Moterys

Dovilė Butnoriūtė – jauna moteris, einanti aukštas pareigas

Ji save vadina kultūros operatore, „kuri valdo laiką, pinigus ir žmones kūrybinėse industrijose“, tarpininke tarp kūrėjo ir jo auditorijos.
Reading time 9 minutes

Visada norėjusi prisidėti prie pokyčio, Dovilė Butnoriūtė iš muzikos ir šiuolaikinio meno sričių, festivalių, tarpdisciplinių projektų pateko į kino sritį, kur ji pagaliau tą pokytį gali kurti aukščiausiu lygmeniu.

 

Ketverius metus ji dirba Lietuvos kino centre, kur šiuo metu eina buvusias dabartinės kultūros ministrės pareigas, vadovauja kino sklaidos projektams, yra atsakinga už tarptautines partnerystes, Lietuvos įvaizdį kine. Taip pat rūpinasi industrijos ir pasiekimų kine reprezentacija užsienyje, festivalių, kuratorinių iniciatyvų, talentų finansavimu, kino paveldo ir edukacijos politika, klasikos filmų sugrąžinimu visuomenei, viešaisiais ryšiais ir kitomis svarbiomis sritimis. „Padedu lietuvių kūrėjams ir jų idėjoms pasiekti rinkas, prisistatyti, rasti galimybių naujoms partnerystėms per finansavimo schemas, inicijuotus projektus, rūpinuosi, kad Lietuva nuolat matytųsi kino žemėlapyje“, – pasakoja 29-erių Dovilė.

 

Dovile, kokį lietuvių kiną mato pasaulis?

 

Kai Kanuose praeivis paklausia: „Excuse me, do you speak Sharunas Bartas language?“, negali likti abejinga kino meno galiai ir pasaulinio lygio autoriams. Mus mato ir kaip unikalios poetinės dokumentikos meistrus. Be to, festivalius užtvindė debiutuojančių kūrėjų banga, filmus režisuoja ir prodiusuoja vis daugiau moterų. Kine keičiasi karta, temos, baigiame atsikratyti istorinių nuoskaudų atvaizdavimo, ir tai yra gerai.

„Festivalius užtvindė debiutuojančių kūrėjų banga, filmus režisuoja ir prodiusuoja vis daugiau moterų“, - D.Butnoriūtė

Vien jau Šarūno Barto vardas #MeToo kontekste leidžia manyti, kad šalies kino industrija negali būti vieninga. Kaip yra iš tiesų?

 

Sunku įsivaizduoti vieningą kino industriją, jos skirtybės yra demokratijos pagrindas. Kino industrija apima ir meną, ir verslą. Taigi turime dvi stovyklas, kurios iš prigimties viena kitai prieštarauja. Čia ir kyla intriga, kiekviena pusė per savo nuomonę ir požiūrį skatina mus judėti pirmyn. Mūsų industrija yra tokia kaip ir Lietuva – šurmuliuojanti, nerimastinga, o prireikus susitelkianti siekti tikslų. Ir tai gerai. Manau, kad su itin vieninga ir kategoriška industrija būtų labai nuobodu dirbti.

 

Vis dar yra labai daug manančių, kad kultūra ir verslas – dvi nesuderinamos sąvokos. Ką apie tai manai?

 

Kultūros ir verslo konfliktas mane lydėjo visuomet. Tačiau kinas – ypatinga sritis, nes jis yra ir verslas, ir kultūra, ir menas. Geriausias to pavyzdys – du filmų tipai: komercinis (orientuotas į mases) ir autorinis (meninis). Abu filmai telpa į sąvoką „kinas“. Abu turi savo aplinką ir auditoriją, skirtingas, bet labai kiekvienam logiškas ambicijas. Abiejų labai reikia, ir džiaugiuosi, kad šiandien visi sutelpa ir kiekvieno jų auditorijos auga. Išgyvename puikų etapą.

Lietuvoje vyksta daug festivalių, orientuotų į autorinį kiną. Ar lietuviai domisi „arthauziniu“ kinu?

 

Tai, kad lietuviai labiausiai lanko komercinius filmus, amerikietišką produkciją, yra visiškai normali tendencija. Taip yra visame pasaulyje. Autorinis kinas visuomet patiria sunkumų konkuruodamas, šie filmai rodomi specifiniuose kino teatruose, kurie yra mažesni ir pan. Šiam žanrui padeda ir festivaliai, kurie Lietuvoje atlieka puikų darbą. Ekranus, ir ne tik didžiųjų miestų, pasiekia visos svarbiausios ir garsiausios istorijos iš svarbiausių festivalių, ir matome, kad žiūrovai jų svarbą supranta, domisi. Lietuviams patinka geros dramos!

 

O kaip gausiai lankome tautiečių kuriamus filmus?

 

Pastaraisiais metais tarsi iš naujo įsimylėjome savų kūrėjų darbus – ne tik autorinius filmus, kurie taip gerai žiūrimi, kad daug lengviau patenka į didžiuosius kino tinklus, bet ir populiariąsias komedijas, kurios šiandien rungiasi tarpusavyje, o tai gerina ir jų kokybę. Statistikos duomenimis, lietuviai labiau laukia savų premjerų nei „Žvaigždžių karų“. Padaugėjo filmų, padaugėjo žiūrovų. Tai įspūdinga. Rodiklių pavydi ne vieni kaimynai. Kitąmet bus dar geriau – vėl laukia daug naujų įdomių istorijų.

 

Visas jas, ko gero, jau esi mačiusi ir ne po vieną kartą. Kiek žinau, kartais tenka tą patį lietuvių režisieriaus filmą žiūrėti keletą kartų. Kodėl?

 

Vidutiniškai filmą peržiūriu po 5–6 kartus. Biuro rekordas – net vienuolika savu laiku garsiausio lietuviško filmo „Sangailės vasara“ seansų. Dauguma peržiūrų įvyksta dar iki filmą išleidžiant į šalies kino teatrus. Stebime filmus įvairiomis gamybos stadijomis. Taigi žiūriu darbinę versiją (pavyzdžiui, be garso ar spalvų korekcijos) ir jau kelias užbaigto filmo versijas, nes bendraudami su svarbių festivalių sudarytojais padedame filmo kūrėjams rasti pasaulinės premjeros vietą, kurioje vėliau tenka dalyvauti. Kartais po jos šiek tiek pasikeičia filmo versija, todėl dalyvaujame atnaujintoje premjeroje, kituose seansuose. Būtinai – oficialiose premjerose Lietuvoje, kurių kartais būna dvi – festivalinė ir repertuarinė.

Koks yra Naujosios (Rytų ir Vidurio) Europos, kuriai mes taip pat priklausome, vaidmuo pasaulio kino industrijoje? Ar apskritai dar galima kalbėti apie kiną vartojant sąvoką „Naujoji Europa“?

 

Termino „Naujoji Europa“ girdėti nebetenka. Žinoma, Lietuva kino lauke yra mažoji žaidėja, bet apibūdinant mus siejama su geografine padėtimi: esame klasifikuojami kaip šiuo metu itin gerai pastebimos „Baltijos šalys“ arba dar globaliau dalijant žemyną – „Rytų Europa“. Tai nebūtinai apibrėžia mūsų mentalitetą ar traumų iškankintą kino kalbą bei temas, tai labiau geografinė klasifikacija pagal regioną, kuriame gyvename. Beje, didžioji ir stiprioji kino šalis Lenkija taip pat yra šioje dalyje. „Naujoji Europa“ turi specialiai čia dirbančių partnerių festivalių programų konsultantų, kurie domisi būtent tuo, kas čia vyksta. Kiti tarpininkai dirba žemyno pietuose, centre, Skandinavijoje. Todėl turime palaikyti stiprius ryšius. Šių globėjų dėka turime daugiau galimybių sveikinti režisierius svarbiausiuose festivaliuose, kaip ką tik sveikinome M. Kavtaradzę Toronto kino festivalyje.

 

Kokiais dar tikslais vyksti į tokias savo gyvenime dažnas užsienio komandiruotes?

 

Išties turiu išskirtinį darbą – tarptautinių partnerysčių plėtra suteikia privilegiją nemažai keliauti. Galėčiau parašyti knygą „Oro uostų memuarai“. Taigi vykstu į pasaulio kino renginius, tačiau niekuomet be užduoties ar savo malonumui. Niekada negalvojau, kad aplankysiu Kanų, Toronto ar Berlyno kino festivalius. Paradoksalu, bet ten vykstu ne filmų žiūrėti, o dalyvauti dešimtyse susitikimų. Kelionių tikslų daug – plėsti pažintis, sudaryti susitarimus su filmotekomis, atstovauti šaliai tarptautinių tinklų asamblėjose, konferencijose. Reprezentuoju vadovaujamus kino rodymo projektus, „skautuoju“ festivalius ir kino muges, vertindama galimas investicijas, renginius, auditoriją, organizaciją ir mūsų galimybes juose matytis bei kita.

 

Ar asmeninis gyvenimas nukenčia dėl įtempto darbo grafiko?

 

Žinoma, kenčia, bet aš priėmiau šio žaidimo taisykles ir specifiką savo noru. Tai didelis iššūkis, o aš juos mėgstu. Kas tai yra, supranta tik mano kolegos, kurie taip pat dirba su tinklaveika. 2018 metai buvo ypatingi – garsiai šventėme šimtmetį. Galiu iš patirties pasakyti, kad kinas tikrai griauna sienas – turime tris kartus daugiau iniciatyvų svetur nei įprastai. Dėl to namie pražuvo nelaistytos gėlės, o aš vis pasiilgstu artimųjų, stabilumo, savos netvarkos namie ir paprastų pokalbių apie gyvenimą, kultūrą ir mus.

„Galiu iš patirties pasakyti, kad kinas tikrai griauna sienas“, - D.Butnoriūtė

Nemažas iššūkis buvo ir konkursas šiai pozicijai užimti, kurioje prieš tave dirbo dabartinė kultūros ministrė, tiesa?

 

Turėjau unikalią galimybę pasimokyti lyderystės iš dabartinės kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson. Dvejus metus kartu dirbome skyriuje. Jai gavus postą, rimtai svarsčiau, ar laukti naujo vadovo ir jį apmokyti, ar rizikuoti ir pabandyti dalyvauti konkurse. Žinote, siekti karjeros valstybės tarnyboje tarp jaunų žmonių nėra populiaru, bet nusprendžiau eiti šiuo keliu. Gauti darbą šioje pozicijoje nebuvo lengva – kėliau kvalifikaciją, laikiau vadovavimo testus, galiausiai įveikiau konkurentus ir šiandien esu jauniausia kino industrijos reprezentacijos vadovė Europoje. Kietas buvo iššūkis.

 

Kokie tavo didžiausi pasiekimai einant šias pareigas?

 

Per ši laikotarpį stipriai išaugo krūvis, o tai reiškia, kad padidėjo Lietuvos matomumas kino žemėlapyje, mums nebereikia aiškinti, kas esame. Džiaugiuosi įsibėgėjančiu kino klasikos renesansu, dideliais projektais su svarbiomis kino institucijomis, tokiomis kaip Paryžiaus filmoteka. Man kaip kultūros vadybininkei pildosi svajonės kuriant naujus ir, tikiuosi, daug efektyvesnius finansavimo įrankius. Prieš akis daug visko, esame jauna institucija, kuriai iššūkiai greitai nesibaigs, o kaip ir sakiau, kur jie – ten ir aš.

Ar kada nors darbinėje veikloje jautei, kad į tave žiūrima kitaip, nes esi moteris?

 

Tiesą sakant, į mane kitaip žiūrėjo iki tol, kai pradėjau dirbti kine. Dabar kenčiu ne dėl lyties, o dėl jauno amžiaus. Moterys kino institucijose yra gana įprastas reiškinys, sutinku daug stiprių kolegių ir tikrai labai mažai įkvepiančių vyrų.

 

Ko palinkėtumei skaitytojams, kurie kas rytą, atsikėlę į darbą, nesijaučia tvirtai stovintys ant kojų?

 

Svarbu nepamiršti, kad darbe daugelis dalykų nėra asmeniški. Yra labai gera angliška frazė „If things go wrong, don’t go with them“. Kai tai prisimenu, sunkumus įveikti daug paprasčiau.

Pagr. nuotraukoje - Dovilė Butnoriūtė, Lucieno Samahos nuotr.

susiję straipsniai

Rekomenduojame