Moterys

Tatuiruočių meistrė Kamila: dažna klaida - norėti per detalaus ir per mažo piešinio

Tatuiruočių salono „Jungle Street“ bendraįkūrėja ir meistrė Kamila Vaičiūnaitė – viena žinomiausių tatuiruočių meistrių Lietuvoje. Savo kūną išmarginusi nebesuskaičiuojama galybe piešinių, kūrėja nevengia jų parodyti internete.
Reading time 12 minutes
Naglio Bieranco nuotr.

Kūrėja, dažniausiai vengianti duoti interviu, šiandien „L’Officiel Lithuania“ skaitytojams pasakoja apie tai, kaip mato gražų kūną ir meilę sau. Ir, be abejo, – savo kasdienę duoną – tatuiruotes. Kokius piešinius renkamės dažniausiai ir kokių klaidų darome, rinkdamiesi tatuiruotę, – pokalbyje su Kamila.

 

Ko tavęs dažniausiai klausia per interviu ir ko tu norėtum, kad paklaustų?

 

Dažniausiai girdžiu klausimus apie tatuiruotes ir tai, kaip pradėjome tatuiruočių salono verslą. Atsakymai į juos jau yra internete. Dabar galėčiau apie tai daugiau papasakoti jau iš kitos pusės, apie visą virtuvę, kai turiu daugiau patirties. Pradžia nepasikeitė – kokia ji buvo, tokia ir tebėra.

 

Norisi daugiau pokalbių apie žmones. Ne apie darbą, o apie žmones tame darbe bei po darbo. Ši sfera vis tiek yra aptarnavimas, bendravimas su žmonėmis čia labai svarbus.

 

O kiek reikia to bendravimo su klientu?

 

Priklauso nuo žmogaus ir jo norimos tatuiruotės. Kartais žmogus viską žino ir viskas būna labai konkretu. Daugiau bendravimo reikia kuriant piešinį, kai žmogus ateina su idėja ir minimaliais pavyzdžiais kaip nuoroda, kaip norėtų atskleisti vieną ar kitą dalyką. Tada pokalbių būna daugiausia.

 

Didžiausias atsivėrimas ir išsikalbėjimas visgi įvyksta paties tatuiravimo metu. Sėdite su tuo žmogumi tris, keturias, šešias valandas ir tikrai netylite. Būna, tuomet sužinai apie tatuiruotę dar daugiau, nei žinojai kurdama piešinį, ir ta informacija būtų labai pravertusi prieš ruošiant eskizą.

Kokios būna įdomiausios priežastys, kodėl žmogus darosi tatuiruotę?

 

Šiaip tų istorijų labai daug, bet gana stipriai užstrigo pastaroji. Turiu nuolatinę klientę, kuri jau gana seniai pas mane lankosi. Dažniausiai žmonės turi idėją ir susiradę pavyzdžių, kaip ką pavaizduoti, tad viskas būna jau gana konkrečiai sudėliota. O su šia kliente buvo visiška laisvė – ji davė tik temą ir idėją, ką nori ten pavaizduoti. Jos noras buvo pavaizduoti kažką, kas parodytų, jog ji augo blogoje aplinkoje ir turėjo sunkią vaikystę, buvo negerų žmonių ir įvykių. Bet per visą tą laiką ji išliko geru žmogumi ir ji tuo labai didžiuojasi. Ji ėjo per didelę tamsą, bet išliko šviesiu žmogumi. Gal ji kalbėjo šiek tiek kitais žodžiais, bet idėja – tokia. Aš jai nupiešiau žibintą kaip simbolį, kad ji tamsoje ėjo su šviesa.

 

Tokie projektai man labai patinka – su tokia laisve labai smagu ruošti piešinius. Ir patiems žmonėms būna smagu pamatyti, ką jiems sukūrei.

 

Turiu draugę, kuri netyčia pasidarė tatuiruotę su rašybos klaida. Ar jums nutinka panašių kuriozų?

 

Nutinka, bet labai retai. Dažniausiai viskas būna ne iš nemokėjimo, o iš gryno žioplumo – ir ne tik meistro, bet ir kliento. Tikrai labai dažnai klientai atsiunčia tekstus su klaidomis ir mes juos pataisome, be dažniausiai tiesiog parašai ir nepažiūri – atsispausdini kalkę, su klientu tariesi dėl dydžio, klientas irgi žiūri į dydį, bet ne į tekstą ir, rodos, niekas teksto iki galo nepaskaito. Ir tik padarę tatuiruotę suprantame, kad kažkas negerai. Bet tai – vienas atvejis per trejus ar penkerius metus. Dažniausiai tai galima sutvarkyti. Šviesinimas lazeriu būna tik ekstra atvejais.

1565938486073104 sdfs
Naglio Bieranco nuotr.

Kiek tu turi tatuiruočių?

 

Neužtektinai! Manęs dažnai to klausia. Suskaičiuoti labai sunku, nes, pavyzdžiui, rankovė yra kaip ir vientisa tatuiruotė, bet tai yra keturių piešinių kompozicija. Tad skaičiuoti keturias ar vieną? Per du pirštus užrašyta frazė – tai viena tatuiruotė (nes viena frazė) ar dvi (nes ant dviejų pirštų)?

 

Daraisi jas kaip dekoraciją ar stengiesi kiekvienai turėti idėją ir istoriją?

 

Kas turi daug tatuiruočių, ateina darytis jų tiesiog todėl, kad patinka, gal kažką primena, bet dažnai be jokių prasmių ir didelių galvojimų. Kuo daugiau tatuiruočių turi, tuo paprasčiau apsispręsti pasidaryti ką nors naujo.

 

Kas tau yra gražus kūnas?

 

Svarbu estetika. Tai – kiekvienam individualu, bet man estetika labiausiai asocijuojasi su higiena. Proporcijos man neturi prasmės. Kai žmogus higieniškas, tai – pagarba ir aplinkiniams. Ir viskas.

Kas turi daug tatuiruočių, ateina darytis jų tiesiog todėl, kad patinka, gal kažką primena, bet dažnai be jokių prasmių ir didelių galvojimų.

Gražus kūnas dažnai būna įspraudžiamas į tam tikrus siaurus rėmus. Kaip mums iš jų ištrūkti?

 

Manau, kad žmonės vis labiau išsilaisvina iš jų. Vis labiau atsipalaiduoja ir nebesijaučia spaudžiami aplinkos, kad turi atrodyti taip ir ne kitaip. Tie rėmai visada buvo ir visada bus, tai neatsiejamas dalykas nuo mados. O kaip juos nugalėti – tiesiog išmokti save labiau mylėti. Ir mylėti kitus! Kiekvienas tai žino, čia kažkokia vieša paslaptis, bet žmonės vis dar yra paveikiami daugumos ir mano, kad tai – svarbu. Manau, tai svarbu tiek, kiek tai netrukdo kitiems. Ir svarbiausia – estetika, o ne proporcijos, spalvos, amžius ar dar kažkas.

 

Daug populiarumo sulauki per socialines medijas. Kaip neišprotėti nuo visų komentarų ir kritikos?

 

Kad ir koks mano sekėjų skaičius, nemanau, kad jie man žeria daug kritikos ar komentarų. Nepasakyčiau, kad jie labai aktyvūs. Manau, kad jie žiūri mano stories, viską mato, žino ir atsimena, bet tiesiog nenori būti aktyvūs.

 

Aišku, gaunu tų reakcijų ir komentarų, bet neišprotėti nuo to padeda darbas su savimi. Prieš kokius trejus metus dar kovodavau su komentatoriais ir bandydavau jiems įrodyti, kad jie klysta. Dabar taip nebedarau – perskaitau komentarą ir, jei matau, kad žmogus kartojasi ir yra piktybiškas, tiesiog užblokuoju, kad jis negaištų nei mano, nei savo laiko.

 

Į širdį tų žodžių niekada neimu, puikiai suprantu, kad tokių žmonių yra ir visada bus. Vertinu savo laiką ir nervus – neverta atiduoti savęs kažkokiam graužimuisi ir liūdėjimui. Mane labiau liūdina ne tai, kaip jie galvoja, o kodėl jie taip elgiasi. Man labiau gaila jų.

Į socialines medijas žiūri ir kaip į darbą?

 

Manau, kad tai neatsiejamas dalykas daugelio mūsų darbuose. Bet stengiuosi viską pateikti natūraliai, nemėgstu kažko vaidinti, pateikti ir būti tuo, kuo nesu. Šnekėti taip, kaip nešneku. Na, gal darydama stories stengiuosi nesikeikti – nors gyvenime ir daug burnoju. Čia tiesiog pagarba kitiems žmonėms, nenoriu kitų versti jaustis nejaukiai.

 

Kurti turinį galiu pagal nuotaiką – kartais kiekvieną dieną keliu stories, o kartais stengiuosi ir postus skelbti kasdien. Paskui vėl mintys kažkur kitur ir galiu mėnesiais nieko neskelbti. Elgiuosi labai natūraliai.

 

Grįžtant prie tatuiruočių, koks jausmas piešti tai, kas žmogui visą gyvenimą liks ant jo kūno?

 

Labai geras! Maloniausias ne piešimas, o žmonių pripažinimas. Malonu, kai jie patenkinti, dėkoja ir grįžta pasidaryti daugiau tatuiruočių. Smagu sukurti gražų darbą, bet daugiau laimės suteikia kliento įvertinimas ir reakcija.

 

Kaip paėmei tatuiruočių mašinėlę į rankas?

 

Ji pati mane susirado. Iki aštuoniolikos metų visiškai negalvojau apie tai. Toks jausmas, kad, jei ir buvau mačiusi tatuiruočių, jos man nekėlė jokios reakcijos. Vėliau, aštuoniolikos, mano tuometė geriausia draugė pasidarė tatuiruotę, ir pradėjau domėtis: ar skauda, ar faina, gal ir man reikia. Pasidariau vieną, po pusmečio – antrą ir dar po pusmečio pati pradėjau jas daryti. Piešiau visą gyvenimą.

 

Šiaip savo ateitį baigusi mokyklą norėjau sieti su medicina arba psichologija, o išėjo taip, kaip išėjo – tatuiruotėse radau ir medicinos, domėjimosi anatomija, ir psichologijos, bendravimo su žmonėmis.

Ir dabar sekant tave socialinėse medijose ir matant tavo santykį su „Jungle Street“ bendradarbiais, susidaro įspūdis, kad jūs – kaip šeima.

 

Turime nerašytą taisyklę – no drama. Viską aiškinamės, šnekamės, taip reikėtų visiems daryti, nes tik taip išsisprendžia visi klausimai, o ne per kentėjimus, galvojimus. Visa paslaptis – kalbėjimas. Reikia nebijoti pasakoti apie save. Jei į savo gyvenimą įsileidi aplinkinius, pasakoji, ką veiki namie, kaip tau ir tavo šeimai sekasi, tai labai sutvirtina santykius. Tuomet darbe būna jaukiau, nes ateini kaip į antrą šeimą – pas žmones, kuriais irgi gali pasitikėti ir jiems pasipasakoti. Kolektyve mums labiausiai padeda vienas kito pažinimas.

 

Ryte atsikėlusi jauti, kad eini į darbą?

 

Tikrai ne. Mieliau einu į darbą, negu sėdžiu namie. Negaliu sėdėti namuose, neturiu ten ką veikti, man ten liūdna. Sėdėjimas namie ir nieko neveikimas yra neįdomu! Jau geriau sėdėsiu „Jungle Street“ ir scroll’insiu „Facebook“, nei tai darysiu namuose.

 

Iš ko gali ateiti įkvėpimas tatuiruotėms?

 

Tikrai iš visko. Kelionėse pamatau kokią tvorą su įdomesniu ornamentu, būtinai ją nusifotografuoju ir vėliau panaudoju tą detalę. Filmų scenos, kiti paveikslai ar piešiniai, gamta, gyvūnai, net aktualios naujienos. Kad ir prisiminimai, vaizdai, įspūdžiai padeda išsireikšti. O kartais tiesiog sėdžiu ir galvoju „noriu piešti“, „Google“ susirandu reference’ų ir klijuoju. Jei piešiu ne pagal užsakymą, sukuriu labai atsitiktinių piešinių. Sugalvoju, kad piešiu gyvūną, ir po truputį aplink jį atsiranda detalės. Aiškaus vaizdo prieš piešdama niekada neturiu sugalvojusi. Net ir tatuiruotės užbaigimas iki detalių būna ant žmogaus. Eskizą turiu, bet nuo pačios tatuiruotės jis dažniausiai vis tiek šiek kiek skiriasi. Į tatuiruotę įdedu daugiau darbo.

 

Kokias tatuiruotes dabar žmonės darosi?

 

Visų laikų klasika – gėlės, užrašai. Ornamentai – mados reikalas. Vienais metais nori labiau vieno ornamento, kitais – kito. Šiuo metu vyrauja neotraditional stilius, dažniausiai spalvotas. Smagiausia, kad kuo toliau, tuo daugiau gauname savo stiliaus darbų. Ne tik bendrinių kaip minėtos gėlės. Kuo esi senesnė studija ir senesnis meistras, tuo daugiau sulauki pasitikėjimo iš žmonių, nes jiems patinka būtent tai, ką sukuri.

Visų laikų klasika – gėlės, užrašai. Ornamentai – mados reikalas, o šiuo metu vyrauja neotraditional stilius, dažniausiai spalvotas.

Kokių žmonės dažniausiai daro klaidų, kai planuoja tatuiruotę?

 

Manau, kad tai niekada nesikeis – žmonės nori per detalaus, per mažo piešinio, su daug detalių, kurių neįmanoma įgyvendinti. Arba nori tatuiruotės kompoziciškai netinkamoje vietoje, pavyzdžiui, darosi siaurą mažą piešinuką viduryje rankos. Dažnai žmonės nori rankovės, bet nepagalvoja, kaip bus galima kompoziciškai klijuoti visą bendrą piešinį joje. Aišku, stengiamės atkalbėti ir dažnas į tai atsižvelgia, paklauso, bet būna, kad ir nepaiso patarimų.

 

O kokių patarimų, principų stengiesi laikytis gyvenime, kas tau pačiai atrodo svarbu ir norėtum, kad svarbu būtų kitiems?

 

Mylėkite save labiau. Mylėkite artimuosius, draugus, kolegas. Mylėkite savo aplinką: gyvūnus ir gamtą. Šioje planetoje apatiškumas ir egoizmas yra didžiausi demonai, dėl kurių turime visokių baisių problemų, kurioms išspręsti trūksta tik daugiau rūpesčio vieni kitiems. Neapgaudinėkite kitų, nemeluokite niekam – tai tik verčia žmones saugotis, bijoti ir nepasitikėti, o dažnai tai juos išmoko taip elgtis ir su kitais. Mūsų labai daug, o Žemė tokia nedidelė ir laiko joje mes praleidžiame visai neilgai – ar verta už visa tai mokėti pykčiu, apgavystėmis, skaudinimais? Viskas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Kiekvienas turime teisę į laimę, bet jokiu būdu negalime pamiršti ir savo pareigos – netrukdyti kitų laimei.

 

Skamba lyg tiesos, kurias visi visada žinojome. Tačiau kodėl mums jų nepavyksta laikytis?

 

Manau, todėl, kad dauguma mūsų gyvename „čia ir dabar“. Šis posakis turi stiprią reikšmę, bet dažnai ją priimame neteisingai. Daryti skubesnius ar drąsesnius žingsnius kartais reikia tam, kad nepraleistume svarbios progos, tačiau niekada neturime pamiršti, kad visų mūsų nuveikti dalykai palieka pėdsaką ir padaro įtaką.

 

Gyventi pagal tokį kilnų principą tikriausiai ir tau pačiai nėra visada taip paprasta?

 

Iš tikrųjų labai vertinu teisingumą šiame pasaulyje, o kai elgiuosi su aplinka sąžiningai ir gražiai – jaučiu ramybę viduje, o tai – man labai svarbu. Sunkiausia, kai veiksmai ar žodžiai nepasiteisina, jų nevertina, tuomet tikrai liūdžiu. Tikiu, kad gerumas užkrečiamas kaip ir blogis, tik gerumu „sirgti“ daug maloniau.

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame