Moterys

Jazzu: per dažnai save smerkiame ir per mažai sau dėkojame

Dainininkės Justės Arlauskaitės-JAZZU gyvenimas kupinas audrų, o ar jos vieną dieną aprims, Dievas težino. Galbūt dar ji pati. Nors aišku viena: ramus gyvenimas – ne jai.
Reading time 19 minutes

Praėję metai tau buvo permainingi: išsiskyrė tavo ir ilgą laiką buvusio bendražygio Leono Somovo keliai, pažintis ir darbas su britų prodiuseriu Anthony Marshallu, pirmieji tvirtesni žingsniai į pasaulinę šlovę. Lyg to būtų negana, Anykščiuose su draugais atidarei restoraną, nusprendei parduoti pirmuosius nuosavus namus, o ką jau kalbėti apie šitiek kalbų ir audrų sulaukusį įvaizdį… Trisdešimtmečio virsmai?

 

Galbūt. Pamenu, kaip bijojau net pagalvoti apie savo trisdešimtmetį. Dieve, aš senstu! Nespėsiu padaryti tarptautinės karjeros, tapsiu nereikalinga, liksiu viena – atsirado daugybė baimių. Ir tik tada, kai suėjo trisdešimt, tos baimės praėjo, nes niekas, išskyrus užaugusį norą visomis prasmėmis tobulėti, nepasikeitė. Atsirado daug daugiau drąsos, nebebijau nepatogiame kontekste būti savimi, nesuku galvos, kas ką pagalvos, ir dabar vėl galvoju, kad amžius nieko nereiškia.

 

Tapo netgi ramiau, nes trisdešimt tapo sužydėjimo metais: išsipildė sena svajonė atidaryti restoraną, sutikau svajonių prodiuserį A. Marshallą. Tikiu, su juo man atsivers visi keliai į pasaulį, suradau ir nuostabų prodiuserį Faustą Venckų, su kuriuo baigiame įrašyti lietuvišką albumą.

Kai suėjo trisdešimt, atsirado daugiau drąsos, nebebijau nepatogiame kontekste būti savimi.

Tapo netgi ramiau, nes trisdešimt tapo sužydėjimo metais: išsipildė sena svajonė atidaryti restoraną, sutikau svajonių prodiuserį A. Marshallą. Tikiu, su juo man atsivers visi keliai į pasaulį, suradau ir nuostabų prodiuserį Faustą Venckų, su kuriuo baigiame įrašyti lietuvišką albumą.

 

Ir jei kažkurią akimirką truputį išdurnėjau, vadinasi, taip turėjo būti, o dabar – sveika sugrįžusi! Sugrįžti į protą man ypač padėjo kaip tik pernai sutiktos moterys. Kokios gražios, stiprios, laukinės ir elegantiškos, ramios ir pašėlusios, kiek daug pasiekusios ir kokios mamiškos, kokios seksualios ir kokios šventos jos gali būti! Tokios moterys, bendrystė su jomis mane tik dar labiau įkvepia siekti, nebijoti, mylėti save, gyventi, žydėti, flirtuoti, žaisti.

 

Kažkam galbūt atrodau išprotėjusi, nudurnėjusi, ištikta vidurio amžiaus krizės, bet šiandien, kaip niekada anksčiau, puikiai jaučiuosi su savo skusta galva ir aštriais pasisakymais, ir net jei ne visada ir ne visiems suprantami, jie man atrodo be galo svarbūs.

Naujų atradimų apie save pačią trisdešimtmetis taip pat atnešė?

 

Esu linkusi save kaltinti kažko nepadarius arba per mažai padarius. Esu ambicinga. Jei anksčiau kas nors nepavykdavo, vis kartodavau, kad man kažkas kiša pagalius į ratus. O dabar atrodo, kad pati juos sau kišdavau. Pirmiausia, mintimis. Tikiu minties galia ir kad nuo jos viskas priklauso, o aš leisdavau nepasitikėjimui, silpnumui save užvaldyti. Galiausiai supratau: Juste, mažiau š… malk, nustok save dalinti „draugams“, kuriems iš tikrųjų tavęs nereikia ir kurie tavimi tik naudojasi, mažiau vyno gerk iki 5 valandos ryto, mažiau kankink ir žudyk save, ir viskas bus gerai.

Esu linkusi save kaltinti kažko nepadarius arba per mažai padarius.

Pastaraisiais metais neblogai save pažinau. Turėjau išmokti tam tikras pamokas, kad jų nebekartočiau, ir tam prireikė penkiolikos metų – intensyvių ir dramatiškų, su daugybę patirčių. Nepaisant nieko, visus destruktyvius gyvenimo momentus, mylėtus ir nemylėtus vyrus, santykius, ligas, šeimos išgyvenimus – viską pasilikčiau, nieko nekeisčiau. Juk būtent dabar mano gyvenime viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti.

 

Aktyviai muzikuoji jau bemaž penkiolika metų – toli gražu, nepavadinsi to penkiolika minučių šlovės...

 

Tiesą sakant, nelabai suprantu, kur tie visi metai pasidėjo... Klausi, kas man padėjo visus tuos metus nesusimauti? Nuoseklus darbas nemeluojant sau ir nebandant prisitaikyti. Dariau, kas man patinka, o žmonės mane surado, ir taip mes – aš ir mano publika – augome drauge. Dainuoju žmonėms, o ne keturioms sienoms, todėl visuomet stengiuosi, kad manęs klausantis būtų gera. Tokia yra mano misija. Nors kažkam esu žvaigždė, iš tikrųjų kaip ir daugelis dirbu aptarnavimo sferoje – dainuodama dovanoju žmonėms emocijas (juokiasi).

 

Suvokiu, kad esu saugoma ir mylima angelų sargų, kurie apdovanojo mane kūryba. Mano manieringumas, estetikos suvokimas, stiliaus pajutimas – visa tai taip pat yra duotybė. Daug dainininkų nesugeba laiku nulipti nuo scenos arba užstringa savo svajonėse, netobulėja, o juk svarbu gyventi čia ir dabar.

Nebaisu ir pačiai užstrigti?

 

Nemanau, nes esu labai sveiko proto žmogus, o kritinis mąstymas irgi nėra mano silpnoji savybė. Na, nebent išprotėčiau, bet to irgi nereikia bijoti (šypteli). Draugams juokais esu pasakiusi, kad, jei kada nors gyvenime pradėsiu elgtis neadekvačiai, jei sužvaigždėsiu ar užstrigsiu vietoje, jei demonstruosiu savo kūną too much apsinuoginusi scenoje, pasakytų man.

 

Tęsiant kalbą apie užsitęsusias penkiolika minučių šlovės... Sėkmės faktorius šiame kelyje buvo svarbus?

 

Žinoma, sėkmė svarbi. Tikiu, kad kai kurie dalykai gyvenime nulemti – nieko nepadarysi. Vietoje ir laiku – tai irgi egzistuoja. Kodėl A. Marshallo nesutikau, kai man buvo 23-eji, kai buvau jauna ir pasauliui to reikėjo? Todėl, kad nebūčiau to vertinusi taip, kaip dabar. Tada dar nebūčiau turėjusi tiek patirties scenoje, nebūčiau buvusi gera dainininkė, kūrėja, galiausiai – nebūčiau turėjusi ką parodyti pasauliui.

 

Nereikia vaikytis sėkmės ir kasdien pirkti loterijos bilietus, bet, kai sėkmė ateina, neverta jos vengti. O aš vengdavau. Ir kai tik man pasisekdavo, įrodydavau sau, kad tuoj nutiks kas nors bloga – pasaulyje juk turi būti „harmonija“. Iš ten – pasikartojanti depresija, panikos priepuoliai, baimės, kompleksai. Iki šiol mokausi su viskuo tvarkytis.

Nereikia vaikytis sėkmės ir kasdien pirkti loterijos bilietus, bet, kai sėkmė ateina, neverta jos vengti.

Esu dėkinga A. Marshallui, kad jis vienintelis sugebėjo man aplaužyti sparnus. Atrodė, žinau savo kryptį, viską moku, žinau, ką ir kaip kurti. Korta ėjo: man visai neprastai sekėsi, atrodė, kam gi ką nors keisti. O tada ištiko kūrybinė krizė: supratau, kad nebetobulėju, užstrigau, pradėjau kartotis. Užburtas ratas, iš kurio išeiti reikėjo naujo impulso – žmogaus, kuris visomis prasmėmis būtų geresnis už mane pačią. Ir sutikau. Tokį, kuris tūkstantį kartų yra geresnis muzikas, milijoną kartų geresnis kūrėjas, turi šimtą kartų daugiau patirties.

 

Pradėjusi dirbti studijoje su A. Marshallu aš ir verkiau, ir vėmiau, ir isteriškai trankiau durimis, ir žvengiau, ir žmones siuntinėjau. Tas žmogus iš manęs ištraukė visą mano tamsą, kompleksus, prigimtį su visomis jos spalvomis. Turbūt pirmą kartą gyvenime man taip stipriai reikėjo nugalėti savąjį ego, sutrypti jį ir kažkam paklusti. O tai užtruko.

 

Kartais pagalvoju, kad A. Marshallas iš manęs sukūrė kitą žmogų. Pamenu, per vieną pirmųjų susitikimų jis žvilgtelėjo į mane ir pasakė: „Žinai, atrodai kaip mergina, atėjusi valyti studijos.“ Ir kalbėjo jis ne vien apie ankstesnę šukuoseną... Tai smarkiai siejosi su mano užsisklendimu ir nepasitikėjimu savimi. Jis išmokė mane kurti ne tik apie išgyventus jausmus, bet ir apie tai, apie ką šneku kasdien, apie visiems svarbiausias kertines vertybes: žmogaus laisves, teises, kontroliuoti siekiančią sistemą, maištą, lygybę, nepametant santykio ir su pačiu klausytoju. Mažiau beletristikos – daugiau tikro gyvenimo.

Viename pirmųjų susitikimų prodiuseris A.Marshallas pasakė: „Atrodai kaip mergina, atėjusi valyti studijos.“

Koncertinio turo „Welcome“ pristatyme su komanda skelbiate, kad naujos tavo dainos – tai moteriška manifestacija, visapusiška laisvė, žavesys ir laimė. Kas iš tiesų slepiasi po šiais žodžiais?

 

Niekas nesislepia – viskas taip ir yra. Tik į šitą sąrašą dar norėtųsi įterpti žodžius „transformacija“ ir „paleidimas“. Dėl transformacijos, mano pačios virsmo lyg ir viskas aišku, o šalia to norėčiau paleisti viską, kas man trukdo išpildyti savo svajonę ir išeiti į pasaulį: paleisti praeitį, nereikalingus žmones, blogas mintis, nepatikėjimą savimi, įsitikinimą, kad esu lietuvė ir dėl to pasaulio muzikos pasaulyje man bus be galo sunku.

 

O žinai, ko dabar labiausiai reikia? Kantrybės, kurios, deja, dar tik mokausi (šypteli). Man visada visko reikia čia ir dabar. Užkariauti pasaulį – irgi. Paradoksalu: man visko reikia čia ir dabar, o gyventi čia ir dabar nemoku... Žmogau, jei šie metai yra skirti kūrybai – kurk, o vaisius raškysi kitais metais!

 

Iš tikrųjų tik dabar pradedu raškyti ilgo ir sunkaus darbo vaisus. Šiandien aš jau žinau, ką veiksiu ateinančius trejus metus: restorano priežiūra, poezijos knyga, kelionės, įrašai tarp Londono ir Vilniaus, repeticijos, nesibaigiantys koncertai nuo Amerikos iki Australijos, dar svajoju apie savo festivalį ir savo vardo mokyklą..

Pala, vadinasi, vaikų dar trejus metus tikrai negimdysi?

 

(Kvatoja). Gerai, tiksliau būtų pasakyti, kad žinau, ką veiksiu trejus metus, atmetus faktą, kad galimai galiu susilaukti vaikų. Visiškai nesijaudinu: jei į pasaulį ateitų vaikelis, būčiau labai laiminga, nes šalia manęs – mylimiausias vyras, su kuriuo žiauriai noriu susilaukti vaikų. Kaip likimas viską sudėlios, negali žinoti. Bet dabar su Donatu esame dviese, o juk šeima ir prasideda nuo dviejų žmonių.

 

Kada nors tikrai turėsime vaikų, apie kuriuos taip svajojame, bet dabar jaučiu, kad atėjo mano kaip artistės laikas – privalau juo pasinaudoti. Man nebe dvidešimt, noriu priimti visus gyvenimo iššūkius, patirti ir siekti savo svajonių išsipildymo.

 

Ir kokie tie pirmieji žingsniai pasaulinės šlovės link? Drebančiomis kojomis, bet tvirti?

 

Prieš vaizdo klipo „Wild“ premjerą buvo daug jaudulio, nes nežinojau, kaip reaguos Lietuva. Pamenu, koks šokas buvo, kai nusiskutau plaukus, o čia – dar didesni virsmai! Lietuvoje žmonės prisirišę prie standartų, nemėgsta kitokių žmonių, jiems sunku priimti naujoves. Ačiūdie, ne visiems.

 

Vis dėlto palaikymo sulaukiau didelio, nes žmonės supranta, kad ir daina, ir vaizdo klipas – aukščiausios kokybės, kad ir kaip sunku kažkam tai pripažinti garsiai (šypteli). Pamenu A. Marshallo žodžius: „Man, I’m telling ya, Lithuania is not ready fot this.“ Ir iš dalies jis buvo teisus. Bet čia reikia paminėti, kad ir aš nebuvau ready for this: žmonės, kupini neapykantos, mano klipą ir dainą pasirinko tik kaip kontekstą mane žeminti ir koneveikti. Laimei, tokių žmonių kontingentas labai mažas. Nepagrįsta jų neapykanta niekam nebeįdomi, tik jiems patiems. Aš išgyvenau, o mano muzika liks amžina (šypsosi).

Nepagrįsta žmonių neapykanta niekam nebeįdomi, tik jiems patiems.

Daina atliko ir socialinę misiją – juk ji ir yra apie ėjimą prieš kvailą sistemą, išsilavinimą, muziką kaip religiją, manifestaciją. Man pavyko. Žinoma, ne be Lietuvos žmonių, kurių mūsų šalyje yra dauguma, pagalbos.

 

Tai, ką dabar darau, yra išties geras produktas, ir tuo nė kiek neabejoju. O jei abejočiau, velniam visas savo santaupas investavau į vieną albumą? Velniam tiek skraidžiau į Londoną ir ėjau iš proto bandydama pasiekti savąjį tikslą.

 

Apie kokias sumas kalbame? Turbūt ne tokias, už kurias prabangius kailinius ar deimantus galėtum sau leisti?

 

Jei dar būtų litai, gal net milijonas susidarytų... Bet man trisdešimt, daug metų ariau, tad kodėl negaliu išleisti pinigų tam, ką beprotiškai myliu, – muzikai. Pirmą kartą, atmetus keliones, man visiškai nebuvo gaila juos leisti. Man apskritai pinigų nereikia ir niekada skrupulingai jų neskaičiavau. Pinigų man reikia tik tiek, kad galėčiau keliauti, skaniai pavalgyti, nusipirkti gerą knygą, kartais – batus, dar – nueiti į masažą... Automobilių ir deimantų man tikrai nereikia. Nematau prasmės leisti krūvas pinigų šiaip sau – geriau paaukoti.

 

O išvaizda tau svarbi? Tai, kaip atrodydama išeini iš namų?

 

Kaip matai, paprastą dieną galiu ir į treningus su trimis juostelėmis įšokti – man nėra svarbu. Buvo laikas, kai raudonomis lūpomis net ir šiukšles nešdavau, bet ne todėl, kad man rūpėjo, ką žmonės pagalvos, tiesiog pasidažyti lūpas buvo toks pats kasdienis ritualas, būtinybė kaip, tarkime, išsivalyti dantis.

 

Buvo laikas, kai su nepadažytomis lūpomis jausdavausi lyg nuoga, o dabar man nesinori jokio makiažo. Mėgstu rytais dvidešimt minučių su kavos puodeliu ir knyga pamirkti vonioje, tada lėtai lėtai išsitrinti aliejais, o makiažui ir apsirengimui pasilieku penkias minutes – to visiškai užtenka. Kartais tiesiog neturiu laiko būti graži, o būti negraži nebebijau.

Visai kas kita – scena? Leidi kam nors kištis į tai, kokia nori būti scenoje?

 

Tokia, kokia išeinu į sceną ar pasirodau televizijoje, yra mano pačios pasirinkimas. Žinoma, svarbiomis progomis visada pasitikiu profesionalais. Esu dirbusi su mados namais Más 924, o šiuo metu mane beprotiškai įkvepia mados guru Juozas Statkevičius. Jo asmenybė – kontroversiška, bet turbūt dėl to jį ir dievinu. Taip, kaip ir jo kūrybą. Jis yra karalius. Štai jums: susitiko karalius ir karalienė, dabar tik tikrų rūmų trūksta (kvatoja)…

 

Kai Juozas aprengia, visada jaučiuosi graži. Diva. Su netobulai tobulomis kūno formomis. Mane gąsdino, kad iš Juozo sulauksiu daugybės epitetų už tai, kad esu ne manekenė. Nieko panašaus. Kaskart apsilankiusi pas Juozą išlekiu lyg ant sparnų, po to savaitę žiūriu į veidrodį ir sakau sau: „Blemba, tu tikrai graži.“ Jis mane taip išgiria, kad pasijuntu lyg kokia Beyonce (juokiasi). Dar vienas žmogus, kurio talentu, auksinėmis rankomis ir skoniu pasitikiu jau daugybę metų, yra dizaineris Robertas Kalinkinas.

 

Scenoje esu pusę savo gyvenimo, tad jau galiu pasirinkti, su kuo dirbti, o su kuo – ne. Dėkoju likimui, kad turiu progą dirbti su geriausiais, su jais jaučiuosi saugi, nes scena, patikėkite, nėra pati saugiausia zona.

Mane įkvepia Juozas Statkevičius. Jo asmenybė – kontroversiška, bet turbūt dėl to jį ir dievinu

Bet mada domiesi?

 

Domiuosi daug kuo, kas susiję su menu ir kūryba, mada – taip pat. Nesu ekspertė, bet skonį, manau, turiu. Man patinka filmai apie madą, paskaitau knygų, pavartau žurnalų. Dizaineriai Alexanderis McQueenas ir Vivienne Westwood, prekės ženklas Monki – tai mano favoritai.

 

Dažniausiai apsipirkinėju Londone arba Stokholme, bet shoppingo gerbėja mane sunku pavadinti. Pasiimu tuščią lagaminą, nueinu į prekybos centrą, užsuku į dvi mėgstamiausias parduotuves, nesimatavusi prisikraunu ir grįžtu namo. Jei kas netyčia netinka (nors dažniausiai taip nenutinka – gerai save pažįstu), atiduodu draugėms ar nuvežu į krizių centrus.

 

Man patinka mano gana sveikas požiūris į drabužius: galiu nusipirkti gerą drabužį, kainuojantį daug, ir gerą rūbą, kainuojantį beveik nieko, ir abu juos suderinti taip, kad atrodyčiau taip, kaip tik aš atrodau. Man mada yra mano būsenos, savijautos, gyvenimo tempo išraiška. Nesivaikau tendencijų, nes yra daugybė tokių, kurios man visiškai netinka, o mada, man atrodo, yra tai, kaip žmogus gali save pateikti geriausiai, poliotniausiai ir visaip kaip -iausiai. Ir visiškai nesuprantu žmonių, kuriems patinka negražiai rengtis. Arba tų, kurie visiškai neturi skonio. Aš jų bijau (juokiasi).

 

Sakei, kad „Basi, basi“ – sena tavo svajonė. Daug dėl jos teko paaukoti? Prisipažink: kiek kartų, kol atidarėte restoraną, susipykote su Donatu?

 

Iki tol su Donce nesipykome visai, o kol atidarėme, susibarėme kokius penkis sykius. Palyginti nedaug, tiesa? Su Donatu esame lyg vienas kumštis, o ir turėdamas wake parką, patirties dirbant su kolektyvu jam netrūksta. Daug ko iš jo išmokau, o labiausiai – kantrybės. Palauk, neskubėk, apgalvok – moko mane iki šiol. Restoranas ir bendro tikslo siekimas mums atnešė dar daugiau naujų patirčių, jis dar labiau mus suartino ir sujungė.

 

Nepaisant to, meilės protrūkių socialinėje erdvėje gerokai sumažėjo… Kur dingo tie visi „mano Diudytė“, „mano meilytė“?

 

Nėra laiko (juokiasi). Kėliau nuotraukas, kai su Diudyte atidarinėjome restoraną, o dabar restoranas atidarytas, tad Diudytė važiuoja į Anykščius, aš – į sceną (juokiasi). Pastaruoju metu niekam nėra laiko, net meilei jos trūksta. Pastaruoju metu su Donatu susitinkame 11 valandą vakaro, išgeriame arbatos ir einame miegoti. Kartais per dieną susiskambiname, susirašome, kaip vienas kito pasiilgome, ir toliau lekiame savo reikalais. Šiuo metu mūsų gyvenimo tempas beprotiškas, laimei, netrukus išvažiuosime pailsėti, ir jūs vėl negalėsite mūsų nuotraukų atsižiūrėti.

Svarstau, kad santykiai su socialiniais tinklais gali būti dvejopi: labai draugiški, kai ryšį puoselėji kasdien, ir tokie kaip su meilužiu: aistringai pabendrauji ir kuriam laikui pamiršti...

 

Man labiau prie širdies antrasis variantas. Tie, kurie turi daugiau patirties, mane vis moko, ką ir kaip turiu daryti socialinėje erdvėje, bet aš jos niekaip neprisijaukinu. Nors žinau, kad turėčiau įdėti daugiau pastangų, nes žmonėms, tikriesiems mano gerbėjams, įdomu, kaip gyvenu, ką veikiu, skaitau, valgau. Žinau, per mažai dalijuosi paprastais dalykais, bet aš tiesiog pamirštu.

 

Kita vertus, socialiniai tinklai yra ta vieta, kur pripratau būti smerkiama, kur žmonės nuolat loja. Ar tai normalu? Manau, ne. Taip, žmonėms reikia išsiloti, išsišnekėti, bet kur yra riba, kurios išsišnekant negalima peržengti? Man nepatinka pasaulis, kuriame vieni kitus smerkiame, dėl to kartais nusprendžiu nuo socialinių tinklų pailsėti. Yra knygos, meditacija, spektakliai, draugai – šalia muzikos visada turiu ką veikti.

Socialiniai tinklai yra vieta, kur pripratau būti smerkiama, kur žmonės nuolat loja. Ar tai normalu? Manau, ne.

Socialinių tinklų ir juose dalyvaujančių komentatorių tema tau nėra pati mieliausia. O susierzini, kai tavęs paklausia apie buvusius santykius?

 

Turiu tobulą vyrą, su kuriuo esame viską iššnekėję. Man apskritai sunku kalbėti apie praeitį, apie tai, kas jau buvo ir ko nebebus. Kalbant apie buvusiuosius… Nematau prasmės į tai gilintis. Esu prieraiši ir santykiams atsidavusi, ir taip buvo su kiekvienu vyru, su kuriuo buvau. Bet mums skirtas laikas praėjo, vieni kitiems padėkojome ir viskas. Kiekvieni santykiai man kažko davė, tik, akivaizdu, vyrai ne tie buvo, o aš jiems – netinkama moteris, kad ir kaip vieni kitus vertinome.

 

Su Donatu turime savotišką ritualą: kiekvieną rytą ir vakarą pasibučiuojame ir padėkojame, kad turime vienas kitą ir kad gyvenimas mus vieną kitam atvedė. Nereikia bodėtis garsiai pasakyti gražių žodžių. Kasdien padėkoju savo angelams sargams už tai, kad esu. Ne tik esu, bet ir turiu tokį žmogų šalia, už tai, kad mano karjera klostosi sėkmingai. Kad turiu gebėjimą kurti, kad esu mylima žmonių, svarbiausia – savojo žmogaus, kad turiu artimuosius, šeimą, sveikatos ir noro gyventi. Ko daugiau norėti?!

 

Išmokau dėkoti garsiai. Angelams, likimui, dievams, muzikai, meilei ir sau... Man atrodo, per dažnai save smerkiame ir per mažai sau dėkojame. Tad ačiū sau, kad vis dar esu, kokia esu, kad nepasiduodu, kad augu, atrandu jėgų ir kasdien noriu būti geresniu žmogumi.

MIKO KYTROS IR NIKO TĖRĖŠČENKO (www.mikita.lt) NUOTRAUKOS

SIMONOS SENKAUSKAITĖS STILIUS

VAIDOS VENCKUTĖS („Wondertime“ grožio studija) MAKIAŽAS

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame