Moterys

Daiva Starinskaitė: pasiekus karjeros aukštumas, nebūtinai kartu ateina ir laimė

Kovo pabaigoje dainininkė Daiva Starinskaitė pristatė savo pirmąjį solinį mini albumą. „Per pandemiją turėjau daug laiko apmąstyti, kas iš tikrųjų yra svarbu ir kaip noriu kurti savo pasaulį. Kai kurios dainos buvo užmegztos jau labai senai ir ilgai brendo, kitos susikūrė labai greitai, tačiau visos jos kilo iš mano vidinio pasaulio“, – sako naują kūrybinį puslapį atvertusi Daiva.
Reading time 11 minutes
Daiva Starinskaitė, Laimos Arlauskaitės nuotr.

Kiek metų esi scenoje ir ką per tuos metus suvokei?

 

Ant scenos stoviu jau apie dvidešimt metų, o jei mano vaikystės bendrabučio balkoną irgi priskirtume scenoms, patirtis būtų dar ilgesnė (juokiasi). Vaikystėje svajojau tapti geriausia dainininke pasaulyje – kaip Whitney Houston, ji buvo mano idealas. Vėliau, besimokydama muzikos mokykloje, atradau džiazo pasaulį, soulo muziką, repą ir r&b, šie stiliai man padarė didelę įtaką ir įkvepia iki šiol.

 

Sakyčiau, kad mano asmenybės etapai buvo labai glaudžiai susiję su muzika, kurios klausydavau tuo metu. Buvo periodas, kai patiko new metal, pankrokas ir ska, tada maištavau prieš tėvus ir mokytojus, stengiausi būti kuo „blogesnė“. Nors, tiesą pasakius, visada tam tikra prasme buvau maištautoja. Visgi kartu esu ir gana drovi, nemėgstu būti dėmesio centre, dėl to dažnai kyla vidinės audros.

 

Iki tol, kol nepagyvenau Paryžiuje ir Londone, buvau naivi ir tikėjau, kad sulaukti sėkmės muzikos industrijoje nėra labai sudėtinga, nes Lietuvoje tai buvo gana paprasta. Pagyvenusi didmiesčiuose supratau, kad įsitvirtinimas muzikos pasaulyje yra milžiniško darbo ir atkaklumo reikalaujantis procesas, o pasiekus tas karjeros aukštumas, nebūtinai kartu ateina ir laimė.

 

Šiuo metu man svarbiausia ieškoti ir suvokti, kas man suteikia laimę, kas pačiai yra prasminga, ieškau ramybės savyje ir su aplinkiniais, noriu augti ir tobulėti kaip asmenybė. Taip pat noriu kurti muziką ne dėl populiarumo, o kad transformuočiau savo išgyvenimus, mintis ir mokyčiausi. Jei žmonės klauso mano muzikos, esu labai laiminga ir dėkinga.

1617802771999089 laima arlauskait foto 3
Laimos Arlauskaitės nuotr.

Ar dabartinis tavo požiūris į muzikanto veiklą skiriasi nuo to, koks buvo anksčiau?

 

Labai. Tikriausiai didžiausią įtaką padarė išvažiavimas į Londoną, tai Europos muzikos industrijos centras. Praleidusi ten aštuonerius metus pamačiau, kaip veikia tas didžiulis muzikos verslo mechanizmas – viskas neatrodo taip romantiška, kaip kelio pradžioje. Pamačiau, kiek nesuvokiamai talentingų žmonių taip ir nesulaukia savo didžiojo prasilaužimo, tik mažas procentas iš jų gali gyventi visavertį gyvenimą vien kurdami muziką. Ten atlikėjai ir muzikantai nuolankesni, nes supranta, kokia didelė visgi yra konkurencija. Turi būti ne tik savo srities virtuozas, bet ir šiltas, draugiškas žmogus, su kuriuo būtų smagu leisti laiką tarp koncertų. Net ir žvaigždės, kurias sutikau, yra daug paprastesni ir ne tokie susireikšminę žmonės, kaip galėtų pasirodyti.

 

Ko reikia, kad gimtų muzikinis hitas?

 

Reikia žinoti tam tikrus hitų kūrimo principus ir formules. Žodžiai turi sujaudinti, paliesti klausytoją ir jį sudominti. Melodija turi padėti atskleisti teksto mintis perteikdama emocijas. Prie to dar pridėčiau nuoširdumą, autentiškumą ir netikėtą muzikinį elementą, taip pat reikėtų žinoti, kas šiuo metu yra „ant bangos“ ir ko klauso tikslinė auditorija.

 

Bet kuo labiau gilinuosi į neišmatuojamą muzikos vandenyną, tuo mažiau man norisi kurti ar klausyti hitų. Aišku nerealu, kai tavo dainas žino ir dainuoja publika, tai yra labai didelė ir ypatinga energija. Vis dėlto hitai man atrodo kaip prekės iš kokios nors greitosios mados parduotuvės – madingos vieną mėnesį ir greitai pakeičiamos kitomis. Žinoma, yra auksinių standartų, kurie niekada nesensta, bet šiais laikais tokių ilgaamžių hitų pasitaiko nedaug.

1617802810902773 laima arlauskait foto
Laimos Arlauskaitės nuotr.

Ar jauti, kad vienos tavo dainų tau yra artimesnės nei kitos?

 

Taip, tikrai jaučiu. Tuo metu, kai kuriu dainą, man ji labai patinka, paskui, kai prasideda tvarkymo darbai ir dainą klausai jau tūkstantąjį kartą, kabinėjiesi prie smulkmenų, ji nori nenori įgrysta. Kartais būna, kad, prieš išleisdama dainą, jau nebegaliu jos klausyti. Bet po metų pertraukos paklausau ir galvoju – visai gerai čia viskas skamba (šypsosi).

 

Kuo skiriasi Lietuvos ir Londono klausytojų publika?

 

Londono muzikos industrija yra nuo seno labai stipri. Geriausios pasaulio grupės kilusios iš Anglijos, ten kiekvieną dieną vyksta šimtai renginių ir koncertų, todėl natūralu, kad žmonės apskritai daugiau žino apie muziką ir gilinasi į patinkančius nišinius stilius – tiesiog tai yra labai arti jų jau nuo senų laikų. Esu grojusi mažame bare, kažkur už Londono, kuriame net nebuvo daug žmonių. Po pasirodymo prie manęs priėjo moteris ir pasišnekučiavome, pasirodo, jos brolis jaunystėje grodavo su „The Beatles“. Ir tokios istorijos ten yra labai kasdieniškos.

 

Tačiau ir Lietuvoje yra daug melomanų, išsilavinusių klausytojų, besidominčių muzika giliau nei klausančių tik tai, ką groja įprastos radijo stotys. Lietuvoje yra buvę situacijų, kurių niekada nesitikėčiau dainuodama autorinę muziką džiazo klube, pavyzdžiui, kai vaikinukai prie stalelio prieš pat mane aptarinėjo – segiu liemenėlę ar ne... Matyt, šis klausimas buvo gerokai svarbesnis nei muzika (juokiasi).

1617802923390498 laima arlauskait foto2
Laimos Arlauskaitės nuotr.

Ar yra tekę „perlipti per save“?

 

Būdavo Londone periodų, kai kelis mėnesius virdavo veiksmas. Atrodydavo, jau sėkmė už kampo, dainuoji pilnai salei žmonių, toje pačioje scenoje, kur neseniai grojo „The White Stripes“ ir „Florence and the Machine“, eini į radijo interviu, tavo dainą Roisin Murphy dainuoja per BBC ir, regis, jau tuoj tuoj kažkas bus. O pasitaikydavo, kad nebūdavo koncertų ir reikėdavo galvoti, kaip sumokėti nuomą. Tokiais momentais griebiesi pirmo pasitaikiusio darbo – dažniausiai nešiodavau padėklus aukštuomenės vakarėliuose arba dirbdavau su šefais virtuvėje. Tokiame mieste kaip Londonas tai yra dažno muzikanto kasdienybė, mažai kam pavyksta prasimušti.

 

Kadangi Lietuvoje jau buvau paragavusi sėkmės šou versle, nuo ankstyvos paauglystės dainavau didžiosiose scenose, būti vien dainininke man buvo duotybė, nevertinau to kaip didelės sėkmės. „Perlipti per save“ ir vaikščioti su padėklu nėra labai smagu. Bet, manau, tokia patirtis man buvo tik į naudą. Supratau, kaip svarbu vertinti tai, kad galiu gyventi iš muzikos, būti dėkinga už kiekvieną koncertą ir pasirodymą.

 

Ar persikėlus į Londoną negąsdino kitų talentingų dainininkų gausa ir konkurencija?

 

Iš pradžių tai atrodė kaip iššūkis sau pačiai pasitempti. Bet būdavo, kad nusvirdavo rankos. Ypač kai matydavau, kiek ten talentų, sunkiai dirbančių, ryžtingų, kurie dar ir turi pažinčių, anglakalbiai, tačiau dirba paprastą darbą, nes nedaug šansų, kad jiems, vietiniams, irgi pasiseks. Lietuvoje, jei kažką darai gerai, greitai būsi pastebėtas, o Londone situacija visai kitokia. Tačiau visada sau primenu – jei lyginsi save su kitais, visada surasi geresnių, tai nepadeda. Geriau ne konkuruoti, o ieškoti, kuo gali būti įdomus ir originalus.

1617802976467651 daiva foto laima arlauskait 2
Laimos Arlauskaitės nuotr.

O kaip atrasti tą savo išskirtinumą?

 

Tai ir yra didžiausia paslaptis, visada jo ieškau. Manau, reikia visų pirma daryti tai, kas patinka, gilintis į tą sritį ir leisti sau eksperimentuoti. Kartais atrodo, kad kai kuriems tiesiog pakanka to paskutinio dalyko – eksperimentų ir žaidimo. Vieni išskirtinumą atranda greičiau, o kitiems prireikia ilgų metų.

 

Ar pati kūryboje esi linkusi eksperimentuoti?

 

Esu, man įdomu sugalvoti ką nors nebūdingo, matyt, todėl ir esu labiau andergraundo artistė, nenoriu daryti visko pagal klišes ir šablonus. Kūryba – mano saviraiška, todėl kurdama noriu surasti ką nors negirdėto ir netikėto. Ne visada pavyksta, nes klausau daug muzikos, kuri vėliau lyg perplaukia per mane ir įsilieja į mano dainas. Bet žaviauosi žmonėmis, kurie yra unikalūs ir nepakartojami, tokie kaip Nina Simone, Bjork, Erykah Badu, Thom Yorke.

 

Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas, ar dainose atsispindi pačios išgyvenimai?

 

Tiesiog prisėdu, pradedu kurti instrumentu, kuris tuo metu yra po ranka – pianinu ar gitara, muzikine programa sukuriu bytą. Ir laikas tiesiog dingsta, nes tai labai smagus procesas. Reikia nemažai pasėdėti, kai baigiasi kūrybinis procesas ir prasideda tvarkymas, teksto rašymas, gludinimo darbai. Esu linkusi į abejones ir bandau išmokti nepermąstyti visko šimtą kartų, o tiesiog greičiau priimti sprendimus.

 

Dainose yra mano pačios patirčių. Tekstas, atrodo, savaime liejasi, kai rašau jį apimta tam tikrų emocijų, paveikta kokių nors įvykių ir minčių, kai tuos potyrius transformuoju į dainos žodžius. Toks kūrybinis procesas man yra kaip terapija, taip esu parašiusi daug dainų.

1617803014438060 mesh video screenshot 2

Ar tavo kūrybinė veikla pasikeitė per praėjusius metus, atnešusius pasaulinę sumaištį dėl pandemijos?

 

Turėjau nemažai laiko kūrybai, sukūriau savo debiutinį albumą, su savo grupe „Keymono“ sukūrėme ir įrašėme pirmąjį lietuvišką EP (extended play) albumą. Susikrovę visus instrumentus išvažiavome į gamtą, buvome ten kelias savaites apsupti miškų – magiškas laikas. Iš esmės gamta mane labai įkvepia, kuo toliau, tuo labiau noriu būti arčiau jos. Ramybė padeda kūrybai. Londone man trūko tos ramybės, nes pastoviai reikėdavo galvoti, kas toliau, reikėdavo skubėti, lėkti... Net nespėdavau susimąstyti, ar toks gyvenimo būdas vis dar teikia džiaugsmą. Per pandemiją turėjau daug laiko apgalvoti, kas iš tikrųjų yra svarbu ir kaip noriu kurti savo pasaulį.

 

Papasakok plačiau apie savo naują albumą.

 

Mano albumas gana kinematografiškas, kiekviena daina turi savo nuotaiką. Visos jos kilo iš mano vidinio pasaulio. Kai kurios dainos buvo užmegztos jau labai senai ir ilgai brendo, kitos susikūrė labai greitai. Kelias dainas sukūriau su talentingais prodiuseriais – Jonu Drėma (Mesh), Simmer Down (Aron Kyne) ir ilgalaikiu muzikos bičiuliu Alvydu Mačiulsku (ARIKA), kuris buvo svarbus patarėjas aranžuojant kiekvieną dainą ir suvedė viso albumo garsą. Esu jiems visiems labai dėkinga. Albumas skiriasi nuo „Keymono“ ar kitos mano kūrybos, nes šįkart viena priėmiau kūrybinius sprendimus.

1617803080723832 monika penkut foto
Monikos Penkutės nuotr.

Kodėl albumą nusprendei pristatyti dabar?

 

Visada norėjau išleisti bent vieną asmeninį albumą, bet atsirasdavo kitų projektų, kuriems skirdavau pirmenybę ir nustumdavau savo dainas ateičiai. Bet labai džiaugiuosi nes gavau AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asociacija) albumo finansavimą ir tai buvo didžiulė paskata pagaliau išbaigti ir paleisti savo kūrybą.

 

Kaip šiandien atrodo tavo dienos ir kokių planų turi ateičiai?

 

Gyvenu Vilniuje, Užupyje. Labai džiaugiuosi, nes pradėjau keltis anksti ryte, kai švinta, stengiuosi užsiimti joga ir medituoti, užsirašiau į kelis kursus, kad išmokčiau naujų dalykų. Skiriu bent valandą ar dvi dainavimui, nusipirkau gitarą ir mokausi groti. Aišku, yra laikas, skirtas ir kitai veiklai: elektroniniams laiškams, albumo logistikos, vadybos darbams ir kt. Dar labai daug gaminu – tai mano didžiausias pomėgis. Stengiuosi dažniau išeiti pasivaikščioti į gamtą, pabūti parke ar miške, o vakare dažniausiai žiuriu filmus ir skaitau.

 

Praėjusiais metais mano didžiausias planas buvo susikaupti ties kūryba, tad tas pristabdytas laikotarpis man padėjo. 2020-ieji buvo dar viena paskata grįžti gyventi į Vilnių, norėjosi tokiu metu būti arčiau gamtos ir artimųjų. Dabar planų irgi netrūksta – ketiname išleisti albumą „Tėkmėje“ su „Keymono“, jei bus galima, koncertuoti. Ketinu imtis pedagoginės veiklos, Londone ilgą laiką mokiau vaikus muzikos, o ši patirtis labai patiko, tad norėčiau ją pratęsti ir Lietuvoje. Taip pat yra minčių išbandyti savo gebėjimus kulinarijos pasaulyje, kol kas nieko konkretaus, bet tai jau ilgai sukasi mano galvoje.

Debiutinis Daivos albumas klausytojams jau pasiekiamas skaitmeninėse platformose Spotify, Bandcamp, Youtube, Apple Music, Deezer, Amazon Music ir kt.

daiva

susiję straipsniai

Rekomenduojame