Moterys

J. Lago: mūsų istorija - kariaujantys vyrai, vietos moterims joje nebuvo

Kaip sako Juvelyrikos dizainerė ir grafikė Jurga Lago, ji junta užplūstančią vidinę brandą. Ši būsena skatina iš pamatų keisti pasaulio suvokimą, vertybes, netgi veiklą.
Reading time 11 minutes

Jūsų pristatyta pirmoji knyga buvo „Lietaus žemė“. Apie kokią žemę rašėte?

 

Tai istorinis fantastinis romanas apie XI a. Lietuvą ir mus, dėl visko kariaujančius lietuvius. Apie mūsų būdo bruožus, diplomatinius gebėjimus, apie atšiaurias klimato sąlygas ir tokį patį charakterį. Apie nesugebėjimą priimti kitokią nuomonę, užsispyrimą ir pavydą, moters vietą visuomenėje. Įdomu, kad šiandien esame lygiai tokie patys kaip ir XI a. Nors išsilavinusių žmonių dabar daugiau nei kada nors anksčiau, visuomenė nepasikeitė, tik mūsų kasdienybės atributai kitokie: valgome su įrankiais, naudojamės kompiuteriu ir kalbame mobiliuoju telefonu.

Dažnai vadovaujamės ne sąmone, o pasąmone ir jausmais, kai reikėtų kliautis šaltu protu, ir atvirkščiai. Norime kariauti ir neįstengiame sugyventi vienas su kitu – visai kaip XI a. Netyčia užrašiau mano knygą apibūdinančią citatą: „Juk negali žmogus kaip kokia vargo bitė nustoti kariauti vien todėl, kad šiandien gimei, vien todėl, kad, atsiprašant, tau taip atbulai atrodo. Visada kariavome ir visada kariausime, kitaip kokio velnio atėjome į šitą žemę?“

„Dažnai vadovaujamės ne sąmone, o pasąmone ir jausmais, kai reikėtų kliautis šaltu protu, ir atvirkščiai“, - J.Lago

Kai gerai pagalvoji, į planetą atkeliaujame muštis ir naikinti – visa mūsų istorija yra karai ir kariaujantys vyrai, vietos moterims joje nebuvo. Pasirodo, jeigu iš mūsų ekosistemos dingtų bitės, viskas sugriūtų, bet jeigu neliktų žmonių, nebūtų jokios reakcijos: gatvės ištuštėtų, stovėtų neveikiantys fabrikai, tik tiek. Išvada tokia: nieko nepakeisime, nes žmogus nesikeičia, ir ši knyga taip pat nieko nepakeis. Mano parašyta istorija yra tarsi pokštas, ji kupina humoro.

 

Kaip „Lietaus žemė“ brendo mintyse?

 

Rašiau visą gyvenimą, tik su didelėmis pertraukomis. Šią knygą dygsniavau penkerius metus. Perfekcionizmas, kuris pasitarnauja kuriant juvelyrikos dizainą, rašant ėmė trukdyti. Norėjosi tobulinti iki nenusakomo kraštutinumo. Mane sustabdė leidykla, pasakiusi, kad laikas baigti.

 

Kokia knygą perskaičiusio skaitytojo reakcija Jus pradžiugintų?

 

Viena reakcija mane labai nudžiugino. Profesionali literatūros kritikė tarstelėjo, kad neleidau jai nuspėti „Lietaus žemės“ pabaigos, nors knygų analizė yra jos kasdienis darbas ir per daugelį metų sukaupta patirtis leidžia perskaičius pirmuosius puslapius numanyti, kaip baigsis istorija. Sunku nustebinti paauglį, bet knietėjo sudrebinti jo mintis. Norėjosi, kad prie interneto pripratę mūsų vaikai skaitydami nenuobodžiautų.
 

Kam paskyrėte šią istoriją?

 

Rašiau paaugliams, bet norėčiau, kad ją skaitytų ir suaugusieji. Mąstantis ir brandus žmogus puikiai supras istorijoje slypintį humorą.

 

Kas buvo pirmasis Jūsų knygos skaitytojas?

 

Mano vyras. Jis ypač kritiškai nusiteikęs prieš įvairius moterų rašinėjimus. Pasakė tvirtai: „Jei rašai lopšines vaikams, tegu jos lieka namuose.“ Mums abiem artimas ekologiškas požiūris: geriau išvis negaminti produkto, jei tiksliai nežinai, kam jo reikia. Eteris jau ir taip per daug užterštas. Kai vyrui išverčiau vieną skyrių, jis sudvejojo: „Rašyk toliau, pažiūrėsime.“

 

Ar turite savo rašymo sistemą?

 

Rašiau vakarais, kai užmigdavo atžalos. Su arbata, klausydama muzikos. Kai kada netgi susikurdavau vizualią aplinką – žiūrėdavau vaikams ir man labai patinkančios „WoodKid“ grupės klipus. Taip įsijaučiau rašydama vieną siaubo sceną, kad pati save įbauginau – bijojau eiti miegoti (juokiasi).

Kurdama „Lietaus žemę“ bendravau su istorikais. Kartais važiuodavau į gamtą ieškoti vietų, kurios leistų panirti į kūrinio aplinką. Ir Vilniuje, ir Galicijoje pavyko surasti mišką, panašų į aprašomą knygoje. Labai gūdžią, nejaukią vietą šalia piliakalnio – būtent tokią, kokią įsivaizdavau. Nufotografuodavau mišką, įsirašydavau jo savitą tylą. Vienaip yra rašyti, kai namuose geri arbatą, ir visai kitaip, kai sėdi vidury miško.

Kokios patirties įgijote parašiusi knygą?

 

Kadangi visada dirbau kūrybinį darbą, mano gyvenime niekas nepasikeitė. Galbūt knygos rašymas suteikė daugiau disciplinos. Kurdama papuošalus nuolatos paišau: medį, paukštį, gėlę. Iškart pasižymiu kilusią idėją. Su tekstu taip nėra: negali viduryje gatvės imti ir pradėti rašyti. Rašymas man sukelia itin daug emocijų. Rašytojas yra lyg jausmų dirigentas – turi daug išjausti. Tai istorinis fantastinis romanas apie XI a. Lietuvą ir mus, dėl visko kariaujančius lietuvius.

 

Esate emocinga?

 

Labai. Menininkų variklis yra emocijos. Jeigu nėra emocijos, nepavyks tinkamai ištransliuoti informacijos. Tai galioja visoms meno sritims: madai, teatrui, muzikai – reikia būti jausmingam. Bet aš turiu mygtuką, kuriuo valdau emocijas: galiu jį įjungti, kai man reikia dešimties balų stiprumo, arba visai išjungti. Pavyzdžiui, sužinojau, kad kūrybinės studijos darbuotojai vadina mane „šalta žuvimi“. Emocijas įsileidžiu tik penktą valandą vakaro, kai būna padaryti dienos darbai. Mano pažįstami talentingi ir daug pasiekę menininkai puikiai moka valdyti jausmus. Net verslininkams taip nepavyksta.

 

Ar mokėtės tramdyti emocijas?

 

Taip, itin rimtai. Kai Barselonoje mokiausi juvelyrikos, dalis paskaitų buvo apie kūrybiškumo valdymą. Kūrėjas turi save stebėti: ką šiandien jaučiu ir kokia mano nuotaika? Iš to gali daug išeiti.

„Kūrėjas turi save stebėti: ką šiandien jaučiu ir kokia mano nuotaika? Iš to gali daug išeiti“, - J.Lago

Jūsų antroji knyga – „Liucija. Apie gyvenimo stalčiukus, geresnes mūsų versijas ir vienuoliką pasaulio stebuklų“. Kokia ji?

 

Antroji knyga yra apie džiaugtis mokančius žmones. Pagrindinė kūrinio herojė – mano kaimynė Liucija. Jai – septyniasdešimt šešeri. Negaliu sakyti, kad Liucija yra absoliutus pozityvumas, – ji bjauroko charakterio, tačiau tokia brandi asmenybė. Jos džiaugsmas ne toks kaip mano: jis – visa apimantis. Tai tobula. Ji moka džiaugtis tuo, kad mirs, tuo, kad jos vyras jau miręs, kad jos vaikai gyvena toli, kad pensija be galo maža, o gyvenimas jau praėjo.

 

Kaip manote, kokia Liucijos paslaptis?

 

Tai labai valingas ir daug patyręs žmogus. Sakoma, kas paveža, tam ir krauna. Vizualizavus Liucijos gyvenimą, išeitų geras siaubo filmas. Tiek išgyvenęs, neturi kitos išeities, tik būti be galo džiaugsmingas. Nemanau, kad nelaimės, netektys mus užgrūdina. Ne – bėdos, problemos ir liūdesys žlugdo, bet viskas priklauso nuo darbo su savimi. Liucija nieko nesureikšmina, ji į viską žvelgia itin paprastai. Tai, kas man atrodo begalinė tragedija (vaikų pažymiai, bėdos su mašina), Liucijai vieni juokai. Ji geba tuoj pat nuraminti. Ji nepaprastai graži, nes jos veide užrašyta visa gyvenimo patirtis.

 

Ar ateityje galėtumėte atsidėti tik rašymui?

 

Įsivaizduoju. Nenoriu atskleisti visų savo planų, bet jie tokie dideli, kad mane veža. Kolegė prancūzė neseniai manęs paklausė: „Ar žinai, kad prieš daugelį šimtų metų moteris išgyvendavo daugiausia iki keturiasdešimties?“ Daugiau neleisdavo sveikata. Šiandien tokio amžiaus sulaukusios moters nerimas yra užkoduotas genetiškai. Keturiasdešimties mus aplanko antroji paauglystė, lyg pradėtume gyvenimą iš naujo: likimas dovanoja dar vieną tokią pačią dalį metų ir nežinai, ką su ja daryti. Tada prasideda vidurio amžiaus krizė.

Išgyvenate tam tikrą lūžio tašką?

 

Galvoje įvyko sprogimas, ir vertybės persigrupavo taip, kad nebegaliu likti tokia, kokia buvau. Tai nėra lengva, nes knieti likti savo komforto zonoje. Tik nebenoriu kurti tiek daiktų, nes pasaulis yra nesibaigianti gamyba. Neberūpi verslo plėtra, apie kurią svajojau prieš penkerius metus ir kurią šiandien galėčiau sau leisti. Dabar, kai verslas klesti, renkuosi sustoti. Negaliu kariauti su savimi ir sakyti, kad trokštu dar, dar, dar...

Nebenoriu štampuoti papuošalų. Manau, turime nustoti vartoti kaip bepročiai ir rinktis kokybę visose gyvenimo srityse. Kalbu ne apie tokią ekologiją, kai dėmesys skiriamas ekologiškoms pakuotėms. Kalbu apie tai, kad apskritai atsisakau gaminti daiktus dideliais kiekiais. Jau šiemet kai kuriems pasiūlymams pasakiau „ne“, netekau pajamų, bet jaučiu, kad man daugiau nebereikia.

Dabar mane traukia gamta: svajoju sėdėti miške, kuriame rašiau knygą. Noriu, kad gyvenimas mane vežtų, o tam nereikia daug pinigų, žmonių ir spaudos.

 

Kokius mados sistemos pokyčius pastebite?

 

Žodis „ekologiškas“ jau dvelkia vakar diena, mada tampa atsakinga. Dizaineris, kuris šiandien dirba su natūralia oda ir kailiu, nejaučia mados pulso – pasitikėti juo kaip diktatoriumi negalima. Nekalbu apie didžiausias pasaulyje mados bendroves: jos turi didžiules medžiagų atsargų saugyklas, tad jeigu atsisakytų odos, jų gyvavimas būtų pastatytas ant kortos. Tačiau taip elgtis mažam kūrėjui yra prastos kokybės ženklas. Pasaulis keičiasi ir įvairūs procesai stabdomi sąmoningai.

 

Kaip manote, kas privedė visuomenę prie įsitikinimų perversmo?

 

Santvarkos ir ekonominės sistemos keičiasi, ir mes patiriame kapitalizmo bankrotą. Šios didžiulės sistemos laivas pradėjo svirti. Mūsų ištekliai nėra begaliniai, o ir mes patys negalime visko aprėpti. Regime kapitalizmo sistemos saulėlydį: kas jį pakeis, nežinau, bet alternatyva visada atsiranda. Labai palaikau žaliųjų judėjimą. Tai jauni, progresyvūs, šviesių galvų ir akių, nepaprastai atsakingi ir kūrybiški žmonės.

„Dizaineris, šiandien dirbantis su natūralia oda ir kailiu, nejaučia mados pulso“, - J.Lago

Kas šiandien Jus labiausiai džiugina kūrybos procese?

 

Rezultatas, ypač jeigu jis pačiai patinka. Papuošalus man norisi vis tobulinti ir tobulinti, o štai knyga šiuo metu tobula tokia, kokia yra.

 

Kokių didžiausių pamokų Jus išmokė karjera?

 

Nieko nesureikšminti – nei sėkmės, nei nesėkmės. Suprasti, kad didžiausia vertybė gyvenime yra žmonės, komanda. Vienas daug nenuveiksi. Galiausiai vis tiek svarbiausia esi tu pati ir labiausiai mylėti reikia save.

 

Kokios sėkmingos kūrybos sąlygos?

 

Pavojingiausia turbūt yra komforto būsena. Jei tampi žinomas ir perkamas, turi patirties, žinai, kokį mygtuką reikia paspausti, kad būtų sukurtas produktas, tai yra signalas, kad kūryba gimsta iš inercijos. Gali atsilaikyti prieš netektis, krizes, bet prieš komfortą atsilaikyti ypač sunku. Tik vienetams kūrėjų pavyksta nesustoti ir toliau augti.

 

Puoselėjate šiltą ryšį tiek su tėvais, žinomais Lietuvos menininkais, tiek su savo pačios šeimos nariais. Kaip derinate sėkmingą veiklą ir glaudų šeiminį gyvenimą?

 

Visi esame menininkai, tad čia gali būti išimtis. Mes nederiname. Priimame vieni kitus tokius, kokie esame. Svarbiausia – gerbti žmogų, o iš to ateina visa kita. Neleidžiame subuitinti artimo, kaip į šlepetę įsispirti ir visur su ja slankioti. Artimam žmogui nevalia sakyti visko, kas šauna į galvą. Negali paskambinti ir pareikšti: „Esi kvailas“ tik dėl to, kad jis savas ir viskas leidžiama.

 

Ko sau palinkėtumėte?

 

Turiu didelių, labai mane džiuginančių planų ir idėjų. Palinkėčiau sau neprarasti paaugliško nutrūktgalviškumo. Mane aplankė antroji paauglystė – ji itin smagi. Esu aktyvi, bet kitokia nei anksčiau. Norėčiau išsaugoti tokią ramiai aktyvią būseną.

Fotografė – Reda Mockevičiūtė

Stilistė – Lina Bernotaitytė

Vizažistė ir šukuosenos meistrė – Jurga Kartunavičiūtė

susiję straipsniai

Rekomenduojame