau aš, kai pro šalį ant riedlentės praskrieja nuo galvos iki kojų tatuiruota mergina. Sustoju prie spaudos kioskelio nusipirkti kavos ir bandydama traukti piniginę išverčiu pusę rankinės. Nespėju net atsitūpti, o pažirusius rašiklius jau renka juodaodis džentelmenas. Konichiwa – mojuoja man iš kitos gatvės pusės juodaplaukė bičiulė migdolų akimis – su ja mokėmės studijų laikais. Kavinės vitrinoje viską sprogdinančiu kupinu meilės žvilgsniu vienas į kitą žiūri du vaikinai ir aš jaučiu, kaip kas akimirką gerėja mano beprasmiškai subjurusi nuotaika. Mano mintyse iškyla efemeriška Oscaro Wilde’o figūra. Su laisve, knygomis, gėlėmis kas galėtų būti nelaimingas, klausia jis, o aš kaip visada nebeturiu ko pridurti. Juk tikrai.

A. J.

susiję straipsniai

Rekomenduojame