Moterys

Kūrybos strategė Austė Skrupskytė: gyvenimas užsienyje nėra Lietuvos pametimas

„Volvo Cars“ kūrybos strategė Austė SKRUPSKYTĖ – išeivė, besistengianti pasaulio žemėlapyje ryškiau nubrėžti Lietuvos kontūrus. Gyvendama ir dirbdama Švedijoje laisvu laiku ji kuria Lietuvai. Ir nors žymeklį kas kelerius metus mergina smeigia vis kitoje žemėlapio vietoje, Austė drąsina: šalies pakeitimas ir karjerai, ir asmenybei – tik į naudą.
Reading time 12 minutes
NATALIE GREP nuotr.

Studijavai ir dirbai įvairiose šalyse, taip pat daug keliauji. Tikriausiai anksti pajutai, kad esi pasaulio žmogus ir gali dirbti, gyventi, leisti laiką bet kur pasaulyje?

 

Kai buvau keturiolikos, atradau daugiau socialinių tinklų, pasaulis pradėjo atrodyti mažesnis nei mūsų tėvams. Norėjau studijuoti reklamos industriją, bet tai buvo dar taip tolima Lietuvai, tad natūraliai atrodė, kad ši industrija ir kūrybinis darbas yra didesni kažkur svetur.

 

Pradėjus keliauti, Londonas buvo pirmoji stotelė. Ten sutikau žmonių iš įvairiausių šalių ir pasaulis mano akyse dar labiau sumažėjo. Baigdama mokyklą ir universitete labai lengvai atradau save, tad išvažiavusi nejaučiau didelių pokyčių.

 

Dabar gyveni Švedijoje. Koks, tavo akimis, yra šiaurietiškas gyvenimo būdas?

 

Artimas ir tolimas. Gana artimas, nes šiek tiek ramesnis ir santūresnis nei mums, lietuviams, priimtinas. Bet tuo ir tolimas, kad šiauriečiai dar ramesni už mus. Gana stipriai jaučiasi, kad Švedija ir geografiškai, ir kultūriškai atitolusi nuo Vidurio bei Vakarų Europos. Bet labai artima ir atvira nuomonėms, naujovėms, žmonėms. Atvira visiems. Pasaulis tai mato – na, pavyzdžiui, turime Gretą Thunberg, kuriai dabar septyniolika. Tai šalis, kuri atvira idėjoms. Būti joje – geras jausmas.

1613388338005330 auste portrait gothenburg 2020 photographernataliegreppiab hq 7s

Kaip sekasi su tuo gyventi?

 

Tai susiję ir su pirmuoju tavo klausimu. Aš pati esu atvira kitiems žmonėms, tad stengiuosi tokia išlikti ir čia. Mano draugas yra švedas, tad tai, be abejo, padeda. Manau, be jo būtų daug sunkiau integruotis. Ir kalbu visiškai ne apie kalbą – angliškai čia žmonės kalba daug aiškiau nei kartais Londone, kur tiek daug akcentų (šypsosi). Skambės stereotipiškai, bet tas šaltumas jaučiasi. Reikia daug laiko, kad susigyventum su švedais. Užtat, kai švedai atveria duris, jie priima tave lyg šeimos narį.

 

Tavo naujoji tinklalaidė „Change“ kuriama lietuviškame projekte „What do people do?“. Kaip kilo ši idėja?

 

Labai noriu daugiau kūrybinių minčių atnešti į Lietuvą ir prisidėti prie mažesnių kūrybinių projektų būtent Lietuvoje, nes, manau, tai – labai svarbu. Tai ir man pačiai padeda šioje visoje koronos situacijoje. Visą laiką galvoju, kaip galėčiau daugiau prisidėti prie lietuviškų projektų ir būti arčiau Lietuvos. Pažįstu „What do people do?“ kūrėją Rasą Jusionytę iš anksčiau, jos pagalba tapo tam tikra pradžia.

 

Labai tikiu „What do people do?“ projektu – ir žurnalu, ir tinklalaide. Manau, kad turime į darbą pradėti žvelgti moderniau, atviriau ir garsiau apie tai diskutuoti: it’s ok not to feel ok at work. Kartu „Change“ – tai ir paskatinimas lietuviams, kad turėtume investuoti daugiau laiko į kūrybą. Ypač daugiau jos atvežti iš užsienio, leisti ateiti idėjoms iš svetur ir nebijoti, kad žmonės išvažiuoja. Mes, išvažiavusieji, galime kitaip sužaisti Lietuvos labui: atvežti kūrybinių idėjų ir jas plėsti čia. Gyvenimas užsienyje nėra Lietuvos pametimas, atvirkščiai – noras praplėsti Lietuvos ribas žemėlapyje, padaryti kūrybą Lietuvoje įdomesnę.

 

Tinklalaidė „Change“ yra apie žmones, kurie drastiškai pakeitė karjerą. Ar tavo pačios karjeros istorija galėtų būti viena jų?

 

Ir taip, ir ne. Taip, nes niekada neatmetu galimybės pakeisti savo karjerą. Tik gal ne taip drastiškai, nes mano veiklas visąlaik jungia kūryba ir kūrybinis darbas. Man nesunku pakeisti šalis ir darbą, nors dažnai žmonėms tai atrodo kažkas milžiniško. Reklamos industrijoje sukuosi septynerius metus, dabar užimu gana aukštą poziciją ir tai pasiekti pavyko tik keičiant šalis. O jei darbo rinkoje suksiuosi dar kokius keturiasdešimt metų, kodėl nepabandžius iš naujo? Ši tinklalaidės mintis ir kilo iš tokios drąsos.

Gyvenimas užsienyje nėra Lietuvos pametimas, atvirkščiai – noras praplėsti Lietuvos ribas žemėlapyje, padaryti kūrybą Lietuvoje įdomesnę.

Kalbindama pašnekovus daug dėmesio skiri jų emocinei būklei. Galima sakyti, dabar net madinga atsigręžti į save. Kaip tau pačiai sekasi klausytis savo vidinio „aš“?

 

Gal ir dėl šios mados, bet sekasi vis geriau. Manau, net ir persikėlimas į Švediją padėjo, nes ritmas tikrai sulėtėjo. Kartu prisidėjo ir korona, leido skirti sau dar daugiau laiko, atsisukti į save ir pagalvoti, kas man patinka.

 

Anksčiau būdavo momentų, kai jausdavau, kad kiti gali kažką daryti ar kažkaip kitaip atrodyti, o aš – tikrai ne. Ir pradėjau dažniau savęs klausti, o kodėl negalėčiau? Tie late twenties padeda geriau suprasti. Stengiuosi savęs daug klausti. Užtat ir „Change“ pokalbiuose to klausiu – man įdomu, kaip kiti ieško savęs viduje.

 

Volvo“ dirbi kūrybos stratege. Kaip pradėjai dirbti su „Volvo“ ir kaip tavo darbas atrodo dabar?

 

Prasidėjo jis gana netikėtai, bet tradiciškai. Su draugu gyvenome Berlyne, bet jau turėjome minčių judėti toliau. Kai kalbėjome apie Švediją, vienintelė kompanija, kuri mane domino, buvo „Volvo Cars“, nes tai – viena didžiausių skandinavų kompanijų ir gerbiama reklamos industrijoje. Po to, kai aplikavau į darbo vietą, viskas labai greitai susisuko.

 

Pradėjau dirbti su skaitmenine rinkodara ir socialiniais tinklais. Tuo pačiu metu įmonėje pradėjo dirbti ir naujas kūrybos direktorius iš „Forsman & Bodenfors“ reklamos agentūros, kuri yra viena didžiausių pasaulyje. Ir jis tapo mano vadovu! Tai buvo tobulas momentas: kompanijoje vyko didžiuliai pokyčiai, o aš gavau kūrybos strategės darbą, kurį dabar dirbu su dar dviem kolegomis.

 

Dirbame su globaliomis „Volvo Cars“ kampanijomis. Ieškome idėjų, kurios gali būti žmonėms artimos. „Volvo“ grožis tas, kad nebandome būti tuo, kuo nesame, bet padedame žmonėms būti saugesniems ir tvaresniems. Mano pirmoji didžiausia kampanija, prie kurios dirbau pernai, buvo į rinką paleistas pirmasis elektrinis automobilis.

 

Iš dalies ir prisijungiau prie šios kompanijos dėl to, kad visų pirma reklamos pasaulyje mašinos yra didžiulė ir įdomi rinka. Dideli biudžetai, projektai, galimybės dirbti su gerbiamais kūrybos vadovais ir įžymybėmis. Kita vertus, ši industrija patiria didžiulių pokyčių. Elektromobilių atėjimas – turbūt didžiausias pokytis per visą automobilių industrijos gyvavimą. Tai gana įdomus laikotarpis dirbti tokioje įmonėje.

 

Aišku, darbas didžiulėje kompanijoje turi ir savų minusų – centriniame biure dirba daug žmonių su skirtingomis nuomonėmis, kartais procesai užtrunka, o kartais vyksta labai greitai. Šis darbas gali būti chaotiškas, bet vis tiek labai įdomus. Būna visaip (juokiasi).

1613388389670013 auste portrait gothenburg 2020 photographernataliegreppiab hq 6

Kaip vykdant kasdienes užduotis nenužudyti produktyvumo ir svarbiausia – kūrybiškumo?

 

Kiekvieną dieną užduodu sau šį klausimą. Tokioje didelėje kompanijoje, net ir dirbdamas kūrybinį darbą, supranti, kad įvairūs vadovai turi teisę kontroliuoti tavo laiką, rezervuoti jį susitikimams. Gal iš dalies dėl to ir radosi mano tinklalaidė bei kitos kūrybinės veiklos. Laisvu laiku leidžiu sau daug laiko skirti kūrybai, kad galėčiau kaip įmanoma greičiau atnešti idėjų ir į savo kasdienį darbą. Jei visiškai atsijungčiau nuo kūrybinių minčių, kurios man yra natūralios, būtų daug sunkiau su darbais ir projektais.

 

Stengiuosi visą laiką galvoti globaliai. Darbe daug kalbame apie populiariąją kultūrą ir visa, kas vyksta aplink bei apie ką žmonės kalba: muziką, meną. Užduodame klausimą, kaip mūsų kompanija gali su tuo susitapatinti. Aš – smalsi siela, tad stengiuosi ir laisvu laiku taip žvelgti į mane supantį pasaulį bei įsikvėpti, kad nepranykčiau kasdienybėje tarp susitikimų ir užduočių.

 

Taip pat didesnėje kompanijoje labai padeda turėti kūrybininko vardą, nes leidi savo mintims nuklysti. Ir tu pats, ir kiti supranta, kad kartais tau reikia pažiūrėti į dalykus iš kitos pusės ir per daug nesusigyventi su prekės ženklu, kad suprastum, kaip žmonės jį mato.

Stengiuosi visą laiką galvoti globaliai. Darbe daug kalbame apie populiariąją kultūrą ir visa, kas vyksta aplink bei apie ką žmonės kalba: muziką, meną. Užduodame klausimą, kaip mūsų kompanija gali su tuo susitapatinti.

Kokiais būdais stengiesi apžvelgti tą bendrą vaizdą?

 

Be abejo, padeda socialiniai tinklai ir internetas. Reikia daug skaityti – ir internete, ir knygas, ir žurnalus. Klausyti, žiūrėti, stebėti. Kas jau savaime gana daug apimanti ir išblaškanti užduotis. Atrodo, kad turi nesibaigiantį sąrašą dalykų, kuriuos nori dar pažiūrėti ir paskaityti. Užtat ir bandau kartais save išsukti iš komforto zonos ir paskaityti kažką kitokio, ko niekada neskaityčiau. Ar pažiūrėti filmą, kurio niekada nežiūrėčiau, bet mano draugas labai nori. Stengiuosi prie kai kurių dalykų prieiti iš kitų pusių. Paklausti žmonių, kurie nėra panašūs į mane, ką jie žiūri, skaito ar galvoja. Stengiuosi būti atvira žmogui.

 

Tačiau kaip tokiame turinio kiekyje nepasimesti, neperdegti?

 

Taip, tai dar vienas mano kasdienis klausimas sau. Nebandyti apimti visko vienu metu, nes būtų labai sunku apie viską visą laiką žinoti. Ko, deja, dažnai iš visų tikimasi – kad žinosi ir apie politiką, ir apie technologijas, ir apie mašinas, madą ar tvarų pasaulį. Mano patarimas sau, o ir kitiems – nebandyti žinoti visko. Geriau domėtis viskuo po truputį. Man tai išeina natūraliai: jei paimu knygą viena tema, kokį mėnesį ar du linkstu į tą temą, vėliau į kitą.

 

Viename interviu buvai pavadinta „Instagram“ žmogumi“. Koks dabar tavo santykis su socialinėmis medijomis?

 

Mano karjera „užsisuko“ su „Instagram“, tad tikriausiai todėl ir buvau taip pavadinta. O žiūriu visaip. Vasaros pabaigoje beveik mėnesiui atsijungiau nuo „Instagram“. Buvo visai nesudėtinga ir jaučiausi labai puikiai, nieko netrūko. Taip padariau pastebėjusi, kad per daug pradėjau stebėti, ką veikia kiti. Daugiau laiko praleidau su kitais nei su savimi – tai suvokusi patyriau šiokį tokį šoką. Leidau sau sustoti, o dabar stengiuosi į tai žiūrėti kitaip, nesusivienodinti su turiniu „Instagram“. Labiau suvokti, ką veikiu socialinėse medijose, ir būti atvirai tam, kaip jaučiuosi būdama ten. Tai – didžiulė mūsų kartos dalis ir, tikiu, „Instagram“ dar greit nepabėgs. Pasikartosiu, bet jau ir prieš kokius šešerius metus sakiau, kad tai – galimybių vieta. Tai – faktas.

 

Tačiau nustokite sekti žmones, kurie kelia bet kokių blogų minčių, emocijų. Nėra būtina žiūrėti į tai, kas nepatinka. Kuruokite informaciją.

1613388461153397 auste portrait gothenburg 2020 photographernataliegreppiab hq 5

Kaip pandemija pakeitė tavo darbinį gyvenimą?

 

Būdamas be šeimos, be artimų draugų, labiau atsisuki į save, savo kūrybą. Pastebėjau, kad, kai sustoju ir išmokstu pasiklausyti, ateina ir idėjos. Vienintelis dalykas, ką galiu su jomis daryti, – arba jas pamesti, arba bandyti įgyvendinti. Man tas sulėtėjimas buvo į gera, nes atradau laisvę ieškoti idėjų. Iš kitos pusės, dirbti „Volvo“ tapo sudėtingiau, nes viskas vyko lėčiau, kartais per atstumą. Manau, darbas būtų efektyvesnis, jei dirbtume įprastu režimu, bet ši situacija man asmeniškai leido mintims labiau susigulėti.

 

Kaip kiekvienas galime kūrybingai išnaudoti šį laiką, kai daugiau būname namie?

 

Leisti mintims eiti ten, kur jos nori eiti. Imti tą knygą ar filmą, prie kurio linksta širdis. Kadangi galime lėčiau gyventi, turėtume leisti savo mintims ir pomėgiams nuvesti save į netikėtas vietas. Jei skaitydama knygą pajuntu, kad noriu imti kitą – ir pradedu kitą! O tada suprantu, kad ne veltui, nes ji man leido sugalvoti naujų klausimų tinklalaidei ar davė naują mintį mano darbui.

 

Neužspausti savęs į kampą ir nuoširdžiau pažiūrėti į turinį, kurį vartoji. Nesigėdyti keistesnės knygos ar prastesnio serialo. Viskas, ką darome, duoda mums kūrybiškumo idėjų. Leisti sau būti.

NATALIE GREP nuotr.

susiję straipsniai

Rekomenduojame