Moterys

Aktorė I.Andrejevaitė: tikėjau sėkme, bet dabar žinau, kad darbas yra pagrindinis rodiklis

Tarp Rytų ir Vakarų, tarp lietuvaitės ir pasaulio pilietės savo identitetą jungianti aktorė Ieva Andrejevaitė lietuviams tapo geriau pažįstama po filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. Iki tol mergina jau spėjo nusifilmuoti įvairiuose filmuose ir serialuose Londone, Maskvoje. Nors pirmiausia išgarsėjo užsienyje, Ieva neslepia, kad į Lietuvą sugrįžti ir joje dirbti jai visuomet miela.
Reading time 11 minutes
Tomo Adomavičiaus nuotraukos

Filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“ viename interviu pavadinai „stebuklu“. Kodėl?

 

Pirmiausia dėl to, kad man tai labai svarbus filmas kaip lietuvei. Taip pat jis svarbus ir Lietuvai – dėl to, kad jame nagrinėjama mūsų istorija, skaudi tema ir sunkus mūsų šaliai laikotarpis.

 

Stebuklu tikriausiai pavadinau ir todėl, kad man teko galimybė sukurti laisvės simbolio vaidmenį. Pati Emilija, ta mergaitė kaip personažas simbolizuoja Lietuvos kovą, laisvę lyg kokia lietuviškoji Žana d’Ark. Tuo metu tai buvo didžiausias mano sukurtas vaidmuo. Ir iki šiol jį vadinu pagrindiniu, sunkiausiu vaidmeniu. Tikriausiai nebuvo scenos, kur tos mergaitės kažkas neskriaustų. Be to, tuo metu ir mano pačios gyvenime buvo tragiškų įvykių, tad viskas susidėjo į vieną krūvą, antra vertus, tai ir padėjo rastis tam vaidmeniui.

 

Ar pati jautiesi kaip ta kovotoja Emilija?

 

Turiu labai daug Emilijos savybių ir stipriai ją susiejau su savimi. Mane irgi sunku sustabdyti, esu kovotoja, turiu daug ambicijų.

 

Žmonės manęs klausia, iš kur semiuosi tiek energijos. Visada atsakau, kad pagrindinis mano gyvenimo principas – neturėti B plano. Turėdama B planą, galvoji, ką darysi, jei nepasiseks. Aš nesuteikiu sau jokios nepasisekimo galimybės. Procesas gali užtrukti ir labai ilgai, bet jei kovosi, vis tiek prieisi prie tikslo.

 

Bandau įkvėpti ir kitus žmones. Labai smagu, kai man parašo jauni žmonės, moksleiviai, kurie nori stoti į aktorinį, man tai – didžiausia dovana. Ir visada jiems sakau – neturėk B plano, kad ir kaip būtų sunku.

 

Ar esi turėjusi rimtų dvejonių dėl tokio sunkaus gyvenimo būdo ir darbo?

 

Dvejonių buvo. Daugiausia dvejonių turėjau baigusi mokslus, dirbdama Rusų dramos teatre ir turėdama kelis vaidmenis serialuose – visada jaučiau, kad man to neužtenka ir aš savęs nerealizuoju. Tuo metu galvojau apie B planą (juokiasi).

 

Priėmiau sprendimą susikrauti lagaminą ir su šimtu eurų kišenėje išvažiuoti į Londoną – taip viskas ir užsikūrė. Po to atsidūriau Maskvoje, ten gyvenau daug metų. Visi man sakė: „Kur tu važiuoji, tu niekam nereikalinga, nemoki kalbos.“ Nežinau, iš kur tada turėjau tiek pasitikėjimo savimi, bet atsakiau jiems: „Duokite man pusę metų – pamatysite, kas bus.“ Ir iš tiesų viskas labai užsisuko.

 

Dabar abejonių nebeturiu. Visiškai suprantu, kad negalėčiau daryti nieko kito. Tai – net ne profesija, o mano gyvenimo būdas.

1574103280718989 zz

Su kokiomis mintimis išvažiavai į tą pirmąją savo kelio ieškojimo kelionę?

 

Kas bus tiksliai, be abejo, nežinojau, bet kažkokį tikslą turėjau jau tada. Turėjau perspektyvą ir ją mačiau. Turėjo praeiti aštuoneri metai, kad dabar jau po truputį galėčiau pradėti vadinti save aktore. Po to pasisėmiau daug patirties, bet tąkart važiavau visiškai atvira širdimi ir tikėjau, kad priimsiu viską, ką man duos pasaulis. Tai – labai svarbus dalykas. Kalbėčiau apie darbą, santykius ar meilę – reikia būti atvira širdimi. Meilė irgi ateina tik tada, kai esi jai pasiruošęs.

 

Taip ir susidėliojo: daug keliauju, patiriu įvairių nuotykių, bet tai nėra stabilu. Vis dėlto aš tai pasirinkau.

 

Koks yra tas gyvenimo būdas?

 

Viskas anksčiau buvo daug paprasčiau – tiek ir tų pačių kelionių atžvilgiu. Buvau spontaniškesnė ir linkusi rizikuoti, dėl to man nebuvo svarbu, kur būti ir su kuo. Labai lengvai prisitaikydavau prie naujų vietų. Pagyvenau keletą metų Maskvoje, tada vėl – Londone. Dabar viskas darosi sudėtingiau – su amžiumi norisi sėslesnio gyvenimo. Norisi pasakoti apie tai, kaip daug keliauju, bet turiu namus, kur grįžtu, kur mano šeima, ta vieta, kur mano katinas ir gėlytės. Taip, kada nors jau norėčiau ir šeimos...

 

Tai dar vienas tavo tikslas?

 

Visada dėliojuosi mintis į priekį. Ir taip, tai būtų vienas iš tikslų. Tačiau per daug to nesureikšminu: kai būsiu pasiruošusi šeimai, ji ir atsiras.

1574103365984030 ss1574103370306647 hh

Kokiame projekte šiuo metu darbuojiesi?

 

Galiu pirmiausia papasakoti, kaip aš tą projektą gavau. Apie pusę metų neturėjau jokio darbo – gyvenau Londone, blaškiausi ir nežinojau, kas dabar bus. Bet pati viską puikiai sumanifestavau.

 

Jeigu visatai tiesiog sakai „aš noriu būti laimingas“, ji nežino, kas tau yra laimė. Aš išmokau labai tiksliai suformuluoti savo tikslus, svajones, juos užrašyti ir kartais sau priminti. Sakydavau, kad noriu būti geriausia aktore pasaulyje ir vaidinti kine. O ką tai reiškia? Dabar aš pasirašau pas kokį režisierių, kada, kur norėčiau dirbti, apie ką turėtų būti filmas ir kiek man turėtų mokėti pinigų.

 

Tuo metu buvau Londone ir galvojau, kad noriu filmuotis anglų kalba, mokslinės fantastikos filme su kovos scenomis ir galbūt net Lietuvoje. Ir po dviejų savaičių mane pakviečia į atranką: mokslinės fantastikos filmas, veiksmo scenos, žali ekranai, filmuojama Lietuvoje. Po kelių savaičių jau dirbau su geriausiais Berlyno kaskadininkais ir ruošiausi šiam vaidmeniui. Gali sakyti, kad sutapimas, bet dabar aš tikiu, kad pati tai prisišaukiau.

 

Smagu, kad šiam filmui turėjau kaskadininkę, tačiau netrukus ji buvo išsiųsta namo, nes visi matė, kad Ieva savo triukus gali atlikti pati. Tai man – labai gražus įvertinimas, nes esu fiziškai stipri, aktyvi, daug metų šokau, žaidžiau krepšinį, užsiėmiau vietnamiečių kovos menu Nhat Nam. Visuomet skaitydama scenarijų ieškau kovos scenų – kaip kokia „mušeika“ (juokiasi).

 

Šis filmas kol kas daugiausia per mano patirtį turi tokių kovos ir veiksmo scenų. Tai – trečioji filmo „Skylines“ dalis, jį yra rodę ir Lietuvos kino teatruose. Tikiuosi, kad ir trečiąją dalį rodys Lietuvoje, o aš džiaugsmingai galėsiu sakyti, kad prisidėjau.

Jeigu visatai tiesiog sakai „aš noriu būti laimingas“, ji nežino, kas tau yra laimė. Išmokau labai tiksliai suformuluoti savo tikslus, svajones, juos užrašyti ir kartais sau priminti.

Kai filmas pasirodo ekrane, koks jausmas žiūrėti į save?

 

Esu labai savikritiška ir nuolat mokausi sau padėkoti už gerą darbą. Ilgą laiką man trūko meilės sau. Negalėdavau žiūrėti į save ekrane, nes filmas paprastai ekranuose pasirodo po kokių metų, tad jį žiūri jau būdama šiek tiek geresnė ir labiau patobulėjusi. Man nepatikdavo praktiškai viskas, visada svarstydavau, kaip dabar daryčiau.

 

O dabar, tikiuosi, esu išmintingesnė ir bandau savęs taip nebeskriausti. Žiūrėdama filmą padėkoju sau už tą darbą, nes jėgų tuomet atidaviau tikrai ne mažiau, nei atiduodu dabar. Padariau viską, ką galėjau geriausiai. Pasidžiaugiu savo darbu ir kartais net pasididžiuodama draugams sakau: „Na, kaip, geras?“ (Juokiasi.) Žiūriu į viską truputį paprasčiau ir mokausi iš savo klaidų.

 

Koks yra tavo mokymosi procesas?

 

Tuo metu, kai nedirbu, vaikštau į seminarus, workshopus, mokausi įvairiausių aktorinio technikų ir esu amžina studentė. Nebūtinai aktorius turi atrasti vieną aktorystės techniką ir ja naudotis. Gali jungti visas savo žinias, atsirinkti, kas priimtina. Išbandai tai aikštelėje ir pats supranti, kas tau padeda būti geresniu aktoriumi.

 

Ruošimosi procesas kiekvienam filmui yra labai ilgas, ypač kai tai kito amžiaus ar laikotarpio filmas. Bandau sužinoti viską apie tą laikotarpį, peržiūriu vaidybinius filmus, dokumentiką, skaitau knygas.

 

Aktorystė nėra labai sveika profesija. Senas traumas ir nuoskaudas mes paprastai bandome kažkaip slėpti, pamiršti, o aktoriai, atvirkščiai – turi savo skrynelę, kur stipriausias gyvenimo emocijas laiko ir nuolat ištraukia tam, kad dar kartą jas išgyventų. Labai svarbu atskirti realybę nuo darbo, neįstrigti vaidmenyje, nes nuo to prasideda visos negandos, psichologinės problemos, žalingi įpročiai.

 

Mokydamiesi aktoriai ryžtasi keisčiausiems dalykams. Yra toks vienas populiariausių Lee Strasbergo metodų – įsigyventi į savo vaidmenį. Pavyzdžiui, jei tau reikės vaidinti benamį valkatą, kai kurie pasiryžta gyventi kelias savaites gatvėje, ten miegoti ir prašyti pinigų. Įsivaizduokime, kad žymūs žmonės, tokie kaip Leonardo DiCaprio, taip daro! Ruošdamasis filmui „The Revenant“ šis aktorius iš tiesų valgė žalios bizono mėsos, miegojo gyvūno palaikuose ir kentė baisų šaltį vien tam, kad susitapatintų su savo personažu.

 

Bandžiau vieną kartą taip padaryti ir aš. Vaidinau personažą, suparalyžiuotą ir sėdintį vežimėlyje. Per pertrauką manęs paprašė atsistoti ir pereiti į kitą vietą, o aš pasakiau, kad negaliu. Visą dieną gyvenau nejudėdama, stengdamasi įsijausti, ką tai iš tikrųjų reiškia.

1574103497794268 vv

Kokių savybių reikėtų aktoriui?

 

Aktorius turi būti labai drąsus, rizikuoti. Anksčiau labai tikėjau, kad gali būti aktoriumi iš prigimties. Bet mūsų mokytojas Jonas Vaitkus visada sakydavo, kad nieko panašaus – talentas yra dešimt procentų, o visa kita – darbas. Tad atkaklumas darbui taip pat yra labai svarbu.

 

Tai – sudėtinga profesija, ir disciplina čia labai svarbi. Tu negali vėluoti, būti nepasiruošęs. Konkurencija yra milžiniška ir visada atsiras geresnių už tave. Galima paimti du talentingus, vaidmeniui tinkančius aktorius, bet jei tavo reputacija bus prasta, pasirinks kitą.

 

Ypač jaunam aktoriui svarbu suprasti, kad eisi į daugybę atrankų. Nuėjus į šimtą jų, devyniasdešimt devynis kartus bus pasakyta „ne“. Anksčiau išgyvendavau daug nusivylimo ir skausmo, bet laikui bėgant išmokau, kad visada privalau atrankai ruoštis nuoširdžiai ir vaidmeniu tikėti, bet išėjus iš atrankos ir uždarius duris viską pamiršti. Kad gautum vaidmenį, turi sukristi tiek daug aplinkybių! Ir tai gali nieko bendro neturėti su tavo darbu ar tavimi pačiu. Išmokau būti atmesta.

 

Gali save pavadinti maksimaliste, kuriai reikia visko, visada ir šimtu procentų?

 

Taip. Anksčiau buvau vėjavaikė, tikėjau sėkme. Dabar su patirtimi ir laiku suprantu, kad vis tik ne – darbas yra pagrindinis rodiklis.

 

Daugiausia dirbi Londone ir Maskvoje. Kokie aktoriai yra Vakaruose ir Rytuose? Ar skiriasi jų darbas?

 

Europoje yra daug daugiau disciplinos ir pagarbos vieni kitiems. Būdavo atvejų, kai turi laukti vėluojančio ar nemokančio teksto aktoriaus, nuo kurio vaidybos kenčia ir mano pačios vaidyba. Esame priklausomi vienas nuo kito ir, jei nėra pagarbos, nukenčia rezultatas.

 

Aišku, viskas priklauso nuo projekto, nuo jo dydžio ir biudžeto. Bet apskritai pastebėjau, kad blogąja prasme laisviau yra Rusijoje – sesijos laikas gali būti pakeistas paskutinę dieną, nėra disciplinos. Aišku, nesakau, kad jie blogai dirba – buvo projektų, kur viskas ėjosi kaip sviestu patepta. O Europoje ir nesu dirbusi tiek daug, kiek Rusijoje.

 

O kaip yra Lietuvoje?

 

Lietuvoje man labai patinka, labai vertinu mūsų kiną ir žmones, dirbančius jame. Lietuvoje visi tikrai labai profesionalūs ir puikiai atlieka savo darbus. Niekada neturėjau jokių nusiskundimų. Mes esame darbštūs.

susiję straipsniai

Rekomenduojame