Moterys

Anna Krasulina: mes, baltarusiai, esame tauta, norime laisvės ir mes laimėsime

Baltarusijos laisvės simbolio Sviatlanos Cichanouskajos atstovę spaudai Anną Krasuliną (51) šiandien gaudo įtakingiausia pasaulio žiniasklaida. Žurnalistų užklausų skaičius toks milžiniškas, kad net norint į jas visas atsakyti prašomu metu fiziškai to padaryti neįmanoma.
Reading time 15 minutes
Anna Krasulina, Shot by Lukas nuotr., Irinos Cybinos stilius

Stebėdama dabartinę situaciją savo gimtinėje, Anna tikra, kad grįžus į Baltarusiją iki laisvės pergalės ji su Sviatlana būtų kaip mat sulaikytos. Atsidurti kalėjime ji nebijo. Dabartinis gyvenimas Annai primena veiksmo filmą su melo, farso, karo, net ir melodramos elementais.

 

Anna, studijavote geriausiame tuomečiame SSSR universitete. Ką baigėte?

 

Tiesa, kad patekti ten buvo gana sunku – konkurencija tarp stojančiųjų buvo pati didžiausia, kokia tik gali būti. Už Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą, kuriame studijavau, tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje geresnių nebuvo. Iš pradžių baigiau studijas Filologijos fakultete, vėliau ten pat studijavau aspirantūrą Viešojo administravimo fakultete. Tuo metu dar nebuvo galimybių išvykti studijuoti į užsienį, galbūt būčiau pasirinkusi studijas svetur.

 

Papasakokite apie savo šeimą.

 

Mano vyras yra Baltarusijos valstybinio universiteto docentas, ne Europos civilizacijų specialistas, istorikas. Vyras taip pat studijavo Maskvos valstybiniame universitete, ten ir susipažinome. Gyvenimo partnerį, mano manymu, reikėtų pasirinkti taip, kad būtų įdomu kartu gyventi. Man su vyru įdomu, jis labai kūrybingas žmogus, be to, nuostabiai gamina, ypač aštrius valgius. Kartu auginame du vaikus, kurie šiuo metu studijuoja.

 

Kokiu šūkiu ar nuostata gyvenime vadovaujatės?

 

Man labai svarbu, kad būtų įdomu gyventi, įdomu dirbti, bendrauti su įdomiais žmonėmis. Manau, mano šūkis – gyvenk įdomiai!

 

Baltarusijos politinėje arenoje nesate naujokė. Kaip ten patekote?

 

Į politiką patekau prieš keturiolika metų, kai buvau atleista dėl tos pačios „politikos“ iš vienos garbingos užsienio kompanijos, kurioje dirbau. Tuo metu mano vyras buvo opozicijos kandidato Aleksandro Milinkevičiaus komandoje. Nors komandoje nebuvau, KGB pareigūnai ir mane įvardijo kaip opozicijos narę. Tai įvyko po 2006 metų Baltarusijos prezidento rinkimų. Patekau į „juodąjį sąrašą“, todėl niekur nebegalėjau įsidarbinti. Tada atėjau dirbti į Jungtinę pilietinę partiją, bet tai buvo ne iš karto – tik 2010-aisiais tapau kandidato į prezidentus Jaroslavo Romančiuko atstove spaudai. Tada į aikštę dėl netiesos į mitingą atėjo daugiau nei 70 tūkstančių žmonių, bet protestas buvo nuslopintas per vieną vakarą. Tuomet ir mane mušė guminėmis lazdomis. Kurį laiką net negalėjau apsivilkti megztinio, nes visas kūnas, ypač galva, buvo nusėta mėlynėmis.

 

Taigi, nors į politiką patekau kiek atsitiktinai, tame yra ir dėsningumas – niekada negalėjau toleruoti neteisybės. Taip pat nežinau, ką reiškia stovėti nuošalyje. Jei matau, kad vyksta nesąžiningi dalykai, netyliu. Ir ne tik netyliu, bet ir pradedu veikti.

 

O kaip politikoje atsidūrė Sviatlana?

 

Sviatlana iš tikrųjų niekada anksčiau nedalyvavo politikoje. Jos vyras tinklaraštininkas Sergejus Cichanouskis buvo įkalintas dieną prieš registraciją į prezidento rinkimus be jokios priežasties. Tuomet Sviatlana atidavė savo dokumen - tus vietoj vyro. Ji visada atsimena: „Mačiau, kaip Jarmošinas (Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas) mane užregistravo tik norėdamas pasityčioti.“ Esu tikra, kaip dabar jis graužia savo alkūnes: iš „namų šeimininkės“, kuri iš tikrųjų yra atestuota anglų kalbos mokytoja, Sviatlana vos per 3–4 mėnesius virto stipria pasaulinio lygio politike, prikausčiusia viso pasaulio dėmesį. Sakyti, kad tai kieta ar šaunu, reiškia nieko nepasakyti.

 

Kaip įsitraukėte į Sviatlanos komandą? Kokios jūsų atsakomybės, funkcijos?

 

Iš pradžių Sviatlana dirbo su žmonėmis, kurie buvo jos vyro komandos nariai. Visi jie atsidūrė už grotų. Sviatlana kartu su savo drauge Marija Moroz, kuri vėliau tapo jos štabo būstinės vadove, kreipėsi į mūsų partiją dėl programos. Jos susitiko su mūsų programos ekspertais Aleksandru Dobrovolskiu ir Evgenijumi Krasulinu (mano vyru). Taip visi patekome į komandą ir pradėjome kartu dirbti. Aš esu Sviatlanos atstovė spaudai, atlieku tam tikras funkcijas, susijusias su darbo su žiniasklaida organizavimu, rengiu pranešimus spaudai, dalyvauju visose spaudos konferencijose ar Sviatlanai dalijant interviu. Pradėję nuo nulio, šiandien dirbame su viso pasaulio žiniasklaida. Net pasakyčiau drąsiau – šiandien mes formuojame pasaulio žiniasklaidos darbotvarkę.

 

Kaip manote, kokios jūsų profesinės ir asmeninės savybės padėjo tapti dešiniąja Sviatlanos ranka?

 

Iš tikrųjų neturime dešiniosios ar kairiosios rankos pasidalijimo. Sviatlana nėra mano vadovė. Pas mus apskritai nėra vadovų, čia niekas nieko nesamdė, niekas niekam nemoka pinigų. Dirbame savanoriškai. Kiekvienas komandoje pasiėmėme savo darbo dalį, kurią išmanome, visi turime savo funkcijas. Sviatlana savo dienotvarkės ir užduočių pati nesudarinėja, tai už ją daro komanda.

 

Viskas vyksta gana greitai, kilusias diskusijas išsprendžiame visuotiniu sutarimu. Kai yra bendras tikslas, suprantama jo svarba, nėra jokios trinties. Tam tiesiog nėra laiko. Gyvendami tokiu neramiu metu, galime įvertinti savo ambicijas. Aiškiai suprantame, kad pagrindinis dalykas yra patikimas draugo petys. Dabar mūsų draugas yra kiekvienas komandos narys ir visa Baltarusijos tauta.

1605738992386942  lu 8651
Anna Krasulina, Shot by Lukas nuotr., Irinos Cybinos stilius

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?

 

Nuo to laiko, kai tapome komanda, mes visą laiką dirbame, net nedirbame – greičiau ariame negailėdami nė vienos savo gyvenimo minutės. Šiandien svarbiausia yra Sviatlana – ji yra pagrindinis mūsų kovos už laisvę resursas. Kiekvienas iš mūsų suprantame, kad dabar sprendžiamas ne mūsų, o visos šalies likimas.

 

Kaip atrodo jūsų diena?

 

Kartu su komanda pradedame dirbti nuo 9 valandos ryto. Darbas trunka iki 20–21 valandos vakaro. Esant tam tikrai force majeure aplinkai, dirbame ir naktimis – tiek laiko, kiek tuo metu reikia. Kasdien priimu daugybę užklausų dėl interviu su Sviatlana. Aš, kaip komandos narė, šiandien galiu sau leisti griežtesnius politinius vertinimus ir pareiškimus nei Sviatlana, tad tai yra dar viena mano darbo kompetencijos dalis. Ji, kaip šalies veidas, turi išlikti diplomatiška. O aš galiu interviu metu kalbėti drąsiau. Taigi, be atstovės spaudai, turiu ir kito darbo.

 

Šiuo metu gauti Sviatlanos interviu ne tai, kad nėra paprasta, greičiau sunkiai įgyvendinama misija. Žinau, kad geriausi Lietuvos žurnalistai ilgai laukia savo eilės, norėdami ją pakalbinti savo laidose...

 

Man, kaip atsakingai už Sviatlanos bendravimą su žiniasklaida, svarbu, jog ji duotų kuo daugiau interviu. Įsivaizduokite, kai ji buvo čia, Lietuvoje, per pirmąsias 42 dienas davė daugiau nei 120 interviu. Net nekalbu apie kitus darbus: vaizdo žinutes Baltarusijos piliečiams, atsakymus į žiniasklaidos klausimus, pasiruošimus susitikimams su valstybių ir vyriausybių vadovais, ruošiamomis kalbomis Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungos Parlamente, Europos Taryboje ir panašiai. Jeigu kalbame apie žiniasklaidą, šiandien yra tiek daug paraiškų dėl Sviatlanos interviu, kad nebespėjame fiziškai. Tenka pasirinkti, kas turi pirmumo teisę. Tai pirmiausia yra Baltarusijos žiniasklaida ir didelės naujienų agentūros, iš kurių informaciją paima visos kitos žiniasklaidos priemonės. Tuomet eina tų šalių žiniasklaida, su kurių atstovais rengiami politiniai susitikimai.

Šiandien svarbiausia yra Sviatlana – ji yra pagrindinis mūsų kovos už laisvę resursas. Kiekvienas iš mūsų suprantame, kad dabar sprendžiamas ne mūsų, o visos šalies likimas.

Sviatlanai šiandien reikia pasverti kiekvieną žodį, kurį ištaria, nes visos žinutės stebimos ne tik pasaulio, bet ir ypač Baltarusijos žiniasklaidos, jau nekalbant apie tautiečius. Ar visada pavyksta suvaldyti emocijas?

 

Kiekvienas interviu yra pokalbis su didžiule auditorija. Tai yra jaudulys, susikaupimas, atsakomybė. Jūs – teisi, už kiekvieną ištartą žodį reikia atsakyti. Bet reikia ne tik atsakyti į klausimus – būtina užkariauti auditoriją, įkvėpti ją palaikyti mūsų kovą. Ir jei kas nors mano, kad interviu yra tušti reikalai, jie klysta. Kiekvienas įkvėptas Sviatlanos interviu yra mūsų šalininkų skaičiaus didinimas visame pasaulyje. Tai yra mūsų palaikymas, pagalbos planai, būsimos investicijos į mūsų ekonomiką, lėšas, skirtas padėti laisvės aukoms.

 

Politinių užkulisių gyvenimas dažnai yra daug įdomesnis nei vaizduojamas viešumoje. Šiandien jūsų veiksmus stebi visas pasaulis. Ar jūs pati suprantate, kiek daug per tiek mažai laiko nuėjote?

 

Nėra laiko apie tai galvoti ar to suvokti, nors tai tikrai įspūdingas ir įdomus laikas. Anądien Sviatlana, aptardama savo kalbos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) rezultatus, pasakė: „Oho, taigi šiandien mums buvo tokia svarbi ir lemianti diena!“ Politiniai patarėjai atsakė, kad tai dar viena svarbi ir lemianti diena – tokia pati kaip buvo vakar ir tokia pati bus rytoj. Ir tai yra tiesa. Manau, ateityje siaubingai pasiilgsiu šių dienų, bet šiandien neturime laiko mėgautis dėmesiu. Džiaugtis trukdo baisus nerimas dėl to, kas vyksta Baltarusijoje. Tai niekada neišeina man iš galvos.

 

Sakykite, kaip jūs viską suspėjate?

 

Gaila, bet visko suspėti neįmanoma. Agitacijos kompanijos metu mums pavyko duoti interviu net Brazilijos, Kolumbijos žiniasklaidai. Juk mūsų pasakojimas yra apie moteris, kurios stojo į savo vyrų, atsidūrusių už grotų, vietas. Tai pati tikriausia muilo opera, galinti priminti Lotynų Amerikos istorijas. Apskritai visa ši rinkimų kampanija yra labai kinematografinė. Kad ir mūsų automobilių vaikymasis rinkimų išvakarėse, kai jie bandė sulaikyti Sviatlaną. Kaskart ją veždavome į naują vietą. Arba Marija Kolesnikova, pakeliui išlipusi per ją pagrobusių asmenų automobilio langą ir pasienyje suplėšiusi pasą, kad jos neišvežtų iš šalies. Tai realus veiksmo filmas. Mes matome ir karo kronikas – sprogdinamas granatas, šūvius, banditus juodomis, veidus dengiančiomis kaukėmis. Yra ir komedijos bei farso elementų – Lukašenka su neperšaunama liemene ir kulkosvaidžiu, arba viena iš naujausių istorijų – nuslėpta nuo savo tautos prezidento inauguracija!.. Tikiuosi, kad viso to pabaigoje turėsime ir laimingą melodramos pabaigą, kai Sviatlana iš kalėjimo sutiks savo vyrą Sergejų.

1605739057023506  lu 9376
Anna Krasulina, Shot by Lukas nuotr., Irinos Cybinos stilius

Atlaikyti tokį puolimą reikia daug ir jūsų darbo profesionalumo. Kaip jūs pati išgyvenate ir kaip save motyvuojate nesustoti ir dirbti toliau?

 

Lukašenkos režimas per visą žiniasklaidą, kurios dauguma buvo jo ir kontroliuojama, nuolat švaistėsi purvais ant opozicinių partijų. Daugelis Baltarusijos visuomenės tikėjo tuo, kas kalbama. Tad, norint išgyventi ir dirbti opozicijoje, buvo reikalingi plieniniai nervai. Asmeniškai aš per šiuos metus susikūriau tam tikrą imunitetą. Žinau, kad aplink mane yra žmonių, kurie žino, kas aš esu, ir nepatikės jokiu šmeižtu, kuriuo galiu būti kaltinama.

 

Dabar motyvuoja mūsų tautos žmonėms kylantis pavojus. Negalime leisti, kad omonininkai, kurie muša, prievartauja, kankina, žudo ir persekioja taikius civilius, vėl įgytų viršenybę. Tik ne šįkart. Man išvis nesuprantama, kaip žmonės taip gali neturėti sąžinės. Jie drąsūs tik tada, kai jų veidus dengia juodos kaukės, kai jų niekas neatpažįsta. Jeigu jos nuplėšiamos, jie tuoj pat bėga ir slepiasi. Aš net neįsivaizduoju, kaip tokie žmonės paskui grįžta namo ir apkabina savo žmonas, vaikus. Man sunku suvokti ir sunku susitaikyti, kad jie tiek žemai puolė. Juk jie – žmonės...

 

O jūs pati ar galite sugrįžti į Baltarusiją?

 

Manau, jei grįšime prieš savo pergalę, greičiausiai atsidursime kalėjime. Lukašenka iš prigimties yra labai kerštingas žmogus. Jis jau prieš 1,5 metų bandė mane išsiųsti iš Baltarusijos, bet tada aš laimėjau dėl ​​didžiulio žmonių palaikymo ir solidarumo. Man nebaisu, kad pateksime į kalėjimą. Baisu, kad nepadarysime dėl savo šalies to, ką galime padaryti dabar, būdami laisvi Lietuvoje.

 

Ko labiausiai pasiilgstate?

 

Labai pasiilgau savo šeimos. Tėčiui yra 78 metai, mamai spalio mėnesį bus 80. Jie be proto jaudinasi dėl manęs. Aš jų nematau, negaliu apkabinti, nuraminti. Labai ilgiuosi savo vyro ir vaikų. Taip pat trūksta baltarusių tautos energijos, kuri šiuo metu savo šalyje augina didžiulius kalnus. Jei tik jūs žinotumėte, koks yra pasididžiavimas jausti ir matyti didžiules minias, tūkstančius tautiečių su vėliavomis ir gėlėmis, kurie, nepaisydami pavojaus, nori laisvės ir pagarbos savo teisėms. Akivaizdu, kad tai svarbu didžiajai daliai baltarusių.

 

Žinote, sklinda toks nuotaikingas memas: „Jei nesėdėjai – tu ne baltarusis.“ Noriu pasakyti, kad mums nerūpi omonininkai ar kad atsiras pasaulyje, kas galbūt mūsų nepalaikys. Mums nerūpi, kas ir ką apie mus galvoja blogai. Mes esame mes, mes esame tauta, mes norime laisvės, teisingumo, norime turėti savo teises. Ir mes laimėsime.

Žinote, sklinda toks nuotaikingas memas: „Jei nesėdėjai – tu ne baltarusis.“ Noriu pasakyti, kad mums nerūpi omonininkai ar kad atsiras pasaulyje, kas galbūt mūsų nepalaikys<...> norime laisvės, teisingumo, norime turėti savo teises. Ir mes laimėsime.

Ar dažnai tenka nestandartiškai spręsti iškilusius iššūkius?

 

Visa mūsų kova nuolat reikalauja nestandartinių sprendimų. Štai vienas iš jų: moterų eitynėse sulaikyta mergina paima OMON pareigūnui už rankos ir eina kartu vagono link. Omonininkas tam nesipriešina. Turime visiško siurrealizmo vaizdą, kuris pasklido po visą pasaulį.

 

Ar lankėtės Lietuvoje prieš šiuos įvykius?

 

Žinoma, daug kartų, net negalėčiau suskaičiuoti. Kaune turime artimų draugų – Giedrių ir Kristiną. Mano vyras tarnavo su Giedriumi Sovietų armijoje tuo metu, kai griuvo Berlyno siena. Armijos draugystės būna rimtos, patikrintos įvairių patirčių. Taigi šie mūsų šeimos draugai mums aprodė daugybę įdomių vietų Lietuvoje.

 

Man labai patinka jūsų parkai. Nuostabiai vaizdingas yra kelias palei Nemuną. Jūra tiesiog mano meilė, kurios neturime. Kuršių nerija – kažkas neįtikėtina. Jūsų Vilnius yra nuostabus. Kasmet čia vis gražiau, galbūt jūs to nepastebite, bet Vilnius išsaugo oraus senamiesčio didybę ir žavesį. Minskas buvo sunaikintas esant sovietų valdžiai, mums to labai trūksta.

 

Ir dar ko neįmanoma nepastebėti – oras Lietuvoje dvelkia laisve, ji sklando visur. Jūs to laisvės oro galbūt prisikvėpavote ir nebejaučiate, bet, patikėkite, jis tikrai yra!

 

Atsimenu, lietuviai draugai mums aprodė Kauno ir Vilniaus kalėdines eglutes, pasakojo apie neoficialias varžybas tarp miestų. Tąkart nugalėjo Kalėdų eglutė Kaune – ją ir visą aikštę puošė voratinkliai iš plastiko. Tada mes taip stipriai pajutome, kad kūryba yra laisvės darinys. Neįmanoma kurti, kai esi prievartoje, jauti spaudimą. Tuomet Minske stovėjo didžiulė plastikinė eglutė su didžiuliais popieriniais rutuliukais. Lygiai tokia pat ji buvo jau 10 metų – dulkėta, negraži, nuobodi... Dar man labai patinka, kad visi čia kalba lietuviškai. Aš taip pat jau moku kelis žodžius.

 

Laisvė tiek lietuviams, tiek baltarusiams nėra tik žodis. Dėl jos mums reikėjo kovoti, jūsų kova vis dar tęsiasi. Kaip laisvę matote jūs?

 

Laisvė yra sugebėjimas tvarkyti savo gyvenimą ir turėti ateitį. Tai yra teisės ir pareigos. Jūsų Užupio konstitucijoje yra punktas: „Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo laisvę.“ Tai yra labai stipri tiesa. Jūs neįsivaizduojate, kaip didžiuojuosi, kad Baltarusijos žmonės suprato šią tiesą ir ją demonstruoja. Tam jausmui apsakyti nėra žodžių. Beje, pastebiu, kad yra nemažai lietuvių, kuriems laisvė jau yra savaime suprantamas dalykas. Bet taip tikrai nėra.

Laisvė yra sugebėjimas tvarkyti savo gyvenimą ir turėti ateitį. Tai yra teisės ir pareigos. Jūsų Užupio konstitucijoje yra punktas: „Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo laisvę.“ Tai yra labai stipri tiesa.

O kaip matote netolimą Baltarusijos ateitį?

 

Artimiausiu metu Baltarusijai viskas bus gerai. Baltarusijos žmonės yra išsilavinę, gerbia šalies įstatymus. Mes suprantame, kad turėsime daug dirbti, ir esame tam pasirengę. Baltarusiai, dirbantys dėl Baltarusijos, savęs ir savo vaikų yra galingas variklis. Taigi greitai įveiksime krizės pasekmes ir dar nustebinsime pasaulį savo gebėjimais.

 

Kokios jūsų, kaip savo srities profesionalės, profesinės ambicijos?

 

Tapti geriausiu atstovu spaudai pasaulyje! O jeigu rimtai, mano profesinė ambicija, kaip žmogaus, atsakingo už Sviatlanos populiarinimą žiniasklaidoje, pasaulio visuomenės sąmonėje ir istorijoje yra Nobelio premija Sviatlanai Cichanouskajai. Kaip politikė noriu dalyvauti kuriant naują šalį. Neabejoju, kad tai bus labai įdomu!

 

susiję straipsniai

Rekomenduojame