Moterys

Alina, Gabrielė ir Toma: mūsų ryšys artimas lyg seserų, pažįstančių viena kitą nuo-iki

Televizijos laidų ir renginių vedėja Gabrielė Martirosianaitė, drabužių dizainerė Toma Jankauskaitė ir makiažo meistrė Alina Silivanova vienu ritmu palinksi galva: jų ryšys – artimas lyg seserų, pažįstančių viena kitą iki mažiausių niuansų, patikrintas kelionių ir laiko, užsimezgęs jau tada, kai draugus renkamės patys, jie nebėra duoti su darželiu, klase ar kaimynyste. Ir – be menkiausio išskaičiavimo.
Reading time 16 minutes
A. Silivanova, G.Martirosianaitė ir T. Jankauskaitė, SHOT by Lukas nuotr.

Tiesa, vėliau paaiškėja, kad šiokio tokio išskaičiavimo būta. Bent jau juokais. „Galiausiai mudvi susitaikėme, Alina abi gražiai padažė, ir išėjome linksmintis“, – mažytė nuotrupa iš jų kelionių istorijų. „Ji mūsų akis atmintinai moka, pravedimus galėtų užsimerkusi daryti. Norėčiau, kad mane dažytų visą gyvenimą“, – pasigirsta toliau. O ar galėtų būti kitaip, kai merginų kompanijoje yra profesionali vizažistė?.. „Bet aš irgi joms iškeliu sąlygas“, – kvatoja Alina, prieš šią fotosesiją pirmąsyk gyvenime savo makiažą patikėjusi kolegei. Visoms progoms iki šiol ji ruošėsi tiktai pati.

 

Jūsų kompanija susibūrė per darbus?

 

Gabrielė: su Toma susipažinome prieš kokius aštuonerius metus bendrame draugų rate. Aš lankydavau draugus Kaune, o ji ten mokėsi.

Toma: bet mes Kaune nelabai bendravome. Paskui persikėliau į Vilnių, o Gabrielė jau gyveno sostinėje. Pradėjau kurti sukneles, papuošalus, tad kartą Gabrielę papuošiau renginiui. Ėmėme leisti laisvalaikį kartu. O su Alina...

Alina: ...buvo taip, kad kažkur pamačiau Tomos, tuomet žinomos kaip „Toma Accessories“, be galo gražius papuošalus su gėlytėmis. Parašiau jos puslapyje, kreipdamasi „jūs“, kad kuria nuostabius darbus, palinkėjau tęsti taip toliau. Ji padėkojo ir tiek. Tuo metu bičiulė Erika, kuri dabar gyvena užsienyje, darėsi fotosesiją. Ji paklausė, ar negalėčiau padažyti. Sakė, ir stilistė bus – jos draugė Toma. Taip 2013-aisiais susitikome, pradėjome kartu dirbti ir susidraugavome. O su Gabriele susipažinau po kokių metų, kai ji man parašė dėl makiažo.

Toma: galima sakyti, viskas prasidėjo nuo darbinių reikalų. Mano papuošalai, suknelė, Gabrielė – modelis, Alinos makiažas. O ketvirta draugė Erika apie visa tai parašydavo – buvo lyg mūsų atstovė spaudai.

Gabrielė: išties turėtume čia kalbėti keturios, bet Erika prieš metus persikėlė gyventi į Londoną. Dabar laikomės trise susikibusios. Neemigruokite tik, merginos, gerai?

Toma: ryšiai nenutrūko ir išvykus Erikai. Mes keturios turime savo čatą „Facebook“, pavadintą GETA – iš visų vardų pirmų raidžių, ten dalijamės ne tik džiaugsmu, įvykiais, bet ir liūdesiu, kad kažkurią dieną nesiseka, susergame ar būna darbo problemų, o Erikos mergytei dygsta dantys.

1559198521249121 2429
Alina Silivanova, Toma Jankauskaitė, Gabrielė Martirosianaitė

Dėl ko jums visoms šita draugystė yra brangi?

 

Alina: banaliausias dalykas, kurį gali pasakyti: „Aš vertinu draugystę.“ Bet, kai sutinki tuos tikrus žmones, juos įvertini. Pripažinkime, šiame skubėjimo, konkurencijos pasaulyje yra labai sunku rasti tų, kurie būtų tau artimi ir mylimi.

Aš, pavyzdžiui, turiu trijų tipų draugystes. Pirmoji – draugės nuo vaikystės, su kuriomis baigusios mokyklą neišsibarstėme, ryšį palaikome nuolatos. Turiu dar vieną draugę, į gyvenimą atėjusią vėliau, o šį mūsų draugystė – pati jauniausia. Mes irgi kuriame savo istoriją, tradicijas, kurias bandome palaikyti net ir būdamos tikrai užsiėmusios.

Toma: mano draugai pasiskirstę taip pat – tie, kurie nuo vaikystės, vėlesnė kompanija ir šita – mergos.

Gabrielė: na, o mano istorija kitokia. Aš neturėjau merginų draugystės – jos neatsinešiau nei iš darželio, nei iš mokyklos. Klasės draugės vis pasijuokdavo, pašiepdavo, todėl moteriškos draugystės aš natūraliai privengdavau, bijojau jos. Pamenu, kai pirmą kartą visos važiavome kartu į Nidą, Tomai, Alinai ir Erikai tai atrodė įprasta, tiesiog geras savaitgalis, o man – jaudinantis įvykis. Tai buvo taip svarbu ir netikėta: aš važiuoju su merginomis prie jūros?!

Alina: atsimenu, Gabrielė sako: „Aš taip jaudinuosi.“

Gabrielė: pagaliau supratau, kas yra moteriška draugystė, moteriškas ryšys ir kaip man to trūko! To savaitgalio Nidoje niekada nepamiršiu. Buvo taip smagu – su šokiais krantinėje (šypsosi).

G.Martirosianaitė: neturėjau merginų draugystės – jos neatsinešiau nei iš darželio, nei iš mokyklos.
1559198596239500 1589
Gabrielė Martirosianaitė

Iki tol draugai buvo tik vaikinai?

 

Gabrielė: anksti pradėjau keliauti po pasaulį, neužmegzdavau ryšių ilgam laikui. Man buvo sunku pasitikėti moterimis dėl ankstesnių išgyvenimų. Užtat šios merginos man – absoliutus atradimas.

Toma: Gabrielė išties sunkiai prisileidžia žmones. Kol prie jos prieisi, turi pelnyti pasitikėjimą.

Alina: aš, pamenu, iš pradžių jos bijojau. Kaip klientė atsisėdo į mano kėdę, buvo pavargusi, tylėjo. Dirbu ir nesuprantu, ar gerai, ar negerai? Pamenu, paskui Tomai sakau: „Jai patiko, nepatiko?“

Gabrielė: man patiko! Net labai! Viskas, ką jos sako, tiesa. Tikrai turi praeiti laiko, kad įsileisčiau žmones į savo gyvenimą. Bet jei jau įsileidžiu, tai – visu šimtu procentų.

Alina: vieni žmonės ateina į gyvenimą ir išeina, o kiti lieka. Vienos draugystės tiesiog užsimezga, suteikia gerų emocijų, po to tiesiog paprastai ima ir baigiasi, nutrūksta. Nė vienos bloguoju neminime. Bet mūsų ryšys išliko ir, manau, liks. Man atrodo, jei nutiktų, kad nesimatytume metus, susitikusios kalbėtumės, lyg tai buvo vakar, pliurptume taip pat.

Gabrielė: svarbiausias dalykas yra tas, kad kartu galima ne tik džiaugtis, bet ir būti liūdesio, išbandymų akimirkomis.

 

Tenka viena kitai paverkti ant peties?

 

Gabrielė: visos esame truputį individualistės, kurios didžiausio liūdesio akimirkas išgyvename vienos, bet tomis emocijomis išmokome pasidalyti. Esu įėjusi pro duris į Alinos studiją ir prapliupusi verkti...

Alina: o aš dar iš pradžių bandžiau juokauti: „Oi, kas gi čia tokia su tamsiais akiniais?“ O ji kad pradėjo verkti. Tik apkabinau...

Gabrielė: ji laikė mane apkabinusi, o aš raudojau jos glėbyje. Man tai didžiausia intymumo akimirka, anksčiau neturėjau tokių žmonių, kuriems drąsiai galėjau rodyti emocijas.

Toma: būna dienų, kai blogos emocijos sutampa. Rašau joms: „Labai nesisekė darbe, žliumbiu namie...“ Gabrielė priduria: „O aš verkiu mašinoje...“ Tada įsiterpia Alina: „Draugės, draugės! Kaip man jus išgelbėti?“

Gabrielė: atrodo, kad aš nuolat verkiu (juokiasi). Bet šie keli kartai, matyt, mums visoms įsiminė. Jei vienai iš mūsų blogai, visada paklausiame: „Atvažiuoti? Gal reikia ko nors? Kaip tu jautiesi?“ Klausiame, nes mums nuoširdžiai rūpi. Pavyzdžiui, žinome, kad Toma dabar itin nerimauja prieš kolekcijos pristatymą, tad kasdien parašau ir pasiteirauju, kaip ji.

Toma: rūpinasi, klausia: „Ar pavalgei?“

Gabrielė: tai seseriškas ryšys, kai žmogus tiesiog rūpi beatodairiškai: jei jam sekasi – džiaugiesi ir didžiuojiesi, jei jam blogai, išgyveni, atrodo, perimi tą stresą, o tuo pat gali kartu mergaitiškai šėlioti, kvatoti iki ašarų. Šios draugės man – kaip sesės, nes vienos prieš kitas nieko nevaidiname.

Toma: ir visą laiką viena kitai sakome visą tiesą. Ypač aš.

Alina: jei kuri blogai atrodo, nevyniojame į vatą, o rėžiame: „Gal visgi nsegėk šio sijono?“

Gabrielė: bet tai taip svarbu dabartiniame pasaulyje, kur visi geri ir gražūs, kai vieni kitiems be perstojo dalijame širdutes, spaudžiame „patinka“ ir vaizduojame gyvenimą gražesnį, nei jis yra iš tikrųjų. Tuo realybėje vykstančios draugystės ir skiriasi nuo internetinių: jos būna atviros, kandžios, skaudžios, juk neretai nenorime girdėti tiesos. Sakyti tiesą viena kitai jau mokame ir, kai gerai pažįsti žmogų, žinai, kokia forma ją pateikti. Juk nesieki įskaudinti, įžeisti, paprasčiausiai nori, kad žodžiai duotų naudos.

Toma: nesu niekada įsižeidusi, jei draugės pasakė tiesą į akis.

Alina: gal pirmas įspūdis išgirdus tiesą ir nebūna malonus, bet, kai po to viską pergalvoji, supranti: kaip gerai, kad taip pasakė.

A.Silivanova: jei kuri blogai atrodo, nevyniojame į vatą, o rėžiame: „Gal visgi nsegėk šio sijono?“
1559198689987967 1263
Alina Silivanova

Kuri iš jūsų ramiausia, racionaliausia, reikalui esant, pastato kitas į vietą?

 

Toma: ramiausia – Alina... Ji būna visko glaistytoja, tarpininkė.

Gabrielė: bet į vietą labiausiai pastato Toma (juokiasi).

Toma: aš turiu kažkokį savitai išreikštą motinišką instinktą. Net kai susitikusios labai klegame, aš jas paraminu.

Gabrielė: Toma tikrai kartais mums neleidžia per garsiai juoktis!

 

Taip ir įsivaizduoju jūsų bendras keliones – nesibaigiantis klegesys.

 

Toma: pirmąsyk trise iškeliavome į Kopenhagą. Ten tikrai išbandėme draugystę. Mes su Gabriele truputį apsipykome – aišku, savo davė nuovargis, nes daug vaikščiojome, norėjome viską pamatyti. Paskui Gabrielė sako: „Darom taip!“ Aš: „Ne, aš pavargus ir to nenoriu.“ Bet atsiranda Alina, kuri prieina prie vienos: „Merginos, juk viskas gerai!“, prie kitos: „Panos, galima padaryti viską kitaip!“

Alina: viena norėjo namo, kita – apsipirkti, trečia – linksmintis, todėl pasiūliau: „Galime grįžti namo, pamiegoti ir tada – linksmintis!“

Toma: taip gerai viskas išsisprendė. Po to Alina mus padažė, išėjome į miestą.

Alina: rytą, pamenu, pusryčiaujame. Gabrielė neišsimiegojusi. Aš prisėdu šalia, nusivelku paltą, švarką, o ji staiga: „Mes vienodai apsirengusios?“ „Viskas gerai, tuoj užsivilksiu švarką“, – puoliau gesinti.

Toma: miriau juokais, kai jos dėl to pradėjo kivirčytis.

Gabrielė: man dabar labai juokinga ši istorija, matyt, mūsų kelionės atitinka pačias tikriausias šabloniškas merginų išvykas, kuriose problema staiga gali pasidaryti toks pat rūbas. Beje, Tomos ir Alinos skonis drabužiams labai panašus, mano – kiek kitoks, dėl to tokią problemą turėjau tik kartą.

Alina: kur nors ateinu nauju švarku, o ji: „Geras, nusipirkai! Tokį patį kaip mano...“ Dabar įpratome – juk dzin, vis vien po skirtingas vietas vaikštome.

1559198748490608 2283
Alina Silivanova, Gabrielė Martirosianaitė, Toma Jankauskaitė

Gabrielė: esu ne kartą girdėjusi, kokiu balso tonu jos „pasidžiaugia“ tais pačiais nusipirktais rūbais (juokiasi).

Alina: paskui keliavome į Milaną ir ten jau nesipykome, nors irgi buvo...

Toma: kadangi beprotiškai pylė lietus ir nebuvo įmanoma vaikščioti, Gabrielė pasiūlė nueiti į SPA. Nė viena neturėjome maudymosi kostiumėlių ir niekur jų negalėjome įsigyti, juk buvo lapkritis.

Gabrielė: Alina nenorėjo su mumis į SPA. Nesustojo kartoti: „Aš nepasiruošusi! Turėjau prieš tai nevalgyti tos picos!“ Bandžiau ją įkalbėti visais būdais: „Juk tai visai nesvarbu, Alinukai! Juk svarbiausia gerai praleisti laiką ir negalvoti, ką mano kiti.“ Ji buvo ant mūsų kaip reikiant supykusi.

Toma: sakė: „Jūs abi gražiai atrodysit, o aš – ne.“ Bet galiausiai visos nusipirkome labai labai gražius apatinius, nuėjome ir buvo tikrai faina. Kadangi mes viena kitą labai gerai pažįstame, kelionėje pasiskirstėme pagal poreikius. Gabrielė norėjo daugiau visko pamatyti, o mes – apsipirkti.

Gabrielė: nuėjome į vieną parduotuvę, aš per penkiolika minučių ją apėjau, nusipirkau, ką reikėjo, ir laukiu prie durų su ta savo terbele. O jos – abi atskirai – kaip bitutės į viršų, į apačią, į viršų – į apačią, rankose – rūbų kalnai. Žiūrėjau kaip į spektaklį. Nemeluoju, jos toje parduotuvėje praleido kokias keturias valandas!! Aš spėjau nuvažiuoti iki Navigli kanalų, ten pasivaikščioti ir grįžti pas merginas prie katedros. Skambinu joms: „Jūs turbūt dar ten pat?“ – „Taip, taip.“

Toma: grįžtant namo labai kratė lėktuvą, su Alina susikibome rankomis.

Alina: „Tu bijai?“ – „Aš irgi“. Ir kad laikome viena kitą...

1559198835734565 0915
Toma Jankauskaitė

Vyrai negali išardyti moteriškos draugystės?

 

Alina: apie juos pasakojamės, susitinkame, bet niekas neverčia jų bendrauti, linksmintis kartu.

Gabrielė: aš – viena.

Toma: gal daugiausia su mano draugu Markusu pabendraujame. Jis labai myli drauges ir vis perduoda joms linkėjimų.

A.Silivanova: apie vyrtus pasakojamės, susitinkame, bet niekas neverčia jų bendrauti, linksmintis kartu.

Ko neatleistumėte viena kitai?

 

Toma: apkalbų už nugaros, išdavystės. Būtų labai skaudu.

Alina: baisiausia, kai akyse – draugių draugės, o nusisukus – gyvatynas. Kiek mačiau aplink išdavysčių, kai draugytės viena kitai kiaulę pakiša.

Gabrielė: aš prieš šias moteris stoviu nuoga – jos arčiausi šalia manęs stovintys žmonės. Būtų skaudžiausia, jei jos mane išduotų. Turbūt nušaučiau abi (juokiasi).

Alina: išties Gabrielė – laidų vedėja, žinomas ir atpažįstamas žmogus. Jei būtume gyvatės, galėtume tiek siurbti visko iš jos ir panaudoti kur nors. Bet viską, ką žinome, palaidojame savyje lyg kape.

Tama: turime tarpusavyje pasidalijusios tokių paslapčių, kurių tikrai niekam kitam negalėtum pasakyti. Viena kitai galime patikėti viską.

Gabrielė: išsikalbėjus pasidaro lengviau. Draugės turi savo nuomonę, pasako, kaip vieni ar kiti dalykai atrodo joms. Labai gera jausti rūpestį ir palaikymą. Aš kuo toliau, tuo labiau vertinu šią moterišką sąjungą. Su vyrais draugystės vienokios, su moterimis – kitokios. Labai gera, kai čia galime dalytis energija. Moterys juk ir yra energija! Jei kuri nors mūsų rate auga emocine ar psichologine prasme, kitos – lygiai taip pat, nes mes viena kitai darome įtaką. Šis augimas labai svarbus. Gera kartu augti!

1559198919333528 2883
Toma Jankauskaitė, Gabrielė Martirosianaitė, Alina Silivanova

Alina kompanijos išnaudojama, kai reikia pasidažyti, Toma – pasipuošti, Gabrielė – pozuoti. Kai visos – draugės, sunku atsiskaityti, atsidėkoti?

 

Gabrielė: aš Alina šimtu procentų pasitikiu kaip meistre. Jei tik leidžia galimybės ir sąlygos, noriu, kad ji mane ruoštų laidoms ar renginiams, kuriuos vedu. Per visas atrankas į „Euroviziją“ kartu buvome nuo pirmos iki paskutinės minutės. Man ramu ir gera, jei ji šalia.

Alina: ir Tomos neišnaudojame. Jei norime, kažką iš jos nusiperkame, o kartais Toma padaro staigmeną ir suknelę padovanoja. Visą laiką norisi viena kitą palaikyti, pareklamuoti, padėti. Ir, kai dirbame drauge, motyvai tikrai nesisuka apie pinigus, norisi, kad Gabrielė tiesiog geriausiai atrodytų, kad Tomos kolekcija imtų ir suspindėtų.

Toma: jei Gabrielė parašo, kad renginiui reikia suknelės, man negaila, juk tai – malonumas, gera, kad jai tie drabužiai patinka, kad juos dėvi.

Gabrielė: mes vertiname viena kitos darbą ir žinome, kad tai turi būti atlyginama.

1559199016322958 2742
Gabrielė Martirosianaitė, Alina Silivanova, Toma Jankauskaitė

Dažnai susibėgti užsiėmusioms tikriausiai nėra paprasta?

 

Toma: stengiamės. Išties Gabrielė būna didžiausia iniciatorė: darome vakarienę, susitinkame!

Gabrielė: mano būdas toks – varikliukas nesustojamai sukasi ir man norisi jas pakviesti pas save vakarienės, tai dar ką suorganizuoti, kažką kartu pamatyti. Kaip tik prieš šį interviu sakiau, kad reikia susižiūrėti vasaros grafikus ir suplanuoti kitą kelionę. Kad draugystė klestėtų, reikia ja rūpintis. Turiu armėniško kraujo, todėl mano emocijų ir jausmų amplitudė išties didelė – noriu dalytis gerumu, rodyti meilę artimiesiems, sakyti komplimentus. Mes taip dažnai nutylime gerus dalykus, nesidalijame jais, galbūt nedrįstame, o gal tiesiog manome, kad tai savaime suprantama. Bet taip nėra! Dažniau dalykimės geru žodžiu!

Dabar mūsų draugystė tokia, bet ji kažkada transformuosis – vyks vestuvės, gims vaikai. Labai įdomu, į ką viskas išaugs. Norėčiau, kad šita draugystė būtų gyvenimo.

SHOT BY LUKAS nuotraukos

SIMONOS SENKAUSKAITĖS stilius

LAUROS KREIVYTĖS, JOLANTOS POŠKAITĖS makiažas

ŽANETOS VITKAUSKAITĖS šukuosenos

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame