Moterys

Asmik Grigorian: esu šiandienos žmogus ir bet kokiame pastatyme išlieku šiuolaikiška

Talentingoji Asmik Grigorian savo darbais perrašinėja ir operos istorijos puslapius, ir lietuvių kelionių įpročius, nes šie svetur jau ieško bilietų nebe tik į savos krepšinio komandos rungtynes – vis daugiau nori išvysti scenoje ją, šįmet išrinktą geriausia pasaulyje operos soliste.
Reading time 14 minutes
SHOT by Lukas nuotr.

Neseniai tokia proga buvo Milane, garsiajame „La Scala“ teatre, kur operoje „Miręs miestas“ ji atliko kritikų ir publikos išliaupsintą Marietos vaidmenį. „Labai malonu“, – paprastai ir nuoširdžiai į komplimentus reaguoja tuoj po premjeros toli nuo plojimų ir mintimis, ir fiziškai atsidūrusi Asmik.

 

„Kelias dienas buvau Prahoje, dabar – Sankt Peterburge, poryt išskrendu į Maskvą porai dienų, o po to – Richardo Strausso festivalis Vokietijoje. Vasarą bus kelionių, labai daug koncertų – vienoje vietoje nesėdėsiu“, – vardija internetu viešbučio kambaryje „sugauta“ Asmik. Per kelerius pastaruosius jos didžiosios profesinės karjeros metus „sėdėjimas vienoje vietoje“ solistei tapo nebepažįstamas. Nebent taip vadintume ilgesnį buvimą konkrečiame mieste, teatre, kai rengiamas naujas pastatymas, tačiau ir repetuodama spektaklį ji paprastai jau mokosi kito – naujo vaidmens. Pavyzdžiui, žiemą tarp „Pikų damos“ repeticijų Lietuvoje su „Vilnius City Opera“ trupe ji „Skype“ dirbo su vokalo dėstytojais, rengdamasi debiutui „La Scala“, o būdama Milane, kur visus pavergė jos Marieta, ėmė ruošti Normą. Savo darbų tvarkaraštį legendinio armėnų tenoro Gehamo Grigoriano bei lietuvių operos primadonos Irenos Milkevičiūtės duktė žino iki 2025-ųjų.

 

Per artimiausius sezonus pagrindines partijas net penkiuose svarbiausiuose pasaulio operos teatruose – „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Niujorko Metropolitene, Paryžiaus Bastilijos operoje ir Vienos „Staadsopera“ – dainuosianti solistė į priekį planuoja ne tik spektaklius bei koncertus. „Tai – valandų darbas!“ – šypsosi kalbėdama apie tai, kaip reikia suderinti, sudėlioti šeimos reikalus ir artimiausiųjų keliones. Rugpjūtį trečią gimtadienį švęsianti dukrytė Lėja į visas ilgesnes išvykas keliauja su mama, o kad ši galėtų dirbti, jas abi dažniausiai lydi anyta – Asmik vyro, žinomo rusų režisieriaus Vasilijaus Barchatovo mama arba auklė. Pas jas nuolat atskrenda ir Vilniuje gyvenantis septyniolikmetis solistės sūnus Nojus, su kuriuo ryšys visuomet buvo artimas ir šiltas. Buvimui su sutuoktiniu taip pat reikalingas planas. Šįmet Tarptautiniuose operos apdovanojimuose, kur kaip geriausia solistė apdovanota Asmik, Vasilijus buvo tarp nominantų į geriausio režisieriaus vardą. Jo darbų tempas – taip pat įtemptas, geografija – plati. „Bet, kai nori, juk viskas įmanoma“, – nedramatizuoja solistė.

1569826979106450 1562222047286261 lu 0000000000205

Asmik, dainuoti garsiajame Milano „La Scala“ – bet kuriam solistui didžiulis įvertinimas ir sėkmė. Ar pirmąsyk ten dirbdama pajutote teatro didybę, magiją, stebuklą?

 

Taip, man jis yra stebuklas, bet dėl visai kitų priežasčių nei daugumai žmonių – šiame teatre susipažino ir dainavo abu mano tėvai. Tad „La Scala“ man stebuklinga vieta dėl su juo susijusios asmeninės istorijos. Na, o kalbant apie šį ar kitus teatrus, bet kuri scena man yra stebuklinga, tad vienos kažkaip išskirtinai nesureikšminu. Nebent – tai tėvų istorija.

 

Šviesaus atminimo tėtis Gehamas Grigorianas pačios dainuojančios „La Scala“ nebepamatė, o ar mama ir pirmoji profesijos mokytoja Irena Milkevičiūtė buvo atskridusi į Milaną? Kokie jos įspūdžiai?

 

Taip! Ji žiūrėjo spektaklį, kokias emocijas paliko, jau reikėtų paklausti jos pačios (šypsosi).

 

O kokie jūsų įspūdžiai iš „La Scala“ parodyto „Mirusio miesto“? Kodėl vienu metu norėjote mesti repetuojamą Marietos vaidmenį?

 

Tas darbas – labai sudėtingas, o man taip nutinka, jei vaidmuo sunkus: maždaug per vidurį pastatymo save privedu iki emocinės krizės, kad paskui prieš premjerą dar spėčiau atsigauti. Suprantu, kad tokia yra mano darbo taktika, stilius, jei taip skamba geriau (juokiasi). Išties šis vaidmuo sunkus, turbūt vienas sudėtingiausių, kuriuos dariau. Kaip sakau, tokius vaidmenis dainuoti galima, bet reikia tai daryti atsargiai. Jis labai didelis, įvairus, be galo didelis orkestras, viskas sudėtinga ir vokaliai, ir techniškai, ir emociškai. Marietos vaidmuo, pavadinkime, – sunkiasvoris, su labai daug uždavinių. Dar viską apsunkina vokiečių kalba.

 

Aš – perfekcionistė, todėl užtrunka daug laiko ir atima jėgų, kad viską padaryčiau taip, kaip norėčiau. Bet, labai džiaugiuosi, triumfas buvo išties didelis, recenzijos visos iki vienos – puikios, kad tokio debiuto dar nebuvo, sulaukėme palaikymo ir teatre, ir iš publikos. Kitaip tariant, sėkmė didžiulė, bet man viskas kainavo nepaprastai daug. Užtat dabar vis dar bandau sugrįžti į save.

 

Ilgiau atsigauti po tokių sudėtingų vaidmenų neturite kada, dar nebaigusi vieno maratono, stojate į kito trasą!

 

Man šie metai labai labai sunkūs. Ateityje jau susiplanavau, kad nebūtų daugiau nei vieno naujo vaidmens per metus, nes iš tikrųjų nuovargis kaupiasi. Ruošdama Marietą jau jutau, kad jo prisikaupę nuo praėjusių metų, nes irgi nebuvo pakankamai poilsio. Ir dabar jo neturėsiu. Kažkiek laiko taip tempti galima, bet – ne per ilgai. O atsigauti po kiekvieno vaidmens sekasi skirtingai. Po Marietos – sunku. Dabar tuoj dainuosiu Strausso dainas, kas yra, pavadinkime, visai kita sporto rūšis. Dėl to reikia stipriai ir daug dirbti, kad kūnas sugrįžtų į visai kitą ritmą.

„La Scala“ man stebuklinga vieta dėl su teatru susijusios asmeninės istorijos - čia susipažino ir dainavo abu mano tėvai.

Vienu jūsų išskirtinumu vadinama tai, kad savo personažus paverčiate tikrais žmonėmis, artimais ir suprantamais visiems. Kaip tai pavyksta?

 

Aš iš viso labai mėgstu pasakoti žmogiškas istorijas, kaip jas pati suprantu. Dėl to niekuomet nevaidinu kažkokio tolimo literatūrinio personažo, visada bandau kiek įmanoma juos pritempti prie savęs, save – prie jų ir papasakoti, kaip moku. Kol kas įkvėpimo neieškau iš šalies, visa tai pavyksta rasti savyje. Gal kada pritrūks savos patirties?.. Kai bus, tada ir pamatysime.

 

O kuris vaidmuo artimiausias, labiausiai – jūs pati?

 

Visi ir nė vienas.

 

Kažkada operos teatre buvo įprasta matyti dažniausiai stambias statiškas solistes, įspraustas į prašmatnias suknias, o jūs scenoje ir šokate pilvo šokį, ir vilkite viskuo – nuo moderniausių kostiumų iki apatinių. Kokia yra šiuolaikinė opera?

 

Šiuolaikinė opera man – tai, kas parašyta šiuo laiku. O pastatymas?.. Jau sunku spręsti, kas yra šiuolaikinis pastatymas, o kas – ne. Jei kalbame apie klasikinę kostiuminę operą, tokioje savo gyvenime gal tik porą kartų ir esu dalyvavusi. Visi mano spektakliai – gana šiuolaikiški. O aš, kadangi bandau perleisti istoriją per save, bet kokiame pastatyme išlieku šiuolaikiška, nes kalbu apie tai, ką galiu papasakoti. Aš esu šiandienos žmogus ir tai darau šiandien.

 

Ar svarbu rūbas, kurį vilkite scenoje?

 

Iš esmės – nelabai. Kuo kuklesnis drabužis tiek gyvenime, tiek scenoje, tuo jis daro mane didesnę. Skamba kaip kuriozas, bet tai – tiesa: kuo paprastesnis drabužis, tuo nepaprastesnė aš jame (juokiasi).

 

Mėgstate drabužių parduotuves, apsipirkinėjate su malonumu?

 

Žinau, kad turiu gražiai atrodyti, bet šopingo tiesiog nekenčiu. Nekenčiu matuotis drabužius, tad kartais perku ir be to. Visai neblogai pavyksta, nes mėgstu laisvesnius rūbus, o ir mano kūnas gana proporcingas, tad tinka standartiniai dydžiai. Būna, nueinu į parduotuvę ir nušluoju per pusvalandį viską, ko tuo metu reikia.

1569827467439672 67846224 1829776297168026 6716724823923359744 o

Kiek išvaizda turi įtakos konkurencinėje operos pasaulio kovoje?

 

Be abejo, turi. Grožio sąvoka labai sąlyginis dalykas, vieniems gražu viena, kitiems – kita, tačiau estetinis vaizdas svarbu visiems. Galbūt mano stiprioji savybė ta, kad esu gana nedidelė, bet jėgos turiu daug, kad atlikčiau visas dideles sunkiasvores partijas. Įrodau, kad ir nedidelis žmogus gali turėti savyje tiek stiprybės, kad išneštų visą didelį repertuarą.

 

Pamenu vieną komentarą po to, kai Londone gavote metų solistės apvanojimą: „Ji ne tik dieviškai dainuoja, bet ir atrodo kaip manekenė.“ Kur ta jūsų lieknumo, žavesio paslaptis?

 

Gal tai – tiesiog žavesys? O žavesys yra toks dalykas, kuris ne visada priklauso nuo grožio, dydžio ar kūno formų. Juk žmonės būna žavingi, patrauklūs, nepriklausomai nuo to, kiek kilogramų sveria.

 

Bet dėl išvaizdos tenka dirbti? Ar čia – gamtos, genų dovanos?

 

Žinoma, tenka. Labai daug dirbu visą gyvenimą. Man pasisekė, kad nuo vaikystės išmokau rūpintis savimi, sportuoti, tinkamai maitintis. Niekas paprastai nevyksta, ypač kai esi vyresnė nei trisdešimt penkeri. Juk kai jau nebe dvidešimt, turi prižiūrėti kūną, kad gražiai atrodytų.

 

Užsiimate joga ar renkatės kokį kitą sportą?

 

Dabar pusantrų metų praktikuoju jogą, bet stengiuosi pakaitalioti sportą. Pavyzdžiui, kartais šoku. Bandau pajusti, ko kūnas tą dieną nori. Turiu jogos mokytoją, pas kurią nueinu grįžusi į Lietuvą ir išmokstu kažko naujo, bet dirbu pati su savimi, neinu į jokias bendras sales. Kai yra pastatymas kuriame nors mieste, tai darau nuomojamame bute, kai koncertai ar tiesiog skraidau į spektaklius – tada viešbučių numeriuose.

 

Ir visada užtenka valios vienai sportuoti?

 

Taip. Laikytis disciplinos nėra sudėtinga, kai žinau, kad to išties reikia, kad jaučiuosi kitaip – daug geriau – kai tai darau.

Žavesys yra toks dalykas, kuris ne visada priklauso nuo grožio, dydžio ar kūno formų.

Išties jūsų profesijos žmonėms laikytis dienotvarkės labai sudėtinga – spektakliai baigiasi vėlai, po jų sunku užmigti...

 

Ir dar ta dienotvarkė labai kintanti. Aišku, daug lemia teatras, kuriame dirbi, bet būna, kad viena repeticija – dešimtą ryto, kita – dešimtą vakare. Grafikas nuolatos keičiasi, užtat kūnas turi būti labai lankstus ir išmokti prisitaikyti, o tai nėra paprasta.

 

Ir kaip kintant grafikui bet kada bet ko neprisivalgyti?

 

Kai labai nori, viską įmanoma suvaldyti. Yra termosai, juose nešiojuosi grikius, o juos labai mėgstu. Tad tinkamai maitintis – ne problema.

 

O prieš spektaklį pavalgote?

 

Žinoma, priklauso ir nuo spektaklio, bet stengiuosi nevalgyti mažiausiai keturias valandas prieš bet kokį pasirodymą. Skrandis negali būti apkrautas, bet ir negali būti alkanas. Užtat reikia gerai pavalgyti tinkamu laiku, kad pakaktų jėgų.

 

Ar pamenate savaitę, per kurią turėtumėte visiškai laisvą dieną?

 

Stengiuosi turėti bent vieną tokią per savaitę, kad pabūčiau su savo vaikais. O kad būtų visiškai laisva diena, skirta vien tik sau?.. Tokios nepamenu. Praėjusieji ir šie metai man labai sudėtingi, užtat stengiuosi susidaryti grafiką, kaip ilsėtis – kada skaityti knygas, žiūrėti filmus. Dirbti aš moku, o ilsėtis – nelabai.

 

Šeimos kelionių, susitikimų planavimas – taip pat jūsų darbas?

 

Ir labai didelis! Ypač kai reikia suderinti visas keliones, grafikus... Savaime tokie dalykai neįvyksta.

 

Lėja dar mažytė ir dažniausiai būna su jumis, o kaip sekasi bendrauti su ne kasdien matomu Nojumi? Paauglystės maišto nepatiriate?

 

Lėja dažniausiai greta, jos su savimi netąsau tik į visai trumpas keliones. Su Nojumi bendraujame puikiai, jis buvo atskridęs į pastarąjį mano spektaklį „La Scala“. Su paaugliais aš visiškai normaliai sutariu, o jis – jau septyniolikos, suaugęs žmogus.

 

Pavyksta planas su vyru nebūti atskirai ilgiau nei savaitę?

 

Taip. Už tai ačiū vyrui, nes daugiau skraido jisai. Tai ne dėl to, kad jo grafikas laisvesnis. Jo pagrindinis darbas vyksta galvoje, o galvoti galima ir keliaujant. Aš dirbti viena praktiškai negaliu – man reikalingi kiti žmonės, scena.

1569827601315140 68243852 1842740055871650 2687122765206519808 n

Kitą sezoną turėsite progos su Vasilijumi dirbti drauge – dainuosite Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, jo statomoje Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“.

 

Labai to laukiu. Po Vilniaus Londone manęs lauks opera „Jenufa“, tada vėl abu kartu dirbsime Vienoje, tenai – jo statoma „Norma“.

 

Iš šalies žiūrint, dirbate beprotiškai daug, gyvenate intensyviai, bet viskas jums puikiai sekasi. Ar turite kokių nors baimių? Kokia didžiausia?

 

Vienintelė kiekvienos motinos baimė – tai supras visi, kurie turi vaikų, – kad nieko jiems nenutiktų.

 

O pačiai? Negi nebijojote, kai prieš šešerius metus laukėte balso stygų operacijos?

 

Operacija – rimta, jei nebūtų pavykusi, man būtų didelė trauma, bet tikrai rasčiau ką veikti gyvenime ir be dainavimo. To jausmo baime nepavadinčiau.

 

Ką kita galėtumėte veikti, kas dar džiugintų, jei nedainuotumėte?

 

Sunku atsakyti, nes nesu nei svajotoja, nei įsivaizduotoja. Šiandien dainuoju su meile ir džiaugsmu. Taip pat daryčiau ir ką kita. Labai gaila, kad to nemoko mokykloje, nekartoja vyresni: mūsų profesinės sėkmės ir nesėkmės nė vieno nepadaro geresniu ar blogesniu žmogumi. Tai lemia vertybės, kiti dalykai. Visada taip jaučiau, bet tik su metais išmokau suvokti ir išreikšti žodžiais.

 

Smagu, kai savo darbu galiu skleisti grožį, bet, esu šimtu procentų tikra, tai gali daryti bet kurios profesijos žmogus.

1569827639737822 66809919 1815766181902371 5998382206408458240 o

O pačiai sau paprasta suvokti ir įvertinti, kad šiandien esate geriausia pasaulyje, geidžiama, liaupsinama? Kaip pavyksta ramiai ir protingai tai priimti?

 

Tas apdovanojimas – ne visam gyvenimui, o už metų darbą, kuris, pati žinau ir suprantu, buvo labai didelis – „Salomėja“ Zalcburgo festivalyje, ją ten dainuosiu ir šią vasarą. Įvertinimas man svarbus dėl tėvų, komandos, kuri drauge dirbo, aukojo savo laiką, jėgas, žinias. Dabar, kad ir į kurį teatrą nuvažiuoju, visi nori, kad kuo greičiau sugrįžčiau, bet tai nėra realu, nes darbų planą turiu iki 2025 metų. Daug pasiūlymų tenka atmesti, nes paprasčiausiai nėra kur jų įterpti. Kiekvienam svarbu būti išgirstam, pripažintam, bet didžiųjų mano darbų tvarkaraštis sudarytas dar iki gaunant geriausios solistės apdovanojimą (šypteli).

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame