Moterys

GJan: kai išmoksti džiaugtis kuo mažesniais dalykais, tuo laimingesnis tampi

Žiūrint į priešais sėdinčią dainininkę Gretą Jančytę, geriau žinomą GJAN vardu, darosi šiek tiek pavydu: jos dainų internete klausomasi milijonus kartų, o ji vis dar sugeba džiaugtis mažyčiais dalykais. Kad ir arbatos pakelyje gražiai sugulusiais džiovintų ramunėlių žiedais. Tobulai tobulų akimirkų jos gyvenime išties daug.
Reading time 14 minutes
Greta Jančytė-GJAN, Shot by Lukas nuotr.

Populiari yra mano kūryba, o ne aš pati“ – tai tavo pačios žodžiai. Kaip tau pavyksta atskirti ir suderinti šiuos du pasaulius?

 

Vieni kuria filmus, kiti – pasakas, o aš kuriu muziką. Žmonės man dažnai sako, kad yra Greta Jančytė ir yra GJan. Tarsi du skirtingi žmonės su savo nuotaikomis ir išgyvenimais. Mano dainos nebūtinai yra apie mane. Išgirstos istorijos, pamatyti filmai, perskaityta knyga – jas įkvepia bet kas ir visai nebūtinai mano pačios išgyventos istorijos.

 

Kūryba man yra svarbiausia GJan projekto dalis. „Vežanti“ ir leidžianti tobulėti ne tik kaip kūrėjai ar atlikėjai, bet ir kaip žmogui, asmenybei. Nenoriu eiti per gyvenimą užsiklijavusi lipduką „Esu GJan“, virsti kažkokiu prekės ženklu. Tetrokštu kurti dainas, jomis skleisti savo idėjas, dalytis išgyvenimais ir palikti žmonėms daug erdvės interpretacijoms.

 

Turbūt todėl ir nesi dažna televizijos laidų, žurnalų, portalų herojė? Juk iš tikrųjų, jei ne artėjantis koncertas ir netrukus pasirodysiantis albumas, veikiausiai šio interviu taip pat nebūtų...

 

Tikrai taip (juokiasi). Ir aš, ir Rokas (muzikos prodiuseris Rokas Jansonas – red. past.) esami absoliutūs intravertai. Mes niekada nesvarstėme ir nė nekalbėjome, kaip mums elgtis – viskas klostėsi natūraliai. Esame kalbėję tik tiek, kad ėjimas į viešumą mus stipriai išsunkia ir dėl to kenčia mūsų kūryba. O juk būtent ji mums – svarbiausia.

 

Daug sykių žurnalistams esame pasakę „ne“. Kai kas tai priėmė asmeniškai ir dėl to mūsų iki šiol nemėgsta, bet tikrai nesame „pasikėlę“. Tiesiog norime išvengti to, kas mus „žudo“. Patikėkite, po šios fotosesijos prireikė viso savaitgalio, kad atsigautume ir vėl galėtume prisėsti prie muzikos (šypteli). Vienus žmones tokie dalykai įkrauna, kitus iškrauna – nieko nepadarysi. Man nelabai išeina būti ta tipine atlikėja. Greičiau esu dainų kūrėja, kuri dalijasi savo kūryba.

 

Laikui bėgant vis rečiau save spaudžiame, verčiame daryti tai, kas nepatinka, nebeforsuojame, nes iš savo patirties žinome, kad tai niekada nepasiteisina...

 

O juk išties buvo laikas, kai stipriai save spaudėte, gana aktyviai siekėte to, apie ką svajoja dažnas atlikėjas, – pasaulinę šlovę. Dainoje „Karaliai“ dainuoji apie tai, kad nebenori ieškoti, klajoti, nes savąjį dangų atradai. Tų ieškojimų išties būta daug?

 

Taip, ir tai mums buvo pats nesėkmingiausias laikotarpis. Buvo laikas, kai įsivaizdavome, kad tik užsienyje, tik galingose įrašų kompanijose, leidybos įmonėse, žinomuose varduose slypi mūsų sėkmė. Kai ten galiausiai patekome, prasidėjo pora liūdniausių ir nesėkmingiausių mūsų metų. Neįvyko kažkas baisaus, tačiau būti emociškai priklausomam nuo kitų sprendimų labai sunku.

 

Kai galiausiai nusprendėme visa tai paleisti, mums ir vėl pradėjo sektis. Supratome, kuo labiau save spaudžiame – tuo blogiau. Kuo labiau stengiesi dėl sėkmės, o ne dėl to, kad tiesiog patinka tai daryti, kuo labiau bėgi nuo pradinio taško, nuo kurio pradėjai savo kelią, tuo nelaimingesnis jautiesi. Nesakau, kad kiekvienam galioja ta pati taisyklė, tiesiog aš pati tame neradau savęs.

 

Kuo toliau, tuo labiau suprantu – kai išmoksti džiaugtis kuo mažesniais dalykais, tuo laimingesnis tampi. Ir tai svarbiausia. Ne garsūs vardai, ne didžiulės perklausos, ne prabangi aplinka atneša laimę. Ir vis dėlto, jei galėčiau ką nors pakeisti, nekeisčiau nė vienos minutės. Kritimai, pakilimai – visa tai atvedė į ten, kur esu, ir patikėkite, niekada nesijaučiau ramesnė nei dabar.

1578565656481983 lll 7723
Greta Jančytė-GJAN, Shot by Lukas nuotr.

Kai su daina „Not Afraid“ sudrebinai lietuviškos muzikos pasaulį, tau tebuvo septyniolika. Kada nors pagalvojai, kad galbūt į muzikos pasaulį įšokai kiek per anksti?

 

Galbūt. Jei dabar būčiau iššovusi taip, kaip tuomet, galbūt būčiau... Ne, nebūčiau. Nes nebūčiau turėjusi tos patirties, kurios turiu dabar. Nebuvau per jauna, tiesiog su ta patirtimi, kurią turiu dabar, būčiau priėmusi kai kuriuos kitokius sprendimus. Tik tiek. Labai džiaugiuosi, kad turėjau daug gerų pamokų, o dabar, kai nebegalvoju, kokia turiu būti ir kaip visiems patikti, esu daug laisvesnė. Dėl to ir ramiai išsimiegoti galiu, ir mano dienos daug gražesnės (šypteli).

 

Kiekviena tavo daina „Youtube“ platformoje sulaukia milijonų perklausų. Tau pačiai skaičiai ką nors reiškia?

 

Peržiūrų išties daug, ypač nesitikėjome, kad jų sulauks mūsų lietuviškos dainos. Smagu dėl skaičių, bet, jei jų ir nebūtų, su Roku vis tiek kurtume. Iki GJan juk irgi vyko gyvenimas, mes irgi kūrėme, nors jokių peržiūrų ir perklausų nebuvo. Todėl ir sakau, kad GJan – joks verslo modelis. Tiesiog džiaugiamės, kad galime iš to gyventi, bet, jei reikėtų gyventi iš ko kito, – nieko baisaus.

 

Dėl to tavo gyvenime ir atsirado keramika bei studijos Vilniaus dailės akademijoje? Kaip atsarginis variantas?

 

Tikrai ne. Nuo mažens daug piešiau, tapiau, lipdžiau. Niekas negalvojo, kad šitaip pasinersiu į muziką, bet po tėčio mirties pradėjau labai daug kurti – mano gyvenimas apsivertė. Puoliau taupyti gitarai, ją nusipirkau, po truputį pradėjau groti, išmokau pirmuosius akordus. Man nebuvo įdomu groti kitų atlikėjų dainas, iškart ėmiau kurti pati.

 

Septyniolikos išvažiavau iš Vilniaus į Šiaulius, į Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją. Iš pradžių ketinau mokytis muzikos, bet porą mėnesių palankiusi paskaitas supratau, kad nenoriu, jog studijos kažkaip paveiktų mano kūrybą, mano supratimą apie muziką. Perėjau į dailės skyrių. Tai buvo patys nuostabiausi mano metai: mokiausi su visiškai „nurautais“ žmonėmis, jautėme absoliučią laisvę kurti, o ir su savo visais nenormalumais toje aplinkoje jaučiausi visiškai normali.

Nuo mažens daug piešiau, tapiau, lipdžiau. Niekas negalvojo, kad šitaip pasinersiu į muziką, bet po tėčio mirties pradėjau labai daug kurti – mano gyvenimas apsivertė.

Iš pradžių labai drąsiai nėriau į suaugusiųjų pasaulį, po to truputį išsigandau. Kai atsiduri toli nuo namų, visai kitaip pradedi vertinti tėvų pareigas, pamatai juos kaip individus, kartais taip pat klystančius, o ne tiesiog žmones, kurie tave augina ir auklėja. Tėvai nustoja būti Kalėdų Seneliais, kuriuos tu kažkada sureikšminai, išaukštinai. Tai taip pat sunku priimti, kaip ir faktą, kad Kalėdų Senelio apskritai nėra.

 

Man visą laiką sekėsi menai, bet pati save vertinau gana skeptiškai. Aplinkiniai girdavo mano darbus, mama netgi juos pardavinėdavo savo bendradarbėms – išdėliodavo visus kambaryje ir susikviesdavo į svečius. Man atrodė nesąmonė, kad kažkas perka mano darbus, bet daug piešiau, nes siaubingai norėjau susitaupyti gitarai. Dabar labiau pradedu suprasti, kas yra menas, kada jis yra tikras, o kada – tiesiog kičas. Neseniai pirmą kartą pati įsigijau meno kūrinį. Menininko Vytauto Laisono, kuris man be galo patinka. Neįsivaizduojate, kokia laiminga jaučiausi tą akimirką.

1578565715105974 lll 7492
Greta Jančytė-GJAN, Shot by Lukas nuotr.

Kaip ir visi menininkai esi perdėm savikritiška?

 

Anksčiau buvau labai savikritiška, o dabar kartais atrodo, kad per daug save myliu. Kai parašau kokią dainą ar kažką sukuriu, man dažniau patinka, nei nepatinka, ir visiškai nesvarbu, ką pagalvos kiti, patiks jiems ar ne. Kiekvienas pirmiausia daro dėl savęs. Net padeda kitiems dėl savęs. Mumyse slypintis ego visada nugali ir ne visada jis būna blogas. Dabar su savuoju ego stipriai susidraugavau, manęs jis nebeerzina ir leidžia savęs nebekritikuoti taip, kaip anksčiau.

 

Gitara, kūryba man padėjo susidėlioti mintis, nes realiame gyvenime esu siaubingai išsiblaškęs žmogus. Jei ne Rokas, nežinau, kaip gyvenčiau (juokiasi). Esu kosmonautė. Man sunku racionaliai gyventi ir priimti sprendimus.

 

Bet už butą susimokėtum?

 

Dabar jau taip, bet dar neseniai tai darė Rokas. Vieną dieną jis pasakė, kad privalau išmokti susimokėti pati, nes, o kas bus, jei jam kas nors nutiks. Tai kas, kad išmokau – vis tiek sugebu nesusimokėti, o tada gaunu laiškus su įspėjimais, kad bus kreiptasi į antstolius. Ne iš piktos valios aš, tiesiog nesuprantu, kaip greitai tas mėnuo prabėga (juokiasi)…

 

Pripažink – sunku gyventi su tokia savimi?

 

Labai. Nors ir labai smagu (šypteli).

 

Rokas kur kas tvirčiau vaikšto ant žemės nei aš. Kartais jis netgi per daug racionaliai žiūri į gyvenimą. Jis niekada nemokėjo džiaugtis mažais dalykais, o aš jį išmokiau juos pastebėti ir vertinti, suprasti, kad be mažų dalykų gyvenime nieko nėra.

1578565748140272 lll 8447
Greta Jančytė-GJAN, Shot by Lukas nuotr.

Rokas – tarsi nematoma GJan projekto dalis, todėl visuomet ir pabrėži, kad GJan nėra solinis projektas...

 

Aš esu mūsų projekto veidas, tik tiek. Nė vienas neturime poreikio būti žinomi, atpažįstami, bet juk kažkam reikėjo pasiaukoti (juokiasi). Džiaugiuosi, kad jau rengiame programą, labiau akustinę, kurioje Rokas taip pat pasirodys scenoje. Ir darys tai ne dėl dėmesio, o tik dėl to, kad mums patinka leisti laiką kartu, net jei tai – scena.

 

Šiuo metu didžiausias ir maloniausias rūpestis – spalio pabaigoje „Siemens“ arenoje įvyksiantis koncertas. Tai bus didžiausias iki šiol tavo pasirodymas. Šita mintis jaudina?

 

Žinoma. Mūsų koncertai – ne tokie ir dažni, todėl kiekvienas pasirodymas – šioks toks iššūkis, o šis bus didžiausias, kokį iki šiol esame surengę. Ir tai negali nejaudinti. Smarkiai ruošiamės, stengiamės apgalvoti kiekvieną detalę. Tai turbūt bus pirmas mūsų koncertas, kur viskas bus taip, kaip norime. Turėsime progą įgyvendinti savo idėjas, jeigu pavyks, tai bus koncertas, kuris geriausiai atspindės tai, ką norime savo klausytojams pasakyti.

 

Lietuvišką albumą, kurį pristatysite koncerte, vadini nauju etapu. Kas turėjo įtakos pradėti kurti lietuviškai?

 

Pirma lietuviška daina buvo sukurta prieš porą metų, kai po ilgų ieškojimų ir blaškymosi po Amerikos, Vokietijos leidybos įmones galiausiai atsidūrėme tokiame taške, kai galėjome užsiimti muzika tik Lietuvoje. Bandymas kurti lietuviškai buvo visai kitokia patirtis. Tik pradėję kurti lietuviškai supratome, kaip blogai kūrėme anglų kalba (juokiasi). Atsivėrė naujos durys, prasiplėtė ribos. Lietuvių kalba padėjo netgi pažvelgti kitaip ir į angliškus tekstus. Nebūtinai naujos dainos geresnės, bet giliai viduje su Roku žinome, kad kiekvienos idėja yra labiau išgryninta, kiekviena daina yra išbaigta ir nugludinta.

 

Laikui bėgant daug ko išmokstame. Muzikoje, gyvenime. Kiekviena patirtis duoda kažką naujo, atveria dar vienas duris. Žmonės, o ypač moterys, bijo senti, bet juk tai tokia nesąmonė! Visuomenė daug kalba apie senatvę, tačiau visiškai nustumia į šalį mintis apie su metais ateinančią brandą, pažinimą, patirtį. O juk kiekvienas laikotarpis į gyvenimą atneša savų spalvų, kvaila jų nepastebėti, o tuo labiau nuo jų bėgti, slėptis. Nėra gerai būti šešiolikmečiu, dvidešimtmečiu ar penkiasdešimtmečiu – visi etapai yra savaip geri, tereikia išmokti atrasti dalykus, kurie džiugina.

1578565784298389 lll 8017
Greta Jančytė-GJAN, Shot by Lukas nuotr.

Jūsų su Roku pavyzdys parodo, kaip gyvenant Vilniuje, paprasčiausiame daugiabutyje, galima pabėgti nuo visuomenės ir jų įtakos. Namuose įsirengėte studiją, tad visas gyvenimas verda ten, už namų durų. Galima apskritai nekišti nosies iš savojo urvo.

 

Kartais taip ir darome (juokiasi)! Vaikštome daug, bet iki centro atvažiuojame gana retai. Vakarą po fotosesijos paprašiau Roko, kad nusivežtų mane į barą – buvau gražiai padažyta, nenorėjau praleisti progos, juolab kad ir nesu dažna barų lankytoja. O kaip įdomu buvo! Visi barai pilni žmonių, visuose medžioklės sezonai atidaryti – ačiū Rokui, kad jis man tai parodė, kad mane, urvinę, išvežė pasižmonėti. Bet man kur kas jaukiau laiką leisti namuose ir vaikščioti su šuniu po prie namų esantį mišką.

 

Beje, apie šunis... Esi didelė gyvūnų mylėtoja ir kovotoja už jų teises. Kai tarėmės dėl fotosesijos, paminėjai, kad fotosesijoje nebūtų jokių gyvūnų, nes nenorėtum, kad jie būtų išnaudojami, taip pat pasakei, kad nebūtų jokių odinių ar kailinių drabužių. Esi aktyvi kovotoja už teisingesnį pasaulį?

 

Tiesiog po truputį išmokstu į pasaulį žiūrėti kaip į visumą, kur kiekvienas yra vienodai svarbus. XXI amžiuje, kai esame labi stipriai išsivysčiusi visuomenė, vis dar kalbėti apie gyvūnų išnaudojimą atrodo neteisinga, nelogiška, neetiška, amoralu ir nehumaniška. Kalbėdami apie humanizmą, mes sau leidžiame prabangą vienus ignoruoti, o kitų – ne. Tai pirmiausia nesąžininga prieš save. Daug ką, net mėsą valgome iš įpročio, o ne būtinybės. Bet nesu kategoriška, sutinku, kad kiekvienas turi savąją tiesą, man mano tiesa vis vien liks teisingiausia. Kiekvienas žmogus pasirenka, kuo tikėti ir kaip gyventi.

 

Kiekvienas svajojame apie tobulą pasaulį, o kartais turbūt užtenka ir vos vienos akimirkos. Naujausioje dainoje „Neleisk man užmigt“ dainuoji būtent apie tokią – tobulai tobulą – akimirką. Kokios jos tavo gyvenime?

 

Tobuliausiai jaučiuosi gamtoje, kai galiu ramiai sėdėti ir bandyti įsiklausyti į kiekvieną garsą. Pajusti savo kūną. Geriausiai jaučiuosi susiliedama su aplinka, kai aš esu ne aš, o esu viskas.

 

Jaučiuosi laiminga galėdama likti ištikima savo vertybėms. Galiu kurti lietuviškai, pradėjau mylėti save ir aplinką, pastebiu mažus dalykus – tai ir yra mano dangus.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame