Moterys

Karolina Toleikytė: „fake“ pasaulis, jei tam nėra atsvaros, tampa labai žalingas

Karolina Toleikytė užsisako kavos – jau n-tąjį puodelį tą šeštadienį, nes išvakarėse vidurnaktį parskrido iš kelionės, su visu lagaminu lėkė pasveikinti gimtadienį švenčiančios bičiulės, o devintą ryte jau sėdėjo Vilniaus universiteto, kur studijuoja teisę, auditorijoje. „Ir taip kone trečdalį gyvenimo pramiegame“, – šypteli žinomas modelis.
Reading time 15 minutes
Karolina Toleikytė, Naglio Bieranco nuotr.

Suktis tokiu tempu jai patinka, nes viskas, ką daro, – žiauriai įdomu. „Pastaruoju metu į pasaulį ėmiau žiūrėti nusiėmusi rožinius akinius, pastūmusi mažos mergaitės Karolinos svajones. Kas nutiko? Mergaitė užaugo“, – sako gurkšnodama savąją americano.

 

Mokslai, pripažįsta Karolina, šiek tiek pristabdė jos darbus ir pasirinkimus, tačiau skųstis būtų nuodėmė, nes studijos labai patinka. Beje, viename suole ji sėdi su pora metų jaunesniu broliu Vilmantu, kuris ne tik studijuoja teisę, bet ir dirba Lietuvos kariuomenėje. „Mes labai sutariame, palaikome vienas kitą ir gyvenime, ir moksluose, kai prireikia, praverčiame vienas kito konspektus“, – juokiasi Karolina. Anksčiau Vilniaus universitete ji buvo pasirinkusi istoriją, bet šis mokslas, nors ir tikrai įdomus, tačiau reikalaujantis dar daugiau laiko, užtat niekaip nepavyko suderinti jo su darbais ir studijas prieš porą metų teko sustabdyti.

 

„Studijuoti teisę norėjau dar mokykloje, bet vėliau šį norą buvau padėjusi kažkur lentynoje ir nusprendusi, kad tai galbūt ne man. Mados, aktorystės studijos už Atlanto buvo didelės ir nepamatuotos svajonės, žinoma, nesakau, kad niekada prie jų negrįšiu. Kol kas – nenoriu prisišnekėti – man labai patinka ir sekasi studijuoti tai, ką pasirinkau dabar. Viskuo mėgaujuosi ir esu laiminga, kad suaugau ir kaip asmenybė, pagaliau žinau, kaip save identifikuoti, ko siekiu. Ir, prisipažinsiu, buvau šiek tiek sunerimusi dėl šio „L’Officiel“ viršelio fotosesijos idėjos, nežinojau, ar tai man tiks ir kaip kontekste atrodysiu pati. Juk tikrai nesu lėlė barbė! Galiausiai nusiraminau: juk turiu būti visokia, nes įgyvendinu kitų kūrėjų idėjas, o tapatinti savęs su jokiais įvaizdžiais nereikia, nes tai nesu aš, tai mano darbas“, – dabar, prisiminusi net dvylika valandų trukusią fotosesiją, šypsosi Karolina.

 

Viešumoje, netikrame, „fake“ pasaulyje, burbule ar kaip kitaip jį pavadintume, kurį labiausiai kuria socialiniai tinklai, gandus ir įžymybių vakarėlių nuotraukas publikuojantys portalai, atsidūrei jaunutė. Ar ta iš nuotraukų ne tik išskirtinio grožio, bet ir labai miela, dabar jau 23-ejų Karolina ir tu – vienas ir tas pats?

 

Tai, kas iki šiol buvo viešumoje – interviu, straipsniai, visa kita, – daugiau apie Karoliną Toleikytę kaip personažą. Į mados pasaulį ar į tą viešą burbulą patekau vos trylikos, gerai nesuprasdama, kokia tai jėga, srauni upė, kurioje, jei nemoki gerai plaukti, gali labai greitai paskęsti. Visi, net ir artimi draugai, šeima, mano personažą ėmė tapatinti su manimi. Bet aš visai kas kita! Niekados nebuvo interviu, kuriame kalbėtume, kokia esu viduje, iš tikrųjų, šnekėdavome tik apie tai, kokia aš mados pasaulyje, manekenė, galbūt – pradedančioji aktorė, kažkieno draugė ar velniai žino kas. Bet ne tikroji Karolina. Juk aš, kaip ir visi žmonės, turiu savo hobių, jausmų, džiaugsmų. Aš atsimerkiau. Tą virsmą prieš gerą pusmetį pajutau dirbdama Milane. Leidau vakarą viena – baiginėjau tapyti savo paveikslą buto, kuriame apsistojau, terasoje. Prisėdau su taure vyno, žiūrėjau į paveikslą, lauke labai stipriai lijo, o aš jaučiausi be galo laiminga. Tada ir susimąsčiau, kad taip mažai laiko skiriu dalykams, kurie man anksčiau teikdavo daug laimės! Tarkime, grojimui pianinu. Skambinti pradėjau penkerių, septynerių įstojau į muzikos mokyklą, ją baigiau, koncertavau. Paskui mano gyvenime staiga atsirado mada, nuėjau podiumu, į tas prožektorių šviesas, fotografuotis reklamoms... Bet kartais, keliaudama į darbus, pamatau fortepijoną, – jie dažnai stovi oro uostuose – prieinu, užgroju ir pasijaučiu be proto laiminga. Be muzikos ir tapybos, man patinka keliauti, skaityti, labai daug laiko kasdien skiriu ir sportui. Tai mane „įžemina“.

1581506158370792 barbie 799
Karolina Toleikytė, Naglio Bieranco nuotr.

Per šiuos metus man teko labai atsirinkti žmones, permąstyti, su kuo galiu, noriu bendrauti. Kas iš tiesų mane palaiko, o kas yra šalia tik tada, kai jiems tai patogu. Tas atsisijojimas dažniausiai nebūna malonus, bet tai – patirtys, kurios padeda dar greičiau užaugti. Karolina išties užaugo ir jai nebegalima kabinti makaronų, kalbėti tuščių pažadų. Daug artimos aplinkos žmonių išsigando, kai pamatė, kad Karolina, kuri jiems – kaip personažas, kažkas „patogaus“ šalia, papuošalas, žibintas, šalia kurio gali gauti daugiau dėmesio, yra nebe ta. Ji išmoko pasakyti „ne“. Dabartinė aš daug kam nepatogi, jeigu žmonės su manimi būna netikri, tampu aštri, nesigretinu ir nelendu ten, kur yra lengva, pasakau gana kritiškų pastabų, užtat nesu labai mėgstama tame „žvaigždyne“, kur netikrų žmonių yra daug.

 

Personažu tampu tik tada, kai dirbu, o po to nusiimu perukus, nusivalau makiažą, iš aukštakulnių perlipu į sportbačius ir tampu savimi, gyvenu tokį gyvenimą, nuo kurio kaifuoju. Užsiimu menu, gaminu valgyti, skaitau, skiriu laiko sau. Juk ir studijos – puikiausias laikas sau, šviežio oro gurkšnis, kur sutinku daugybę nuostabių žmonių. Jei tik vaikščiočiau į renginius ir bendraučiau su tais pačiais veidais, turbūt išprotėčiau. Žmonės, kurie užstringa tame savo „žvaigždžių statuse“ ir įsivaizduoja esantys kažkas daugiau, nei iš tikrųjų yra, nebūna laimingi. Butaforinė laimė, „fake“ pasaulis, jei tam nėra atsvaros, tampa labai žalingas.

Butaforinė laimė, „fake“ pasaulis, jei tam nėra atsvaros, tampa labai žalingas.

Bet juk nelengva rasti pusiausvyrą, grįžti į tikrovę? Ar buvo laikas, kai pati jauteisi žvaigžde?

 

Man atrodo, kad ne, nes visada turėjau atsvarą. Stovėjau ant raudono kilimo, žingsniavau podiumu, fotografavausi fotosesijose, bet kitą dieną eidavau į mokyklą, mokiausi. Mano klasės draugai nelaikindavo mano nuotraukų socialiniuose tinkluose, jei jos būdavo susijusios su darbu. Sakydavo, kad jiems esu tiesiog Karolina, kokią jie pažįsta, o tose nuotraukose – ne aš, tai tik mano įvaizdis. Jei būčiau įžymybė, kurią pažįsta ir seka visi, ne tik tie, kurie domisi mada, būtų sunkiau. Dabar, manau, yra aukso viduriukas. Merginos, kai mane sutinka gatvėje, kartais paprašo nusifotografuoti – niekados neatsisakau, jei kažkam reikia pagalbos dėl modelio karjeros klausimų, grožio konkursų, visada pasidaliju kontaktais. Pati po pergalių trijuose tarptautiniuose konkursuose jų tikrai turiu ir negailiu. Ypač jei to reikia draugėms manekenėms arba draugių draugėms – mes esame kaip bendruomenė, uždaras ratas, visos viena kitą žinome.

 

Mano „Instagram“ yra išskirtinai tik apie darbą, ten nepamatysite, ką valgau, kokio prekės ženklo rūbais einu pro namų duris, nerasite mano kelionių, miegamojo, drabužinės. Tai būna labai retai ir be jokios intencijos parduoti vieną ar kitą ženklą. Nesu įtakos formuotoja, tik modelis. Dažnai įvairios kompanijos siūlo kažką rekomenduoti socialiniuose tinkluose. To nesiimu, nes šventai tikiu, kad niekas neturi teisės savo nuomonės išsakyti kitam tol, kol jis to nepaprašo. Jei kas „Instagram“ man parašo, prašydamas patarti dėl mitybos ar klausia, kur pirkau vieną ar kitą rūbą, visada asmeniškai atrašau. Bet įtakos formavimas, pardavinėjimas – ne man. Nemanau, kad kada nors turėsiu 300 tūkstančių ar dar daugiau sekėjų kaip mūsų populiariausi įtakos formuotojai. Turiu per 50 tūkstančių, kurie seka mane dėl darbų arba yra pažįstami žmonės iš mados pasaulio. Daug sekėjų nerinksiu, nes žmonėms įdomu viskas – kaip ir su kuo miegi, ką valgai, kur ir su kuo keliauji, kuo vilki... Kadangi galiu pasirinkti, asmeninį gyvenimą renkuosi pasilikti sau. Juk tik taip galiu atsitraukti nuo viso to burbulo, neprarasti realybės jausmo ir apsaugoti tuos, kurie yra arčiausiai manęs ir kuriuos labai myliu. Jei rodyčiau viską, galbūt turėčiau daugiau užsakymų, darbų. Bet ar aš dėl to noriu aukoti asmeninę laimę ir laisvę? Ne. Šimtu procentų atvira visiems būti nenoriu, bet nuoširdi – taip.

 

Man puikiai sekasi dirbti ir uždirbti iš savo darbo, tad jokių pajamų iš „Instagram“ negeneruoju. Nenoriu savęs apgaudinėti ir daryti to, kas būtų prieš mano įsitikinimus ir filosofiją.

1581505905220340 barbie 089
Karolina Toleikytė, Naglio Bieranco nuotr.

Kaip atskiri, kada žmogus nori bendrauti su tavimi, o kada su tuo, kaip pati sakai, sukurtu įvaizdžiu?

 

Tapus atpažįstama, atsidūrus po didinamuoju stiklu labai sunku išsaugoti asmeninius santykius net nebūtinai su antrąja puse, bet ir su draugais ar šeima. Kai esi viešumoje, bet kokį ryšį, bičiulystę ar konfliktą aptaria ne tik draugai, kolegos, giminės, – visa plačioji visuomenė nuo Zarasų iki Druskininkų. Tinkamai draugauji ar netinkamai? Kodėl čia pykstatės? Kodėl tokie laimingi? Kodėl tiek daug keliauji arba kodėl nebekeliauji? Kodėl per daug dirbi? Kodėl tavęs niekur nebėra? Rimtai į santykius žiūrintys žmonės bijo daug akių, viešumo, nes puikiai supranta, kokia didelė to kaina, todėl bet kokius santykius su sau artimais žmonėmis laikau po visais įmanomais užraktais. Ir į artimą ratą prisileidžiu tik laiko patikrintus draugus.

 

Burbule radai ir tikrų?

 

Kalbame apie madą, modelius? Visoje mados industrijoje dirba itin kūrybingi žmonės. Daugelis jų per daug metų tapo ne tik kolegomis, bet ir artimesniais draugais. Fotosesijose dirbdama su prekės ženklais matau, kas po pusės metų bus parduotuvėse, man tai labai įdomu. Ir klaidinga nuomonė, kad modeliai gyvena netikrą gyvenimą. Jie yra tik įrankiai, kurie pristato tai, ką sukūrė mados namai, dizaineriai, mados žurnalų redaktoriai. Daug kas negražiai mus pavadina pakabomis, nes tik parodome kažkieno viziją, kūrybą, o ne save. Visos, nulipusios nuo podiumo, išsišukuojame kasas ir einame namo gyventi savo tikro gyvenimo su savais.

 

Nuo karjeros pradžios nekeitei savo įvaizdžio. Dėl darbo niekada to nereikėjo?

 

Per dešimt metų, nuo tada, kai mane atrado mados pasaulis, jis beprotiškai pasikeitė. Nebeatitinku dabartinių grožio standartų. Naujausia kryptis – unisex tipo modeliai, trumpai kirptos arba visiškai skustos galvos, nubalinti antakiai, ant podiumų karaliauja itin sportiškos, vyriško sudėjimo merginos. Netgi mūsų Editos Vilkevičiūtės, kuri man yra viena gražiausių Lietuvos manekenių, nebėra pasaulio viršūnių sąrašuose. Penkiasdešimtuke yra kita lietuvė Unė Jonynaitė, kuri – tobulas naujosios krypties pavyzdys. Todėl norint mados pasaulyje išsilaikyti kuo ilgiau ir daryti karjerą jame, būtina rasti savo nišą. Savąją radau komercinėje madoje. Ji susijusi su moterų grožiu, moterišku kūnu – maudymosi kostiumėliai, apatinis trikotažas, vestuvinės ar proginės suknelės, įvairių žurnalų editorial’ai, – asmeniškai neįsivaizduoju, kaip visa tai galėtų demonstruoti aukštosios mados modeliai. Turiu klientų, su kuriais dirbau metų metus, ir tikiuosi dar dirbti daug sezonų kartu.

 

Visiems neįtiksi, nepatiksi, dėl visų nepasikeisi. Tai yra labai svarbu suprasti atsiradus šioje industrijoje. Aukštosios mados savaitėse manęs nepamatysite, nes, pirmiausia, kaip modelis esu gana žemo ūgio – metro ir septyniasdešimt septynių centimetrų. Aišku, yra ir žemesnių stulbinamą karjerą padariusių manekenių, bet viską lemia tai, kokiu laiku įšoki į tą mados pasaulį. Dėl to nebesinervinu, nebesistengiu suspėti su aukštąja mada ir kiekvieną sezoną keistis.

 

Tarkime, kirpti plaukus?

 

Taip. Pavyzdžiui, pasaulinės agentūros gali bet kaip keisti modelių išvaizdą, o jų pačių nuomonė yra nulinės reikšmės. Turėjau pasiūlymų absoliučiai keistis ir aš, bet nesutikau nei kirpti, nei dažyti plaukų. Nei dažyti antakių baltai. Niekada. Gal kažkam dėl to atrodau kvaila, nes galbūt sėdėčiau ne ten, kur esu dabar. Ir karjera galbūt būtų pasisukusi kita linkme tada, kai tam buvo lūžio taškas. Pabijojau, nes nenorėjau prarasti savęs. Aš save labai tapatinau su išore. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, dėl to į Niujorką, kuris yra mano svajonių miestas, prieš porą metų ir neišvažiavau. Skristi ten padirbėti su įvairiomis reklaminėms kampanijomis, žurnalais galiu bet kada, turiu kontraktą su agentūra „Major NYC“. Bet įsitvirtinti ten mano tipažo modeliui dabar yra be galo sunku, daugiau komercijos darbų ir užsakymų gaunu Europoje, todėl čia ir praleidžiu didžiąją laiko dalį.

1581505944755716 barbie 742 copy
Karolina Toleikytė, Naglio Bieranco nuotr.

Mados sritis nuo daugumos kitų skiriasi, nes yra itin greita, trumpalaikė.

 

Labai greita! Užtat tenka greitai suaugti. Kitos mano metų merginos jau išeina į pensiją (šypteli). O išties ir dabar dažnai bendrauti su bendraamžiais man nelabai išeina – mano rate tokių žmonių mažai. Pagal tai, kaip mąstau, matau gyvenimą ir pasaulį, daug kas sako, kad esu gerokai vyresnė. Kaip mergina tebeturiu paaugliško naivumo, bet, kai reikia priimti sprendimus, tampu dvigubai vyresnė. Aš užaugau su žmonėmis, kurie buvo už mane vyresni visur – nuo dizainerių, fotografų, stilistų, agentų. Daugiau mažiau mano amžiaus žmonės tebuvo draugės manekenės. Jei tuometei Karolinai kas įdėtų dabartines mano smegenis, gal kai kurie sprendimai būtų kitokie, nes žinau, kokios jų pasekmės. Tačiau laiko atsukti atgal nenorėčiau.

 

Sakai, kad kitos tokio amžiaus jau išeina į pensiją. Kiek, manai, dar truks tavo karjera?

 

Gali būti ir ilgai. Turime ir gerų pavyzdžių, kai modeliai galbūt ir nedirba full-time, bet sėkmingai tęsia karjerą ir po trisdešimties. Kita vertus, ši industrija labai žiauri. Jei tam tikru momentu nerandi sau vietos, „tik-tak“ gali ateiti dar ir nesulaukus aštuoniolikos.

 

Kai apsispręsiu nebedirbti modeliu, mano karjera vis tiek, tikiu, bus susijusi su šia industrija. Būtų neprotinga paleisti tas žinias, kurių per tiek daug metų sukaupiau.

1581506056601023 barbie 222 2
Karolina Toleikytė, Naglio Bieranco nuotr.

Kam tuomet tau teisė?

 

Studijuoti teisę labai įdomu. Be to, išmanyti ją ir labai naudinga. Modelių pasaulyje matau itin daug teisinių spragų, pati esu patyrusi įvairių situacijų, konfliktų dėl to. Modelių santykis su agentūromis, šių – su klientais yra labai nereglamentuoti. Šis verslas dažnai pelningas ir sėkmingas, nes į jį patenka labai jaunos ir naivios merginos, kurių tėvai tiesiog neturi supratimo, kaip jas apsaugoti. Jos nežino savo teisių, o agentūros piktnaudžiauja savo padėtimi karjerą tik pradedančiųjų sąskaita. Agentūros pasirašo žiaurias sutartis, kurios būna ne modelio naudai, naudojasi jaunų merginų siekiu daug dirbti, uždirbti, išgarsėti. Tas dalykas keičiasi, ypač greitai – už Atlanto. Ten steigiami modelių aljansai, kovojama už teises, tačiau Europoje tai dar naujiena.

 

Išmanau šią sritį, todėl dažnai pagalvoju apie jaunas merginas, paliktas tose spragose, per kurias pati perėjau ir turėjau nemalonumų. Dažniausiai būdavau teisi, bet vienas lauke ne karys, ypač prieš dideles agentūras ir kompanijas.

 

Prabangios mašinos, viešbučiai, fotografai, raudonas kilimas – tai yra ta butaforija, kurią žmonės mato arba iškart pagalvoja prakalbus apie modelių pasaulį. Bet tai, ko jie nemato, yra valandų valandos sporto salėse, lėktuvuose, derybose su agentūromis dėl geresnių palankesnių sąlygų kontraktuose. Iki to grakštaus perėjimo podiumu riekia padaryti labai daug žingsnių. Ir jei kažkam atrodo, kad viskas man pačiai lengvai klojosi, tik pasistaipiau visa graži ir baigta, galiu nuraminti – taip nėra. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris kažko siekė ir pasiekė prieš tai nesuklupęs, dėl kažko derėjosi, kovojo ne kartą ir ne du. Krinti, valaisi žaizdas, klijuojiesi jas pleistrais. Ir vėl eini.

1581506414799804 barbie 829
Karolina Toleikytė, Naglio Bieranco nuotr.

Straipsnis spausdintas L'OFFICIEL LITHUANIA 2019 m. lapkričio numeryje

Tags

susiję straipsniai

Rekomenduojame