Moterys

Paryžiuje gyvenanti G.Rusytė: niekada nebuvau linkusi pasakoti savo meilės istorijų

„Myliu Prancūziją, nors ir ne daugiau nei tėvynę. Ko gero, dažnai ja labiau žaviuosi nei patys prancūzai. O štai dėl Paryžiaus – dar kitaip: tarp meilės ir neapykantos – tik vienas žingsnis“, – sako buvęs modelis ir buvusi žinoma televizijos laidų vedėja, o dabar visa galva į juvelyrikos pasaulį Paryžiuje panirusi Giedrė Rusytė-Haouzi.
Reading time 15 minutes

Paryžiuje Giedrė gyvena jau ketverius metus. Čia su mylimu vyru Jeanu Yves’u Haouzi, Prancūzijoje vadovaujančiu natūralių sulčių ir sveiko maisto tinklui „Good Organic Only“, augina du sūnus – keturiolikmetį Majų ir beveik ketverių Leo. „Paryžiuje auga mano vaikai, jis visada man bus ypatinga vieta. Nerealus miestas su daug nerealių žmonių ir vietų. Vis dėlto mon amour gali ištarti žmogui, ne miestui. Miestą, jaukų ir mylimą, kuria žmonės – ne pastatai ar paminklai. Viskas priklauso nuo mūsų, kokį kiemą, miestą ir šalį turėsime. Tik tėvų ir vaikų negalime pasirinkti, visa kita kuriame ir renkamės patys“, – įsitikinusi Giedrė.

 

Ar prisimeni dieną, kai pasiėmusi vyresnėlį sūnų Majų ir susikrovusi visą mantą palikai niekada nemiegantį Niujorką ir išvažiavai į visuomet meile alsuojantį Paryžių? Su kokiomis mintimis, lūkesčiais keliavai?

 

Kai klausia, kas mane atvedė į Paryžių, nelabai daug turiu ką pasakoti. Visada juokiausi iš klišių, o mano pačios gyvenime tokia klišė ėmė ir nutiko: meilės mieste atsidūriau iš meilės.

 

Dirbdama modeliu keletą sykių Paryžiuje lankiausi darbo reikalais, bet gerai jo niekada nepažinau. Visada jaučiau didelę meilę Niujorkui, gyvendama jame septynerius metus niekada nė nepagalvojau, kad kada nors jį paliksiu. Bet mes planuojame, o Dievulis juokiasi... Sutikau savo būsimą vyrą, įsimylėjau ir nieko kito neliko kaip susikrauti daiktus ir visiems grįžti į Europą.

Juokiausi iš klišių, o mano pačios gyvenime tokia klišė ir nutiko: meilės mieste atsidūriau iš meilės.

Persikėlimą į Paryžių priėmiau kaip iššūkį, gyvenimo nuotykį. Galimybę man ir Majui pažinti dar vieną kultūrą. Iš pradžių buvo šiek tiek baugu: prancūzai juk garsėja snobiškumu, nenorėjimu kalbėti jokia kita užsienio kalba. Vis dėlto tikiu, kad, jei gyvenime kas nors vyksta, nereikia tam labai priešintis: anksčiau ar vėliau vis tiek atsidursime ten, kur ir su kuo mums reikia būti.

 

Išvažiavau su smalsumu ir dideliu džiugesiu, kad pagaliau išsipildys vaikystės svajonė kalbėti prancūziškai. Tik įsivaizdavau, kad bus paprasčiau: pažiūrėsiu vieną kitą prancūzišką filmą, paskaitysiu keletą knygučių ir kalbėsiu. Nieko panašaus! Supratau, kad iš žurnalų ir televizijos kalbos neišmoksiu, tad vėl sėdau į mokyklinį suolą. Nuo pat pirmos dienos žinojau, kad Paryžiuje noriu gyventi visavertį gyvenimą, o tam privalau išmokti kalbą ir prisitaikyti prie tam tikro gyvenimo būdo.

1557390637198248 giedre rusyte 8

Bet tas prancūziškas gyvenimo būdas iš šalies neatrodo toks jau sunkus ir varginantis...

 

Iš pradžių dariau viską, ką buvau mačiusi filmuose: sėdėdavau lauko kavinukėse ir lėtai gurkšnodavau kavą užkandžiaudama kruasanais, per vakarienes mėgaudavausi raudonojo vyno taure. Neilgai trukus susituokėme su Jeanu, tuo metu jau laukiausi antrojo berniuko, kūriau namus, mokiausi prancūzų kalbos – gyvenau maloniais rūpesčiais. O vėliau prasidėjo tikrasis gyvenimas.

 

Nemeluosiu: prisitaikyti buvo daug sunkiau nei Niujorke. Pirmieji metai apskritai buvo ne kokie – kažkokia viena didelė maišatis. Prancūzus sunku pavadinti tolerantiškais, ypač su svetimšaliais: jei per vakarienę prie stalo sėdi du anglakalbiai (vienas iš jų esi tu) ir šeši prancūzai, tikrai niekas į tave nekreips dėmesio ir nesistengs kalbėti angliškai. Erzinausi, kad nieko nesuprantu ir negaliu bendrauti. Iš pradžių vyras dar bandė vertėjauti, bet galiausiai ir jam pabodo, nors, kita vertus, esu jam už tai dėkinga – buvau priversta dar greičiau išmokti kalbą.

Prancūzus sunku pavadinti tolerantiškais, ypač su svetimšaliais.

Niekas išskėstomis rankomis tavęs nelaukė?

 

Visokių žmonių yra, bet apskritai paryžiečiai nėra itin draugiški, kartais – agresyvūs ir arogantiški. Jie dažniausiai nesisveikina, nesikalba, šypsena į šypseną neatsako. Man pačiai yra tekę atsidurti ne vienoje keistokoje ar kurioziškoje situacijoje. Pavyzdžiui, kartą atvažiavo taksi. Aš – su mažu vaiku ant rankų, šalia – vežimėlis. Nežinau, kas nutiko, bet mus pamatęs jis ėmė ir nuvažiavo – įtariu, pagalvojo: „Nejau dar reikės su tuo vežimu tampytis.“ Tokių istorijų galiu pripasakoti ne vieną – beveik per ketverius metus, praleistus Paryžiuje, jų buvo daug.

 

Aišku, visų žmonių patirtys – skirtingos, tačiau daugelis gandų ir stereotipų apie prancūzus anksčiau ar vėliau pasitvirtino. Ar girdėjote, kaip prancūzai skundžiasi: sėdi, prie Eifelio bokšto vynelį gurkšnoja ir vis tiek jiems negerai. Manau, jiems tiesiog patinka skųstis (juokiasi).

1557390694263270 giedre rusyte 1

Tiesa, paryžiečiai skiriasi, tarkime, nuo prancūzų pietuose, provincijoje. Jie ten kur kas šiltesni, draugiškesni. Mieli, autentiški kaimeliai su draugiškais ūkininkais su nuo vyno paraudusiais skruostais – tai visai kita Prancūzija, lygiai tokia pat žavinga, tik visai kitaip. Nedrįsčiau visko apibendrinti: kaip Niujorkas nėra visos Amerikos atspindys, taip Paryžius nėra visos Prancūzijos veidas.

 

Apskritai prancūzai – spalvinga ir žavinga tauta, ir ji man labai patinka. Savo tiesmukiškumu, nevyniojimu į vatą, sarkazmu, kuriuo jie garsėja visame pasaulyje. Ir tas sarkazmas visiškai nereiškia, kad jie tavęs nemėgsta ar nori pasityčioti – tiesiog jie tokie. Toks yra Paryžius. Jis – visoks.

 

Paryžius tave pakeitė?

 

Turbūt ne, tačiau pastebėjau, kad, jei ji manęs netenkina, nejučia ir pati lyg kokia prancūzė pradedu purkštauti (juokiasi). O juk mes, lietuviai, esame kantrūs, nepuolame konfliktuoti, streikuoti, protestuoti, į daug ką numojame ranka. Užtat prancūzams protestai – nacionalinis sportas, ne veltui jie – patys didžiausi visų laikų revoliucionieriai.

 

Klausiau, kaip telefonu su artimaisiais kalbi prancūziškai, ir pamaniau: kaip gražu – tikra prancūzė!

 

Niekada nebūsiu prancūzė, to ir nesiekiu. Net kalbėsiu visada su savotišku akcentu – neketinu su tuo kovoti. Tačiau dabar Prancūzija – mano namai, nors, kad tai pajusčiau, prireikė pusantrų metų. Niujorkui tiek daug laiko nereikėjo.

Dabar Prancūzija – mano namai, nors, kad tai pajusčiau, prireikė pusantrų metų.

Du miestai ir dvi visiškai skirtingos patirtys?

 

Abu jie labai kosmopolitiški, įvairialypiai miestai. Visiškai nepasiilgstu niujorkietiško chaoso, bet Paryžiuje nėra Niujorkui būdingos magijos. Jos nėra jokiame kitame pasaulio taške. Daug dalykų yra geresnių Niujorke, tiek pat daug – Paryžiuje.

 

Idealu buvo išvažiuoti į Niujorką, kai man buvo dvidešimt ketveri. Dabar idealus laikas gyventi Paryžiuje. Tai – daug lėtesnis, ramesnis miestas. Žmonės čia gali sau leisti per pietų pertrauką ramiai papietauti, o ne kaip niujorkiečiai čia pat, darbo vietoje, sukirsti atsineštus pietus ar penkiolikai minučių nulėkti į „Deli“. Prancūzai nepersidirba, bet jie nėra tinginiai, o tiesiog moka gyventi. Moka derinti darbą su poilsiu, kasdienius rūpesčius – su malonumais.

1557390768947333 giedre rusyte 3

Ir niekada iš paryžiečių neatimsi jų stiliaus pojūčio: neperdėtas išsipustymas, subtilios detalės, neįžūli prabanga. Jei reikėtų nupiešti tipišką paryžietę, ji būtų šiek tiek pasivėlusi arba, atvirkščiai – labai preciziškai susišukavusi, juodu pieštuku paryškintomis akimis, raudonomis lūpomis, truputį prarūkytu balsu, madingu paltuku ir elegantiškais aukštakulniais, nors dabar juos dažniau keičia sportiniai bateliai. Vyras – nepersipuošęs, bet labai stilingas ir būtinai – su elegantišku šaliku.

 

Prancūzijoje gyvenimas prasidėjo nuo nulio. Kuo dabar užsiimi?

 

Norėjau tęsti, ką buvau pradėjusi Niujorke. Seniai domėjausi akmenimis, ypač brangiaisiais, man visada atrodė, kad tai – nepaprastai įdomi ir perspektyvi verslo sritis. Dievinu papuošalus, dar vaikystėje neišeidavau iš namų nepasipuošusi mamos karoliais, vėriniais (juokiasi). Turėjau svajonę, aistrą, kuri galiausiai tapo darbu. Esu racionalus žmogus, ėmiausi šios veiklos viską paskaičiavusi ir gerai apgalvojusi.

 

Baigiau Niujorko gemologijos institutą. Studijos nebuvo lengvos, tačiau juvelyrikoje apskritai nėra labai daug glamūro. Tai – juodas darbas, o kelias, kol akmuo tampa įspūdingu papuošalu, – ilgas ir sunkus. Galbūt todėl ilgą laiką juvelyrikos pasaulis priklausė vyrams. Juvelyrai – vyrai. Brangakmenių brokeriai – vyrai (beje, šioje srityje dažniausiai remiamasi garbės žodžiu). Tai – ypač senas amatas, pirmasis tikrosios juvelyrikos auksakalystės pradas pastebėtas Egipte dar prieš 5000 metų. Dirbdavo ir prekiaudavo tik vyrai, auksas ir brangakmeniai buvo statuso, galios simbolis, kas dažniausiai priklausydavo irgi vyrams.

Baigiau Niujorko gemologijos institutą, studijos nebuvo lengvos, tačiau juvelyrikoje ir nėra labai daug glamūro.

Šioje srityje vyrų dominavimas kažkaip ilgokai užsitęsė (šypteli)... Bet laikai keičiasi, juvelyrikos pasaulis – taip pat: daugėja moterų, kurios tvirtai žengia koja kojon su žymiausiais juvelyrikos kūrėjais, brokeriais ir nebijo juvelyro stalo.

 

Po studijų griebiausi visų įmanomų galimybių. Iš pradžių deimantų biržoje atlikau praktiką, pamačiau, kaip viskas vyksta, išmokau įvairiausių subtilybių, pasisėmiau neįkainojamos patirties. Vėliau įkūriau mažytę nuosavą kompaniją, pagal individualius užsakymus kūriau papuošalus, dažniausiai – sužadėtuvių žiedus. Kai pasijutau pritrūkusi žinių, pusantro mėnesio išvažiavau į Pietų Afrikos Respubliką – į pradžių pradžią, vietą, kur deimantai iškasami.

 

Kai atvažiavau į Paryžių, radau visai kitą juvelyrikos pasaulį: dideli juvelyrikos namai, viskas gana uždara, paremta senosiomis tradicijomis, daug kur – vien tik rankų darbas, dominuoja didieji juvelyrikos namai Place Vendome. Reikėjo perprasti ir suprasti rinką, klientus, jų poreikius, tiekėjus. Reikia eiti, belstis, prašytis. Pati sakau, kad visada gyvenime reikia bandyti. Būtina užduoti klausimą tam, kad sulauktum atsakymo, kad galėtum priimti sprendimus ar bent turėti nuomonę.

1557390857096774 giedre rusyte 11

Gimus Leo, likimas suvedė su taip pat Paryžiuje gyvenančiu buvusiu modeliu Margarita Švegždaite. Bendravome, kalbėjomės, kol galiausiai nusprendėme drauge pabandyti ką nors sukurti. Pradėjome supirkinėti išskirtinius senosios Prancūzijos papuošalus ir juos restauravus pardavinėti – taip radosi platforma „Maison des Tresors“ (liet. „Lobių namai“).

 

Atsivėrė visiškai kitas pasaulis. Pradėjome lankytis aukcionuose, iš pradžių – Paryžiuje, paskui ir provincijoje. Stebėjome, kas kokius dirbinius parduoda, po truputį sukaupėme kontaktų, kas visada yra neįkainojama ir yra vienintelis turtas bet kokiame versle. Atsargiai ir labai mergaitiškai pradėjome ir džiaugiuosi, kad per porą metų pavyko jau ne vieną lobį rasti: „margaritomis“ vadinami karališki žiedai, atkeliavę iš XIX amžiaus, art deco kūriniai – mums į rankas patenka patys įvairiausi dirbiniai. Iš aukso, platinos, su brangiais ir pusbrangiais akmenimis, kuriuos vienos seniausių Paryžiaus ateljė juvelyrai atgaivina, prikelia naujam gyvenimui, o mes parduodame.

 

Tai – labai įdomus procesas, kuriame tiek Margarita, tiek aš galime panaudoti visas sukauptas žinias ir toliau tobulėti. Nepaprastai malonu pasiūlyti moteriai išskirtinį, vienetinį papuošalą. Vintažiniai papuošalai vis labiau ir labiau vertinami, nes moterims atsibosta vienodų dirbinių pergrūsta rinka.

 

Iš tikrųjų deimantai – geriausi mergaičių draugai?

 

Ne, tikrai ne (juokiasi). Taip pasakė Marilyn Monroe, kuri gyveno laikais, kai bling-bling kultūra buvo labai populiari. Kiekviena žinome vieną tiesą: jei akys liūdnos – joks deimantas nepadės...

 

Man nepavyko tapti dainininke, muzikante ar kompozitore, kuri dovanotų žmonėms emociją, bet tikiu, kad kažkuria prasme tai darau dabar. Juvelyrikoje daug užslėptos simbolikos, žmonės papuošalų neperka kaip paprasčiausio palto, nes „reikia“. Ypatingam žmogui ypatinga proga – kiekvienas dirbinys turi savitą emociją.

 

O tau pačiai buvo svarbu, kokį žiedą piršdamasis įteiks mylimas vyras?

 

Buvo ne svarbu, o įdomu, profesiškai. Juk dažnai pasitaiko, kai moteris sutinka tekėti, bet prašo pakeisti žiedą, nes nepatinka. Ir nesvarbu, kad tą žiedą išrinko mylimas žmogus – nepatinka, ir nieko nepadarysi. Vargšai vyrai ateina pas mus, klausia, ką daryti, tad kodėl sužadėtuvių žiedo neišsirinkus drauge? Manau, nieko tokio nenutiktų, jei vyras leistų moteriai žiedą išsirinkti pačiai – mažiau rizikos (juokiasi).

 

Mano atveju viskas susiklostė daug paprasčiau: Jeanas kreipėsi tiesiai į mano biurą, o aš, pasirodo, pati to nežinodama išsirinkau tuo metu man gražiausią ir labiausiai patikusį akmenį. Žinoma, pažinau tą akmenį, vos vyras man užmovė žiedą (šypteli).

Manau, nieko tokio nenutiktų, jei vyras leistų moteriai sužadėtuvių žiedą išsirinkti pačiai – mažiau rizikos.

Akivaizdu, kad juvelyrika tave įtraukė. Būti vien rūpestinga mama ir gera žmona tau niekada neužteko?

 

Bet aš ir esu visai rūpestinga mama ir visai gera žmona (juokiasi). Stengiuosi būti geriausia, kokia tik galiu, o ar pavyksta? Nežinau, visko būna – nieko neidealizuoju. Vaikų auginimas – pats sunkiausias darbas. Daug paprasčiau išeiti dirbti, nei likti namuose ir auginti vaikus. Jau nekalbu apie tas, kurios ir dirba, ir vaikus augina, ir yra vienišos. Nesu jokia didvyrė, atvirkščiai – esu šiek tiek nuo motinystės rūpesčių „nusimuilinusi“ mama. Ieškoti papuošalų, bendrauti su juvelyrais, spręsti problemas – kur kas paprasčiau, nei auginti vaikus.

 

Man visada gyvenime buvo svarbu save realizuoti. Ir tikrai nepritariu nuomonei „esi mama, vadinasi, nieko nedarai“. Būti mama – pats atsakingiausias ir rimčiausias darbas, nėra didesnės savirealizacijos ir aukštesnio pasiekimo kaip laiminga šeima, tinkamai išauklėti, atsakingi vaikai. Tik vienoms to užtenka, o kitos ieško papildomų būdų save išreikšti. Tikiu, kad kitokia veikla padeda smegenų ląstelėms, o ir vaikai pirmiausia nori turėti laimingą ir neišprotėjusią mamą. Kad ir ką veiktų gyvenime, nė vienai mamai nederėtų pamiršti savęs, nes vieną dieną vaikai ima ir užauga.

1557390962009769 giedre rusyte 2

Man patinka, kad Prancūzijoje vaikų nelepina, auklėja gana griežtai. Jei šeima ateina į restoraną pavalgyti, vaikas ne laksto ratais, o sėdi ir valgo. Ten nėra supermamyčių, kurios vaikams leidžia viską, kurios juos lepina, saugo, visada nuveža, kur reikia, pamaitina, kada reikia ir kuo reikia, nurengia, aprengia. Manau, taip augindamos vaikus mes neleidžiame jiems augti visavertiškai. Tačiau tai viena iš tų sričių, kur niekada nelaidau jokių patarimų. Kiekviena šeima geriausiai žino, kaip auginti vaikus ir juos auklėti.

 

Į Paryžių tave atviliojo meilė vyrui, tačiau niekada apie ją garsiai nepasakoji...

 

Niekada nebuvau labai linkusi pasakoti savo meilės istorijų, skalambyti visam pasauliui, kokia esu laiminga ar nelaiminga. Ar šiandien esu laiminga? O ar užtenka pasakyti, kad gyvenu su vyru ir viskas yra gerai (juokiasi)? Jeanas Yves’as – vyras, su kuriuo norėčiau nugyventi visą savo gyvenimą. Tai yra didžiausia meilės deklaracija.

 

Tiesa, kad prancūzai vyrai negali neflirtuoti?

 

O, taip, parodyti moterims dėmesį jie moka. Moterys, beje, irgi puikiai moka flirtuoti. Tai – šios tautos kraujyje. Į pasakymą, kad turi vyrą, jie būtinai atsakys: „Tai kas, o aš turiu žmoną!“ Geriau rodyti dėmesį, nei jo apskritai nerodyti – moterims jo niekada nebus per daug.

LAIMOS KAVALIAUSKAITĖS-BERNOTĖS NUOTRAUKOS

IRINOS CYBINOS STILIUS

ASISTENTĖ EMA MANIKAITĖ

ALINOS SILIVANOVOS MAKIAŽAS

ŽANETOS VITKAUSKAITĖS ŠUKUOSENOS

FOTOGRAFUOTA „HOTEL VILNIA“

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame