Moterys

Legendinio dailininko duktė P. Picasso: Prancūzijoje man neatleistų klaidų

Paloma Picasso sutinka papasakoti apie savo ryšį su tėvu Pablo ir kūrybos vietą gyvenime.
Reading time 6 minutes

Pristatydama savo kolekciją „Paloma’s Melody“ Tiffany & Co. juvelyrikos namams, Paloma Picasso sutinka papasakoti apie savo ryšį su tėvu Pablo, kūrybos vietą gyvenime ir santykį su garsiaisiais amerikietiškais juvelyrikos namais. Įsimintinas susitikimas su be galo drovia moterimi.

 

Atvirai kalbate apie savo drovumą. Ar vis dar tokia esate?

Paloma Picasso: taip, jis giliai įsišaknijęs, tačiau išmokau jį valdyti. Gyvenime nieko negauni nerizikuodamas. Galiausiai šis drovumas tapo koziriu. Aš jį paverčiau jėga.

 

Kuri padėjo jums išsaugoti intuiciją?

Taip, nuo pat pirmos dienos…

 

O koks jūsų ryšys su menu?

Žmonės manęs tebeklausia: „Koks jausmas būti Picasso dukra?“ Bet juk aš niekada nebuvau niekieno kito duktė! Žinoma, kai su tėčiu eidavome gatve, atrodydavo, kad einu su Micku Jaggeriu. Žmonės puldavo ant jo. Štai kartą buvome Sen Tropeze, „Sénéquier“ baro terasoje, kai prie jo priėjo žmogus ir paprašė autografo, tada – antras, o po penkiolikos minučių per minią nebesimatė nei uosto, nei laivų.

 

Kaip į tai reagavote būdama dar visai maža?

Laimė, tėtis puikiai mokėjo valdyti šį sąmyšį. Jis pasirašydavo visiems, kurie paprašydavo. Jis turėjo neįtikėtiną aurą, bet su žmonėmis elgėsi visiškai natūraliai. Tėtis gebėjo užmegzti pokalbį su prie gretimo staliuko sėdinčiais žmonėmis ir sukurti su jais ryšį. Toks pavyzdys ir man darė gerą įtaką.

 

Kai su tėčiu eidavome gatve, atrodydavo, kad einu su Micku Jaggeriu. Žmonės puldavo ant jo.

Jis jums perdavė tokį atvirumą?

Taip. Supratau tai pirmą kartą nuvykusi į Andalūziją. Man turbūt buvo 25 metai. Ten keliavau fotografuoti. Apsistojome nedideliame miestelyje, buvo ankstus rytas. Buvau pasipuošusi ilga suknele, papuošalais. Vienintelė mokėjau ispaniškai, todėl praeiviai nuolat klausinėjo, kas čia vyksta. Aiškinau jiems, ką čia veikiame, kad esu Paloma Picasso. Tarp manęs ir vietinių užsimezgė natūralus, greitas, kone pusbroliškas ryšys.

 

Ką dar iš jo paveldėjote?

Manau, kad intensyvumą, kurio kupini jo darbai ir kuris jam gyvenime buvo labai svarbus. Man regis, buvau jam išskirtinė, gal dėl to, kad buvau jauniausia. Buvau labai tylus vaikas, tad turėdavau teisę būti šalia, kai jis dirbdavo. Jis man duodavo kreidelių ir popieriaus, aš piešdavau.

 

Augote svajonių, vaizduotės aplinkoje…

Taip! Tas pat buvo sugrįžus pas mamą (dailininkę ir rašytoją Françoise Gilot – red. past.). Juos siejo šis pasaulis, draugai. Pas mus svečiuodavosi rašytojai Jeanas Cocteau, Jacques’as Prévert’as. Gražiausia tai, kad menas ir gyvenimas buvo vienas ir tas pats. Namuose tai buvo vadinama gyvenimu. Valgydavome, o paskui tėtis pastumdavo lėkštę ir puldavo ką nors kurti čia pat, ant valgomojo stalo.

 

Nuostabu. O kada pati ėmėte aiškintis, ką norėtumėte veikti gyvenime?

O čia jau sudėtingiau. Kai man buvo 14–15 metų, viskas atrodė gerai. O vėliau pradėjau panikuoti. Norėjau tapti architekte arba užsiimti daile, bet apie tai negalėjau nė pasvajoti, nes bijojau, kad žmonės mane gyvą suės – tiek kiti mokiniai, tiek mokytojai. Kadangi gerai kalbėjau angliškai, įstojau studijuoti kalbų…

Apie tapimą architekte ar dailininke negalėjau nė pasvajoti, bijojau, kad žmonės mane gyvą suės.

Studijavote Paryžiuje, Nantero universitete…

Teisingai. Ir kartu įsidarbinau vieno spektaklio dekoratoriaus asistente teatre. Pagrindinei aktorei Barbarai turėjau rasti papuošalą. Kostiumų dailininkas nenutuokė, kur jį rasti, todėl užduotį pavedė man. Ieškojau specifinėse parduotuvėse, bet niekas netiko. Tad nukeliavau į sendaikčių turgų ir suradau senų, netikrais brangakmeniais puoštų bikinių. Nulupau juos, pritvirtinau prie juodo aksomo audinio ir pagaminau kaklo papuošalą. Kai žiniasklaida aprašė spektaklį, mane paminėjo kaip papuošalų kūrėją. Jei nebūčiau Picasso, greičiausiai nebūčiau net paminėta. Tuomet pagalvojau, kad turėčiau išmokti gaminti papuošalus. Taip atradau aistrą.

 

Jūsų karjera tarptautinė, tačiau kur jaučiatės esanti namie?

Visur po truputį. Gimiau Paryžiuje, gyvenau Amerikoje, Londone, Graikijoje. Esu paryžietė su stipriu ispanišku pėdsaku, tačiau jis labai abstraktus ir labiau susikurtas nei tikras, mat mano tėvas taip ir negrįžo į Ispaniją, o aš ten nuvykau labai vėlai. Tačiau nuvykusi į Andalūziją, atpažinau ten dalį savęs ir savo tėvo.

 

O kas jumyse prancūziško?

Labai daug dalykų. Tai mano pagrindas. Nors karjerą susikūriau Jungtinėse Valstijose. Negalėjau to įsivaizduoti Paryžiuje.

 

Kodėl?

Prancūzijoje su tokia pavarde neatleistų klaidų. O ten svarbiau tai, ką darai, o ne tai, kas esi. Tačiau nereikia apsimetinėti – mano pavardė labai gerai žinoma.

 

Jūsų tėvas labai įkvėpė mados pasaulį. Ar jis ja domėjosi?

Jis tik kūrė papuošalus – mažai ir tik artimiesiems. Pavyzdžiui, paplūdimyje rado akmenį, išgraviravo ir papuošalą padovanojo mano mamai. Naudodavo ir paties kaldintą metalą. Turiu vieną papuošalą su savo atvaizdu.

 

Ar jis jums daug reiškia?

Taip, juk papuošalai yra talismanai, magija čia būtina.

Esu paryžietė su stipriu ispanišku pėdsaku, tačiau jis labai abstraktus ir labiau susikurtas nei tikras.

Tiffany & Co., su kuriais bendradarbiaujate jau 40 metų, turi tos magijos?

Šie namai spinduliuoja neįtikėtiną energiją. Radau patį geriausią partnerį. Vieni kitus labai gerbiame. Jie nori, kad būčiau savimi. O mainais aš gaunu jų meistrystę, ekspertus, brangakmenius. Kai 1979 m. pradėjau dirbti su Tiffany & Co., šie juvelyrikos namai teturėjo 12 parduotuvių, nekūrė kolekcijų. Tai buvo visai kitas pasaulis.

 

O kaip įsivaizduojate ateitį?

Nekuriu ilgalaikių planų. Būtent dėl netikėtumo galėjau atsiskleisti, niekada neplanavau savo karjeros. Siekiu ko nors, kai pajuntu, kad tai teisingas ir protingas sprendimas.

 

Svarbu tai jausti savo vidumi?

Taip, todėl visada kartoju, jog dirbu ne sau, o kitiems, vildamasi, kad taip kitų gyvenimą darau gražesnį.

Pagr. nuotrauka - Tomo Munro (nuotraukų teisės saugomos)

susiję straipsniai

Rekomenduojame