Moterys

DELFI vyr. redaktorė Rasa: netikiu, kad vadovas gali kažko pasiekti vienas

Per netrumpą profesinę karjerą taip nutiko pirmąkart: į interviu atėjau minutė minutėn, bet... lygiai savaitę per anksti. Tačiau naujienų portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė mane nustebino tikrai labiau nei aš ją: „Peržiūrėsiu dienotvarkę, jei nėra ko nors neatidėliotino, pakalbame dabar.“ Kita vertus, kas kitas, jei ne žaibo greičiu besisukančio naujienų fabriko vadovė, moka reaguoti į netikėtumus?
Reading time 11 minutes
„Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, Monikos Dovidaitės nuotr.

Pačios diena prasideda nuo kompiuterio ir „Delfi“?

 

Nuo telefono ir „Delfi“. Taip diena prasideda ir baigiasi – tai natūralu. Rytą jau būna prikritę visokių žinučių, skubių klausimų, vakare noriu sužiūrėti, kaip viskas sekasi. Kartą buvau seminare, kur vieno užsienio portalo redaktorė sakė, kad bijo užmigti naktį, nes gali kas nors atsitikti. Aš tokios problemos tikrai neturiu. Stengiuosi dirbti su savimi, kad rasčiau laiko kokybiškam poilsiui. Kitaip vieną dieną tiesiog perlūžčiau, nes naujienos yra toks dalykas, kuris niekuomet nenutrūksta. Galima be pauzių dirbti dvidešimt keturias valandas – visada vyksta kažkas, apie ką reikėtų parašyti. Užtat turi įjungti vėsesnę galvą ir atsirinkti, ką tikrai reikia daryti, kas yra neišvengiama, svarbiausia.

 

Kadangi „Delfi“ – skaitomiausias naujienų portalas, galite įsivaizduoti, kiek gaunu skaitytojų laiškų, daugybė žmonių nori papasakoti kažką gero, blogo, ką apie tave galvoja – juk yra visa plejada temų, apie ką su manimi pasikalbėti (juokiasi). Darbe neturiu laidinio telefono, nes tai trukdytų, stengiuosi nesigilinti į nepažįstamų žmonių „Messenger“ parašytas žinutes (tik akį užmetu, nes kartais kažkas nori pranešti ką nors svarbaus).

 

Darbe stengiuosi niekur nešokti karšta galva, o kiekvienoje situacijoje pamąstyti, kokių turime faktų, problemų. Būna, užsidegu kokia idėja ir noriu visko greitai, bet iš principo bandau galvoti racionaliai. O tai daryti gali tik pailsėjęs ir išsimiegojęs žmogus. Pamėgink tris paras nemiegoti, pažiūrėsime, kaip priimsi racionalius sprendimus, o su šiuo darbu nemiegoti yra labai lengva.

 

Smagu, kad pavyksta nepamesti balanso.

 

Nežinau, ar man pavyksta. Nėra vadovėlio, kur galėčiau paskaityti, kaip turi atrodyti redaktoriaus diena ir kas yra geras redaktorius. Turiu pati daug ką išradinėti ir tik po kurio laiko galėsiu pasakyti, gerai ar blogai man sekėsi.

 

Kolegoms esu pasiekiama visada, nėra dienų ar valandų, kai jie negali skambinti – toks mūsų darbas, būna, man tenka įsitraukti į jį ir vakare. Bet, jei nėra būtinybės kažką spręsti, konsultuoti, specialiai savaitgaliais nevažiuoju į darbą. Paprastomis dienomis iš biuro išjudu apie pusę septynių vakare. Žinome pavyzdžių, kai nemokančių ilsėtis ir šeimos griūva, ir patys darbų netenka, lieka nelaimingi sugadintais nervais. Aš noriu būti laimingas žmogus visomis prasmėmis.

 

Delfi“ džiaugiasi draugiškais santykiais ir aplinka. Toks bendravimo kelias – jūsų pasirinktas?

 

Sakoma, vadovavimas keičia asmenybę, kaip ir daugelis dalykų – dėmesys, pinigai. Tik kiti žmonės gali matyti, ar vadovavimas keičia mane. Aš pati, regis, stengiuosi išlikti savimi. Labai siekiu būti bendraujančia, įsiklausančia, demokratiška vadove. Iš principo esu komandos žmogus, netikiu, kad vienas vadovas gali kažko pasiekti. Žinoma, mokausi kasdien iš tam tikrų situacijų, bendravimo, problemų sprendimo. Pasidarau tam tikras išvadas ir gal kartais žinau, kaip kitąsyk elgtis.

Labai siekiu būti bendraujančia, įsiklausančia, demokratiška vadove. Iš principo esu komandos žmogus, netikiu, kad vienas vadovas gali kažko pasiekti.

Tai turbūt ir yra viena žurnalisto profesijos žavesio pusių – nė vienos tokios pat dienos, situacijos.

 

Taip. Turi būti atviras netikėtumams. Būdavo, rašau susikaupusi ilgą tekstą, skambutis: bankrutuoja svarbi įmonė ar uždaromas bankas! Tą pačią sekundę meti, ką darei, – rašai apie įvykį. Yra žmonių, kurie negali būti reporteriais, o kitiems pavyksta tokiems likti iki pensijos. Ne kiekvienam tai duota. Juk nepaversi reporteriu žmogaus, kuris neturi nei noro, nei smalsumo ir gebėjimo kažką labai greitai duoti. Tokio ir nereikia kankinti – kęs ir vadovas, ir jis pats. Aš daug metų dirbau reportere, persiorientuoti man nėra sunku.

 

Dveji metai esate vyriausioji portalo redaktore. Kas per tą laiką labiausiai pasikeitė?

 

Kas pasikeitė man? Pernelyg stipriai neužsiimu savirefleksija, nes tikrai neturiu tam laiko... O kalbant apie profesinius reikalus, įvyko tikrai daug. Atnaujinome „Delfi.tv“, kuri tapo interneto televizijos kanalu, turinčiu nuolatinę programą, transliuojamą per įvairias platformas nuo „Youtube“ iki „Telia“. Prieš metus turėjome tik porą nuolatinių laidų, dabartinis šuolis – stiprus. Pertvarkėme kai kurių „Delfi“ skyrių veiklą, tam tikrus tekstų išdėliojimo dalykus, paleidome „DELFI Plius“ – visiškai atskirą mokamo turinio platformą, pasirašėme partnerystės sutartis su „Bloomberg“, „The Economist“ žurnalais. Iš esmės su kolegomis darėme viską, kad galėtume dar labiau pagerinti turinį ir išlaikyti žmonių pasitikėjimą, nes visą laiką buvome populiariausias naujienų portalas. Tokiam išlikti nėra lengva, nes turi vyti pats save. Pavyzdžiui, kai esi antras, lygiuosis į tą, kuris priekyje, o kai neturi ko vytis, nėra nieko prieš akis – sunku. Juk ir sporte, bėgime ar dviračių lenktynėse, sakoma, kad lengviau vytis, nei būti pirmam, kai prieš akis – tik horizontas. Nurimti negalima, nes žiniasklaidos rinka turbūt yra viena labiausiai besikeičiančių, viskas joje transformuojasi dramatiškai. Palyginkite, kaip atrodė medija prieš dešimt metų ir kaip – dabar. Kosmosas! Užtat nuolat seki, ko reikėtų žmogui, kaip jis vartoja turinį, kokie jo įpročiai. Yra labai daug sudedamųjų dalykų, kuriuos nagrinėji ir viską darai bandymais, nes iki tavęs to čia niekas dar nedarė. Visi lygiuojasi į tave, tai nėra gerai ar blogai – tiesiog taip veikia pasaulis.

1580239831603987 rasa delfi md 27

Atsakomybė dabar nepalyginamai didesnė nei tada, kai buvote tiesiog žurnaliste.

 

Be abejo. Iš pradžių apie atsakomybę dar galvodavau, dabar nebegalvoju, nes pagalvojus pasidaro baisu (šypsosi). Jei rimtai, vien mintis: „O Dieve, kokia užgulė atsakomybė!“ trukdytų dirbti, blokuotų. Mano vidinis žurnalistinis standartas, kuriuo vadovaujuosi tiek metų, kiek dirbu šį darbą, yra nepasikeitęs. O visa kita yra sprendžiami klausimai. Jei kažkas nutinka, tariamės ir ieškome sprendimų su pavaduotojais, skyrių vadovais.

 

Taip, atsirado daugiau viešumo, nors tyčia niekur nelendu, pernelyg nesirodau ir socialiniuose tinkluose. Galvoju, kad priekyje turi būti „Delfi“, o ne jo redaktorė. Esu tokio tipo žmogus – man net būtų sunku gyventi kitaip. Visuomet kažką pakomentuoju, kai manęs prašo, bet tiesiog nemėgstu madingų vakarėlių, man ten paprasčiausiai neįdomu. Todėl išeinu keletą kartų per metus ten, kur negaliu neiti iš pagarbos. Pavyzdžiui, į prezidento inauguraciją.

 

Į savo poziciją žiūriu profesionaliai – ne kaip į asmenybės populiarinimą, o kaip į pareigas, kurias turiu atlikti. Viešumas į jas taip pat įeina.

 

Žurnalistika – demokratiška profesija visomis prasmėmis, tad ir rengtis galima įvairiausiai. Tapus viešumoje labiau matoma redaktore, neteko peržiūrėti spintos?

 

Taip, ir šia prasme profesija tikrai laisva, man tai labai patinka. O tapus redaktore teko nusipirkti keletą oficialesnių drabužių. Žinoma, jie gal galėtų būti ir dar solidesni nei mano pasirinktieji. Bet, jei kasdien vilkėčiau labai oficialiai, disonuočiau su kūrybiška redakcijos aplinka. Visuomet laukiu dienos, kai nėra jokių oficialių susitikimų, tada galiu mautis džinsus, o taip man patogiausia. Kita vertus, į darbą atėjus su džinsais kartais suveikia kiaulystės dėsnis – paaiškėja koks neplanuotas svarbus susitikimas, todėl beveik visada biure turiu „budintį“ juodą švarką.

 

Žurnalisto darbo nepasiilgstate?

 

Visada esu žurnalistikoje – galvoju temas, pašnekovus, skaitau tekstus. Taip, tikrai seniai rašiau, rašyti man patinka, bet, kaip žurnalistė, ir dabar jaučiuosi save visiškai realizuojanti. Žurnaliste buvau ir liksiu, nepriklausomai nuo pareigų, o jos per ilgą gyvenimą tikrai keisis – juk dirbsime, regis, iki septyniasdešimties?.. O gal pensinis amžius jau bus ir neribotas, tad visokius etapus teks atlaikyti.

Jei kasdien vilkėčiau labai oficialiai, disonuočiau su kūrybiška redakcijos aplinka. Visuomet laukiu dienos, kai nėra jokių oficialių susitikimų, tada galiu mautis džinsus, o taip man patogiausia.

Pasirinkusi profesiją niekada nesigailėjote?

 

Kaip galima gailėtis pasirinkus žurnalistiką? Esu labai ekstravertiškas žmogus, tik su metais arba (neapsisprendžiu) nuo bendravimo gausos tampu labiau intravertė. Bet iš esmės man lengva, patinka bendrauti su žmonėmis, galiu prieiti prie bet kurio ir užkalbinti. Kartais juokauju, kaip praktikantui sužinoti, ar nori tapti žurnalistu. Reikia nuvažiuoti į turgų ir parengti reportažą, kodėl tokios didelės kainos. Labai greitai jis sau atsakymą gaus. Kaip reporterė turguje esu dirbusi ne kartą ir puikiai žinau, ką tai reiškia.

 

Man atrodo, šita profesija atitinka mano asmenybės tipą. Esu labai smalsus žmogus. Visą laiką dirbau verslo temų žurnaliste. Mūsų profesijos žmonių gyvenimas labai turtingas patirčių, įspūdžių, kasdien sutinki žmonių, kurių šiaip niekada nesutiktum. Kaip sakydavau: kasdien bendrauji su už save protingesniais, įdomesniais, geriausiais savo profesijų atstovais. Kas gali būti įdomiau? Patirties, akiračio, pasitenkinimo savo darbu prasme tai – nuostabu.

 

Dažnai sakoma, kad vyrams ir žurnalistikoje lengviau siekti karjeros nei moterims. Pajutote tai?

 

Niekada gyvenime dėl nieko nereikėjo kovoti nei nagais, nei dantimis, nei sijonais ar aukštakulniais. Medija – ta sritis, kurioje daugiau nei penkiasdešimt procentų dirbančiųjų – moterys. Mano visa karjera bėga „Delfi“ ir darbe niekada nesusidūriau su problemomis dėl kokios nors nelygybės. Pati į darbą priimdama žmogų nežiūriu, kokios jis lyties. Niekada neskaičiavau, kiek kolektyve vyrų, kiek – merginų, visuomet vertinu profesinę patirtį.

Bet moteriai dažnai sunkiau dalyti save karjerai ir šeimai.

 

Aišku, būna kritinių momentų. Visą laiką sakau, kodėl gyvenimas toks neteisingas? Juk tarp trisdešimties ir keturiasdešimties išgyvename savo profesinį piką, taip pat – ir šeimyninį, kai turime mažų vaikų. Tuo visuotinio piko metu laiko turime tik kitiems, nebe sau, o dar po dešimtmečio viskas kartu nuslūgsta: vaikai paauginti, profesinis gyvenimas nurimęs. Tada tampi nuo visko atlaisvintas, turi susigalvoti ką nors įdomaus, jei dar liko energijos. Čia kalbu stereotipiškai, ne apie save. Neseniai pas mus portale buvo straipsnis apie tai, kad 65 procentai dirbančių amerikiečių pasakė, jog jiems labai sunku derinti šeimą ir darbą. Taip ir yra, nereikia vaidinti. Padarai viską, bet – kažkieno – ar savo miego, ar skaitymo, ar susitikimų su draugais sąskaita. Tobulos harmonijos nėra, patys renkamės, kieno sąskaita kas įvyksta.

 

Aš tikrai noriu turėti gerą santykį su savo septynmete dukra, o tas ryšys yra tiesiogiai proporcingas drauge praleistam laikui. Užtat aš nei sportuoju, nei einu į miestą vakarais, nes stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti bendraudama ir gyvendama bendrą gyvenimą su savo mažuoju žmogumi ir vyru. Manau, mums sekasi. Bet nemeluosiu, kad viską suderinti superlengva.

 

O buičiai, šeimos pusryčiams nors kiek laiko randate?

 

Savaitgaliais man visai smagu gaminti šeimai, bet iš principo į buitį žiūriu itin paprastai: darau tiek, kiek būtina. Ir, jei po darbo grįžus reikia rinktis, gaminti ar žaisti su dukra, esu tik už antrąjį variantą – vaiką. Maitinuosi gana sveikai, bet tai įmanoma daryti ir ištisai nestovint prie puodų.

 

Kaip geriausiai pailsite?

 

Du dalykai mane išjungia – vaikščiojimas ir skaitymas. Jau metus turime šunį, paėmėme iš prieglaudos. Nuspręsti jį turėti buvo ir sunkus, ir geras sprendimas, nes šuo verčia mane ryte ir vakare, o ypač savaitgaliais, daug vaikščioti gryname ore. Ir tai šiuo gyvenimo etapu labai padeda. O knygų graužikė buvau visą laiką – vaikystėje, pamenu, skaičiau tikriausiai viską, kas parašyta.

 

O dabar perskaitote viską, kas parašyta „Delfi“?

 

Stengiuosi, bet tai ne visada įmanoma, nes per dieną išleidžiame kelis šimtus straipsnių (juokiasi).

susiję straipsniai

Rekomenduojame