Moterys

E.Žiemytė: turėjome savo sričių ikonas, o dabar - kultūrinis nusėdimas

„Anksčiau turėjome savo sričių ikonas – profesionalus, daug žinančius, stiprius, išmanančius savo profesiją, stipriai veikdavusius aplinką. O dabar – kažkoks vidutinybių kultas. Mada, dizainas, menas – kiekvienas ką nors kuria, nors ir suvokdami (arba ne visada), kad tai daro labai paviršutiniškai.“, – mintis apie kūrybą dėsto dizainerė ir ženklo „D.Efect“ įkūrėja Eglė Žiemytė.
Reading time 5 minutes

Rytų Europa ir mada tiki, kad galėtume kada nors koja kojon žengti su didžiausiais mados pasaulio grandais?

 

Manau, kad po truputį, bet žengiame. Prie to nemažai prisidėjo gruzinų dizaineris Demna Gvasalia, kuris dirba su Balenciaga, Louis Vuitton, Vetements mados namais, taip pat jo kolega Gosha Rubchinskiy. Rytų Europos mados pasaulį jis išplukdė į platesnius vandenis – iki tol niekas per daug šita Europos puse nesidomėjo. Vienu metu dėl jo iš proto ėjo Paryžius ir Niujorkas.

 

Pamenu, kažkada atvažiavo į Vilnių amerikiečių žurnalistai ieškoti sovietinio palikimo – jiems, visko pertekusiems, tai atrodė egzotiška. Mados pasaulis taip pat nuolat jos ieško. Šiuo metu sovietinis laikotarpis, to laikotarpio kultūra yra labai aktualūs, kad ir kaip nelengva mums apie tai kalbėti ar tuo labiau šia tema kurti.

 

Buvo keista, kai tie patys žurnalistai paklausė, ar manęs neįkvepia kurti sovietų laikai. Bet po šito pokalbio ir pati į vieną kolekciją perkėliau ne tik lietuviškumo, bet ir per siluetus, medžiagas, detales, estetiką – sovietų laikų brutalumo, primityvizmo.

 

Paminėjai Demną Gvasalią, bet tokių kaip jis, sėkmingai prasimušusių į Vakarų mados pasaulį, tėra vienetai...

 

Deja, taip. Tai susiję su sėkme, pažintimis, pinigais, užnugariu. Tik retais atvejais viską lemia pats produktas, jo idėja.

 

Bet ar apskritai patekti ten, kur verda visas mados pasaulis, ir yra kiekvieno dizainerio siekiamybė?

 

Iš pradžių turbūt kiekvienas to nori: pabandyti, sužinoti, kaip viskas vyksta. Manau, kiekvienas kūrėjas nori būti plačiai žinomas ir matomas. Tačiau bėgant laikui realiai suvoki savo galimybes, kur ir kiek gali būti. Dirbdamas toje pačioje srityje dešimt ar daugiau metų pamatai, kaip nėra lengva, kiek investicijų, laiko, darbo, asmeninių pažinčių tam reikia. Pažiūrėkite, juk neatsitiktinai labai dažnai dizaineriai savo sėkmės sulaukia būdami kokių penkiasdešimties ar net vėliau.

 

Vadinasi, patirtis mados pasaulyje – ne paskutinėje vietoje?

 

Tikrai ne. Mada – tiek kūryba, išraiška, tiek amatas, kurį reikia išmanyti: turėti supratimą apie audinius, siluetus, mados istoriją, tendencijas, atrasti savitą ir unikalų savo braižą, galų gale, kuo esi vyresnis – tuo esi geresnis kūrėjas, profesionalas. Turi patirties drabužių gamyboje, kūryboje. Lengviau viską suvaldai tiek kūrybine, tiek technine kolekcijų kūrimo prasme.

 

Pasirinkau dizainerio profesiją, nes man visada patiko siūti, kirpti, kurti formas, gvildenti pasirinktas temas. Mada man – įrankis išreikšti save, savo pažiūras, estetinį suvokimą, realizuoti save. Man visada patiko kūrybinis procesas, nors būdama jame visuomet jaučiu kančią. Savo kūryboje matau nemažai beprasmybės, bet kartu suvokiu, kad be viso to negaliu gyventi.

 

Vis dėlto niekada nesvajojau dirbti žymiuose Paryžiaus mados namuose. Neįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti labai dideliuose mados namuose ar korporacijose. Esu individualistė. Didžioji mano svajonė visada buvo kurti sau, dėl savęs. Man patinka dirbti sau, kad ir kokia prabanga tai būtų. Kol kas pavyksta ir aš tuo mėgaujuosi. Mėgstu būti priklausoma pati nuo savęs.

 

O maža lietuviška rinka noro kurti neužgniaužia?

 

Aišku, ji spaudžia. Kaskart kurdama kolekciją suprantu, kad Lietuvoje nėra tiek perkančiųjų, jog mano kolekcija mažų mažiausiai atsipirktų, todėl tenka ieškoti kitų galimybių. Pardavinėjame drabužius Japonijos, Honkongo, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Kataro ir kt. butikuose. Iš to turtų nesusikrausi, bet tai jau – šis tas.

 

Lietuva nėra didelė, bet pasiūla, ypač lietuviškos produkcijos, nėra jau tokia maža...

 

Ji ypač išaugo pastaraisiais metais. Kai atidarėme D. Efect parduotuvę, teko daugiau pasidomėti tuo, kas vyksta pas mus. Tai bent! Negalėjau patikėti, kad tiek visko! Stilistai, vizažistai, fotografai, dizaineriai – atrodo, visi tik tai ir daro (juokiasi). Taip, matyt, yra dėl to, kad išgyvename laikotarpį, kai kiekvienas nori dirbti sau, būti nepriklausomi, bet turbūt praeis šiek tiek laiko ir išliks stipriausi. Kitaip negali būti – mūsų tiesiog per daug. Vėliau ar anksčiau šis burbulas sprogs.

 

Anksčiau turėjome savo sričių ikonas – profesionalus, daug žinančius, stiprius, išmanančius savo profesiją, stipriai veikdavusius aplinką. O dabar – kažkoks vidutinybių kultas. Kultūrinis nusėdimas. Tikrų talentų labai mažai. Žinoma, visko yra, bet daug ir drumzlino vandens. Mada, dizainas, menas – kiekvienas ką nors kuria, nors ir suvokdami (arba ne visada), kad tai daro labai paviršutiniškai. Įdomu, ar tikrai išliks stipriausi? O gal tik apsukriausi?

 

Ar verta kalbėti apie lietuvišką identitetą ir madą?

 

Nemanau. Esame beveidžiai. Kiekvienas bandome būti vienoks ar kitoks, tačiau savęs taip ir neatrandame.

Pagr. nuotrauka - SHOT BY LUKAS

susiję straipsniai

Rekomenduojame