Moterys

Mados mūza Farida: stilingieji neturėjo pinigų ir firminių dalykų, bet atrodė fantastiškai

Naktinių Paryžiaus klubų žvaigždė ir tokių mados kūrėjų kaip Jeanas-Paulis Gaultier ir Azzedine’as Alaïa mūza Farida Khelfa mums pasakoja apie nerūpestingos akimirkos epochą – devintąjį dešimtmetį, – kai gyvenimas buvo tik šventė.
Reading time 9 minutes
Farida Khelfa, asmeninio archyvo nuotr.

Papasakokite, kaip atvykote į Paryžių?

 

Atvykusi į Paryžių, nelabai žinojau, kur eiti. Turėjau vienos savo seserų adresą, kurį laiką kažkur klaidžiojau, kol galiausiai susipažinau su Halė rajone įsikūrusio naktinio klubo „Palace“ grupele. Tai buvo be galo madingas ano meto rajonas, jame dvelkė šeštojo dešimtmečio šiurpuliukai, viskas vyko būtent čia. Tuo metu čia dar nebuvo „Forum“ prekybos centro – vietoje jo žiojėjo milžiniška duobė.

 

Apie „Palace“ kalbate lyg apie kažko pradžią. Ką ten atradote?

 

Homoseksualų bendruomenę. Manau, jau ankstyvoje jaunystėje turėjau daug homoseksualių draugų, tačiau to nesupratau. O čia žmonės nebesislėpė. Visi su manimi buvo labai mieli, su jais labai saugiai jaučiausi. Tarsi būčiau su draugėmis. Net geriau. Kilusi iš Liono priemiesčio, nežinojau jokių taisyklių, bet jie mane priėmė išskėstomis rankomis, niekada neteisė. Pavyzdžiui, Fabrice’as Emaeris – toks mielas žmogus, kad įleisdavo mus į klubą, nors kišenėse neturėdavome nė santimo. Bet jis puikiai suprato, kad mes pritrauksime auksinį jaunimą. Tad man čia patiko atmosfera: be jokio teisimo, anonimiška – to šiandien jau neįmanoma įsivaizduoti. Anonimiškumo nebeliko ir tai labai slegia. Turėjome teisę būti tuo, kuo norime, ir tai man labai patiko.

 

Anuomet gyvenote tai šen, tai ten – nuo tarnaitės kambario pas garsius menininkus Pierre’ą et Gillesą iki Edwige – „Palace“ klubo fizionomistės – buto. Nieko nesibaiminote?

 

Ne, tačiau prieš atsirasdama čia jau buvau daug ko patyrusi, mokėjau atpažinti pavojų. Buvo įvairiausių nutikimų, tačiau nieko rimta, be to, juk jie – gyvenimo dalis. Kita vertus, lovos galvūgalyje visada laikiau sulankstytus džinsus – jei tektų bėgti.

 

Jūsų dienos ir naktys buvo panašios?

 

Dienų nebuvo! Įprastai mes kildavome 4 valandą popiet, iš naktinio klubo išeidavome paryčiais, su Edwige kirsdavome Halė rajoną ir eidavome į „Roger“ mėsinę valgyti kapoto žalio bifštekso. Žinau, nelabai veganiškai, bet toks anuomet buvo gyvenimas.

 

Naktinių klubų „Palace“ ir „Bains Douches“ šokių aikštelėse sutikote mados pasaulio atstovus – Yves’ą Saint Laurent’ą, Kenzo, Claude’ą Montaną, Thierry Muglerį ir Jeaną-Paulį Gaultier. Dėl jų pamėgote madą?

 

Taip, bet būtent jie iš pradžių atkreipė dėmesį į mano stilių, kurio anuomet nenumaniau turinti. Rengiausi, kaip patiko: labai aptempti džinsai aukštu liemeniu arba kelnės su kilpomis, juodas megztinis aukštu kaklu ir šeštojo dešimtmečio rokerio batai arba juodi ir balti „Weston“ bateliai. Mano stilius buvo gana vyriškas, išskyrus tuos atvejus, kai apsiaudavau aukštakulnius raudonomis smailomis pakulnėmis, kuriuos Christianas Louboutinas man parvežė iš Londono. Visi jie mane supažindino su mada ir pasikvietė ant savo podiumų jos demonstruoti. Prekių ženklai tuo metu manęs visai nedomino.

1614585033990334 img 8304
Farida Khelfa, asmeninio archyvo nuotr.

Kas jums buvo stiliaus pavyzdžiai?

 

Katharine Hepburn.

 

Tapus naktinio klubo „Bains Douches“, pavadinkime, įėjimo karaliene, reikėjo patobulinti savo stilių?

 

Iš pagrindų, nes juk pati vertinau žmones tik pagal jų išvaizdą. Iš tiesų buvo taip, kad stilingi žmonės neturėjo pinigų, juos įleisdavau be jokios finansinės naudos klubui, tačiau turtingi žmonės dažniausiai atrodydavo visiškai nestilingai, o to negalėjome leisti. Net ir nevykę auskarai galėjo sugadinti įvaizdį.

 

Ką reiškė „turėti stilių“?

 

Stilių turėję žmonės kūrėsi kitokius įvaizdžius, apranga jiems buvo be galo svarbi. Niekas nepirko firminių dalykų, nes niekas neturėjo pinigų, tačiau tai skatino vaizduotę – taip ir išsiskirdavome iš kitų.

 

Pirmą kartą pati demonstravote Jeano-Paulio Gaultier kolekciją ir jis jums leido pačiai išsirinkti norimus drabužius. Ką iš to karto prisimenate?

 

Labiau nei šį demonstravimą prisimenu pačią pažintį su Jeanu-Pauliu. Susitikome „Trinité“ restorane Chateaudun gatvėje – jis anuomet buvo tamsiaplaukis, kuklus ir su manimi malonus žmogus. Atėjau pasimatuoti drabužių, nors ir nebuvau manekenės sudėjimo. Anuomet buvau apvalaina, turėjau krūtinę, net nesitikėjau tilpti į drabužius, bet pavyko. Mano bandymai jam labai patiko, be to, labai gerai sutarėme. Anksti ėmiau demonstruoti ir Muglerio drabužius. Abu šie dizaineriai buvo puikūs vizionieriai. Ir jų vizija buvo labai aiški, ilgalaikė. Jie juto judesį, žmones, laiko dvasią, jie viską suprato.

Stilių turėję žmonės kūrėsi kitokius įvaizdžius, apranga jiems buvo be galo svarbi. Niekas nepirko firminių dalykų, nes niekas neturėjo pinigų, tačiau tai skatino vaizduotę – taip ir išsiskirdavome iš kitų.

1982 metais susipažinote su Jeanu-Pauliu Goude – dvidešimt metų už jus vyresniu fotografu, su kuriuo ilgus metus artimai draugavote. Ar jis padarė įtaką jūsų estetikos suvokimui?

 

Taip, nes visgi mano skonis buvo ribotas. Man labai patiko Jeano-Paulio Goude darbai, kuo jis pavertė Grace Jones. Man jo kūryba atrodė labai elegantiška. Pirmą kartą išvydome juodaodę moterį ežiuku kirptais plaukais, ant nuogo kūno dėvinčią kostiumą. Jos oda šiose nuotraukose tokia juoda, kad, regis, tampa net mėlyna. Beprotiškai elegantiška. Man tai buvo prabangos viršūnė. Jeanas-Paulis mane išmokė daugybės dalykų: šokio, muzikos, supažindino su bauhauzo stiliumi, Stravinskio kūryba ir „Ballets Russes“. Nors mane domino ir vaizdai, iki tol buvau atsidavusi tik literatūrai, bet jo dėka visa tai atkeliavo į mano gyvenimą ir jame liko.

 

Devintajame dešimtmetyje Paryžius išsiskyrė laisve. Kokia ji buvo?

 

Devintajame dešimtmetyje galėjome daryti ir sakyti beveik viską, ką norėjome. Buvo mažiau socialinio susiskirstymo. Į „Palace“ naktinį klubą atvykdavo priemiesčių vaikinų – tai neįsivaizduojama šiais laikais. Manau, dabar neišmanydamas taisyklių, nepateksi niekur. Be to, buvo labai daug juodaodžių manekenių – gerokai daugiau nei dešimtajame ar šio amžiaus pirmajame dešimtmečiais. Dabar tai vėl grįžta, ypač su JAV prasidėjusiu judėjimu „Black Lives Matter“. Šiame amžiuje socialinis susiskirstymas, o juo labiau etninis pasikeitė.

 

Dirbote su daugybe kūrėjų. Ar buvo visus juos vienijanti energija, dvasia, dėl kurios visos tos asmenybės tapo tokios įtakingos, įkvepiančios ir gerbiamos?

 

Visų pirma, jie visi įkūrė nuosavus mados namus. Ar tai būtų Jeanas-Paulis Gaultier, Azzedine’as Alaïa, Thierry Mugleris, ar Christianas Lacroix – jie dirbo sau ir su stipriomis asmenybėmis. Ir tai buvo esminis dalykas. Šiais laikais daugybė dizainerių priversti sekti ir paisyti mados namų, kuriems ėmėsi vadovauti, istorijos. Atsiskleisti taip yra gerokai sunkiau.

1614586141953498 11 09a
Farida Khelfa, asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų draugai iš praeities vis dar tebėra ir šiandienos draugai: Naomi Campbell, Carla Bruni-Sarkozy, Victoire de Castellane, Christianas Louboutinas. Kas jus susiejo?

 

Draugystėje ir meilėje esu be galo ištikima. Man sunku kurti draugystes. Tai užtrunka, tad stengiuosi saugoti tai, ką susikūriau. Dažniausiai su jais nesipykstu, nes antraip – galas. Vengiu konfliktų. Tad savotiškai tai ir išlaiko mus kartu. Kita vertus, tai geri žmonės, bėgant dešimtmečiams retas kuris nuvylė.

 

Jūs buvote ir aktorė, ir režisierė – kuri veikla jums labiau patiko?

 

Man labai patinka būti aktore, vaidinti, tai suteikia didį laimės pojūtį, bet jį jaučiu ir kurdama dokumentinius filmus. Pradėjęs vieną, nežinai, kur jis tave nuves, ir dažnai kūryba nuveda ten, kur nesitikėjai. Sukūriau daug dokumentinių filmų, pradedant Jeano-Paulio Gaultier portretu, vėliau kūriau apie Tuniso jaunimą per Arabų pavasario judėjimą, dariau interviu su visais šio sukilimo aktyvistais. Dar vienas dokumentinis filmas buvo apie Christianą Louboutiną, kitas – apie 2012-ųjų Nicolas Sarkozy prezidentinę kampaniją, kai jis kovojo su François Hollande’u, o pastarasis pasakoja apie Vidurio Rytų moteris.

 

Pakalbėkime apie prancūzaičių stilių. Kaip jūs jį apibūdintumėte?

 

Laisvokas buržua stilius, net jei mada dažniausiai atkeliauja iš gatvės.

1614586512811729 252 theshow dessinban
Farida Khelfa, Jeano-Paulio Gaude piešinys

Ar galite įvardyti, kas jums patinka Elsos Schiaparelli kūryboje, kurios prekės ženklą perėmė Diego Della Valle, paskirdamas jus šių mados namų ambasadore?

 

Man patiko jos didelė laisvė. Tai moteris, padariusi revoliuciją savo laikotarpio madoje. Ji kilusi iš didelės italų intelektualų šeimos, buvo laisva, išradingai elgėsi su drabužiais, spalvomis, kirpimais – su viskuo. Norėdama ją sumenkinti, Chanel sakydavo: „Ši madą kurianti artistė.“ Nors šiais laikais kiekvienas mados kūrėjas nori būti artistas. Per amžių labai daug kas pasikeitė.

 

Jūs apibūdinama kaip stiliaus ikona, mūza, mados ambasadorė. Ką jums tai reiškia?

 

Mažai ką. Malonu, kad apie mane taip sakoma, tačiau kas rytą to sau neprimenu. Dėkoju už tokius žodžius, bet pati savęs taip neapibūdinčiau.

 

Tuomet kaip apibūdintumėte?

 

Kaip XX amžiaus moterį, mėginančią išgyventi XXI amžiuje. Ir ypač kaip šeimos mamą, kuri nenori skęsti kartėlyje, o verčiau lieka pozityvi.

1614586576433464 247 hdef
Farida Khelfa, Jeano-Paulio Gaude piešinys

susiję straipsniai

Rekomenduojame